VYTIS NIVINSKAS: „ŠIANDIEN NEBUS JOKIO TIN TI RIN TIN. SVINGO NEGROSIME.“

Brigita Bublytė, švelniai ir tyliai skelbdama koncerto pradžią, kalbėjo apie kasdienius dalykus, kurių grožis dažnai lieka nepastebėtas ir neįvertintas. Ir, nors birželio 7-ąją susirinkome ne tokia kasdiene proga – į kontrabosininko Vyčio Nivinsko rečitalį, tie paprasti, romantiškai daugtaškiais išretinti žodžiai, nuspalvinti Šv. Kotrynos bažnyčios aido, pasklido vietoje ir laiku. Anšlaginis kamerinis koncertas, lietuvių džiazo žvaigždyno grietinėlė, paradui vadovauja kontrabosas – pakankamai daug išskirtinių veiksnių, o vis dėlto susidarė įspūdis, tarsi visa tai vyktų „Neringos“ rūsyje, Kompozitorių namuose ar kokiame kitame „savame kambarėlyje“: draugai scenoje, draugai salėje (neišvengiamai kas sekundę susiduri su pažįstamu nuolatiniu džiazo renginių lankytoju) ir pati programa tokia, kokią tikriausiai galima išgirsti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Sluškų rūmuose, kantriai patūnojus prie tam tikros auditorijos durų. Vytis Nivinskas, nelyginant kokiam realybės šou, iškėlė savo muzikinę kasdienybę į sceną, valandą improvizuodamas solo, o antroje dalyje spontaniškai muzikuodamas su tais žmonėmis, kuriems užtenka net ne žvilgsnio, ne garso, o neišsakytos minties, kad suprastų vienas kitą.

Beveik kiekvienas muzikinis trupinėlis tą vakarą buvo auginamas gana atsargiai ir skaidriai, nelabai ryžtingai atsiplėšiant nuo pradinio mažyčio garsinio grūdo, mieliau jį kartojant, varijuojant ir, užkopus į dinaminį zenitą, pasiekiant didžiausią įtampą. Užrašyta natomis tokia pusiau minimalistinė, koloristinė muzika turėtų atrodyti velniškai nuobodi, bet ji nebuvo ir nebus užrašyta. Ji blykstelėjo pirmapradžiu, pačiu nuostabiausiu pavidalu, kokiu neturi galimybės savo kūrybos atskleisti joks akademinis kompozitorius, gimimo akimirką, kai ji dar karšta, ką tik išsiveržusi iš pačios širdies ir nesugadinta svarstymų, ar tas garsas yra geras, ar ne. Jei tai Vyčio garsas – tikriausiai jis netelpa į temperuoto derinimo sistemą, tikriausiai kitas garsas bus nutolęs grynu intervalu, ir gautas darinys pakibs, švytuodamas tol, kol pašnekovo minčių vaga ištrauks kontraboso balsą į kitus aukščius, tačiau kiekvieną akimirką tai bus teisinga nata, nes atlikėjas (su juo ir klausytojas) ja tiki. Ir tą akimirką esantis šalia partneris, žinoma, tiki tuo garsu taip pat.

„Muzika teikia galimybę bendrauti: su tais, kurie yra scenoje, ir su tais, kurie sėdi salėje. Muzika padeda pažinti žmones. Kartais, kai groji su muzikantu, pažįsti jį geriau, negu kalbėdamasis su juo, leisdamas laisvalaikį. Kai kurie būdo bruožai scenoje dar ryškesni“, – sako Vytis Nivinskas, vienas tų laimingų žmonių, kuriems teko laimė bendrauti pačia intymiausia – garso – kalba su iškiliausiais Lietuvos (ir ne tik) muzikais. Pasikviesti į savo koncertą „žvaigždę“ ar pasikviesti draugą jam yra tapatūs dalykai. Tą vakarą drauge su Vyčiu pasirodė Petras Vyšniauskas, Liudas Mockūnas, Janas Maksimovičius, Dima Golovanovas, Marijus Aleksa, o atliekant paskutinį kūrinį, pasigirdo koncerto vedėjos Brigitos Bublytės balsas.

„Petras Vyšniauskas – tobulas muzikantas. Jis gali iš vienos natos padaryti muziką. Šiandien mes kaip tik pagrosime duetą, kuris taip ir vadinsis – „Pokalbis vienos natos tema“, – pasakojo V. Nivinskas.

Ir jie iš tiesų negrojo nieko kita, kaip tik vieną žadėtą natą. Naratyvą lėmė tembras ir dinamika. Tai buvo ir žavu, ir įtaigu (nors ir neoriginalu), ir išmintingai nebuvo tęsiama per ilgai – vis dėlto viena nata nėra toks jau neišsemiamas klodas. Beje, šį klodą taip pat sėkmingai tyrinėja Liudas Mockūnas, kuris, pasak vakaro herojaus, yra „didžiulis kelių kategorijų novatorius. Multiinstrumentalistas – jis ne tik groja daugybe instrumentų, bet ir groja gerai“. Tą vakarą „daugybės instrumentų“ arsenalas buvo apribotas trim saksofonais, bet, turint omeny fenomenalų Mockūno gebėjimą varijuoti tembru ir išgauti ekspresyvius, triukšmingus efektus, tenka ne pirmą kartą pripažinti, jog spalvinis šio muziko skambesio spektras – itin platus ir gaivus, klausą paerzinantis vietoje ir laiku.

Tik tuomet, kai scenoje buvo Dima Golovanovas, akimirkai improvizacijos paliko mįslingų abstrakcijų lauką, ir pasigirdo tyra, šilta, melodinga muzika. Jiedu su Vyčiu atliko „Blue in Green“ – klasiškiausią iš visų klasikinių standartų tikriausiai. Ir tikriausiai tai buvo viena labiausiai įkvėptų pastaruoju metu girdėtų jo interpretacijų, tik gaila, kad gana kuklios trukmės: pianistas tą patį vakarą skubėjo į kitą koncertą.

„Dima Golovanovas yra įdomus personažas. Nemanau, kad jo brendimas baigėsi, – jis dabar tik kyla. Jis šauniai groja: teisingas groove’o pojūtis, puikus harmonijos išmanymas. Dima gerai girdi, greitai orientuojasi, gali keisti faktūras, harmoniją, su juo patogu groti. Mes pradėjome kartu muzikuoti susibūrus „Riot“, ir nuo tol, kaupiant įdirbį, atsirado bendras geras vienas kito pojūtis.“

Golovanovas seniai yra pelnęs „harmoninės skaičiuoklės“ reputaciją, ir jo tikslumas bei technika niekada nekėlė abejonių. Bet trūko emocinės šilumos, lašelio atviraširdiškumo. Tą vakarą išgirdau jo skambinime tirpstantį ledą, pro kurį prasiveržė karšti ir ryškūs tikro, nuogo, nuoširdaus „aš“ spinduliai. Prisimenant jo pasirodymą „Vilnius Jazz Young Power“ konkurse gegužės mėnesį, peršasi mintis, kad ši aistrų proveržio akimirka nėra atsitiktinumas.

Beje, šiokios tokios įtakos Dimai galėjo turėti Janas Maksimovičius, kuris pats „garso kokybe nenusileidžia nei Petrui, nei Liudui“. Kaip prisipažino Vytis, didžiausia paslaptis prieš koncertą jam buvo, ką jie gros su Janu, kadangi šis muzikas improvizuoja visur ir visada (pavyzdžiui, vietoje savo CV jis gali atsiųsti eilių apie mėnulį). Nepaisant visiškos nežinomybės, gautas garsinis Vyčio, Dmitrijaus ir Jano trio rezultatas pasižymėjo ne tik stipria spontaniška energija bei ekspresija, bet ir tam tikra darna, kurios stoka po „Blue in Green“ būtų itin akivaizdi.

Marijus Aleksa į visų dalyvių ansamblį įsiliejo programos pabaigoje – po trumpo ir tylaus (bažnyčioje verta atsargiai naudotis mušamaisiais) jo ir Vyčio dialogo.

„Marijus Aleksa – labai jaunas, pats jauniausias šį vakarą, bet man jis yra geriausias būgnininkas Lietuvoje. Ar turėčiau dar ką pridurti?“ – po šių žodžių supratingai „susišypsojome“ su pašnekovu, nes šio berniuko talentą beprasmiška aprašinėti: garsas kalba už save. Nors bažnytinė akustika nėra palanki būgnams ir Mariaus partija tebuvo patogus, lengvas (ne lengvabūdiškas) ritmo akompanimentas, sunku įsivaizduoti, kas dar galėtų būti vietoje jo ir groti taip laisvai, taip natūraliai, techniškai ir skoningai, būtent ta dvasia?

Apskritai finale pasirodęs visų narių ansamblis su paukš­čių giedojimą imitavusia dainininke Brigita Bublyte – „svajonių komanda“, kurią norėtųsi išgirsti dar kada nors. Ir ne todėl, kad šie muzikantai būtų geriausi, o jų atlikta Nivinsko kompozicija „Jeigu nebūtų paukščių“ – pavykusi. Šie žmonės yra būtent tie, kurie nori ir kuriems reikia groti kartu, kurie gyvena panašiais muzikiniais idealais, netgi Idealais, ir turi ką pasakyti kiekvieną akimirką. Lyg ir derėtų šį įvykį akcentuoti kaip pirmą jauno muziko rečitalį – Vytis Nivinskas buvo šio vakaro iniciatorius, sugrojęs nuostabų, grandiozinį solo ir nė akimirką nepalikęs scenos, – visgi tokie koncertai yra tarytum bendras muzikantų reikalas. Jie visi įsijaučia į įvykį, visi įgyvendina bendrą koncepciją, o „jeigu scenoje tvyro geras kontaktas ir muzikantai laimingi, tuomet ir žmonės salėje yra laimingi“.