Čiulba ulba

Lakštingala kas vakarą čiulba mano sode, bet žiūrėti televizoriaus neįskrenda. Kam jai televizija, kai pati gali atlikti visą „Eurovizijos“ repertuarą, o jei ir kartoja, malonu klausytis iki ryto. Televizijoje kartotės –­ programos papjautis. Net ir Radžis gerbėjoms įsibosta, jei neplečia repertuaro. Rytis Cicinas bent jau vaikelio susilaukė. Arba turi kuo nors išprovokuoti, kad „Super lt.“ (TV3) kibtų į jį kaip vampyras. „Abipus sienos“ (LNK) irgi mėgsta senus herojus su kraupiomis istorijomis. Buvęs seifų plėšikas V. Antonovas dabar su gausia šeima gyvena Radviliškio rajono užkampyje. Nors jam daugiau kaip 70 metelių, bet sugebėjo apginti savo paaugles dukras nuo lietuviškų vampyrų su beisbolo lazdomis, kurie važinėja nuošaliais kaimų keliais ir vilioja smalsias mergytes užsienio viešnamiams ar organų transplantacijai. Tokia ciniška dabar plėšikėlių mada, o televizijoje pasirodė net reklama „Neparsiduok“.

Paaugesniesiems – irgi ne pyragai. Laidoje „Čia ir dabar“ (TV3) papasakota, kaip šiauliečiai susiviliojo Londonu, susidėjo pinigėlių ir net nuvyko, bet grįžo it ridiką kandę: nėra vietų, iš kur maišan byrėtų pinigai. Valdininkai ne ką gali padėti: už tokias nuodėmes viliotojams numatyta menkutė bauda. Pataria sekti internete, ar skelbimai patikimi. O jei esi Jurgis be interneto? Vienu žodžiu – vampyrų metas. Dama iš laikraščio klausia, kodėl pagausėjo ekranizacijų su vampyrais ir atitinkamos lektūros. Užsiminiau, kad prieškarinės krizės metais JAV kinas sukūrė savo „Drakulą“. Krizės neviltis uždengiama pasąmonine baime. Taip du minusai duoda pliusą. Gal ir dabar tas pats? Bet Amerikos kinas anuo metu sukūrė ir daug miuziklų, komedijų, melodramų, vesternų. Lyg ir davė atkirtį krizei repertuaro platumu su širdį guodžiančiomis kino žvaigždėmis. Televizijos nebuvo. Kaip yra dabar? „Šiukšlynų milijonierius“ guodžia visą pasaulį, o Holivudas jau senokai ne amerikietiškas, o pasaulietiškas. Šaunių herojų netrūksta ir animacijai, kuri net Kanų festivalyje įsiveržė į kino avangardą.

Tikrai amerikietiškas išlieka nepriklausomas kinas. „21 kanalas“ parodė klasikinius niujorkiečio J. Cassavateso filmus „Šešėliai“ ir „Veidai“. Koks jautrus kameros judėjimas didmiesčio gatvėse ir baruose, kiek daug puikiai apšviestų, fotogeniškų veidų, koks nervingas, džiazinis filmo ritmas. Lietuviai tik dabar mokosi naktinio miesto stilistikos – tai įrodo Igno Miškinio naujas filmas „Artimos šviesos“. Birželio pradžioje Kaune ir Vilniuje bus rodomas šiuolaikinis nepriklausomas JAV kinas. Pamatysime ir kitokios seksualinės orientacijos režisieriaus Guso Van Santo (televizija vis prisimena jo „Dramb­lį“ – filmą apie smurtą mokykloje) naują juostą „Milk“, šiemet laimėjusią Oskarą už aktoriaus Seano Peano vaidmenį. Veiksmas nukeliamas į aštuntą praėjusio amžiaus dešimtmetį, kada kova už žmogaus teises įgavo kitokių atspalvių. Mūsų „Maksimose“ dar galite aptikti įdomaus dokumentinio filmo „Gili gerklė“ lietuviškai įgarsintą DVD. 1972 m. po pirmojo pornografinio filmo „Gili gerklė“ svajota, kad pornografija užkariaus ir Holivudą. Erotikos pagausėjo, bet pasipylė ir teismai su šiokia tokia nauda – kai kurie teisėjai pirmą kartą sužinojo, kas yra oralinis seksas. Kova už žmogaus teises – nelengvas procesas ir demokratijos tėvynėje.

Lietuvos televizijoje jis vyksta ir iš kito galo. „Super lt.“ parodė pasturgalio karalienės rinkimus. Žiūrovų atsiliepimai: „Labai graži rūra.“ Mados fotografas Helmutas Newtonas stebėjo vyrų ir moterų reakcijas į kūną. Buvo įsitikinęs, kad moters žvilgsnis krypsta pirmiausia į vyro sėdmenų stangrumą, o vyrų – į moters kojų liaunumą. Lietuviai įvykdė žvilgsnio emancipaciją –­ nuolat kelia jį aukštyn. Televizinė vasaros programa pagausės gražiais kūnais: „Kitas“ (LNK), „Meilės trikampis“ (TV3). Nacionalinė televizija ulbės išsvajotomis melodijomis „Sveikinimų koncerte“. Kadaise mitrus vadybininkas buvo sugalvojęs ir paguodos pageidavimus sunkios ligos ir net mirties atveju. Tačiau televizija nori linksminti ir linksmintis. Visur mosikuojama reitingu: jei jis aukštas (ir vadybininkai gerai dirba, ir konkurencija – į sveikatą), ir kanalas žiūrimiausias. Ko daugiau reikia pramogų visuomenėje? Antiprogramavimo: jei vienas kanalas kelia žvaigždes ant scenos, tai kitas su jomis kopia į dangų. Jeigu vienas kyštelėjo nešvankų anekdotą, tai kitas prakiša dar „nafigesnį“. Kuo geriau programuojami TV kanalai, tuo mažiau žiūrovas turi ką pasirinkti. Apie turinio lygmenį iš viso sunkoka kalbėti.

Praradome LTV2 programos naujumą ir įvairovę. Laimė, gelbsti geri seni užsienietiški filmai. Kabelinė televizija suka panašia linkme: keliuose kanaluose vienu metu vis medžiojama, meškeriojama, gydoma, siūloma skaniai pavalgyti, dailiai apsirengti. Viską įvykdžius, telieka žiūrėti lietuviškus kanalus arba persijungti į prastėjančią, bet dar transliuojančią daug kultūros Rusijos televiziją. Vilniaus mokytojų namų kiemelyje atidarytame „Blusų turguje“ pardavinėdamas savo naują knygą „Vakarai su televizija“ įsitikinau, kad daug kas televizijos iš viso nebežiūri. Tačiau daugeliui jos magija išlieka. Ja žavėjosi ir prieš keletą metų miręs Artūras Barysas. Jis sakė: „Žiūrėkit teliką ir spėliokit, kodėl jis užkariavo milijonus.“ Pats jis metė kūręs kiną televizijos ir videomeno laikais. Jo filmai išliko, bet parodomi vis rečiau, laukia naujų tyrinėtojų. Jaunos režisierės Giedrės Žickytės dokumentinis televizijos filmas „Baras“ (LTV2) padeda suvokti, kaip gyveno ir kaip pasaulį matė išnyrantis iš bet kokių pančių žmogus. Atrodo, kad nuo „Agrastų vyno“ – filmo apie Justiną Mikutį – nieko panašaus mūsų televizijoje nemačiau. Klausydamasis lakštingalų vėl grįžau į tuos laikus, kada A. Barysas geriausiai jautėsi zoologijos sode, kavinėje „Čiobrelis“ ir antikvariniame knygyne, kur nušvisdavo, aptikęs kokią įdomią senieną.