Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-06-15 nr. 3147

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Donatas Petrošius.
ATSIPIRKINĖJIMAI (I)
65
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS2

SIC! 
• Virginijus Gasiliūnas.
BIBLIOGRAFINĖ NETEISYBĖ
6

AKTUALIJOS 
 Juozapas Kazimieras Valaitis.
PAMĄSTYMAI APIE POLITIKOS KASDIENYBĘ
5

KNYGOS 
• „APIE GRAMATOLOGIJĄ“1
• „KITA VERTUS… STRAIPSNIAI APIE LIETUVIŲ LITERATŪRĄ“
• „KAFKA PAKRANTĖJE“
• „JEIGU KELEIVIS ŽIEMOS NAKTĮ“
• Aleksandra Fomina.
KLASIKO KELIONĖS KŪRYBINGUMO RAIDOS PĖDSAKAIS
1
• Aušra Martišiūtė.
FLIRTAS SU ABSURDU
• Giedrius Subačius.
PIETRO DINIO ŽIEDAS LIETUVAI
1
• (PA)SKAITINIAI10
• NAUJOS KNYGOS

DAILĖ 
• Andrius Bružinskas.
PRAŠNEKINTI GRANITĄ
2
• Violeta Šimulynienė.
SAVAM KAIME PRANAŠAS NEBŪSI
1

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
TEATRINIAI SUSITIKIMAI KAUNE IR TALINE

PAVELDAS 
• Romualdas Budrys.
JUODKRANTĖJE ATKURIAMAS MINIATIŪRŲ MUZIEJUS

MUZIKA 
• Laima Slepkovaitė.
VYTIS NIVINSKAS: „ŠIANDIEN NEBUS JOKIO TIN TI RIN TIN. SVINGO NEGROSIME.“
10
• Eglė Grigaliūnaitė.
GEISTO RENESANSAS?
2
• KAI JUBILIEJUS KAIP ŠVENTĖ
KAI BALSAS KAIP ATVIRA STIGMA

POEZIJA 
• Jonas Žemkalnis.
PAEILIAVIMAI
10

PROZA 
• Aleksandra Fomina.
VELNIO NUOTRAUKA
23

VERTIMAI 
• Roberts Mūks.
KAI KLYSTI DIEVIŠKA BUVO

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Skirmantas Valiulis.
ŽINOMI IR KITOKIE
• Gitana Gugevičiūtė.
ŽEMYN Į DANGŲ
• Dalia Staponkutė.
GRAIKIŠKŲ MUGIŲ PRADŽIA

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Šiaurys Narbutas.
ROKO MUZIKOS KOSTUMBRIZMAS
52

KRONIKA 
• BONDAS IR KITI
• KLAIPĖDOS LĖLIŲ TEATRO PREMJERA
• PROJEKTŲ KONKURSAS

DE PROFUNDIS 
• KĘSTUTIS RASTENIS8
• Tautvyda Marcinkevičiūtė.
BAMBUKAS
• Stefan Wierzbicki.
APIE DARBĄ IR KALBĄ
3

AKTUALIJOS

PAMĄSTYMAI APIE POLITIKOS KASDIENYBĘ

Juozapas Kazimieras Valaitis

[skaityti komentarus]

iliustracija
Prezidentas Valdas Adamkus skaito metinį pranešimą
Džojos Gundos Barysaitės

Pabaiga. Pradžia 3146 numeryje

Ne taip seniai išklausėme Prezidento metinį pranešimą. Politologai – „jaunieji“ ir „senieji“ – pagrįstai tą pranešimą vadino pačiu kritiškiausiu per visą metinių pranešimų istoriją. Kokia tikrovė, toks ir pranešimas. Dramatiškai skambėjo žodžiai apie „bendrų tikslų, socialinės partnerystės, tikėjimo valstybe ir pasitikėjimo bendrapiliečiais stoką, pilietinį ir politinį susvetimėjimą“. Pasakyta daug skaudžios tiesos apie „neišjudintas“ „reikšmingas mūsų šalies vidaus ekonominio ir socialinio gyvenimo reformas. O juk būtent reformos atvertų galimybes sulaikyti bent kiek reikšmingesnę emigruojančių piliečių dalį“. Buvo minimas ir menkas medikų darbo užmokestis, šeimų socialinė atskirtis, skurdas ir taip sparčiai mažėjanti „bendruomenė, vardu Lietuva“.

V. Adamkaus žodžiai nespinduliavo optimizmu, tačiau buvo labai naudingi bandantiems įžvelgti galimus valstybės gyvenimo pokyčius, nes nuo valstybės vadovo daug priklauso, kuriuo keliu eisime. Kaip žinoma, Prezidentas gali teikti įstatymų projektus Seimui, vetuoti Seimo priimtus įstatymus, jei jų būsimas poveikis prieštarauja valstybės ir tautos interesams. Prezidento atmestą įstatymą ne taip paprasta iš naujo patvirtinti, nes už jį privalo balsuoti daugiau nei pusė Seimo narių, t.y. 72. Tokį skaičių balsų paprastai nėra lengva surinkti, ypač šios kadencijos Seime. Kiekvienas atvejis, kai Prezidentas vetuoja Seimo priimtą įstatymą, pritraukia visuomenės dėmesį, ir iš naujo buldozerio principu prastumti kokį, tarkim, korupcinį, teisės aktą būna beveik nebeįmanoma. Bent kiek reikšmingesnius pareigūnus taip pat parenka Prezidentas, nors ir pasitardamas su Seimu. Taigi Prezidento galios, užfiksuotos Lietuvos Konstitucijoje, tikrai didelės ir leidžiančios ženkliai veikti politikos, ypač vidaus politikos, procesus. Kitas klausimas, ar norima tomis galiomis naudotis.

Kaip ir dera dideles galias turinčiam valstybės vadovui, Prezidentas pakvietė „liautis vardyti visiems gerai žinomas problemas ir aptarinėti skurdo mažinimą“ ir „pagaliau imtis tikros veiklos“. Ne tik pakvietė spręsti problemas, bet ir įvertino priimtus sprendimus. Šioje pranešimo dalyje pirmiausia konstatavo: „Pagaliau realiai imtasi mažinti mokesčius“. Turimas galvoje nuo 2006 m. liepos 1 dienos sumažėjęs iki 27 procentų pajamų mokesčio tarifas. Kaip žinoma, sumažėjus pajamų mokesčiui minimumą uždirbančio žmogaus (t.y. to, kuris labiausiai skursta) pajamos padidėjo mažiau nei 20 Lt. Uždirbantys 5000 laimėjo apie 300 litų per mėnesį. Pagyrimas „reformai“, kai turtingieji tapo dar turtingesni, o vargšai liko kaip buvę, skambėjo gana paradoksaliai. Kalbama apie skurdą, „bendruomenės, vardu Lietuva“ mažėjimą, socialinę atskirtį ir kartu džiaugiamasi, kad valdžia savo sprendimu padidino geriausiai gyvenančių žmonių pajamas!!! Toliau kalbėdamas, V. Adamkus pakvietė „ryžtingiau mažinti ir darbo jėgos apmokestinimą“ ir „surasti galimybių gyventojų pajamų mokestį sumažinti iki 20 nuošimčių jau nuo kitų metų“. Esminis pasiūlymas!!! Jis žodis žodin pakartoja Laisvosios rinkos instituto senokai skelbiamą poziciją dėl Lietuvos problemų sprendimo krypties. Beje, glaudų Prezidento ir LLRI pozicijų ryšį pastebėjo ne vienas metinio pranešimo komentatorius. Tokio rango valstybės institucijoje, kokia yra Prezidentūra, kiekvienas pateikiamas siūlymas privalėtų būti svarstomas įvertinant įvairiausius aspektus, galimas pasekmes. Akivaizdu, kad to nebuvo, nes šis siūlymas 100 procentų paneigė „susirūpinimą“ socialine atskirtimi, skurdu ir taip toliau. Jei, Laisvosios rinkos instituto ekspertams pateikus Prezidentui šias idėjas, būtų pasikviesta bent Prezidentūros buhalterė suskaičiuoti, ką Lietuvai reikštų pajamų mokesčio sumažinimas nuo 27 iki 20 procentų, tai Prezidentas būtų išgirdęs tokius skaičius: žmogaus, uždirbančio minimumą, piniginė papilnės 19,60 Lt, o uždirbančio 5000 – 327,60 Lt. Taigi turtingajam maždaug 17 kartų daugiau. Dar reikia turėti minty, kad infliacija tuos papildomus vargšo 19 Lt pavers 0. Biudžetas neteks maždaug 1 milijardo litų. Štai tau ir kova su skurdu ir su socialine atskirtimi!

Kadangi tos fundamentalios LLRI iniciatyvos nebuvo aptariamos su buhalteriais, tai pranešimas išėjo labai prieštaringas: problemos lyg ir matomos, bet greta pateikiami siūlymai jas dar labiau padidinti. Sprendimas Prezidento pasiūlytu būdu mažinti mokesčius valstybėje, kurioje pats didžiausias skurstančiųjų procentas Europos Sąjungoje, būtų mažų mažiausiai amoralus. Tai reikštų dar didesnį skurdą, socialinės atskirties ir socialinių problemų augimą, turtingiausiųjų sluoksnio pajamų didėjimą ne dėl objektyvių priežasčių, ne dėl jų pačių sėkmingo veikimo, bet dėl valdžios politinio sprendimo.

„Pasigendu ir aiškios socialinės politikos, kuri skatintų žmones pasitikėti savo jėgomis. Būtina neatidėliotina ir esminė socialinės politikos reforma, kuri orientuotų piliečius nuo pajamų iš pašalpų į pajamas iš darbo“, – kalbėjo valstybės vadovas. Puiku, jau seniai žinoma, ką reikia daryti. Mažinkit mokesčius mažiausiai uždirbantiems. Rimta parama šeimoms, „patekusioms į skurdo spąstus“, būtų pajamų mokesčio grąžinimas tiems dirbantiesiems, kurių šeimos baisiai skursta. Gražu būtų, jei partijos susitartų ir pasirašytų kokį „nacionalinį susitarimą“ (mėgstamas Lietuvos politikų susireikšminimo būdas) dėl sumokėtų pajamų mokesčio grąžinimo tiems asmenims, kurių šeimų vienam nariui tenka mažiau nei, tarkim, 400 litų. Juk tai tikri bėdžiai. Iki „naujo bulvių derliaus“ laiko dar yra. Sprendžiant iš to, kaip Darbo partija nuosekliai stūmė įstatymą, suteikiantį teisę verslininkams pirkti automobilius nemokant PVM, rodo, kad ta partija neabejinga Lietuvos problemoms, o pats jos pavadinimas sako, kad ji neatsisakys paremti koalicijos ir „darbo liaudies“. Kaip žinoma, turtingesni gyventojai, imdami kreditus būstui pirkti ar įsigyjantys kompiuterį, gyvybės draudimą ir t.t., naudojasi mokesčių lengvatomis. Vargšai kreditų būstui neima. Tai gal nebūtų labai neteisinga, jei visuomenė, politikai ištiestų tikriems vargšams pagalbos ranką ir pademonstruotų solidarumą, kurio taip pasigenda Prezidentas. Nereikalingos net „darbo grupės“ siūlymams parengti. Neseniai Tarptautinio valiutos fondo ekspertai už dyką pasiūlė sprendimą: įvesti neigiamą pajamų mokestį – valstybės priemoką asmenims, gaunantiems mažiausias pajamas. Pasinaudokim išmanančių problemas užsienio specialistų rekomendacijomis, ir nereikės agituoti vargšų „pasinaudoti savo jėgomis“, nereikės visokiais „darbo grupių“ posėdžiais trukdyti laisvosios rinkos ekspertų.

Jei ir toliau bus įgyvendinamos Laisvosios rinkos instituto idėjos, Lietuvą reikės aptverti spygliuota viela, nes neįtikėtina, kad tokias valdžios ekonomines patyčias patiriančios visuomenės apačios, uždirbančios per mėnesį 500–700 Lt į rankas, nebandys pabėgti į Vakarus. O tų apačioje esančių – maždaug trečdalis Lietuvos. Priespauda ir panieka vargstančiam žmogui nesuderinama su laisvu judėjimu. Jei sovietai nebūtų uždarę sienų, visa tauta būtų pabėgusi iš jų „rojaus“. Iš šiandieninės Lietuvos, išbandę valdžios socialinės politikos ir tokios „kovos“ su socialine atskirtimi vaisius, anksčiau ar vėliau turi išbėgti dar maždaug 700 000 žmonių. Laikas valdžios vyrams ne lipdukus „Pasilieku Lietuvoje“ ant valdiškų automobilių klijuoti, o sienų apsaugą stiprinti ir akylai stebėti, kad skurdžiai neprasmuktų per sieną į Vakarus, nes tikrai negrįš. Kaip gyvensite be baudžiauninkų? Baudžiauninku čia vadiname žmogų, kuris už sunkų mėnesio darbą į rankas gauna 500 litų.

Prezidento pasiūlyto 20 proc. pajamų mokesčio tarifo turtingiausiai visuomenės daliai nėra jokioje civilizuotoje valstybėje, išskyrus buvusias SSSR respublikas. Centrinės Europos valstybėse, taip pat Vakarų Europoje ir Amerikoje mažiausias pajamas gaunantys moka 5–20 proc. pajamų mokestį, o didžiausi tarifai siekia 35–55 procentus ar net daugiau. Tai gerai žino LLRI ekspertai, todėl, agituojant taip mažinti mokesčius, be Latvijos ir Estijos, jokių kitų pavyzdžių niekuomet nepateikiama. O jei pateiktų, tarkim, Slovėnijos, Čekijos, Vokietijos, Ispanijos, Italijos ar Airijos pavyzdžius, tai visi įsitikintume, kad tie, kurie visus 17 nepriklausomybės metų kalbėjo apie „rūpinimąsi žmogumi“ ar socialinių problemų sprendimą, mus maitino melu. Buvom ir esam įtikinėjami, kad siekiama sukurti vakarietišką pilietinę visuomenę, o iš tiesų sukurta grynai rusiška korumpuota sistema, kurioje nedidelė visuomenės dalis turi išskirtines sąlygas, o kiti nustumti į didžiulį vargą, gyvena kaip ir sovietmečiu ar dar blogiau. Vienintelis skirtumas – jiems nedraudžiama emigruoti iš Tėvynės. Galim ignoruoti civilizuoto pasaulio patirtį, tačiau tuo atveju skurdas Lietuvoje liks pats didžiausias visoje Europos Sąjungoje, toliau išliks didžiausia emigracija, toliau naikinsime savo tautą, augs visuomenės susipriešinimas, bus naikinami patriotizmo likučiai, skatinamas cinizmas.

Prezidento pranešime daug kalbėta apie vertybes, tautinį sąmoningumą, kurių esą stinga. Tačiau kaip tik išugdytos vertybės jaunimui neleidžia savęs žeminti. Jaunimas bėga iš savo valstybės, kurioje su mokykloje išugdytomis vertybėmis nėra kas veikti. Nieko gero nelaukia šalies, kurioje didžiausias skurdas, socialinė atskirtis, analogų Europoje neturintys emigracijos mastai ir kurios vadovas pasiūlo mažinti mokesčius vargšui numetant kelis litus, o puikiai gyvenančiam pridedant net kelis šimtus? Tuo labiausiai vargstantiems lietuviams pasakoma: neturėkite vilties, liekantys Lietuvoje. Taigi bėga ir bėgs valdžios politikos nuskurdinti lietuviai iš Lietuvos provincijos į Vakarus, o ar daug išbėgo tų, kurių pajamos per mėnesį 5000 ar net 20 000 Lt?

Anksčiau buvo aiškinama, kad Lietuvoje negalima kelti minimalių atlyginimų, nes kitaip neateis investicijos. Bet tos investicijos kaip neina į Lietuvą, taip neina. Dabar be perstojo kalbama apie „Sodros“ „lubas“. Esą tai dabar rimčiausia kliūtis investicijoms. Vėl Prezidentui reikėtų kviestis Prezidentūros buhalterę, kad suskaičiuotų, kiek dėl tų „lubų“ neteks pensininkai. Ne pro šalį būtų pasiteirauti ir kokio Lietuvoje dirbančio vakariečio, ar tikrai tų „Sodros“ „lubų“ nebuvimas jo darbą Lietuvoje daro neįmanomą ir ar jo gimtojoje šalyje yra tos „lubos“ ir kokios jos. Gal paaiškės, kad tai eilinis Laisvosios rinkos instituto ekspertų sukurtas mitas, galintis dar labiau sukomplikuoti ir taip apgailėtiną Lietuvos situaciją.

Kiekvienas pilietis, ne tik Prezidentas, turi teisę apsispręsti, su kuo jis. Mūsų teisė tai įvertinti. Koks nors jautresnis intelektualas (ypač iš „vyresnių“ politologų) gali net įsižeisti dėl tokių įvertinimų. Nemalonu tokius kritiškus dalykus rašyti, bet, deja, faktai, skaičiai ir Prezidento pranešimo teiginiai byloja patys už save. Ir galiausiai juk kalbama ne apie Prezidentą, o apie mūsų tautą, jos ateitį, tūkstančių žmonių likimus.

Iš esmės Prezidento konkretūs siūlymai dėl net nepadoraus mokesčių sumažinimo turtingiesiems, dėl „Sodros“ „lubų“, dėl sveikatos apsaugos problemų sprendimo, „paverčiant“ neoficialias priemokas oficialiomis, dėl aukštojo mokslo „reformų“, „įtraukiant studentus į studijų finansavimą“ (žodžių voratinklyje paslėptas kvietimas pereiti prie mokamų studijų ir sveikatos apsaugos), ir taip toliau tėra Laisvosios rinkos instituto pozicijos persakymas. To instituto įtaka Prezidentui kelia daug klausimų, gal net ne klausimų, o tikrą nerimą, nes tas faktas žada Lietuvai tolesnį gyvenimą tik oligarchų interesus atitinkančioje valdovų ir pavaldinių šalyje. Skaudžiausios socialinės problemos negali būti išspręstos pagal Laisvosios rinkos instituto siūlymus. Jau matom, ko verti jų visuomenės ligų gydymo receptai. Jei nekeisim politikos, jei mūsų valstybės institucijos neišvaduos iš to instituto įtakos, patys save susinaikinsim, tapsim emigrantų tauta. Tačiau demonizuoti ar juo labiau vienašališkai kaltinti laisvosios rinkos ekspertų irgi nereikia. Tų ekspertų įtaka reiškiasi tik todėl, kad jų skelbiamos idėjos labai tinka verslo bei politikos didžiųjų interesams pridengti. Kadaise skurdinimo politika, lėmusi emigracijos bangą ir daug kitų neigiamų reiškinių, atrodė kaip brazauskų – aleliūnų: „Štai jums jūsų Lietuva.“ Tačiau, kaip dažniausiai ir būna, paaiškėjo, kad paprastos schemos nepakanka sudėtingiems visuomenės gyvenimo procesams paaiškinti.

Reikia sutikti su V. Adamkaus pranešimo žodžiais, kad „šiandien Lietuvoje yra ekonominės prielaidos kurti šalies gerovę ir spartinti pažangą“. Tačiau Prezidentas savo mokesčių politikos siūlymais pats įrodė, kad yra viena kliūtis – „Lietuvai šiandien itin stinga solidarumo“ (žodžiai iš pranešimo). Apie kokį solidarumą galima kalbėti, kai reformos vykdomos ignoruojant skaudžiausias problemas. Paradoksalu, bet Prezidento mokesčių politikos siūlymai visiškai nesisiejo su socialinių problemų sprendimu. Ir vis dėlto, jei mokesčių politikos nesieji su socialinių problemų sprendimu, ką daryti su, V. Adamkaus žodžiais tariant, „medikų darbo užmokesčiu, kuris neišlaiko jokios kritikos“? Iš kur paimti milijardus litų, „kurių taip reikia švietimui, sveikatos apsaugai ir socialinėms reikmėms“? Metiniame pranešime pateikta paradoksali išeitis. Pasirodo, tai išspręstų „užsitęsusios ir neskaidrios“ žemės reformos užbaigimas. Citata: „Dėl užsitęsusios ir neskaidrios žemės reformos netenkame milijardų litų, kurių taip reikia švietimui, sveikatos apsaugai ir socialinėms reikmėms.“

O kaip išspręsti skurdo, socialinės atskirties ir kitas problemas? Atsakymas ne mažiau stulbinantis ir tikriausiai neturintis analogų pasaulyje. Šias problemas, Prezidento nuomone, turėtų spręsti savivaldybės kartu su „vietos bendruomenėmis“. Citata: „Savivaldos institucijos kartu su vietos bendruomenėmis privalo pradėti kurti lankstų socialinių paslaugų tinklą. Tik taip galėsime apsaugoti šeimas nuo socialinės atskirties ir skurdo.“ Tikrai originali mintis, tik ar gali savivaldybės ir mistinės „bendruomenės“ apsaugoti žmogų nuo skurdo, į kurį jį mokesčiais sąmoningai stumia centrinė valdžia?!

Pajamų mokesčius iš tiesų galima ir reikia mažinti, bet, jei norim spręsti skurdo ir kitas aktualiausias visuomenės problemas, kol kas – tik už pirmą uždirbamą tūkstantį. Reikia mažinti gal net ne iki 20, o iki 15 procentų. Tai reikštų, kad 35 proc. Lietuvos žmonių, kurie uždirba iki 1000 Lt, ir tų, kurie uždirba daugiau, pajamos padidėtų vienoda pinigų suma. Aišku, didžiausių Lietuvos turčių ir politikos formuotojų akimis, toks pajamų mokesčio mažinimas „yra iš esmės neteisingas“. Akivaizdu, kad nukentėtų Lietuvos politikos ir verslo aukštuomenės orumo jausmas, būtų patirti dideli moraliniai nuostoliai, nes jų pajamos padidėtų tik apie aštuoniasdešimt litų kaip ir kokiam vargetai. Tai būtų bene pirmas kartas naujosios Lietuvos politinio gyvenimo istorijoje, kai nepavyktų „išdurti“ Lietuvos prasčiokėlių. Ar galima su tuo sutikti, jei yra šansas, įgyvendinant LLRI siūlymus, laimėti 300 ar 1000 Lt per mėnesį? Keistas klausimas. Nėra ir niekad nebuvo pateikiama argumentų, kodėl valstybės sprendimais reikia labiau didinti pajamas klestintiems, o vargstančius palikti varge. Tokių argumentų ir nėra, todėl reformos vykdomos patyliukais, neaiškinant, kam jos naudingos.

Sprendžiant svarbiausias Lietuvos problemas būtina atsisakyti ir mokestinių lengvatų, kuriomis naudojasi tik verslas arba pasiturintys žmonės. Dėl mokesčių lengvatų biudžetas 2005 m. negavo 567 mln. litų. Dėl lengvatinių PVM tarifų 2006 m. negauta 252 mln. litų. PVM lengvatų ir kitų lengvatų panaikinimas biudžetui duotų šimtus milijonų litų. Bet, aišku, nereikėtų pradėti nuo kompensacijų už šildymą naikinimo.

Už Prezidento pranešimo gražių žodžių miglos – siūlymai valstybei viską toliau „liberalizuoti“, atsisakyti valstybės atsakomybės už problemų keliančias sritis (sveikatos apsauga, studijos), o pačias problemas perkelti ant piliečių pečių.

Studentų „įtraukimo“ į „studijų finansavimą“ planas

Įdomu buvo stebėti, kaip visuomenė buvo rengiama mokamų studijų plano įgyvendinimui. Prieš keletą metų buvęs ministras pirmininkas A.M. Brazauskas, išgirdęs žurnalistų priekaištus, kad aukštajam mokslui trūksta lėšų, nuoširdžiai nusistebėjo: „Tiek milijonų pridėjom, o vis dar trūksta.“ Ir tikrai – Lietuvoje BVP lėšų dalis aukštajam mokslui atitinka ES vidurkį, tačiau jų vis trūksta. O kaipgi netrūks, jei, toms lėšos augant, studentų skaičius augo dar sparčiau ir per pastarąjį dešimtmetį išaugo kelis kartus. Skaičiuojant tūkstančiui gyventojų, studentų skaičiumi Lietuva lenkia net turtingiausias Europos Sąjungos šalis. Visų priimamų į visų Lietuvos aukštųjų mokyklų pirmąjį kursą skaičius viršija tais metais įgijusių brandos atestatą. Kur jau ten kokiems danams, austrams ar net šveicarams su Lietuva lygintis. Pavydėkit, Vakarai, – Lietuvoje ką tik paskelbta: „Šį rudenį į universitetines ir neuniversitetines aukštąsias mokyklas maksimaliai galės įstoti daugiau kaip 55 tūkst. pirmakursių.“ Šių metų abiturientų nepakaks (šiais metais vidurines mokyklas baigia tik apie keturiasdešimt devynis tūkstančius jaunuolių), bet reikalą gelbsti tie, kurie, metus ar pusmetį pasimokę, studijas metė ir stos iš naujo. 2006 m. aukštosiose mokyklose liko beveik 2 tūkst. neužimtų vietų, daugiausia „sunkių“ programų. Geriausi mokiniai renkasi prestižines studijas geriausiuose universitetuose, o tie, kurie mokyklose neišlaikė valstybinių egzaminų, renkasi lengvas „studijas“, kur diplomą galima „išsilizinguoti“. Į aukštąsias mokyklas priimamų studijuoti skaičiaus jau nebėra kaip didinti, nes paprasčiausiai nėra tiek vidurinės mokyklos atestatus turinčių ir norinčių studijuoti žmonių. Ir taip jau priimami net neišlaikę valstybinių egzaminų. Kaip gražu, humaniška ir kartu – kaip kvaila!!! Ir tikrai – lietuviška.

Kaip žinoma, Lietuva nėra pati turtingiausia ES valstybė, todėl, suprantama, kad pinigų aukštajam mokslui kiekis yra ribotas. Rezultatas: Lietuvoje lėšų vienam studentui tenka mažiausiai, mažiausi ir dėstytojų atlyginimai. Studentų skaičius vienam dėstytojui, lyginant su kitomis šalimis, – pats didžiausias. Ir apskritai visa sistema taip suorganizuota, kad net iš studentų už studijas susirinkus mokesčius fraktiškai nieko nebelieka infrastruktūrai.

Studijoms reikalingų išsilavinimo pagrindų mokyklose neįgiję, egzaminų neišlaikę, tačiau siūlomomis galimybėmis už pinigus gauti universitetų diplomus susigundę jaunuoliai, užuot sėdėję paskaitose ar bibliotekose, darbuojasi. Jie susimoka už studijas ir laikomus egzaminus. Taip keliaujama iš kurso į kursą. Profesoriai kartais nuoširdžiai, kartais apsimestinai stebisi: „Iš kur tiek nemokšų universitetuose?“ O kaip jų nebus? Juk Lietuva įgyvendina vos ne visuotinio aukštojo mokslo planą. To dar niekur nebuvo, kad visi, baigiantys vidurines mokyklas, net neturintys jokio polinkio ir gabumų, būtų priimti studijuoti. Greitu laiku „Klausimėlio“ (LTV laida) kūrėjai, ieškodami idiotiškiausių atsakymų, galės kreiptis ir į žmones su universitetų diplomais. Sėkmė garantuota. Iš kur žinojimas gali ateiti, jei mokykloje nesimokei, egzaminų neišlaikei, studijuodamas vaikščiojai ne į paskaitas, o į darbą. Šioje vietoje kalbėti apie kokią nors studijų kokybę tiesiog neapsiverčia liežuvis. Trumpai tariant, opera „Karman“.

Prieš tokią „studijų“ sistemą pernai „labai necivilizuotai“ protestavo vienas sveiku protu ir idealais naiviai tebetikintis jaunuolis. Tačiau ar sudegintas diplomas gali sustabdyti tokį didingą biznio planą? Juk yra pasakyta: „Nesustabdysi upės bėgimo.“

Yra labai paprastų sprendimų tai dirbtinai sukeltai krizei įveikti. Tereikėtų studentų skaičių (skaičiuojant tūkstančiui gyventojų) sumažinti nors iki turtingesnių šalių – JAV, Vokietijos, Anglijos, Belgijos, Čekijos, Austrijos, Šveicarijos ir t.t. – lygio ar bent jau iki ES vidurkio, ir situacija gerokai pasikeistų net nedidinant valstybės aukštajam mokslui skiriamų lėšų. Į universitetus ateitų ne kas nori, o geriausiai studijoms pasirengę jaunuoliai. Lėšų, tenkančių vienam studentui, gerokai išaugtų. Išaugtų dėstytojų atlyginimai, sumažėtų jiems tenkančių studentų skaičius ir krūviai. Tai būtini, nors ir ne vieninteliai, žingsniai norint išspręsti aukštojo mokslo problemas.

Gal kam nors atrodys, kad Lietuvai bus blogiau, jei koks nors jaunas pilietis, mokykloje voliojęs durnių ar neturintis nė menkiausių gabumų ir neišlaikęs abitūros egzaminų, nepateks į universitetą. Tačiau tokiems galima steigti privačias aukštąsias mokyklas. Kaip paprasta. Valstybiniuose universitetuose mokytųsi koks trečdalis ar pusė visų baigusių vidurines mokyklas ir gimnazijas. Šalia veikia privatūs universitetai. Valstybės ir privatūs pinigai nesipainiotų. Kažin kodėl tokio paprasto, įgyvendinamo įvairiose šalyse (artimiausias pavyzdys – Lenkija) plano Prezidentui nepasiūlė LLRI ekspertai, taip pasitikintys privačiomis iniciatyvomis? Vietoj to kažkodėl išgirdome siūlymus žmonėms imti paskolas ir ruoštis mokamoms studijoms. „Džiugi“ žinia pusei Lietuvos, kurios jaunoji karta net ir būdama gabi mokslui bus pastatyta prieš neįveikiamas kliūtis. Kaip jaustis mokytojui ar bibliotekininkui, jau šiandien negalinčiam sukrapštyti kelių šimtų litų, reikalingų jo nemokamai studijuojančiam vaikui pragyventi, girdint samprotavimus apie vertybes, socialinę santarvę, laisvą ir atvirą visuomenę, pilietinės visuomenės plėtrą, socialinę partnerystę, tikėjimą valstybe? Kiek daug bjauraus melo tuose gražiuose žodžiuose! Dabar jam pasiūlyta tikra „partnerystė“ – mokamos studijos jo vaikams. Tuo tarpu visų akivaizdoje valstybės lėšos, skirtos studijoms, neracionaliai švaistomos.

Studijų sistemai sužlugdyti parengtas ir įgyvendintas tikrai puikus „biznio“ planas, įtartinai panašus į tuos, kuriuos prieš dešimtmetį pritaikydavo skustagalviai „verslininkai“, norėdami į bankrotą nuvaryti kokią gamyklą arba viešbutį, o paskui tyliai padaryti gražų biznelį. Skiriasi tik kiekis gražių frazių, paruoštų šiam planui apginti. Dar prisiklausysim sklandžių sakmių apie tai, kad „svarbu rūpintis jaunuomenės ugdymu“, kad „mūsų turtas – mūsų protai“ ir taip toliau, ir panašiai. O už viso to – primityvus ir grubus planas paimti kuo daugiau valstybės lėšų ir dar apiplėšti visuomenę, kuri net neturi pinigų. Bet Prezidentas pasiūlė išeitį – „plėtoti paskolų sistemą“. Viskas labai lietuviška. Reikalai rimti: neturi pinigų, imk paskolą, bet mokėk. Pasipriešinimo šiam biznio planui, bent jau Seime, tikrai neturėtų būti.

Kur dar Europoje yra tokia sistema? Vėl būsime unikalūs, o už tą „unikalumą“ labai brangiai mokės mūsų tauta.

Kur einame ir kokios alternatyvos

Taigi situacija ne iš pačių maloniausių. Be abejonės, visuomenėje esama sveikų jėgų. Yra ir noro gyventi kitokioje Lietuvoje, tačiau sąlygų tam kol kas nėra. Politikos ir verslo viršūnių simbiozė tapo stipri ir sunkiai pajudinama. Įtakingiausios partijos supuvusios iš vidaus, susijusios su oligarchais, sėdi jų kišenėje ir tampomos kaip marionetės. Partijų struktūra labai panaši: nedidelė viršūnėlė su jokiomis aplinkybėmis, net po didžiausių nesėkmių ar skandalų, nepakeičiamais vadais ir būrelis statistų provincijoje. Statistai, beje, tinkami bet kuriai partijai. Partijos tokios vienodos, kad mažiausiai keletas dešimčių plačiai žinomų politikos veikėjų kursuoja iš vienos į kitą ir gražiai jose pritampa. Šiame Seime frakcijas jau yra pakeitę ketvirtadalis parlamentarų, dalis – ir ne po vieną kartą.

Jei kuri nors Lietuvos politinė jėga pabandytų mesti iššūkį dabartinei oligarchinei valdomos demokratijos sistemai, norom nenorom turėtų veikti pagal jos primestas taisykles. Pirmiausia, reikalingos milžiniškos lėšos. Kaip žinoma, didelę politinio proceso dalį, ypač prieš rinkimus, sudaro politinė reklama, kainuojanti milijonus. Nors tai skamba labai kvailai, bet tokios yra lietuviškos politinės „rinkodaros“ taisyklės. Ar įmanoma Lietuvoje surinkti tiek lėšų paskelbus, kad norima keisti supuvusią sistemą? Tiesą sakant, ne. Beje, Rusijoje tokių pinigų esama. Kiekvienas, kuris mėgintų mesti iššūkį esantiems valdžioje, ne tik kad negaus jokios finansinės paramos, bet bus įnirtingai puolamas pagrindinių dienraščių, televizijos kanalų dėl tariamai paliktų žmonų, vaikų, dėl netinkamos lytinės ar kitokios orientacijos, „kairuoliškų“ ar net komunistinių pažiūrų, neprižiūrimų anūkų, blogose vietose pastatytų tvorų, „ryšių“ su sovietinių pionierių organizacija ar net buvimo tos organizacijos rezerve. Kaip sakoma, duokit žmogų, o straipsnį pritaikysim.

Verslo elitui (kitaip – oligarchams) visiškai priimtina dabartinė Lietuvos visuomenės ir valstybės būklė. Tik teisė emigruoti, matyt, nepatinka, nes ji nubrėžia tam tikras žmogaus žeminimo ir išnaudojimo ribas: persistengsi rodydamas savo visagalybę, ir žmogus važiuoja į Ang­liją ar Ispaniją. Bet ir tai išsprendžiama problema: tereikia supaprastinti imigracijos sąlygas, ir turėsim naujų gyventojų. Gal jie neliks čia visam laikui, bet kaip tarpinis punktas tarp Centrinės Azijos ar Baltarusijos (pastarosios – už keleto metų, po būsimų permainų) ir Vakarų Europos Lietuva yra patraukli.

Dažnai manoma, kad dėl Lietuvos bėdų ir nelaimių kalti tik kažkokie negeri, neteisingi žmonės, A. M. Brazauskas, V. Uspaskichas, valdininkai, jų kompetencijos ar padorumo stoka, Darbo partija, blogi seimūnai, „populistai“, „rezervistai“ ir taip toliau. Atrodo, tereikėtų juos pakeisti, ir Lietuva pasikeistų. Tačiau tai tik iliuzija. Valstybė labai kvalifikuotai užvaldyta. Oligarchinis režimas tik iš pažiūros silpnas ir remiasi bespalvėmis nieko vertomis figūrėlėmis. Faktiškai jis labai galingas ir sunkiai pakeičiamas. Sunku net įsivaizduoti, kiek daug yra svajojančių užimti „blogųjų“ vietas. Daug norinčių parduoti velniui dūšią už galimybę būti virš niekinamos ir vargstančios savo tautos, už teisę ant miško keliuko pastatyti užrašą „Privati valda“ ar iš ežero pakrantės išvaikyti suvargusius kaimiečius, jų vaikus, šiaip netyčia užklydusius kokius nevykėlius, poilsio išsiilgusius inteligentėlius, o galiausiai – už galimybę gyventi pagal kitokius įstatymus ir patirti daugybę kitų malonumų. Gera būti iškiliam.

Dabartinė sistema galingesnė nei buvęs sovietinis režimas, o visuomenė suskaldyta, dezorientuota, nebeturinti bendrų tikslų, nematanti perspektyvų, taip pat visuomenės ir valstybės apgailėtinos būklės alternatyvų. Daug kas pasakys, kad spalvos gerokai sutirštintos. Bet apsidairykit, kaip gyvenam. Pasižiūrėkit, kiek tautiečių (brolių, seserų, giminaičių, draugų) netekom, netenkam ir dar neteksim. Atsigręžkit atgal ir pažiūrėkit, kaip Lietuvoje vyksta rinkimai, kokios jėgos finansuoja būsimus laimėtojus ir kaip vėliau tie laimėtojai atidirba tiems finansiniams rėmėjams. Visuomenę, ne tik esančius apačioje, apėmęs nusivylimas. Mažai kas betiki partijomis, dalyvavimo demokratinėse procedūrose prasmingumu. Savivaldos rinkimuose dalyvavo tik 40 proc. rinkėjų. Palyginkime: Prancūzijos prezidentą rinko 84 procentai rinkėjų, nes buvo renkamasi tarp aiškiai skirtingų šalies ateities scenarijų. Prancūzai balsavo ne tik už žmones, bet pirmiausia už idėjas, kurias deklaruoja tie žmonės ir kuriomis bus grindžiama šalies vidaus politika. Kas prisimena idėjų skirtumus tarp norinčių į Seimą patekti partijų ar kandidatų į Lietuvos Respublikos prezidentus? Ta pati daugybė visiškai tuščių žodžių: „mažinsime skurdą“, „rūpinsimės žmogumi“, „kovosime su korupcija“ ir taip toliau. Galiausiai viską nulemia pinigai. Žmones tie vaizdai jau vimdo.

Aišku, savivaldos ir prezidento rinkimai skiriasi, bet nesunkiai galima numatyti, kad kiti Lietuvos prezidento rinkimai vargu ar pritrauks daugiau nei 50 proc. turinčių rinkimų teisę. Nebent antrame ture susiremtų koks Uspaskicho ir Kubiliaus partijų bendrai remiamas Petras su Prunskiene. Vėl bėgtų žmonės balsuoti prieš buvusią „moterų“, o dabar „valstiečių“ partijos vadovę naiviai tikėdami, kad bent taip apsaugos Lietuvą nuo Rusijos grėsmių.

Prasidėjo diskusijos dėl prezidento galių didinimo. Labai pavojinga tendencija. Prezidento galių stiprinimas reikštų galingą bombą po valstybės pamatais. Dabartinio valdžių galių santykio išlaikymas dar leidžia viltis, kad Lietuvos valstybės laivelis nebus apverstas dugnu į viršų bent po artimiausių rinkimų. Šiandien Lietuvoje niekas nebegali garantuoti, kad kitas Lietuvos prezidentas nebus iš to paties lizdo kaip ir nušalintasis. Matant Lietuvos raidą, didelė tikimybė, kad istorija pasikartos. Lietuvos žmonės valdžios politikos stumiami į kampą ir provokuojami kerštui. Tikėtina, jie tos progos nepraleis. Mūsų kaimynė tokios progos irgi nepraleis.

 

Skaitytojų vertinimai


39287. vs2007-06-18 18:09
perskaičiau paskutinį skyrelį, ieškodamas alternatyvų, kurių, pasirodo, nėra

39313. krankt2007-06-19 04:52
taip, nieko linksmo.

39320. vs2007-06-19 11:50
į JKValaičio "pamąstymus" įdomiai atsako Jono Žemkalnio "paeiliavimai" - eilėraštis "Marvietė". kaip ir netiesioginė diskusija užsimezga, nežinau ar redakcijos specialiai sugalvota

39386. krankt2007-06-20 05:04
zinai, visai neblogai tiedu susisaukia. :P

46494. Alfredas2008-04-21 15:07
Eiline rasliava

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
5:17:07 Nov 28, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba