Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-06-15 nr. 3147

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Donatas Petrošius.
ATSIPIRKINĖJIMAI (I)
65
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS2

SIC! 
• Virginijus Gasiliūnas.
BIBLIOGRAFINĖ NETEISYBĖ
6

AKTUALIJOS 
• Juozapas Kazimieras Valaitis.
PAMĄSTYMAI APIE POLITIKOS KASDIENYBĘ
5

KNYGOS 
• „APIE GRAMATOLOGIJĄ“1
• „KITA VERTUS… STRAIPSNIAI APIE LIETUVIŲ LITERATŪRĄ“
• „KAFKA PAKRANTĖJE“
• „JEIGU KELEIVIS ŽIEMOS NAKTĮ“
• Aleksandra Fomina.
KLASIKO KELIONĖS KŪRYBINGUMO RAIDOS PĖDSAKAIS
1
• Aušra Martišiūtė.
FLIRTAS SU ABSURDU
• Giedrius Subačius.
PIETRO DINIO ŽIEDAS LIETUVAI
1
• (PA)SKAITINIAI10
• NAUJOS KNYGOS

DAILĖ 
• Andrius Bružinskas.
PRAŠNEKINTI GRANITĄ
2
• Violeta Šimulynienė.
SAVAM KAIME PRANAŠAS NEBŪSI
1

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
TEATRINIAI SUSITIKIMAI KAUNE IR TALINE

PAVELDAS 
• Romualdas Budrys.
JUODKRANTĖJE ATKURIAMAS MINIATIŪRŲ MUZIEJUS

MUZIKA 
• Laima Slepkovaitė.
VYTIS NIVINSKAS: „ŠIANDIEN NEBUS JOKIO TIN TI RIN TIN. SVINGO NEGROSIME.“
10
• Eglė Grigaliūnaitė.
GEISTO RENESANSAS?
2
• KAI JUBILIEJUS KAIP ŠVENTĖ
KAI BALSAS KAIP ATVIRA STIGMA

POEZIJA 
• Jonas Žemkalnis.
PAEILIAVIMAI
10

PROZA 
 Aleksandra Fomina.
VELNIO NUOTRAUKA
23

VERTIMAI 
• Roberts Mūks.
KAI KLYSTI DIEVIŠKA BUVO

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Skirmantas Valiulis.
ŽINOMI IR KITOKIE
• Gitana Gugevičiūtė.
ŽEMYN Į DANGŲ
• Dalia Staponkutė.
GRAIKIŠKŲ MUGIŲ PRADŽIA

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Šiaurys Narbutas.
ROKO MUZIKOS KOSTUMBRIZMAS
52

KRONIKA 
• BONDAS IR KITI
• KLAIPĖDOS LĖLIŲ TEATRO PREMJERA
• PROJEKTŲ KONKURSAS

DE PROFUNDIS 
• KĘSTUTIS RASTENIS8
• Tautvyda Marcinkevičiūtė.
BAMBUKAS
• Stefan Wierzbicki.
APIE DARBĄ IR KALBĄ
3

PROZA

VELNIO NUOTRAUKA

Aleksandra Fomina

[skaityti komentarus]

Kiek kartų jam sakiau: pasikeisk tu tą durną pravardę. Turi gi normalų vardą: Giedrius. Vardas nebjaurus, tiesa, ir neypatingas, bet vis ne koks Vaidivutis arba Teofilis. Ne, jis vis tiek susigalvojo ir užsirašė visur, kur internete po čatus laksto, savo pravardę: Velnias.

Mes su juo klasiokai nuo kokios trečios klasės. Jisai, kai buvo devintokas, buvo pradėjęs labai keiktis. Kur reikia, kur nereikia, eina ir keikiasi kaip vežikas. Ir kartą lietuvių mokytoja jam sako: užteks čia tų rusiškų keiksmažodžių. Kas čia per garbė okupantų kalbai, kad ją kiekvieną minutę vartoji. Lietuvių kalba, sako, irgi turtinga, gali ir lietuviškais žodžiais keiktis. Tas apsimetė durneliu: o kaip, tamsta mokytoja, reikia mūsiškai keiktis? Mokytoja, aišku, patenkinta, ima aiškinti. O mes lūžtam galiniuose suoluose. Tiek jėgų vyrukas turėjo su visais dėl visko ginčytis, kad jei kur jas būtų normaliai panaudojęs, tai daug, kaip sakoma, pasiekt būtų galėjęs.

Nu, mokytoja jam ir sako: tu dabar numetei pieštuką ant grindų ir nusikeikei „blet“. O galėtum sakyt: o, velnias! Tas ir kartoja dešimt kartų kaip beždžionė: o, velnias! Ir balselį vis plonina, mokytojos intonaciją mėgdžioja, o mes lūžtam, jau visa klasė žvengia už pilvo susiėmusi. Kol mokytoja susizgribo, kad čia iš jos juokiasi, kokios dešimt minučių spėjo praeit. Mes prisižvengėm iki ašarų. O tas sėdi nekaltą veidelį nutaisęs. Toks aukštas, negrabus, nosis didelė, juoda striuke, visa geležiukais nusagstyta, kaip metalistų. Žodžiu, išvarė jį iš klasės ir berods kažką ten žurnale užrašė. Jis įsiuto kaip širšė, per visą pamoką buvo girdėt, kaip koridoriuj laksto ir palanges koja daužo. Nuo tol jis Velniu save ir vadina.

Ir piktas būna kaip velnias. Kiek aš jį pažįstu, tai vis neturi kur energijos dėt. Jau toks, atrodo, stipruolis, galėtų užsiimt kokiu sportu, ar ką. Bet kur tau. Jis taip iš aukšto į viską žiūri, kad niekad nenusižemina, kad kokio darbo pasiieškotų, ar šiaip ką naudinga nuveiktų. Iš principo nieko nesimoko, namie ką padėt – jo pusę dienos prašyt reikia. Bet jei ko nors jo gražiai paprašysi, būna, kad ir padaro, ypač jei draugas geras paprašo. Va, mašinas moka gerai pataisyt. Motociklų jau kiek yra turėjęs: pats gali išnarstyti ir sunarstyti, jei kas ne taip, pataisyt. Ir laksto su tais mocais labai greitai. Motina, kai pamato pro langą, kaip jis lekia, už širdies griebiasi.

Motina labai nemėgsta, kai kas jai girdint sako „velnias“. Dėl to jisai tokią pravardę sau ir prisiklijavo, kad motiną paerzintų. Nes šiaip jinai tokia gera, tokia gera, nors prie žaizdos dėk. Ir sveikinasi su visais, ir visada už kiekvieną šūdą „ačiū“ sako, ir šypsosi, kai laiptinėj susitinki.

Tiktai negera ta jos šypsena. Tokia saldi, tokia maloni, kad vemti verčia. O jei dar žinai, kad ji kvanktelėjusi truputį, tai išvis negera pasidaro. Jai sako, Jėzus yra liepęs daryti visiems gera. Aišku, ji ir papletkint mėgėja, ir ant sūnaus pavaryt kaip reikiant – kaip visos motkos. O kai užeini pas juos – vėl šypsenėlę prisiklijuoja, viskas gerai, sako, sveikas, kaip tau sekasi? Stovi tokia susikūprinus, rožančių rankoj laiko. Amžinai su tuo rožančium laksto, kaip davatka kokia. Sūnui net gėda su ja kartu kur pasirodyt: visų motinos kaip motinos, o šita net sulčių negeria, tik vandenį iš švento šaltinio ir arbatas nuo nemigos. Sako, naktį nemiega, nes knygas visokias skaito. Apie Jėzų, apie ką gi daugiau.

Jisai sako, kad ir tėvas iš jų dėl to išėjo, nes kaipgi tu gali normaliai gyventi su davatka. Šiaip ji visą laiką normali buvo, tiktai paskui kažkokia bobų liga susirgo ir pradėjo per visokius žiniuonis lakstyti. O iki tol sveika buvo, dirbo mezgimo fabrike, į svečius nuėjus ir vyno išgerdavo, ir dainuodavo gražiai. Dabar niekas jos į svečius nebekviečia, nes ji, kur beateitų, iškart visus mokyt pradeda, kaip kas turi gyvent. Ir vynas jai – nuodėmė, ir dainuoti – nuodėmė, o jau kai porelę pamato, tai prikimba kaip vantos lapas prie šiknos: kodėl, girdi, jie taip nepadoriai nesusituokę gyvena. O jei susituokę, tai aiškina, kad apsirengę nekukliai ar kad ledus valgyt yra nuodėmė, ar dar ką nors tokio. Kad tik pataisytų visus ir į kelią tikėjimo atvestų. Vaikšto į bažnyčią kone kasdien, visad viena arba kokią bobutę pasigauna ir kartu meldžiasi.

Velnias parein namo, nori arbatos atsigert, o tos virtuvėje užsidariusios šventas giesmes gieda. Nors tu užsimušk, nesuprantu, kaip galima normaliai gyvent su tokia motina. Bet dabar jinai ant jo jau nebe taip stipriai varo, kaip anksčiau, nes sūnus vis dėlto. Ir be tėvo nieko jo nepamokysi, nes užsispyręs kaip ožys. „Sūneli, aš tau gero linkiu: nenešiok tos odinės striukės, negera ji, aš tau naują nupirksiu.“ Ir partempia iš skuduryno tokią baisią, kad net bomžas nenešiotų: kokią nors glamžytą, kaip slidininkų būna, arba visai jau bobišką, su kokiais nors rožiniais langeliais. Jis tada rėkia ant jos baisiausiai. Ir su rusiškais keiksmažodžiais, ir su velniu, ir visaip. Nes ką tu padarysi, jei tavo motina tokia yra, kad visiems tik gero nori.

Gerai bent, kad ji į sodą dažnai važiuoja. Sako, kad augalėliai ją geriausiai supranta. Tai aišku, kad su jais malonu šnekėt, nes atsakyt į jos pamokslus nemoka. Šiaip ji anksčiau normali buvo, tiktai kažkas jai pasidarė. Velnias anksčiau labai krimtosi: vis dėlto ji jam motina, ir vienam bute gyventi reikia, žiūrėti, kaip ji meldžiasi kiekvieną kartą prie stalo valgyt atsisėdus. Jisai jau valgo, o ji vis meldžiasi, ir ne taip, kad sau šnabždėtų po nosim, bet garsiai, gražiai, išraiškingai, lyg eilėraštį sakytų. Jai taip reikia: kad viskas visada būtų gražu, kad kultūringai atrodytų. O kad sūnui kąsnis į gerklę nelenda, jai dzin. Jisai net mama jos nebevadina. Sakau, o tai kaip tu jos paprašai, kad tą ir aną padarytų? O niekaip, sako. Nueinu ir pats pasidarau. Arba jei prašau, tai niekaip nevadinu. Nes kai tavo motina kiekvieną rytą su saule keliasi ir saulėje mato Jėzų, ir visiems aplinkui apie tai pasakoja, tai kaip tu su ja išvis gali normaliai šnekėt.

Ir į Airiją jisai išvažiavo dėl to, kad nori pinigų chatai užsidirbt. Susirado darbą per internetą, vieną dieną susikrovė ir išvažiavo. Tik paskui, jau iš vietos, paskambino giminėms ir pasakė, kad metus negrįš ar dar ilgiau. Tetą gerą turi, tėvo seserį. Ta nuėjo pas motiną ir pasakė. Tai motina dabar kiekvieną rytą, sako, ant kelių meldžiasi, kad jos sūnui darbas gerai sektųsi ir kad dievulis jį saugotų.

Kad ji matytų, koks tas darbas, gal ir nustotų šitaip melstis. Prie komposto abu kiekvieną rytą pastatyti. Mėšlą mėžiam, su traktorium važinėjam ir visokius šūdinus darbus dirbam, kurių namie niekas nepriverstų daryt. Dvokia, aišku, baisiausiai, ir šeimininkas labai reiklus: jeigu kas ne taip, grįžk ir padaryk būtinai taip, kaip jis nori. Net rūkyt neleidžia per pietų pertrauką: pasakyta – valgyk, tai ir valgyk. Stovi šalia ir žiūri, rankomis į šonus įsirėmęs. Šiaip geras senis, tiktai rėkia labai. Sako, karininkas buvęs, tai ir pripratęs rėkt ant visų.

Velnias pradžioj labai siuto: ką jisai sau galvoja, aš jam ne negras, kad dar ir šauktų ant manęs! Nes šiaip jisai pusės nesupranta iš to, ką anas jam sako. O seniui atrodo, kad iš tikrųjų Velnias viską supranta, tiktai maivosi. Jisai tiesiog negali suvokti, kad žmonės pasaulyje galėtų nemokėt anglų kalbos. Tai kai Velnias į senį žiūri skaidriom savo žydrom akytėm, kada tas jam ką nors aiškina ir parodo, kaip reikia daryt, o Velnias vis tiek nė velnio nekerta, tada seniui atrodo, kad Velnias viską supranta angliškai, tiktai jis, senis, neaiškiai šneka. Ir prasideda. Prieina prie pat veido ir šaukia visu balsu: „Don‘t bloody touch it!!“ Jei aš šalia stoviu, tai paaiškinu, o jei ne, tai Velnias su seniu šitaip pusę valandos gali „šnekėtis“.

Bet senis jo neišvarys, nieko jisai iš čia neišvarys, nes kur tu dar tokių darbininkų surasi: moka visiems minimumą ir dar mokesčius nusuka. Šitai aš supratau prieš porą savaičių, kai kalbėjo su savo boba, kuri pinigus skaičiuoja. Jisai nesuprato, kad aš gerai kertu, ir viską jai garsiai diktavo. O aš neišsidaviau, kad mokykloj iš anglų aštuonis turėjau. Niekas iš bachūrų klasėj taip gerai angliškai nemokėjo. Dėl to mes su Velniu čia ir patraukėm, kad jis čia surado savų, o aš jam už vertėją. Apie pinigus jam, aišku, pasakiau, bet nutarėm kol kas nesišakoti. Vis geriau čia, nei vėl namo grįžti.

Mokykloj mes beveik nesišnekėdavom, nes aš normaliai mokiausi, o Velnias vis su mocu važinėjosi, pamokas praleidinėjo: nedaug jo ir temačiau toje mokykloje. Prie nieko nesišliejo, su niekuo labai nesipyko, nes visi žinojo, kad jei Velnias pasius, jis gali taip pavaryti, kad maža nepasirodys. Kažkurioj klasėj, pavasarį prieš egzus, susiginčijo dėl kažkokios nesąmonės ir kaip šoks pro langą! Gerai, kad antras aukštas buvo, tai, sakė, tik kojas paskui smarkiai skaudėjo.

Šiaip sau stovėjo klasėj prie lango, anas atidarytas buvo, gegužė, paskutinis semestras. Nu, ir kažkas jam kažką ne taip pasakė. Tai pirma sustaugė nežmonišku balsu, paskui įsibėgėjo ir šoko pro langą. O kai visi subėgo prie palangės pažiūrėt – sėdi sau apačioj ant žolės ir žvengia. Anam bachūrui, su kuriuo susiginčijo, sako: aš laimėjau, tu man dabar skolingas iki grabo lentos. Ir tas tikrai visada jam nusirašyt arba parūkyt suveikdavo. Pas mergas nueidavo ir sakydavo: duokit nusirašyt, o jei neduosit, tai Velnias vėl pro langą šoks. Tai aišku, kas nori, kad per tave pro langą šoktų: kitąkart ir užsimušt gali, o tu paskui aiškinkis.

O su mergom Velniui nelabai sekėsi. Šiaip žiauriai jam patiko viena klasiokė, kadaise vienam suole sėdėjo, tai gal net įsimylėjęs buvo. Seniai tai buvo, kokioj septintoj klasėj. Velnias tada plaukus buvo užsiauginęs iki pečių ir net gitara groti mokėsi. Tada tėvas su jais tebegyveno, jis ir akordų jį pamokė, ir Vysockio dainų padainuodavo. Tokiu kimiu balsu: „Parrrvali parus...“ Rusas nebuvo, o Vysockio dainų klausydavo. Ir Cojaus.

Dėl Cojaus tada visi ėjo iš proto, o Velnias net kelias jo dainas buvo išmokęs: ir padainuot, ir pagrot. Tai klasiokei, kur su juo vienam suole sėdėjo, dovanojo kalendoriukus su Cojaus nuotrauka. Jinai tokia juokinga buvo: mažytė, visos mergos aštuntoj klasėj jau dažėsi, o jai tėvai neleido, tai vaikščiojo tokia visa išblyškus, su ištįsusiu megztiniu. Ir visada, kiekvieną dieną Velnias iš jos pamokas nusirašydavo.Visos mokytojos žinojo, kad nusirašo, bet ką tu jam padarysi, kad jis iš principo nieko nenori mokytis, tik gitara grot, nes jam patinka. Ir dar mergička ta patiko. Visa klasė žiūrėjo, kaip jisai per pamoką prie jos peties tik glaudžiasi, už rankos ima, Rimute vadina, o ta rausta kaip vėžys. Ir kiekvieną mielą dieną nusirašyt leisdavo, nes pati labai gerai mokėsi. Gera mergička buvo, rami, tylenė tokia.

Tiktai neišėjo jiems su Velniu nieko, nes kur tu aštuntoj klasėj normaliai su pana padraugausi. Mergos pripletkino, bachūrai išsityčiojo, tai jis, išgirdęs per pertrauką, kad Rimutė jam duoda ne tik nusirašyt, prie to, kuris pasakė, kaip viesulas prilėkė ir peilį lenktinį parodė. Jau tada buvo susitaupęs ir tą savo odinę striukę nusipirkęs. Vidinėje kišenėje visada peiliuką nešiojosi, nes kartą prie jo buvo prikibę du treninguoti ir paaiškino, kad nepatinka jo šukuosena. Ką tu su tokiais durnais darysi: parodė peilį, tie ir nusiplovė. Kitą kartą bandė keturiese prieit, bet Velnias ant savo moco užšoko ir pradėjo apie juos ratus sukti su baisiausiu triukšmu. Nuo tol niekas nedrįsdavo prie jo prieiti. O Rimutė, kai baigėm devintą klasę, išvažiavo į miestą stoti į technologinį, ir daugiau jos nebematėm.

O Velnias ją ilgai prisiminė. Per išleistuves šoko su jos draugute, ta pripasakojo, kad Rimutė mieste dirba kulinare, tortus kepa. Velnias bandė išsiklausinėti, kur ją surast, bet pana pradėjo laužytis, kad ana liepė nesakyti. Tas vėl įsiuto ir prisigėrė iki žemės graibymo. Visi šoka kavinės terasoje, mėnulis šviečia, ir motina jo prie stalo su visais sėdi, sultis geria, o jis guli kažkur pakrūmėj, kur tamsiau, striukę ant galvos užsitempęs, ir miega. Rūkyt nerūkė, o prisigerdavo visada iki sąmonės netekimo. Sako, noriu viską pamiršt, ir atstokit visi nuo mano galvos, aš niekam nieko neskolingas.

Po mokyklos dar porą metų prasitrynė: apsauginiu dirbo batų parduotuvėje, kol aną uždarė, paskui tokiuose soduose namą statė už pinigus. Va tas jam patiko: sutinki jį stotelėje, tai net nesusiraukęs, kaip visada būna. Aš iš profkės namo traukiu, o anas iš stoties žygiuoja visas įkaitęs, išsišiepęs iki ausų. Sako, važiuosiu į statybas dirbt, į miestą, girdėjau, kad dabar labai rankų trūksta. Tiktai tuo metu tėvas iš jų ir išėjo, o motina kažkokius sektantus pradėjo namo vedžiotis: susėda virtuvėj prie stalo ir logiškai apie dievulį samprotauja. Velnias iš pradžių nakvodavo tam sode, paskui, kai žiema atėjo, norėjo pasilikti jo saugoti. Tiktai tas šeimininkas buvo kažkam įsiskolinęs: vieną vakarą, kai Velnias su kitu pievaitėj alų gėrė, kažkas atvarė su mašina, apliejo benzinu iš didžiulio bako ir padegė.Viskas, ką jie per vasarą pastatė, per vieną naktį ir sudegė.

Tada Velnias visą žiemą gėrė, o pavasarį šokiuose dar kažkokią mergą sutiko. Patiko ana jam baisiausiai, tiktai nosį labai rietė. Sako, aš su girtuokliais nešoku. Anas bandė telefoną išsiprašyt, tai ji sako – tuoj apsauginį pakviesiu. Anas ir vaikščiojo į tuos šokius kiekvieną mielą šeštadienį. Nebegėrė ir plaukus nusikirpo trumpai. Tada jau kažkas, jį tokį trumpai kirptą pamatęs, paleido gandą, kad jis su naciais susidėjo. Ta merga nieko sau buvo, simpatiška, tamsių akių ir šoko gražiai. Ateidavo su draugelėm ir trise šokdavo, o viena Velnio nė už ką neprisileisdavo. Tik vieną kartą leido save iki namų palydėt po šokių. Ir tada jam pasakė, kad jai reikia vyro, kuris ją su mocu vežiotų ir viską jai pirktų. Tada Velnias pradėjo normalaus darbo ieškotis ir per pusbrolį šitą kompostą susirado. Jo pusbrolis kitam kaime, už dešimt kilų nuo čia, braškes skina. Kartais atvaro per savaitgalį kartu pagert.

Dabar po darbo grįžtam, tai Velnias iš dušo tiesiai į miestuką skuodžia, į interneto kavinę: gal merga jam laiškelį parašė. Kartais būna, kad ir parašo. Tada pareina su kokiais trim sidro buteliais. Sidras čia neskanus, ne toks saldus, kaip mūsų, užtat pigiau grybų. Sėdim ant kokio rąsto arba namuko laiptelio ir gurkšnojam. Dabar Velnias nebeprisigeria. Ir cigarečių iš manęs niekad neprašo, o aš rūkau kaip garvežys, ir pusbratkis jo rūko. Jau kokius keturis mėnesius čia gyvenam, o jis nė karto parūkyt nebandė. Sako, nenoriu priprast, nes tada krūvą pinigų tabakui turėsiu leist. Aš noriu, sako, susitaupyt normaliai ir butą nusipirkti, kai grįšiu. Kad ta merga jau visai neturėtų kur dėtis: kuo tau blogas vyras, su mocu ir su butu, nėr prie ko prikibti.

Mocą namie paliko. Norėjo parduot ir manęs klausė, gal aš noriu iš jo nupirkt. Tiktai paskui gaila pasidarė: nuvarė į sodą ir daržinėj užrakino. To vyruko daržinėj, kuriam namą statė, nes anas ten ir tebegyvena. Viską iš jo atėmė, tai sėdi soduose, geria ir mašinas papigiai taiso. Tai Velnias jam paliko mocą, kad, jei labai prispirtų, parduotų: anas daug kam įsiskolinęs, į miestą jau bijo grįžt.

Sakau, normalus bachūras yra. Galvą ant pečių turi ir nepiktas, jeigu nesiutini. Nes jeigu motina savo sode mocą užrakintą surastų, iš karto visą namą švęstu vandeniu aplietų ir dar paprašytų kokio kaimyno, kad į sąvartyną jį nuvarytų. Velnio mašina, tai aišku. O dabar jam ramu: niekas su rožančium aplinkui nelaksto, po darbo galima sidro pagert. Ir internetu jau išmoko normaliai naudotis: aną savaitę gyrėsi, kad įlindo į čatą ir kažkokią mergą užkalbino. Dėl viso pikto, jei ana nepasirašys. Ta internete, sako, graži labai. Aš jam sakau, durniau, gal jinai ne savo nuotrauką įdėjo, o kokią Jennifer Lopez. O jis žvengia: sako, man tai dzin, aš internete kitą susirasiu, ten jų daug ganosi.

Net telefoną savo prie vardo prirašė, kad jei kuriai patiks, iš karto jam rašytų. Tiktai kažkodėl niekas jam tų žinučių neatsiunčia. Net ta, kuri iš šokių, niekada į telefoną neparašo. Sako, gal pinigus taupo. O aš sakau – kas gi tau rašys, kad tu tokią baisią nuotrauką įsikėlęs, su odine striuke, plikai skusta galva ir ant moco. Ir dar nufotkinta, kaip jis su tuo mocu prie daržinės į kiemą suka. Tikras kaimietis, net nepasakytum, kad normalus bachūras. Ir dar prie tokios nuotraukos prirašyta: Velnias. +447882927976.

Aš jam sakau: pasikeisk tu tą pravardę, tai mergos pačios ant kaklo kabinsis. Jos gi kvailos: joms reikia, kad viskas gražu būtų, kad kultūringa. Pupuliukas ten, Aivarėlis, katinėlis – jos taip visad šneka. O anas man visiškai rimtai pradeda apie mergas dėstyt. Jau kai pasako, tai nors krisk.

Sako, jeigu merga Velnio vardo bijo, tai tokia man nereikalinga. Tokios, kuri nori visiems gera būt, kuri gražiai šneka ir meilinasi, sako, man ir už dyką nereikia. Nes mergos, jos gi tokios: joms svarbiausia, kad tiktai niekas ko apie jas nepasakytų. Kad visiems patiktų, kad apie jas visi gerai galvotų. O ta, sako, kokios man reikia, turi nieko nebijot. Nebijos Velnio – nebijos nieko ir manęs nebijos. Va tokią mergą, sako, norėčiau gyvenime sutikt. Sako, jeigu nei žmonių, nei Velnio nebijo ir sako, ką galvoja, – tai su tokia galiu ir gyventi, ir pinigus jai atiduoti, ir į pasaulio kraštą nueiti. Čia, sako, tokia bus mano gyvenimo moteris.

Tiktai vis tiek niekas jam čia nei rašo, nei skambina. Tik pusbrolis savaitgaliais pasuka. O mergos tik internete.

Ten, sako, jų kiek tik nori ganosi.

 

Skaitytojų vertinimai


39277. gerai, bet seklu2007-06-18 14:06
Gerai, Aleksandra, rašai anotacijas, ir prozoje sakiniai tvirti, tikslūs, bet... turinys seklus, ir tai gadina bendrą įspūdį. Čia lietuvių prozos problema - jie kaip velnias kryžiaus bijo veiksmo. Tai tarsi kompleksas: tiksliai aprašyti, bet jokiu būdu neleisti herojui padaryti rimtesnio sprendimo, veiksmo, kuriame jo charakteris atsiskleistų ryškesniu kampu. Juk personažas - Velnias - šiaip gerai nupieštas, bet jis nesuskamba, nepalieka stipresnio įspūdžio, nes nepadaro veiksmo. Būtų veiksmas, būtų cool, o dabar lietuviškas eskizas... Sėkmės.

39280. K. :-) 2007-06-18 14:48
Super!

39283. kipšas2007-06-18 17:26
O jau elementarumas, primityvumas pasakojimo, Dieve brangus...

39284. idomu, bet nevelniskai :-) 2007-06-18 17:27
priimciau kaip issuki ir parasyciau apie velnia nuotykiu apysaka su ivykiais, seksu ir t.t., pakaks lietuviu novelese to meslo ir kaimo, ar ne? ir to kai nieko nevyksta, nors atkarpom perskaiciau, o tai jau kompilmentas:)

39289. vs2007-06-18 18:18
kažkur stilius pakibo pusiaukelėj tarp slengo ir literatūrinės kalbos

39294. manau2007-06-18 19:54
tiesa pasakius, manau kad niekur jis nepakibo. parasyta be galo taikliai, kalba nuosekli ir be galo itikinanti. yra zmoniu, kurie sneka taip ir nei zodzio "slengiskiau", nei zodzio "literaturiskiau". skaiciau ir tikejau kiekvienu zodziu. o tuo itikina ir tai, kad autores kuryba be galo ivairi, sugebejimas zaisti stiliais neprilygstamas.

39295. to kipsas2007-06-18 19:56
manau toks komentaras atskleidzia skaiciusio zmogaus bukuma."O jau elementarumas, primityvumas pasakojimo, Dieve brangus...", na bent tiek gerai, kad ir laaaaabai primityviai, bet ka tekstas tau norejo pasakyti supratai

39298. h2007-06-18 20:27
aciu dievui, Velnias suprato

39305. nesvarbu2007-06-18 23:50
Man patiko kad mergina (Aleksandra) susitapatino savo tekste su kiemo bachureliu. Ir padare tai pakankamai itikinamai. Gal cia ir ne sedevras, bet skaityti buvo smagu.

39308. vs2007-06-19 00:49
pabaigoj geras sakinys: "Tik pusbrolis savaitgaliais pasuka".

39318. Ieva...tekek uz manes2007-06-19 11:39
Moralė. Velniui reikėjo su ekstrasensu pasikalbeti ir išsiaiškinti kuri gi yra jo gyvenimo moteris. IR PASIPIRŠTI, TIPO : `tekėk už manęs`

39333. ragana Kornelija2007-06-19 14:53
pigus tekstukas. o tą "pusbrolis savaitgaliais pasuka" tai net ne iš karto supratau - kas gi ir ką interneto laikais "sukioja"? jaunimas mobilius telefonus? o kam juos sukioti? labai neįtikinantis pasakymas. nes atgyvenęs.

39363. vs2007-06-19 15:25
matai, net nepagalvojau, kad jau tokiems žodžiams reikia vertimo. matyt, esu įtrigęs aname laike kaip pirštas sukamo telefono diskelyje (ar kaip jis ten vadinosi)

39366. zeta> panelei Aleksandrai2007-06-19 15:45
Viskas cia gerai. O 39283 komentaras, manau, yra jusu simtaprocentine sekme, vos ne medalis uz maza apsakyma - vienu smugiu uzsitrenke pelekautai.

39390. pega2007-06-20 09:31
Skaityti įdomu.Susipžint su "velniu" nenorėčiau.

39414. saldusis žirnis2007-06-21 10:26
Neblogos Jūsų recenzijos, bet čia, atleiskite, - pigus literatūrinis plastmasiukas, nors ir tvarkingai pagamintas.

39421. Stebiuosi,2007-06-21 17:25
kd tai laikoma kuryba. Ir dar giriama. Ka gi, o tempore, o mores

39437. Marius2007-06-22 12:17
Dabar madoj tarpusavio pasigyrimai

39498. saulėgrąža2007-06-24 22:05
kontrastai yra gražu :)

56487. jimonala :-( 2009-12-29 16:47
kas per nesamonė,tą nety 2metis vaikas žin

56488. kamelope :-( 2009-12-29 16:49
fffffffffffffffuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuu

59355. laura :-) 2010-05-16 11:48
sunku bet idomu

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
5:17:09 Nov 28, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba