Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-06-15 nr. 3147

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Donatas Petrošius.
ATSIPIRKINĖJIMAI (I)
65
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS2

SIC! 
• Virginijus Gasiliūnas.
BIBLIOGRAFINĖ NETEISYBĖ
6

AKTUALIJOS 
• Juozapas Kazimieras Valaitis.
PAMĄSTYMAI APIE POLITIKOS KASDIENYBĘ
5

KNYGOS 
• „APIE GRAMATOLOGIJĄ“1
• „KITA VERTUS… STRAIPSNIAI APIE LIETUVIŲ LITERATŪRĄ“
• „KAFKA PAKRANTĖJE“
• „JEIGU KELEIVIS ŽIEMOS NAKTĮ“
• Aleksandra Fomina.
KLASIKO KELIONĖS KŪRYBINGUMO RAIDOS PĖDSAKAIS
1
• Aušra Martišiūtė.
FLIRTAS SU ABSURDU
• Giedrius Subačius.
PIETRO DINIO ŽIEDAS LIETUVAI
1
• (PA)SKAITINIAI10
• NAUJOS KNYGOS

DAILĖ 
• Andrius Bružinskas.
PRAŠNEKINTI GRANITĄ
2
• Violeta Šimulynienė.
SAVAM KAIME PRANAŠAS NEBŪSI
1

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
TEATRINIAI SUSITIKIMAI KAUNE IR TALINE

PAVELDAS 
• Romualdas Budrys.
JUODKRANTĖJE ATKURIAMAS MINIATIŪRŲ MUZIEJUS

MUZIKA 
• Laima Slepkovaitė.
VYTIS NIVINSKAS: „ŠIANDIEN NEBUS JOKIO TIN TI RIN TIN. SVINGO NEGROSIME.“
10
• Eglė Grigaliūnaitė.
GEISTO RENESANSAS?
2
• KAI JUBILIEJUS KAIP ŠVENTĖ
KAI BALSAS KAIP ATVIRA STIGMA

POEZIJA 
• Jonas Žemkalnis.
PAEILIAVIMAI
10

PROZA 
• Aleksandra Fomina.
VELNIO NUOTRAUKA
23

VERTIMAI 
• Roberts Mūks.
KAI KLYSTI DIEVIŠKA BUVO

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Skirmantas Valiulis.
ŽINOMI IR KITOKIE
 Gitana Gugevičiūtė.
ŽEMYN Į DANGŲ
• Dalia Staponkutė.
GRAIKIŠKŲ MUGIŲ PRADŽIA

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Šiaurys Narbutas.
ROKO MUZIKOS KOSTUMBRIZMAS
52

KRONIKA 
• BONDAS IR KITI
• KLAIPĖDOS LĖLIŲ TEATRO PREMJERA
• PROJEKTŲ KONKURSAS

DE PROFUNDIS 
• KĘSTUTIS RASTENIS8
• Tautvyda Marcinkevičiūtė.
BAMBUKAS
• Stefan Wierzbicki.
APIE DARBĄ IR KALBĄ
3

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS

ŽEMYN Į DANGŲ

Gitana Gugevičiūtė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Spektaklio „Adata“ scena
Olego Zernovo nuotrauka

Vasario 2 dieną Latvijos nacionaliniame teatre, Rygoje, įvyko šiuolaikinio latvių kompozitoriaus Zigmaro Liepinio muzikinės dramos „Adata“ premjera, režisuota klaipėdiečio Ramūno Kaubrio. Režisieriui talkino choreografas Aurelijus Liškauskas ir scenografas Artūras Šimonis bei kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė. Šią komandą, kuri 2005-aisiais Klaipėdos muzikiniame teatre pastatė Z. Liepinio operą melodramą „Paryžiaus katedra“ (pagal V. Hugo romaną) ir atkreipė į save dėmesį savita, vientisa teatrinės kalbos sistema, į Rygą pakvietė pats kompozitorius bei projekto prodiuserė Mirdza Ziverė. Ir nesuklydo: projektas, turėjęs gyvuoti tik šį teatrinį sezoną, dėl didžiulio žiūrovų susidomėjimo (pasižiūrėti, ką Ramūnas padarė, pasidomėti, kuo žavisi latviai, į Rygą keliauja ir lietuvaičių grupelės) bus rodomas ir kitą.

„Pijariškesnį“, t.y. geriau kuriantį mitą, pavadinimą spektakliui vargu ar sugalvosi. Į galvą braunasi mintis: „1988 m. Viktoras Cojus Rašido Nugmanovo filme „Adata“... Narkotikai, mafija, kriminaliniai žaidimėliai ir geros Cojaus dainos“. Paauglystėje matytas filmas paveikė – kurį laiką narkomanijos tema atrodė išsemta. Vėliau pamatyta kinematografijos klasika – „Traukinių žymėjimas“ („Trainspotting“, 1996), „Baimė ir neapykanta Las Vegase“ („Fear and Loathing in Las Vegas“, 1998), „Requiem svajonei“ („Requiem for a Dream“, 2000), „Kokainas“ („Blow“, 2001) – patikino, kad išsemtų temų nėra. Yra tik girdėti pasakojimai arba nuobodūs pasakotojai.

Libretą spektakliui pagal didžiulio pasisekimo Latvijoje sulaukusį to paties pavadinimo autobiografinį romaną parašė Andra Manfeldė – debiutantė teatro scenoje. Ir ši muzikinė drama – ne apie kokios nors siuvėjos gyvenimą (nors būtų įdomu). „Adatoje“ pasakojama jaunos merginos degradacijos istorija. Gana tipiška istorija. O to, kas tipiška (nors ir aktualu, skaudu, opu), mene nepakanka. Net ir tuo atveju, kai parašyta „krauju“, „asmenine patirtimi“.

Jausmingam, iliuziniam jauno žmogaus svajų pasauliui priešpastatoma netolimą sovietinę praeitį menanti realybė: muštynės, mitingai, milicijos reidai; pilka minia (vilkinti lietpalčiais ir mūvinti guminius batais) ir spalvinga diskotekų jaunuomenė, narkotikai. Jaunos, naivios ir vienišos merginos Kristos (akt. Zanė Dombrovska/ Ieva Kerevica), pabėgusios iš girtuoklio tėvo (akt. (Rudolfas Plepis/ Zigurdas Neimanis) namų, svajones apie gražų gyvenimą, romantišką meilę sutrypia narkotikų platintojas Vladis (akt. Andris Berzinšas/ Juris Hiršas). Išniekina jos svajones ir kūną ir „mainais“ už tai suteikia apkvaišimo priebėgą. Nors Kristoje budi kitokio gyvenimo ilgesys, – tą regime ir jos fantasmagoriškose vizijose, ir trumpą atsivertimo minutę, – mergina pasiduoda akimirkos silpnybei, susileidžia dar vieną „dozę“ ir miršta...

Dramatiškas finalas sykiu ir vilties triumfas – gyvenimas yra gražus, kad ir koks jis būtų. Tik keleto įsižiebusių žvakelių, ženklinančių mirusiųjų nuo narkotikų atminimą, šiam puošniam spektakliui rodosi per maža. Galbūt daugybės žvakių nušviestas gedulas atrodytų įtaigiau?

„Adatos“ partitūroje – muzikinių stilių įvairovė: lyriška popmuzika, rokas, džiazas, elektroninė ir simfoninė muzika. Tiek libretas, tiek muzika panėši į gerai subalansuotą popsą, turintį aiškią struktūrą, ryškius (ir nuspėjamus) personažus, pasikartojančius leitmotyvus. Aktorių vaidyba (kurių smulkiau neaptarinėsiu dėl painiavos – spektaklis vaidinamas net trimis sudėtimis) nepriekaištinga: organiška, tiksli, vizualiai įdomi, tačiau epizodiškai scenoje pasirodanti senutė (akt. Inta Tirole), stumianti vaikišką vežimėlį, kur kas patrauklesnė vien dėlto, kad yra kažkokia fatališka. Senutė su vaikišku vežimėliu, žaidžianti su baltu balionėliu ar pliušiniu meškiuku, kaskart scenoje pasirodo kaip metafora.

Galimybę interpretuoti prasmes suteikia būtent režisūra (ir sėkmingai su ja komunikuojanti scenografija, kostiumai, choreografija). Režisierius meninį originalą išplėtoja ir papildo. Tiesmukišką istoriją perkelia į simbolių, universalių ženklų sistemos lygmenį, vis dėlto kartais įkliūdamas į nuolat autorės kūrinio sąlygų spendžiamus spąstus (štai nekaltybės netekusi Krista stovi su kruvina medžiagos skiaute gerklėje; nuobodulį varo alkoholio ir narkotikų „pompavimas“ į save – kitaip nepavadinsi to nerealią priklausomybę siekiančio pademonstruoti veiksmo; finalinėje Kristos mirties scenoje plasnoja balti paukšteliai). Tačiau didžioji dalis sprendimų – įdomūs, liudijantys „rokokinį“ režisieriaus braižą: didžiulės plaštakos; narkotinėse vizijose pasirodančios beveidės figūros – adatos-gliukai, tos pačios figūros, nešančios luotą, pilną žydinčių raudonų gėlių, arba po juo pavožiančios narkotikų auką; peršviečiamas „veidrodis“, sukuriantis įtaigius haliucinacijų efektus. Simboliškai laisvės ir nelaisvės, gyvenimo ir mirties priešingybių bendrybę rodo scenografijos detalės, tam tikra geometrinė daiktų-objektų prigimtis: didelis rutulys, ratu besisukanti scena, mažesnis rutulys scenos priekyje ant neaukšto postamento. Šios rutulio, rato simbolinės reikšmės siejasi su modifikuojančiu judesio, tapsmo ir išnykimo aspektu. Puikiai panaudojamos kaip architektūrinės aplinkos detalės.

Šokio elementai į organišką, nuolat kintantį spektaklio vyksmą (režisierius neleidžia nuobodžiauti žiūrovui, nuolat jį stebina) įsilieja tokiomis gyvomis veidų išraiškomis, natūralia kūnų plastika, raiškiais judesiais, jog riba, kai šokis baigiasi ar prasideda, paprasčiausiai neegzistuoja. Esanti, bet „nesimatanti“ choreografija vizualiai turtingame, išraiškingame spektaklyje – vertingas A. Liškausko darbas.

Muzikinė drama „Adata“, nepaisant librete užkoduoto didaktiškumo, temos nepatogumo, suteikia žiūrovui nemažai malonumų. Malonumą žiūrėti ir klausytis, malonumą stebėtis ir pykti, malonumą jausti tikrovę ir malonumą nuo jos (tikrovės) pasislėpti teatre.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
5:16:55 Nov 28, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba