Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-06-15 nr. 3147

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Donatas Petrošius.
ATSIPIRKINĖJIMAI (I)
65
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS2

SIC! 
• Virginijus Gasiliūnas.
BIBLIOGRAFINĖ NETEISYBĖ
6

AKTUALIJOS 
• Juozapas Kazimieras Valaitis.
PAMĄSTYMAI APIE POLITIKOS KASDIENYBĘ
5

KNYGOS 
• „APIE GRAMATOLOGIJĄ“1
• „KITA VERTUS… STRAIPSNIAI APIE LIETUVIŲ LITERATŪRĄ“
• „KAFKA PAKRANTĖJE“
• „JEIGU KELEIVIS ŽIEMOS NAKTĮ“
 Aleksandra Fomina.
KLASIKO KELIONĖS KŪRYBINGUMO RAIDOS PĖDSAKAIS
1
• Aušra Martišiūtė.
FLIRTAS SU ABSURDU
• Giedrius Subačius.
PIETRO DINIO ŽIEDAS LIETUVAI
1
• (PA)SKAITINIAI10
• NAUJOS KNYGOS

DAILĖ 
• Andrius Bružinskas.
PRAŠNEKINTI GRANITĄ
2
• Violeta Šimulynienė.
SAVAM KAIME PRANAŠAS NEBŪSI
1

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
TEATRINIAI SUSITIKIMAI KAUNE IR TALINE

PAVELDAS 
• Romualdas Budrys.
JUODKRANTĖJE ATKURIAMAS MINIATIŪRŲ MUZIEJUS

MUZIKA 
• Laima Slepkovaitė.
VYTIS NIVINSKAS: „ŠIANDIEN NEBUS JOKIO TIN TI RIN TIN. SVINGO NEGROSIME.“
10
• Eglė Grigaliūnaitė.
GEISTO RENESANSAS?
2
• KAI JUBILIEJUS KAIP ŠVENTĖ
KAI BALSAS KAIP ATVIRA STIGMA

POEZIJA 
• Jonas Žemkalnis.
PAEILIAVIMAI
10

PROZA 
• Aleksandra Fomina.
VELNIO NUOTRAUKA
23

VERTIMAI 
• Roberts Mūks.
KAI KLYSTI DIEVIŠKA BUVO

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Skirmantas Valiulis.
ŽINOMI IR KITOKIE
• Gitana Gugevičiūtė.
ŽEMYN Į DANGŲ
• Dalia Staponkutė.
GRAIKIŠKŲ MUGIŲ PRADŽIA

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Šiaurys Narbutas.
ROKO MUZIKOS KOSTUMBRIZMAS
52

KRONIKA 
• BONDAS IR KITI
• KLAIPĖDOS LĖLIŲ TEATRO PREMJERA
• PROJEKTŲ KONKURSAS

DE PROFUNDIS 
• KĘSTUTIS RASTENIS8
• Tautvyda Marcinkevičiūtė.
BAMBUKAS
• Stefan Wierzbicki.
APIE DARBĄ IR KALBĄ
3

KNYGOS

KLASIKO KELIONĖS KŪRYBINGUMO RAIDOS PĖDSAKAIS

Aleksandra Fomina

[skaityti komentarus]

iliustracija
Dailininkas Romas Orantas

Zweig S. TRYS SAVO GYVENIMO DAINIAI: CASANOVA, STENDHALIS, TOLSTOJUS. Iš vokiečių kalbos vertė Austėja Merkevičiūtė. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.

Pastaruoju metu žydų kilmės austrų klasikas Stefanas Zweigas (1881–1942) mūsų šalyje turbūt daugiausia prisimenamas dėl jo, šiuolaikine kalba šnekant, euroentuziazmo. Paskutinė knyga, išleista lietuvių kalba prieš pasirodant „Trims savo gyvenimo dainiams“, buvo kaip tik „Vakarykštis pasaulis: europiečio prisiminimai“ (Vilnius, „Tyto alba“, 2005, vertė Giedrė Sodeikienė): joje autorius nostalgiškai pasakoja apie Vienos „aukso amžiaus“ ir tvarkingo, kultūrą bei meną puoselėjusio Europos pasaulio žlugimą per du pasaulinius karus, todėl naujųjų narių stojimo į ES išvakarėse šios knygos ištraukos itin mielai cituotos visomis Europos kalbomis ir per visas žiniasklaidos priemones.

Tikriausiai būtent dėl „eurošurmulio“ „Europiečio prisiminimai“ lietuvių kalba išvydo pasaulį net anksčiau, nei buvo išversta knyga apie „tris savo gyvenimo dainius“, priklausanti daug ankstesniam ir labai svarbiam rašytojo kūrybos laikotarpiui. Apie 1917 m., jau įgijęs nemenką novelisto patirtį, Zweigas ėmė tyrinėti žymių kultūros ir istorijos veikėjų biografijas ir jas tarsi „atpasakoti“ beletristikos kalba, nagrinėdamas tų veikėjų asmenybes ir gyvenimo kelią kaip psichologas. Palaikęs draugiškus ryšius su daugeliu savo žymių amžininkų – Raineriu Maria Rilke, Auguste’u Rodinu, Richardu Straussu, Sigmundu Freudu, Romaine’u Rolland’u, Thomu Mannu, Zweigas aktyviai rašė esė, romanus ir apybraižas, skirtus kūrybingų asmenybių gyvenimams, kai kuriuos jų vėliau įtraukė į 1920–1928 m. išleistą ciklą „Pasaulio statytojai“. Pirmiausia jį domino kūrybingos asmenybės tapsmo ir psichologijos klausimai, tam tikro istorinio laikotarpio kolorito atkūrimas, kritinis žvilgsnis į autoriaus darbą ir kūrybinius polėkius. Nors biografijose ne visada tiksliai atkartojami gyvenimo faktai, o įvykių eiga autoriaus nuožiūra neretai supaprastinama, vis dėlto skaitytojui imponuoja Zweigo išradingumas ir kritinis mąstymas, psichologo įžvalgumas ir sodrus, elegantiškas kalbos stilius.

Knygoje „Trys savo gyvenimo dainiai: Casanova, Stendhalis, Tolstojus“, taip pat įtrauktoje į „Pasaulio statytojų“ ciklą, autorius nagrinėja trijų labai skirtingų rašytojų gyvenimą ir kūrybą. Pirmiausia jis remiasi jų pačių atsiminimuose, laiškuose, dienoraščiuose ir amžininkų atsiminimuose pateikiama medžiaga. Biografinių esė veikėjai teoriškai turi labai mažai ką bendra. XVIII a. gyvenęs gražuolis Casanova, paties Zweigo vadinamas „abejotinu menininku“ (p. 7) ir pats sau sugalvojęs aristokratišką titulą, pabėga iš Venecijos ir keliauja po Europą, o senatvėje įdarbintas bibliotekininku Bohemijos pilyje rašo atsiminimus, kurių po jo mirties išleidžiama šešiolika tomų. XIX amžiuje gyvenęs nepatrauklus ir nekilmingas prancūzas Stendhalis daugiausia tarnauja kariuomenėje ir valstybės tarnyboje, beveik nedalyvauja visuomeniniame gyvenime ir rašo „dėl pramogos“, tačiau praėjus keliems dešimtmečiams po mirties atrasti jo romanai pelno jam pasaulinę šlovę ir garbingą rašytojo vardą. Galiausiai rusų grafas Levas Tolstojus, kurio „veidas buvo kaip paprasto mužiko“ (p. 188), jau jaunystėje pripažintas rašytoju, daugeliu kūrinių pelno šlovę, dirbdamas savoje sodyboje mėgaujasi laimingu šeimyniniu gyvenimu, o sulaukęs penkiasdešimties metų išgyvena stiprų sukrėtimą, privertusį jį atkakliai siekti moralinio atgimimo. Kodėl Stefanas Zweigas pasirinko būtent šiuos tris autorius rašytojo gyvenimo keliui tyrinėti?

Aktyvus dėmesys žymių žmonių biografijoms mūsų „žvaigždžių kulto“ laikais neatrodo toks jau neįprastas. Viena vertus, dabar „madinga“ nuplėšti kaukes net nuo seniai pripažintų genijų, atsisakyti šablonų ir atskleisti neįprastus faktus, galinčius ne tik kitomis akimis pažvelgti į jų kūrybos paveldą, bet ir sugriauti jų autoritetą. Negailestingas tyrinėtojų smalsumas ir sensacijos troškimas verčia įvairaus plauko tyrinėtojus abejoti Williamo Shakespeare’o pjesių autoryste ir ginčytis dėl Leonardo da Vinci’o seksualinės orientacijos. Kita vertus, kaip pažymi literatūros kritikė Jūratė Sprindytė, „dokumentika belieka kone pagrindinis pozityvo šaltinis.(...) Autentika, iš visos literatūros išvyta pro duris, čia sugrįžta pro kaminą ir visus langus“ („Rudens skaitiniai“ – „Šiaurės Atėnai“, 2005 11 26).

Pats Stefanas Zweigas draugui M.Gorkiui dedikuotos knygos „Trys savo gyvenimo dainiai“ įžangoje paaiškina, jog Casanova, Stendhalis ir Tolstojus atrodo jam panašūs tuo, kad siekė „ne makrokosmą atspindėti, ne būties pilnatvę, o išskleisti savojo Aš mikrokosmą kaip ištisą pasaulį“ (p.7). Jis susieja juos tarpusavyje kaip tris to paties žmogaus tipo įsikūnijimus – primityvųjį, psichologinį ir etinį religinį. Tokia mokslinė klasifikacija žadina smalsumą, o išsamus paaiškinimas, kokių pastangų ir drąsos reikia norint sukurti sėkmingą autobiografiją, skatina skaitytoją kartu su autoriumi nešališkai ir reikliai pažvelgti į anuometinių „žvaigždžių“ pasakojimus apie savo gyvenimą. Įdomių minčių sukelia jau įžangos pabaigoje skambanti frazė: „Tebūnie tai paguoda visiems, nuolat girdintiems pranašystes apie meno nuopuolį šiame technikos ir blaivumo pasaulyje“ (p. 18), ypač turint omeny, kad ji parašyta 1928 metais.

Tik pradėjus skaityti „Tris savo gyvenimo dainius“ susidaro įspūdis, jog autoriui labiausiai stinga būtent nešališko žvilgsnio į pasirinktus tyrinėjimo objektus: jis turi labai tvirtą, tiesiog nepajudinamą nuomonę apie rašymą ir kūrybą, rašytojo gyvenimo būdą ir kūrybinio darbo esmę, neretai per daug aukština idealus ir piktnaudžiauja humanistine retorika. Jau įžangoje tarsi girdėti jo patetiškas, didaktiškas tonas, apstu tokių žodžių kaip „absoliuti tiesa“, „amžinas“, „tobulas“ ir panašūs. Autorius yra nusistatęs griežtas normas ir nuolat parodo, kaip jų nepaiso Casanova – „įsibrovėlis, neturintis nei teisių, nei rango“ (p. 23), kuris „neteisėtai prasmuko į kūrybinės dvasios panteoną“ (p. 23). Zweigo tonas žaismingas, kaip ir paties Casanovos elgesys: rašytojas šaiposi iš aristokratiškos visuomenės nuobodulio bei tuštybės, – jo meistriški aprašymai ir psichologinis įžvalgumas padeda nubrėžti įdomią paralelę tarp jos ir šiuolaikinių verslininkų bei pramogų ieškotojų pasaulio, – kartu slaptai žavisi lengvabūdiškai ir lėkštai malonumais besimėgaujančiu Casanova. Nors atrodo, kad jis tėviškai didžiuojasi akiplėšos sugebėjimais tą visuomenę pergudrauti ir išnaudoti, bet neišvengia ir neetiškų išvadų: „Pamėginkite pasišnekučiuoti su juo apie moralines nuostatas ar laiko reikalavimus – jis supras jus ne labiau nei negras metafiziką“ (p. 45).

Uoliai vardindamas padoraus žmogaus reikalavimus, S.Zweigas čia pat išjuokia jų atkakliai besilaikančius miesčionis, o samprotaudamas apie meilę priekaištauja genijams romantikams –­ Goethe’i ir Byronui – už negailestingą elgesį su moterimis. Būtent kalbėdamas apie meilę autorius netikėtai atlyžta, įdomiai ir nuodugniai išnagrinėja savo „objekto“ santykius su priešinga lytimi ir įrodo, kad Casanovos ir kito žymaus širdžių ėdiko Don Juano vardų jokiu būdu negalima laikyti sinonimais. Tačiau tuoj pat sarkastiškai aprašo Casanovos senatvę, tarsi populiarios pasakėčios veikėja skruzdėlė, besityčiojanti iš švaistūno laumžirgio. Vis dėlto svarbiausia – Casanovos kūrybos palikimas: jis pripažįstamas jei ne meno kūriniu, tai bent jau „įžūliausiu ir gyvybingiausiu visų laikų nuotykių romanu“ (p. 83), o baigiamosios pastraipos žodžiai įkvėptų drąsos visiems besiveržiantiems kurti: „nereikia būti itin gabiam, stropiam, padoriam, kilniam ir tauriam, kad patektum į šventąją literatūrinio nemirtingumo buveinę. (…) Vaisingas gali tapti kiekvienas absoliutus jausmas. (…) Nemirtingumas nepaiso, kas padoru ir nepadoru, kas gera ir bloga; jam svarbūs darbai ir galia, žmogaus vientisumas, ne tyrumas…“ (p. 90).

Atrodo, kad tyrumu nepasižymi ir antros biografinės esė veikėjas Stendhalis (tikr. Henri Beyle’is) – jis taip pat apsimetinėja, žaidžia, atvirai pasakoja savo intymiausius išgyvenimus, „nedvejodamas peršoka visus visuomeninės moralės barjerus“ (p. 103), tačiau jau kiek kitokia forma: dalykiškai ir tiksliai rašo dienoraštį, bet jau išbando save ir kaip grožinio žanro rašytojas. Ši dalis primena kino filmo scenarijų: rašytojo gyvenimo scenas Zweigas supina su jo personažų ir jo paties samprotavimais, gilesne psichologine analize. Ji pateikiama politinės situacijos ir bendros laikotarpio atmosferos fone. Casanova aprašomas kaip kaprizingas neklaužada vaikas, o Stendhalis – jau su tam tikra simpatija: tarsi dirglus, kompleksuojantis, intelektualus ir jautrus romantikas paauglys: „Keturiasdešimt mylimo meistro taktų jam svarbesni nei didingas istorinis mūšis, kuriame žuvo keturiasdešimt tūkstančių“ (p. 119).

Tyrinėdamas Stendhalio, kaip kūrėjo, laimėjimus, Zweigas pamažu, bet negailestingai nuvainikuoja rašytojo, kaip taurios sielos ir aukštų polėkių genijaus, įvaizdį visuomenėje: už daugumą savo tarnybinių pasiekimų romanistas skolingas moterims, o ne darbštumui, sunkiai pakenčia žmones ir niekina amžininkų meną, romanus ima kurti iš nuobodulio, įkalbėtas draugų, o savo pasyvumui pateisinti išranda naują filosofiją – „egotizmą“. Tai reiškia, jog „su aristokratiška puikybe jis palieka godiesiems jų pinigus, garbėtroškoms – jų tarnybas (…) literatams – jų šlovės muilo burbulus – tesidžiaugia! (…) jam visiškai nesvarbu, kaip knygą ar įvykį vertina kiti (…) jis vadina gražiu tik tai, kas jam patinka, jam teisinga tai, kas šią akimirką atrodo tinkama, niekintina tai, ką jis niekina“ (p. 144). Intelektualo elitiškumą ir uždarumą rašytojas kompensuoja savo individualaus ypatumo ir dvasinės prigimties tyrinėjimais, o rašymą laiko keistuolio pramoga: Zweigas nuosekliai aprašo jo asmenybės raidą, tiesa, neretai abstrakčiai apibendrindamas ir taip aršiai gindamas genijų, lyg kas iš tikrųjų jį pultų.

Nereikia nė sakyti, kiek teigiamų epitetų Zweigas vartoja pasakodamas apie Levą Tolstojų. Kiekvieną esė autorius pradeda pirmiausia nuo „objekto“ išorės: kūno ypatybėse ieško tam tikrų būdo vystymosi dėsningumų, dvasinių savybių pagrindo, lemiančio taip pat santykius su aplinkiniais ir pasauliu. Toks požiūris vis dėlto neapsaugo nuo subjektyvumo: jo aprašytas Tolstojus jau jaunystėje – ne žmogus, o tiesiog „valios triumfas“, kultūringos Europos sūnus išdidžiai vadina jį „rusų lokiu“ (p. 25), visada „išmaniausiu, dvasingiausiu“, „įžvalgiausiu iš menininkų“, „vyriškiausiu iš vyrų“ (p. 187, 190, 213). Tačiau, toliau analizuodamas genijaus dienoraštį, jis su liūdesiu pastebi, kaip „žmogiškiausias žmogus“, artėjant klimakteriniam laikotarpiui, virsta idealistu pedagogu ir kone religiniu fanatiku. Zweigas, kaip ir Tolstojus šiuo laikotarpiu, neišvengia kalbėjimo absoliučiomis kategorijomis: išgyvenimo mastas prilygsta stichinei nelaimei, o žvilgsnis siekia aprėpti „visą žmoniją“, tarsi iš tikrųjų individas turėtų teisę šnekėti už „visus“. Nuodugniai psichologiškai tyrinėjama įžymi rašytojo dvasinė krizė, kurią jo palikuonė Tatjana Tolstaja apibūdina kaip „netikėtą smarkiausios depresijos priepuolį (…) neplanuotą susitikimą su mirtimi, su blogiu“, visam laikui pakeitusį jo pasaulėžiūrą ir kūrybą.

Nuo šiol Zweigas į genijų žiūri jau kritiškai, per atstumą, nevengia ironijos ir šalto sarkazmo: „ponas dvarininkas pripratęs prie aplink mitriai šokinėjančių tarnų (…) vienu moju nekantrus (…) protas nori suvokti „gyvenimo prasmę“ – „pažinti Dievą“ (p. 234) Visas atgimusio Tolstojaus idėjas, radikalumą ir netolerantiškumą žemiškiems džiaugsmams vertina Rusijos istorijos kontekste, apžvelgia jo įtaką amžininkams ir labai išmoningai kritikuoja tai, ką nūdienos literatūros mokytojai apibūdina kaip „Tolstojaus darbą su savimi“. Šis objektyvus kritinis požiūris pasiekia kulminaciją tuomet, kai Tolstojaus dienoraštyje aptinkami samprotavimai apie kultūros nereikalingumą: čia Zweigas, jau vartodamas išdidųjį „mes“, puola ginti Europos kultūros, karštligiškai ginčijasi su „slegiančių teorijų“ (p. 255) autoriumi, apšaukia jį „visišku rusu“, kuris „nė grūdelio nepasėjo Europos ateičiai“ (p. 256). Šioje vietoje prisiminiau kito savo gyvenimo dainiaus – lietuvio Jono Meko – dienoraščio ištrauką: „Europos kultūra ne žmoguje, o mūruose, muziejuose. (…) Įdomu, kaip jūs atrodytumėt, jeigu staiga viskas iš jūsų Europos dingtų – ir miestai, ir mašinos. Neturėtumėt drąsos net pasakyti AŠ, nes kai jūs sakot AŠ, jūs turit omeny savo daiktus, nuosavybes, istoriją...“ („Žmogus be vietos. Nervuoti dienoraščiai“, Vilnius, 2000). Ir nors paskui Zweigas nuoširdžiai stengiasi suprasti ir pateisinti nevykusį pasaulio reformatorių, tolesnės pasakojimo dalys atrodo pernelyg ištęstos, jose per daug aiškinimų, smulkinimosi ir sentimentalumo, o pabaiga itin patetiška.

Tiesą sakant, būtent dėl patetiškos ir kartais atvirai sentimentalios retorikos nėra taip lengva skaityti šią labai savotišku viršeliu išsiskiriančią knygą, nors ir nepavadintum jos nuobodžia. Nežinau, kaip kitiems, bet man nepavyksta mėgautis tekstu, kurio kiekviename puslapyje būtinai pasitaikys žodis „genijus“, „genialus“, „amžinas“, „niekada“, „visada“ ar tokios frazės kaip „jis nesiliauja mankštinęs savąjį “ (p.138). Turėtų atrodyti natūralu, kad Casanovos biografija trumpesnė nei Tolstojaus, – juk autorių „rangas“ nevienodas, vis dėlto trečią dalį skaitai šiek tiek kitaip, nes pirmoje ir antroje tiesiog apstu itališkų, prancūziškų ir lotyniškų citatų. Įdomu, kad kai kurios jų verčiamos čia pat po kablelio, kitos – išnašoje, o dar kitos visai neišverstos: matyt, tikimasi, kad skaitytojas turėtų jas suprasti iš bendro išsilavinimo. Kai kurios jų kelia šypseną, nes atrodo dirbtinai sumeistruotos: vargu ar patys senovės romėnai būtų supratę terminą in psychologicis, o painesni pavadinimai ir pavardės (tarp jų tik kelios – moterų) išsamiau paaiškinami po kiekvienos dalies pateikiamuose komentaruose: tarp jų Mozarto ir Beethoveno pavardės, kurias, atrodo, jau turėtų žinoti kiekvienas moksleivis.

Pirmiausia „Trys savo gyvenimo dainiai“ turėtų sudominti būtent moksleivius, ypač pretenduojančius į išsamesnį literatūros bei kūrybos pažinimą. Taip pat ji labai pravers eruditams, visiems tikintiems žmonijos pažanga ir galiausiai tiems, kuriuos literatūrologė Aušra Jurgutienė vadina „postsovietiniais humanistais, vis dar puoselėjančiais apšvietos idealą“ („Literatūra: prisitaikėlė ar disidentė?“ – „Literatūra ir menas“, 2006 03 17). Beje, nemažai literatūros specialistų pažymi, jog novelės Stefanui Zweigui pavykdavo tiesiog meistriškai, o ėmęsis rašyti didesnės apimties kūrinį, jis neišvengdavo ištęstumo, daugiažodžiavimo ir pasikartojimo. Šiaip ar taip, visada įdomiau sužinoti apie rašytojo gyvenimą iš biografinių esė, nei bandyti „ieškoti tiesos“ enciklopediniuose ir „vikipediniuose“ straipsniuose. Beje, būtų tikrai smalsu paskaityti paties „Trijų savo gyvenimo dainių“ autoriaus suliteratūrintą biografiją, jei kas nors išdrįstų tokią parašyti.

 

Skaitytojų vertinimai


39362. kur muzikos rubrika?2007-06-19 15:25
kokiu pagrindu trys numerio straipsniai nepublikuojami internete?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
5:16:59 Nov 28, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba