JUODKRANTĖJE ATKURIAMAS MINIATIŪRŲ MUZIEJUS

Miniatiūrų muziejaus Juodkrantėje pastatai

Lietuvos dailės muziejus birželio 26 d. 16 val. Juodkrantėje vėl atidaro Miniatiūrų muziejų, kuris 1976-1989 metais veikė Juodkrantės bažnyčioje. Dabar Miniatiūrų muziejus įsikūrė šalia bažnyčios, kitoje gatvės pusėje ant marių kranto esančiame istoriniame pastate (L. Rėzos g. 3), menančiame Liudviką Rėzą, vasaromis apsistodavusį tame name. Beveik penkiolika metų Juodkrantėje veikęs Miniatiūrų muziejus, eksponavęs XVI–XX a. kūrinius, buvo ypač populiari kultūros ir meno institucija, kurią gausiai lankė visuomenė. Apie Miniatiūrų muziejų pasakoja jo įkūrėjas, dabar rengiantis naują jo ekspoziciją, Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys.

Muziejuose eksponuojamos miniatiūros – mažoji tapyba, grafika, skulptūra, taikomoji dailė – tarytum pradingsta greta didelių tapybos ir skulptūros kūrinių. Sutelkus jas į atskirą ekspozicinę erdvę, visapusiškai atsiskleidžia jų meninė vertė ir žavesys. Jos nekonkuruoja tarpusavyje,  o tik papildo viena kitą. Kai 1976 m., atlikę kapitalinį nuniokotos ir apleistos Juodkrantės bažnyčios remontą, įrengėme Miniatiūrų muziejaus ekspoziciją, miniatiūras mūsų visuomenė pamatė kaip ypatingo grožio ir subtilumo kūrinius. Klasikinės muzikos koncertai, poezijos vakarai Juodkrantės bažnyčioje dar labiau paskatino domėtis šiais mažos formos kūriniais. 1978 m. architekto V. Vizgirdos sukurtos suveriamos vitrinos (koncertų metu jos būdavo uždaromos, kad neblaškytų klausytojų dėmesio) dar labiau išryškino ekspozicijos unikalumą, o lenktos vitrinų linijos savaip atkartojo pastato architektūrą. Miniatiūrų muziejus nuo pat pirmųjų metų buvo ypač gausiai lankomas, kaip ir Palangos gintaro muziejus, nors įvažiavimas į Kuršių neriją buvo itin ribojamas. Išlikę statistiniai duomenys rodo, kad kiekvieną vasarą Miniatiūrų muziejų aplankydavo dauguma į Neringą atvažiuojančių poilsiautojų ir turistų. Toks muziejaus lankytojų dėmesys paakstino vėl atkurti Juodkrantėje Miniatiūrų muziejų, kuris šią vasarą lankytojams atveriamas šalia bažnyčios kitoje gatvės pusėje esančiame istoriniame pastate. Aštuntajame dešimtmetyje šį pastatą, kuriam grėsė sunaikinimas, nes poilsio namų „Ąžuolynas“ statytojai nenumatė palikti nykstančio istorinio pastato, muziejus perkėlė prie bažnyčios ir restauravo. Turistai, aplankantys Juodkrantės bažnyčią, susipažįstantys su marių pakrantėje sukurtu skulptūrų parku bei apžiūrintys Raganų kalną, nuo šiol turės galimybę vėl pamatyti šimtus miniatiūrų, taip pat vasaros sezono metu veikiančias parodas.

Lietuvos dailės muziejaus fonduose saugomi turtingi įvairių miniatiūros žanrų rinkiniai. Vien medalių čia – per 1500 (muziejuje jų numatoma eksponuoti apie 200). Esama Paryžiaus, Peterburgo, Vienos mokyklų meistrų tapytų miniatiūrinių portretų, vėduoklių, skulptūrėlių.

Nežinomo XIX a. dailininko miniatiūra „Moters portretas raudonos draperijos fone“

Miniatiūra vystėsi pagal savus dėsnius, nors jai įtakos turėjo ir tam tikros epochos vaizduojamasis menas, ir mados, ir netgi technikos laimėjimai. XIII–XVI a. klestėjusi miniatiūrinė grafika užleido vietą klasicizme paplitusiam miniatiūriniam portretui, o šis sunyko, atsiradus fotografijai, kuri dešimtis kartų pigesnėmis priemonėmis pasiekdavo tą patį panašumo efektą. Renesanse buvo populiari apvalioji miniatiūrinė skulptūra (įvairios statulėlės), o baroko epochoje – vėduoklės, kurių forma, dekoras, medžiaga itin priklausė nuo mados; jų būta iš dramblio ar vėžlio kaulo, perlamutrinių ir net medinių, aptrauktų audeklu. Vienos jų stebina subtiliom spalvom, žanrinėmis scenomis ar sudėtinga ornamentika, kitos – prašmatniu ažūru.

Kaip ir anksčiau, Miniatiūrų muziejuje lankytojai pamatys XVI–XIX a. Paryžiaus, Peterburgo, Prahos meistrų sukurtas vėduokles. B. Rusecko „Dama su vėduokle“ (gana nemažo formato tapybos kūrinys) iliustruoja Vilniaus krašto moterų vėduokles ir papuošalus. Miniatiūriniai portretai pasižymi kruopščiu piešiniu ir subtiliom spalvom. Dailininkai paprastai juos kurdavo akvarele, įrėmindavo į aukso rėmus arba medalionus (brangių medžiagų naudojimas tik pagreitino jų nykimą). Be portretų, atkurtame muziejuje bus eksponuojama tapyba ant dėžučių, jau minėtų vėduoklių (šios priklauso ir taikomosios dailės, ir tapybos sričiai), taip pat Palecho tapybos pavyzdžiai.

Bene daugiausia ekspozicijoje yra medalių – memorialinių ir istorinių. Jais įamžinami reikšmingiausi epochos įvykiai, asmenybės (mokslininkai, menininkai, visuomenės veikėjai), miestai, parodos ir taip toliau. Eksponuojami medaliai atspindi šio meno raidą, atskirų meistrų darbą. Išskirtinę vietą ekspozicijoje užima F. Tolstojaus medalionai 1812 m. Tėvynės karo tema. F. Tolstojus Peterburgo akademijoje įsteigė specialią  Medalių  katedrą. Labai vertinga XVI  a. plaketė su Žygimanto Senojo atvaizdu.  Miniatiūrų muziejaus ekspozicijoje matysime ir daugiau  lietuviškosios mokyklos darbų (Vilniaus auksakalių cecho dirbiniai, minėtas B. Rusecko portretas ir  kt.). Daug vietos atkurtoje ekspozicijoje skiriama lietuviškųjų  medalių  raidai.

Ypač lankytojų mėgstami paspalvinti vario raižiniai, vaizduojantys XVII a. pabaigos–XIX  a. pradžios kostiumus. Jie atlieka dvigubą funkciją: supažindina su kostiumo istorija, jo   detalėmis ir  atributais, o drauge atskleidžia karių, dailininkų  ir  kitų  profesijų atstovų tipažus. Akį patraukia anglų dailininkų plieno raižiniai, užfiksuojantys  antikos architektūros paminklus. Šią kūrybos sritį finansavo tuometinė antikos paminklų populiarintojų draugija. Poetišku, kiek romantišku žvilgsniu šių raižinių kūrėjai žvelgia ne tik į Europos (Italijos, Graikijos, Krymo), bet ir į Afrikos bei Mažosios Azijos paminklus. Atkurtame muziejuje lankytojai pamatys nemažai taikomosios dailės pavyzdžių – biserio technika (siuvinėjimas spalvotais stikliniais karoliukais) sukurtų paveikslėlių, padarytų dėžučių, piniginių; porcelianinių ir fajanso skulptūrėlių, vazelių, lėkštučių ir puodukų; XIX a. stalo papuošalų, taip pat Meiseno manufaktūroje išlietų gipsinių antikos dievų biustų.

Lidos Meškaitytės miniatiūra „Sodyba su paparčiais“ (1982)

Neringos ypatingos gamtinės aplinkos kultūrine puošmena vėl taps daugiau nei šimtas XVI–XIX a. miniatiūrų tapybos pavyzdžių: peizažų, portretų, religinių, buitinio ir mitologinio žanro kompozicijų, atliktų įvairiomis miniatiūrinės tapybos technikomis – tapytų aliejiniais dažais ant mažyčių vario ar marmuro plokštelių, akvarele ir guašu ant dramblio kaulo ar popieriaus, atliktų lako ar emalio tapybos technikomis.

Nuo XVIII a. vidurio svarbiausia miniatiūrų tapybos sritimi tapusi portretinė miniatiūra sudaro daugumą Lietuvos dailės muziejaus miniatiūrų rinkinio (per 70 kūrinių), kuris bus išsamiai pristatomas atkurtame Miniatiūrų muziejuje. Tai rokoko, klasicizmo ir romantizmo stiliaus (dažnai su sentimentalizmo priemaiša) kūriniai, tapyti akvarele ir guašu ant dramblio kaulo plokštelių (rečiau – ant popieriaus), pasižymintys itin subtiliu atlikimu ir vaizdo grakštumu, kurį dar labiau pabrėžia dailūs rėmeliai. Miniatiūros atstovauja skirtingoms mokykloms – prancūzų, austrų, vokiečių, rusų, lenkų ir lietuvių.

Tikimės, kad muziejaus lankytojams ypač patiks savamokslės dailininkės Lidos Meškaitytės miniatiūros. Jos kūrybos palikimas, saugomas Lietuvos dailės muziejuje, Miniatiūrų muziejuje sudarys trečdalį ekspozicijos. Lankytojai galės pasigėrėti ypatingo subtilumo L. Meškaitytės miniatiūromis, kuriose preciziškai atskleista dailininkės gimtojo Antšvenčių kaimo gamta. Tai – tylos pasaulis, švytintis gerumu ir taikia ramybe. Lidos Meškaitytės miniatiūrose pulsuoja akimirkos ekspresija, atsiverianti subtiliausiais gamtos ir žmonių pasaulio vaizdais.

Kituose Miniatiūrų muziejaus pastatuose vasaros sezono metu veiks dvi parodos – lietuvių liaudies meno paroda „Lėlės ir audiniai“, taip pat gintaro ir jo dirbinių paroda „Gintaro miniatiūros“, kurią Lietuvos dailės muziejus parengė kartu su UAB „Gintaro pasaulis“.