Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-05-29 nr. 3239

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• RIMVYDAS STANKEVIČIUS.
Mokymasis skaičiuoti. Trys
58
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POEZIJOS PAVASARIS 2009 
• Poezijos pavasario laureatą RIMVYDĄ STANKEVIČIŲ kalbina ANTANAS ŠIMKUS.
Patys paprasčiausi burtažodžiai
5

PUBLICISTIKA 
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Linco paveikslai – kultūros sostinės dienoraštis
7

KNYGOS 
• LAIMA VINCĖ.
Pamokantis pasakojimas lietuvių paauglėms
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

LITERATŪRA 
• ROMĄ KIŠŪNAITĘ kalbina ALMA VIJEIKYTĖ.
Lietusi kiekvieną vaikų knygą

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Teatre vaikams – fantazija, humoras ir aktorių žaismė

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Ar dar suprantame gigantiškų marionečių dramos teatrą?
2
• RASA DARGUŽAITĖ.
Kur slypi Pirosmanio kūrybos žavesys?

MUZIKA 
• ŽIVILĖ RAMOŠKAITĖ.
„Pedagogika – mano pašaukimas“
• JŪRATĖ VYLIŪTĖ.
Iš lietuvių kultūros paveldo Jungtinėse Amerikos Valstijose

FOTOGRAFIJA 
• REMIGIJUS VENCKUS.
Apie patogios ir nepatogios mados fenomeną
6

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Čiulba ulba

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Atmintis
1

Poezijos pavasario laureato poezija 
• RIMVYDAS STANKEVIČIUS.
8

Poezijos pavasario svečių poezija 
• AKSINIJA MICHAILOVA.
• CHRISTOPH JANACS.
1
• PAUL PERRY.

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Absurdo poetika Vidurio ir Rytų Europos dramaturgijoje

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• SAULIUS VASILIAUSKAS.
Lietuvių kalbos ateitis šiuolaikiniame pasaulyje
6

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• Moksleivių poezija1

IN MEMORIAM 
• JURGIS GAIŽAUSKAS
1922 10 25–2009 05 24
1
• ZITA ŽEMAITYTĖ
1923 07 26–2009 05 18
1
• ROMUALDAS NAREČIONIS
1930 08 15–2009 05 22

KRONIKA 
• „Video Vortex 4“
• Konkursas jaunimui

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• WOODY ALLEN.
Iš užrašų knygučių
11
• GINTARAS PATACKAS.
Murmelė
6

PARK@S 
• MANTAS VASILKEVIČIUS.
Vilniaus ap(si)kabinimas
2
• Utopinė pasakėlė prieš miegą: R E V O L I U C I J A6
• GINTAUTAS MAŽEIKIS.
Liberalizmo metamorfozės, mutacijos ir deformacijos
3
• Kalbasi JURIJUS DOBRIAKOVAS ir TOMAS ČIUČELIS.
Aktyvizmas kaip laboratorinis būvis
36
 Ar Lietuvai reikalingas Prezidentas?3

PARK@S

Ar Lietuvai reikalingas Prezidentas?

[skaityti komentarus]

Praėjo prezidento rinkimai, pasibaigė dar vienas pažadų dalijimo maratonas, kai kandidatai tikino, jog jie garantuos gerą gyvenimą eiliniam piliečiui, pažabos korupciją, sumažins biurokratų skaičių. Ar rinkdami Prezidentą Lietuvos piliečiai žino, kokias konkrečias galias Prezidentui suteikia Konstitucija? Matydami optimizmo neteikiančią Lietuvos politinę kasdienybę ir smukusį Prezidento autoritetą, keliame klausimą: ar Lietuvai reikalingas Prezidentas?

Pagal Konstituciją Lietuvos Prezidentas atlieka tokias svarbiausias funkcijas: sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką; pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir teikia Seimui ratifikuoti; Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Ministrą Pirmininką; nustatyta tvarka skiria ir atleidžia įstatymų numatytus valstybės pareigūnus; teikia Seimui Konstitucinio Teismo, Aukščiausiojo Teismo, Apeliacinio teismo teisėjų ir pirmininkų kandidatūras, skiria apygardų ir apylinkių teismų teisėjus ir pirmininkus; suteikia aukščiausius karinius laipsnius; įstatymo numatyta tvarka teikia Lietuvos Respublikos pilietybę; teikia malonę nuteistiesiems; skiria valstybinius apdovanojimus, pasirašo ir skelbia Seimo priimtus įstatymus arba grąžina juos Seimui (Lietuvos Respublikos Konstitucija, 84 straipsnis).

Taigi Prezidentas tik nedaugelį jam priskiriamų funkcijų gali atlikti savarankiškai, o likusioms reikalingas Seimo ir Vyriausybės pritarimas. Viena vertus, tai užkerta kelią galimai Prezidento savivalei. Vis dėlto faktai rodo, kad nėra konstruktyvaus dialogo tarp atskirų valdžios institucijų – Prezidento, Seimo, Vyriausybės. Pasitaikydavo atvejų, kai į Prezidento nuomonę iš viso nebūdavo kreipiamas dėmesys, ignoruojant jo politines galias. Pastaraisiais metais buvo visiškai ignoruojama Prezidento veto teisė (veto yra tik nuomonės reiškimas, o ne draudimas). Keletas 2008–2009 metų pavyzdžių: Seimo Žmogaus teisių komitetas nepritarė Prezidento veto Pilietybės įstatymui, Nuosavybės atkūrimo įstatymui bei Pensijų sistemos reformos įstatymų pataisoms.

Dar vienas Prezidento savarankiškumo ribojimo pavyzdys – tebesitęsianti Aukščiausiojo Teismo pirmininko ne/atleidimo istorija: Prezidentas V. Adamkus keturis kartus teikė dekretą dėl Aukščiausiojo Teismo pirmininko V. Greičiaus atleidimo, bet klausimas iki šiol neišspręstas.

Nors Prezidentas turi teisę paleisti Seimą, tačiau tam reikia ryžto. Prezidentas V. Adamkus savo metiniame pranešime kalbėdamas apie raginimą paleisti buvusį Seimą, kurį sudarė mažumos koalicija, sakė: „Aš savo ruožtu laikiausi įstatymų nuostatos, kad tam būtina Seimo valia“.

Teigiama, kad Prezidentui tenka svarbiausias vaidmuo užsienio politikoje, tačiau ir tuo galima suabejoti – iš tikrųjų užsienio politiką jis vykdo ne savarankiškai, o su Vyriausybės pritarimu. Jeigu šių institucijų požiūriai sutampa, vyksta produktyvus bendradarbiavimas, tačiau pozicijoms išsiskyrus gali strigti bet kokių svarbių sprendimų priėmimas. Efektyvus darbas nevyksta ir tada, kai atskirus politinius postus ar pozicijas užima skirtingų politinių jėgų atstovai, pavyzdžiui, Prezidentas prijaučia vienoms politinėms jėgoms (nors, remiantis Konstitucija, Prezidentas privalo sustabdyti savo veiklą politinėse partijose ir organizacijose), o parlamento daugumą turi kitos jėgos.

Taigi Prezidentas turi labai menką sprendimų priėmimo galią, jo darbą nuolat dubliuoja Seimas ir Vyriausybė. Esant tokiai situacijai, Prezidento institucija darosi neveiksminga, o pats Prezidentas atrodo lyg marionetė Seimo ir Vyriausybės rankose. Be to, Prezidento užnugaryje esančių institucijų santykiai primena ne lygiateisį bendradarbiavimą, o nuolatinę kovą, ir visuomenėje įsigali nuomonė, kad Prezidentas nieko realiai negali padaryti. Taigi pasvarstykime, ką daryti, kad esama padėtis pasikeistų.

Vienas iš galimų sprendimo variantų – didesnių galių suteikimas Prezidentui. Žinoma, tai nėra paprasta išeitis. Tektų pakeisti atitinkamus Konstitucijos straipsnius (t. y. – pačią Konstituciją), bet prieš tai reikėtų surengti referendumą, kuriame valstybės piliečiai, remdamiesi protu ir sąžine, apsispręstų, ar verta didinti Prezidento galias. Tam reikia surinkti ne mažiau negu 300 tūkstančių rinkėjų parašų arba suburti bent ketvirtadalį Seimo narių, savanoriškai sutinkančių valstybės vadovui suteikti daugiau savarankiškumo, taip susimažinant savo galias. Bet kuriuo atveju toks sumanymas gali ir nepavykti. Tačiau galbūt šalies gyventojai, turėdami politiškai stipresnį Prezidentą, nebeabejotų šios institucijos reikalingumu. Jie žinotų, kad jų išrinktas asmuo gali ne tik kalbėti, bet ir veikti. Prezidento veto būtų ne rekomendacija, kurią Seimas visada gali atmesti, o realus politinis įrankis. Įsivaizduojame, kad Prezidentas tokiu atveju būtų ne diktatorius (kaip būtų galima tikėtis), o vadovas, turintis svarų politinį autoritetą, privalantis ne tik reprezentuoti valstybę, bet ir jai dirbti. Bendradarbiavimas tarp Prezidento, Seimo ir Vyriausybės vyktų vadovaujantis lygiateisiškumo ir konstruktyvaus darbo principais.

Kitas galimas variantas – visiškai atsisakyti Prezidento institucijos. Jeigu Prezidento savarankiškumas minimalus, apsiribojantis tik malonės ir apdovanojimų teikimu, peršasi išvada, kad jo visiškai nereikia. Tokias funkcijas, be abejonės, puikiai sugebėtų atlikti kitos institucijos, pavyzdžiui, Seimas galėtų teikti apdovanojimus, o teismai – skirti malones.

Atsisakius Prezidento, galima tikėtis apčiuopiamos naudos. Pirmiausiai – finansinės: Prezidentui, jo patarėjams bei aptarnaujančiam personalui nebereikėtų mokėti atlyginimų, nereikėtų pirkti lėktuvo, leisti pinigų rezidencijos išlaikymui, viešiesiems ryšiams, reklamai, Prezidento kelionėms po Lietuvą ir užsienį, skirti lėšų rinkimams organizuoti. Dabartinę pusiau parlamentinę – pusiau prezidentinę sistemą pakeistume į stiprią parlamentinę valstybę. Lietuvos užsienio politika užsiimtų parlamentas ir Užsienio reikalų ministras.

Trečiasis variantas – konstitucinės monarchijos įkūrimas. Monarchas reprezentuotų Lietuvą užsienyje, keliautų po pasaulį, gyventų išlaikomas valstybės, o realią valdžią turėtų Seimas ir vyriausybė, į kurių darbą monarchas negalėtų kištis. Beje, paveldimosios valdžios buvimas išvaduotų valstybės biudžetą nuo papildomų rinkimų organizavimo.

Tai – keletas galimų problemos sprendimo variantų, keletas išeičių. Bet juk galima ir nieko nekeisti, viską palikti taip, kaip buvo. Šioje vietoje kiek nors nukrypkime nuo pagrindinio klausimo svarstymo ir prisiminkime, ką apie valstybės valdymą kalbėjo vienas didžiausių visų laikų filosofų Platonas. Platonas neatsiribojo nuo politinės veiklos, jo filosofija visada buvo orientuota į siekį suteikti žmonėms gero gyvenimo ir idealios politinės santvarkos modelį, kuris galėtų būti realiai įgyvendinamas. Tačiau kasdienybė, politikų ir politinių institucijų stebėjimas bei asmeninė patirtis (trys nesėkmingos kelionės į Sirakūzus veltui tikintis bent truputį pakeisti jų valdovą, suteikti šiam dorybės, o šaliai teisingumo ir laisvės) privertė Platoną padaryti išvadą, kad visos politinės santvarkos yra blogos ir kad idealios santvarkos negalima sukurti dėl žmonių ydingumo. Jeigu žmonės yra kupini ydų, siekia tik asmeninės naudos ir pasižymi kitomis blogybėmis, patekę į valdžią paisys savo, o ne kitų interesų. Todėl reikia sukurti tai, ko neveiktų žmonių savanaudiškumas, kas savo esme nepriklausytų nuo žmonių, bet veiktų juos. Tai gali būti įstatymai, kuriuos turi sukurti nedaugelis teisingų žmonių – filosofų, galinčių įžvelgti, kas teisinga ir reikalinga politikoje ir kitose srityse. Vadovaudamasi šiais įstatymais, funkcionuotų valstybė, o visuomenė galėtų gerai gyventi. Taigi jau Platonas teigė, kad, norint sukurti kiek įmanoma geresnę valstybę, reikia ieškoti tikrai dorų ir sąžiningų žmonių bei vadovautis teisingais įstatymais. Ši filosofo mintis, be abejonės, tinka ir šiandieninei Lietuvai – politikams svarbiausi turėtų būti ne partiniai ar asmeniniai interesai, o valstybės ir jos piliečių gerovė.

Galiausiai į klausimą: ar Lietuvai reikalingas Prezidentas? negalima pateikti vienareikšmio atsakymo, kuris būtų absoliučiai teisingas, išspręstų visas problemas. Tikėkimės, kad atsakymo į šį klausimą sulauksime iš naujosios Lietuvos Prezidentės.


Giedrė Gnedojutė, Jūratė Jasaitytė, Jūratė Stankutė, Ineta Voverytė, Jurgita Žymantaitė
ŠU Humanitarinio fakulteto filosofijos ir visuomenės mokslų programos III k. studentai

 

Skaitytojų vertinimai


53164. moliugelis2009-05-31 22:33
Mano nuomone, prezidentas visų pirma yra valstybės moralinis autoritetas,o pagrindinė jo veiklos sritis yra užsienio politika, tad tokia institucija yra reikalinga. Sumanus prezidentas pasitelkęs diplomatiją gali pasinaudoti savo galiomis ir reguliuoti seimo bei vyriausybės veiklą taip, kad ji atitiktų visuomenės lūkesčius. Kitaip tariant, prezidentas yra piliečių patikėtinis, kuris turėtų tinkamai koordinuoti kitų institucijų veiklą, o tai nėra taip mažai, kaip straipsnyje bandoma perteikti. Svarbu, kad prezidentu taptų tinkamas asmuo, tik tokiu atveju prezidento institucija bus veiksminga.

53166. xX2009-05-31 22:49
šaunuolės merginos-disidentės, tik noriu padrąsinti - ne tik prezidentas nereikalingas, bet ir parlamentas, juo labiau partijos. Sprendimus gali priiminėti visuomenė, o juos siūlyti - bet kas. Tik svarbu įvesti grįžtamąjį ryšį tarp asmeninio sprendimo ir teigiamų (arba neigiamų) pasekmių. Žodžiu - omnikratija.

53168. toto2009-05-31 23:51
Ar Lietuvai reikalingas Prezidentas? - Pasirodo, ŠU studentėms ši referato tema - bulvarinė.

Beje, peršasi ir vienas vienareikšmis atsakymas (cituojant autores), kur būtų galima tikėtis apčiuopiamos naudos. Pirmiausiai – finansinės: Lietuva gautų, uždariusi bergždžių sapaliotojų bandų šėryklas, girdyklas ir kalves.


Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
5:15:57 Nov 28, 2011   
Mar 2009 Jul 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba