Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-06-15 nr. 3147

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Donatas Petrošius.
ATSIPIRKINĖJIMAI (I)
65
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS2

SIC! 
• Virginijus Gasiliūnas.
BIBLIOGRAFINĖ NETEISYBĖ
6

AKTUALIJOS 
• Juozapas Kazimieras Valaitis.
PAMĄSTYMAI APIE POLITIKOS KASDIENYBĘ
5

KNYGOS 
• „APIE GRAMATOLOGIJĄ“1
• „KITA VERTUS… STRAIPSNIAI APIE LIETUVIŲ LITERATŪRĄ“
• „KAFKA PAKRANTĖJE“
• „JEIGU KELEIVIS ŽIEMOS NAKTĮ“
• Aleksandra Fomina.
KLASIKO KELIONĖS KŪRYBINGUMO RAIDOS PĖDSAKAIS
1
• Aušra Martišiūtė.
FLIRTAS SU ABSURDU
• Giedrius Subačius.
PIETRO DINIO ŽIEDAS LIETUVAI
1
• (PA)SKAITINIAI10
• NAUJOS KNYGOS

DAILĖ 
• Andrius Bružinskas.
PRAŠNEKINTI GRANITĄ
2
• Violeta Šimulynienė.
SAVAM KAIME PRANAŠAS NEBŪSI
1

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
TEATRINIAI SUSITIKIMAI KAUNE IR TALINE

PAVELDAS 
• Romualdas Budrys.
JUODKRANTĖJE ATKURIAMAS MINIATIŪRŲ MUZIEJUS

MUZIKA 
• Laima Slepkovaitė.
VYTIS NIVINSKAS: „ŠIANDIEN NEBUS JOKIO TIN TI RIN TIN. SVINGO NEGROSIME.“
10
• Eglė Grigaliūnaitė.
GEISTO RENESANSAS?
2
• KAI JUBILIEJUS KAIP ŠVENTĖ
KAI BALSAS KAIP ATVIRA STIGMA

POEZIJA 
• Jonas Žemkalnis.
PAEILIAVIMAI
10

PROZA 
• Aleksandra Fomina.
VELNIO NUOTRAUKA
23

VERTIMAI 
• Roberts Mūks.
KAI KLYSTI DIEVIŠKA BUVO

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Skirmantas Valiulis.
ŽINOMI IR KITOKIE
• Gitana Gugevičiūtė.
ŽEMYN Į DANGŲ
 Dalia Staponkutė.
GRAIKIŠKŲ MUGIŲ PRADŽIA

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Šiaurys Narbutas.
ROKO MUZIKOS KOSTUMBRIZMAS
52

KRONIKA 
• BONDAS IR KITI
• KLAIPĖDOS LĖLIŲ TEATRO PREMJERA
• PROJEKTŲ KONKURSAS

DE PROFUNDIS 
• KĘSTUTIS RASTENIS8
• Tautvyda Marcinkevičiūtė.
BAMBUKAS
• Stefan Wierzbicki.
APIE DARBĄ IR KALBĄ
3

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS

GRAIKIŠKŲ MUGIŲ PRADŽIA

Dalia Staponkutė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Įėjimas į knygų mugę
Nuotraukos iš autorės archyvo

Šių metų gegužės 17–19 dienomis Graikijoje vyko 4–oji Salonikų tarptautinė knygų mugė, kurioje Lietuvai atstovavo „Lietuviškos knygos“ (Aušrinė Jonikaitė ir Inga Nostytė) ir Kipre gyvenanti vertėja iš graikų kalbos bei eseistė Dalia Staponkutė. Lietuva kartu su kitomis Baltijos šalimis šiemet buvo Salonikų mugės garbės viešnia ir tarptautinio judėjimo „Literatūra be sienų“ („Literature across frontiers“) apskrito stalo dalyvė.

Graikija iš pirmo žvilgsnio atrodo lengva, šviesi, atpalaiduojanti ir raminanti, aplink nesijaučia pykčio ir įtampos, net jeigu vėluotumei į svarbų susitikimą porą valandų ar penkiolika minučių, ar visai neateitumei. Dėl šito niekas esmingai nesikeičia, o tau leidžiama suprasti, kad viskas – tavo rankose, ir sykiu – niekas nuo tavęs nepriklauso. Graikija belaikė ir, galima sakyti, bevietė. Ieškanti ir nomadinė erdvė. Vieta, kuri tavęs neįpareigoja ir pati neįsipareigoja, pabrėždama čiabuvio ar atvykėlio bevietiškumą ir gilindama esminį egzistencinį liūdesį. Graikijos nepavadinsi liūdna, ji stengiasi linksminti ir linksmintis, ir vis dėlto joje kaip niekur akivaizdus laikinumas. Galbūt dėl to, kad esi priversta nepaisyti laiko, kaip jo, regis, nepaiso graikai, o gal dėl to, kad, ilgas valandas laukdama renginio pradžios ar pasimatymo, atrandi laiko susimąstyti, kad visi mes esame mirtingi... ir todėl geriau ne pykti, o mylėti...

Graikijoje nepriekaištingai dirba tik oro uostai (kai nestreikuoja), primindami graikams tvarką ir Europos Sąjungą. Ir debesys virš Salonikų primena man Baltiją, o kratymai leidžiantis lėktuvui – bet kurią pasaulio vietą, t.y. virš Salonikų jų nesumažėja. (Nesuprantu, kodėl amžiams bėgant kartais išsikraipo istoriniai vietovių pavadinimai? Turbūt reikėtų rašyti Tesalonikai. Tai – dvišaknis pavadinimas, reiškiantis „pergalę prieš Tesaliją“: Tesalija ir niki – pergalė). Per paskutinį stiprų krestelėjimą prie manęs prieina stiuardesė ir pasilenkusi surenka nukritusius ant tako popierius: keturis iš šešių ranka prirašytus lapus, kuriuos rytoj perskaitysiu ketvirtojoje tarptautinėje Salonikų knygų mugėje. Į jos klausimą, ar aš – rašytoja, atsakau pačiu nekonkrečiausiu „taip“, kokį tik galima įsivaizduoti. Tvarkydama popierius pagalvoju, ar kas nors suprastų, jei prieš antrą puslapį perkaityčiau penktą. Juk tarptautinis apskritas stalas skirtas vertimams į retas (vadinasi, įdomias tik antropologams) kalbas. Smilkteli lengva ironija. Nusileidžiu oro uoste, kuris kaip ir visi oro uostai, kur man yra tekę nusileisti, nesukelia kitų jausmų, tik neapsakomą palengvėjimą, kad pagaliau nusileidau. Pamaloninta „Kipro avialinijų“ stiuardesės rūpestingumo ir pagarbaus išlydėjimo, atsisveikinu su ja ir išreiškiu viltį, kad kitą kartą, skrydyje atgal, poryt, ji vėl manimi pasirūpintų. Dar viena tarnybinė šypsena – tik šį kartą šiek tiek šiltesnė.

Nuo oro uosto į viešbutį važiuoju autobusu, kuris pajuda beveik pagal tvarkaraštį ir lengvai skraidina pro keletą kilometrų besidriekiančią identiškų stiklinių pastatų virtinę, o paskui – pro suveltus daugiaaukščių–parduotuvių–fabrikėlių–griuvėsių kvartalus, pro „mažo žmogučio“ Graikiją, kur savaitgaliais graikas patenkintas blizgina savo automobilį, tarsi darydamas įprastą mankštą, nors širdyje turbūt kirba nerimas dėl neišmokėto eurokredito... Vietiniai autobuso keleiviai žiūri į mane kaip ne į vietinę, ir vis dėlto graikų kalbos mokėjimas padeda man greitai ir įtaigiai paprašyti kelionės kaimyno, kad šis nupirktų man bilietą, nes neturiu monetų automatinei kasai, paskui išklausyti jo ilgo pasakojimo, kaip viešame transporte bulgarės (gal ne bulgarės, bet visa Rytų Europa – vienas veidas) vagia pinigines, kaip miestas sulig eurolaikais pasikeitė, o paskui net nebeprašyti jo, kad palydėtų Vienuolyno gatve iki viešbučio, įbruktų keletą savo vizitinių kortelių, kurių kiekviena žymi skirtingas pareigas ir darbovietes, išreikštų nuostabą dėl mieste vykstančios knygų mugės, į kurią ir atvykau. Mane nustebina jo ir ne vien jo, o daugelio miestelėnų, su kuriais tenka pasikalbėti, nuostaba dėl tarptautinės mugės, nes man atrodo, kad apie tai turi žinoti visas miestas. Kaip Vilniuje. Akimirkai pasijuntu pataikiusi į kažkokį marginalinį renginį, kol neatvyksta „Lietuviškų knygų“ atstovės, smulkutės, iš pietietiškos minios išsiskiriančios šviesia aura ir vikrumu merginos ir mugės dalyviai iš kitų šalių.

Masiškumo nebuvimas parodų paviljonuose irgi iš pradžių stebina, o vėliau norom nenorom priverčia susimąstyti apie tą patį – įprastą graikiškai erdvei lengvumą ir joje esančių reiškinių, daiktų, įvykių laikinumą ir abejingumą, kurio nepavadinsi atsainumu. Mugė atrodo kaip šiltas, kolegiškas sambūris. Pirma mintis – ji jauki. Joje nesijaučia milijoninio miesto ir mugės dalyvių nerimo, nėra eilių prie bilietų įėjimui, nes nėra tokių bilietų – įėjimas nemokamas. Dvi didžiulio paviljono salės suskirstytos į dešimtis kioskelių ir stendų. Juose savo leidinius eksponuoja užsienio šalys, tarptautinių mugių atstovybės, Graikijos leidyklos ir įvairiausios vietinės organizacijos, leidžiančios netikėčiausią literatūrą, pavyzdžiui, originalius turistinius žemėlapius su šmaikščiais vietovių aprašymais. Graikija neapsieina be gausios turistinės arba kelionių literatūros įvairiomis kalbomis, ir tai, ko gero, skiriamasis šios mugės bruožas: net mugėje nepamiršti turizmo rinkos; jei ne knyga, tai bent žemėlapis. Pastebiu, kad Salonikų mugės tikslas ne parduoti, o supažindinti ir susipažinti. Žiūriu, kad kai kurios Graikijos leidyklos, kaip antai seniausia jų „Estia“, išdėlioja ant mugės stendo lentynų ne tik naujausius leidinius, bet ir savo istorines, net šimto metų senumo knygas – relikvijas. Ryškiais kilimais nukloti „vaikų kampai“ raibuliuoja nuo tamsiaplaukių galvyčių, aidi nuo skardžiabalsių aktorių pasirodymo ir melodingų graikiškų emocijų. Tie kampeliai pasižymi didžiausiu judrumu. Ieškau renginių. Jie negausūs, gali tęstis neribotą laiką (kiek iškenčia klausytojai) ir beveik nepristato vietinių autorių, tik vieną kitą svečią iš užsienio, vertimus, graikų kūrinių ekranizacijas ar spektaklius. Galima sakyti, mugei įdomus ne autorius ir jo kūrinys, o kūrinio išverčiamumas ir jo pritaikomoji vertė. Pora renginių yra skiriama knygų rinkos suvestinėms. Sudarinėti suvestines ir lyginamąsias lenteles – tai dar vienas graikų apsėdimas šalia autobiografijų, istorijos ir turistinių vadovų rašymo. Atrodytų, graikai taip nemėgsta laiko atžvilgiu būti tikslūs, bet parduotų prekių ir pelno skaičiavimu, jie nepralenkiami. Tačiau manęs nesuvilioja „vyriškas prezidiumas“ ant pakylos ir monotoniška greitakalbė be humoro – tipiška graikų maniera vesti diskusijas ir pristatymus, tad užsirašiusi porą skaičių išeinu. Graikijoje per šešis šimtus leidyklų, kurios kasmet išleidžia per devynis tūkstančius knygų pavadinimų. Daugumą jų sudaro vertimai, nors žmonės mieliau perka graikų autorių knygas. Rinkos tyrinėtojai pastebėjo, kad graikas šiandien ateina į knygyną tiksliai žinodamas, kokią knygą pirks, ir nesirausia tarp lentynų kaip ankščiau, nemedituoja knygyne valandų valandas, o tai reiškia, kad skaitytojui dar nepasiekus knygyno, jį jau užklumpa reklama, kuri ir nubrėžia rodyklėlę: „Štai čia, štai šitą, o ne kitą, knygą“. Knygynai nustojo romantiškos vertės, kai skaitytojas užsukdavo netikėtai pažinčiai...

iliustracija
Apskrito stalo diskusija

Stendų „budėtojai“ – pamainomis dirbantys leidyklų redaktoriai – sustabdo mane pabendrauti (tokia jų misija), žvilgteli į prisegtą prie marškinių kortelę „Lietuva“, šiek tiek nustemba, kuo mes vienas kitam galime būti įdomūs, tačiau nesidrovi paklausti apie įspūdžius. O aš visiems paeiliui užduotu beprasmišką, bet tiesų klausimą, kaip graikai įsivaizduoja lietuvių literatūrą, ką norėtų versti. Nenustembu, kai atsako, – romaną apie „santvarkos žlugimo“, „permainų“ laikus. Graikai turbūt galvoja, kad Lietuva tebegyvena pereinamojo laikotarpio nuotaikomis, kurias verta atspindėti literatūroje? Ne itin tvirtai žinodami, kur ir kas yra Lietuva, mugės graikai vis dėlto su nuostaba svarsto, kodėl beveik visa tarybinė epocha su jos kultūra iškrito iš lietuvių istorinės atminties ir kodėl lietuvių literatūra šiandien atspindi jau ne pereinamojo laikmečio nuotaikas, o naujas būsenas, santykius, veikiau ateities nei praeities nerimą.

Nepaprastai eklektišką trijų Baltijos šalių ir Lenkijos, Slovėnijos, Vengrijos, Palestinos, baskų, valų literatūros stendą prižiūrėjo ir globojo judėjimas (vadinu tai judėjimu) „Literatūra be sienų“. „Lietuviškų knygų“ kruopščiai paruoštą medžiagą per keletą valandų sušlavė smalsūs „mugininkai“, tad literatūros be sienų politika pasiteisino, o Aušrinės ir Ingos darbo vaisiai atsidūrė kažkieno asmeninėse arba organizacijų bibliotekose. Prie apskrito stalo, skirto mūsų šalių ir graikų literatūros vertimams, susirinko negausi auditorija – daugiausia vertėjai, keli žurnalistai, kelios smalsios skaitytojos, vienas kitas leidėjas. Renginys vėlavo, mugės ūkiniai padėjėjai neva ieškojo kėdžių, stalų, mikrofonų, grakščiai makaluodami rankomis su smilkstančiomis tarp pirštų cigaretėmis ir įsakinėdami vienas kitam, užuot ėję ir atlikę kiekvienas savo pareigas. Tai buvo mielas ir juokingas paveikslas, kuris beveik privertė patikėti, kad apskrito stalo nebus ir mūsų – svečių iš „egzotiškų“ šalių – misija baigsis smagiu pasisėdėjimu tavernoje. Tačiau graikai – paskutinės vilties dievai! Jie pasižymi ypatinga savybe įveikti sunkumus ir viską sutvarkyti būtent tada, kai aplinkybės tikrai atrodo beviltiškos. Taigi mūsų ilgai laukta diskusija, kaip ir reikėjo tikėtis, prasidėjo nuo meilės sonetų graikų literatūrai ir baigėsi neapykantos lietumi Graikijos kultūros ministerijai, kuri įsigudrina mielai žadėti paramą vertimams ir niekados jos nesuteikti arba suteikti „po mirties“...

Svarbiausia, „Literatūra be sienų“ ir nuoseklios „Lietuviškų knygų“ darbuotojų pastangos padėjo sudominti kelis svarbius graikų leidėjus lietuvių literatūra, ir lieka tikėtis, kad jos vertimas nesulauks žiauraus, tik graikiškoms ministerijoms būdingo nuosprendžio. Didžiausią įspūdį man paliko mugės regioninė dvasia – pakankamai nuosekliai pristatyta kaimynų – Izraelio, Sirijos, Albanijos, Serbijos, Armėnijos, Gruzijos – literatūra ir jos vertimai į graikų kalbą. Graikų mugės ieško savo stiliaus ir, atrodo, daro tai pasitelkdamos ne vien uždarą graikišką erdvę, bet ir panašius į save, t.y. visą pasaulį. Pasak vieno graikų eseisto, Borgeso vertėjo Achileaso Kyriakidžio, iškovojusio dideles mano, kaip vertėjos, simpatijas, žiūrėkime į upę, bet galvokime apie jūrą. Tai pradžių pradžios esmė.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
5:17:16 Nov 28, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba