Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-05-29 nr. 3239

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• RIMVYDAS STANKEVIČIUS.
Mokymasis skaičiuoti. Trys
58
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POEZIJOS PAVASARIS 2009 
• Poezijos pavasario laureatą RIMVYDĄ STANKEVIČIŲ kalbina ANTANAS ŠIMKUS.
Patys paprasčiausi burtažodžiai
5

PUBLICISTIKA 
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Linco paveikslai – kultūros sostinės dienoraštis
7

KNYGOS 
• LAIMA VINCĖ.
Pamokantis pasakojimas lietuvių paauglėms
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

LITERATŪRA 
• ROMĄ KIŠŪNAITĘ kalbina ALMA VIJEIKYTĖ.
Lietusi kiekvieną vaikų knygą

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Teatre vaikams – fantazija, humoras ir aktorių žaismė

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Ar dar suprantame gigantiškų marionečių dramos teatrą?
2
• RASA DARGUŽAITĖ.
Kur slypi Pirosmanio kūrybos žavesys?

MUZIKA 
• ŽIVILĖ RAMOŠKAITĖ.
„Pedagogika – mano pašaukimas“
• JŪRATĖ VYLIŪTĖ.
Iš lietuvių kultūros paveldo Jungtinėse Amerikos Valstijose

FOTOGRAFIJA 
• REMIGIJUS VENCKUS.
Apie patogios ir nepatogios mados fenomeną
6

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Čiulba ulba

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Atmintis
1

Poezijos pavasario laureato poezija 
 RIMVYDAS STANKEVIČIUS.
8

Poezijos pavasario svečių poezija 
• AKSINIJA MICHAILOVA.
• CHRISTOPH JANACS.
1
• PAUL PERRY.

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Absurdo poetika Vidurio ir Rytų Europos dramaturgijoje

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• SAULIUS VASILIAUSKAS.
Lietuvių kalbos ateitis šiuolaikiniame pasaulyje
6

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• Moksleivių poezija1

IN MEMORIAM 
• JURGIS GAIŽAUSKAS
1922 10 25–2009 05 24
1
• ZITA ŽEMAITYTĖ
1923 07 26–2009 05 18
1
• ROMUALDAS NAREČIONIS
1930 08 15–2009 05 22

KRONIKA 
• „Video Vortex 4“
• Konkursas jaunimui

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• WOODY ALLEN.
Iš užrašų knygučių
11
• GINTARAS PATACKAS.
Murmelė
6

PARK@S 
• MANTAS VASILKEVIČIUS.
Vilniaus ap(si)kabinimas
2
• Utopinė pasakėlė prieš miegą: R E V O L I U C I J A6
• GINTAUTAS MAŽEIKIS.
Liberalizmo metamorfozės, mutacijos ir deformacijos
3
• Kalbasi JURIJUS DOBRIAKOVAS ir TOMAS ČIUČELIS.
Aktyvizmas kaip laboratorinis būvis
36
• Ar Lietuvai reikalingas Prezidentas?3

Poezijos pavasario laureato poezija

RIMVYDAS STANKEVIČIUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Alio Balbieriaus nuotrauka

          Mokymasis skaičiuoti. Tūkstančiai

                    Vytautui P. Bložei

          Tiek daug jau esu parašęs, kad retsykiais
          Imu painiotis – dažnai atrodo, kad kai kurios
          Bložės knygos – mano rašytos, Dantės kai kurios
          Eilutės, Requiem pirmosios dalies libretas
          (tik iki Mocarto mirties), Bulgakovas ant nedegamos
          medžiagos, beveik visas Parulskis...

          Kaži kaip jaučiu, jog mano raižyta
          Didžiuma vardų ant koncentracijos
          Stovyklų, kankinimų kamerų, psichiatrinių sienų –
          Kiekvienas vis su kita kančia, vis su kita patirtim
          Tik su viltim ta pačia vis...

          Mano paties rašytos ir perrašytos visos keturios
          Evangelijos (reiks ir dar kartą perrašyt,
          Nukryžiuot vietoj Kristaus Barabą,
          pakoreguot apaštalų skaičių), begalės
          Vietovardžių žemėlapyje, Tatjanos laiškai,
          Abstraktesni priminimai ateičiai, iššoksiantys
          Reikiamu metu, suprantamais žodžiais,
          Pažįstamais kvapais (mat neaišku, kas tuomet
          būsiu)...

          Kiek suprantu, ir po mirties mano rašyta –
          Kapinių sargas pasakojo matydavęs
          Pro kraštelius silpną šviesą, kosčiojimą girdėjęs
          Ir verčiamų puslapių šnaresį...

          Užsiverčiau, pervargau, akių saugiklius išmetė,
          Tada brailiu rašiau: „Nežiūrėk iš arti
          į Dievą – apaksi“, paskui

          Jau tik apgraibomis čiuopiau pėdsakus –
          Vietom labai aukštai nueita, bet dievaižin ko
          Grįžta, smukta, skęsta asfalto duobėse,
          Inkšta, melsta pasigailėjimo...

          Matyt, tik to jau ir trūko –
          Kelių šunų ir kareivių,
          Vieno kito gėlos protrūkio,
          Vieno kito pašnabždom tarto
          gaisro burtažodžio, upeliūkščio
          kelių skiemenų teškėjimo –

          Jau baigiu austi žodį kaip eldiją,
          Į kurią pats įlipsiu –

          Spurdantį, kupiną žodį

          Žodį lyg žvakę,
          Savimi paspringstančią,
          Savyje prigeriančią.


          Mokymasis skaičiuoti. Vienas

                    Arnui Ališauskui

          Ar tamsos bijaisi, ar laikrodžio dygsnių?

          Juk lauki tik telefono skambučio, tik pirmojo
          Sniego, tik paprasčiausio atoslūgio...

          Tik, tik, tiki?

          Tik reikia dažnai mirksėti,
          tik akimis – aukštyn ir į šalį,
          Į pačias medžių viršūnes (viešpatie, kada gi
          spėjo prašvisti?) –
          Ir ašaros jau suturėtos ant blakstienų galiukų.

          Ir maras jau suvarytas bažnyčių
          Šventoriuosna, užkastas,
          Negesintomis kalkėmis krikštytas,
          Mocarto kūnu prislėgtas,
          Kur jau ten išsiveržti?
          Netgi ir siūlės užlaižytos
          Sidabriniais varpų liežuviais
          Šventais, tik tik po komunijos...

          Bet girdit, kaip jie stuksena, kaip ieško
          Kelio atgal?
          O jums išėjus, daktare, visai įsišėlsta –

          Suveda benamius medžius prie pat
          Lango stiklo –
          Mažesni šokinėja, kad mane
          pamatytų, didesni rodo pirštais,
          mėgdžioja mano judesius –
          nesuprantu, ką sako, tik tas žvengimas...

          Tik, tik, tiki dar?

          Kaip išsiversti per naktį tik su puse
          Tezapamo tabletės (beje, ji
          Visoje palatoje jaučias pati svarbiausia)
          Ir Mocarto plokštele, kurios orkestras –
          Bailių skystablauzdžių kompanija –
          Vos šviesai užgesus ima nepataikyti
          Į natas, keisti tonacijas, daryt savavališkas
          Pauzes, darkyt kontrapunktą...

          Na, sutinku, gal tai nervai, daktare. Bet ar
          Laikrodis, iškvėpuojantis visą orą palatoj,
          Iki beprotybės tylintis telefonas,
          Neišdrįstantis drykstelėti kupinas sniego
          Debesis virš galvos irgi
          Tik nervai?

          Tik, tik, tiki? Pasistenk netikėt.

          Tai tik laiko kanopos link mano durų –
          Tai kurjerio žirgas parbėgo.
          Be raitelio.

          Vienas.


          Mokymasis skaičiuoti. Gal dvylika

                    Aidui Marčėnui

          Sakėt, jų
          turi būt dvylika, mokytojau?
          Gal kurio nematyt
          iš žvalgybinės mano pozicijos?

          Na, tas pirmasis –
          su procesijos vėliava ir peršautu
          gandriuku rankose – Bložė –
          raunasi tiesiai į stalą (materialius
          dalykus labai sunkiai mato)
          šalia, aišku, Geda
          po toga tikru auksu ir gyvu krauju siuvinėta
          vis slepia rankas: „Nėra
          jokio briedkriaunio, jos šiaip pavargo, drovisi,
          o gal kruvinos, o gal
          jų visai neturiu“...

          Tas, kur su gaisru akinių stikluose – Martinaitis,
          su puslaukiniu traukiniu ant pavadžio,
          juokingai nuo rugių atsilikęs,
          galustalėj, kiek atokiau – Venclova –
          ak, koks apsiskaitęs – jau spėjo
          kažkur nutvert
          vakarienės programą –
          dabar šaudo akim į visas puses,
          ieškodamas išdaviko (tik vieno
          savęs neįtaria – net iš anapus Brodskis
          to niekad neleistų).

          Kajokui nė motais –
          tas bando rankove
          valyti baltus krikšto marškinius (veržia
          kiek per apykaklę) visa krūtinė
          ištepliota lotosų vaisiais (nors dar į stalą
          jų nedavė)...

          Na, o tas, kur sonetų sula užpiltom akim
          ant stalo užlipęs su batais,
          tas kur: „Pasimatuokim, Viešpatie,
          kuris didesnis“, atleiskit,
          Mokytojau – jūs.

          Et, Parulskis dar ir vikriau galėtų –
          tik, velnias, neleidžia „ustavas“, per sunki
          ant peties „disantura“, per plėšri
          voverė prie diržo
          su artipilne apkaba, aureolė,
          šauniai nusmaukta ant ausies...

          Grajauskas (vaikystėje buvęs klapčiukas)
          rodo visiems, kada klauptis, kada stotis,
          kada nusipurtyt, suturėjus galugerkly
          raudos gniutulą,
          Šlepikas nesiklaupia –
          neva pats geriau žino,
          neva zakristijonavęs Molėtuose, visas nušilęs –
          ką tik, ką tik iš liaudies atėjęs...
          Na, tas kur tyli – Šimonis –
          suprask, jis dar kūdikis ir
          dar nedrįsta kalbėti, suprask – kamaldulis,
          per sprindį
          už kitus šventesnis, tyli
          ir nieko nevalgo – o viduje orgijos, degtinių
          latakai, žliugsinčios nuo aistros šokėjos
          ir marmurinės erekcijos...

          O tas po kėde – jau tikrai paskutinis –
          Ališauskas, graužiantis akmenį
          (kokia graži metafora antikai –
          Sizifo mitui priminti, surinkti
          akmenis, lapus sugrėbti, krūtinės
          „buržuikėj“ sudeginti)...

          Šešėlių, aišku, aš neskaičiuoju
          (Bložė šešėlio nemeta)
          ir jau tikrai neskaičiuoju savęs –

          patyliukais trumpam išbėgusio.


          Mokymasis skaičiuoti. Centurija

                    Juliui Sasnauskui ir kitiems Dievo rekrūtams

          Nuo to laiko, kai supratau, kad visa
          Tai – ne žaidimas, drovu į akis
          pažvelgti savo žvalgams – iš spalvotos plastmasės
          lietiems kareivėliams –
          vieną jų dar vaikystėj pririšau prie jaunos
          liepaitės viršūnės
          (man buvo iki pažastų), privyniojau siūlu, klijais
          mirkytu –
          pasmerkiau amžinai žvalgybai, stebėtojo postui
          be teisės skųstis, su teise pavargti,
          kaži ko baisaus imti tikėtis
          iš žaibo, iš paukščių berankių, begalvių
          berniūkščių, jau po manęs
          jau po viskam augančių...

          Ar dar reikia sakyti, kad liepa išaugo į didelį medį,
          kasmet skaudžiai plėsdama kareivio akiratį,
          vertė mylėti vis didesnius plotus tėvynės?

          Ar dar reikia sakyti, kad Dievas už tai mane
          nubaudė –
          Padarė tą patį man, ką aš tam kareiviui –
          Tik jis savo tarnybą jau baigė prieš
          Dvylika metų, o aš...

          Viešpats paleido į atsargą
          Drauge su visu medžiu (ką gali plastmasinis šautuvas
          Prieš riaumojantį ekskavatorių?) –

          Išdaviau ginklo brolį – nepuoliau dėl jo po vikšrais
          (neoru, pernelyg vaikiška) – buvau mat studentas...

          Matyt, prastas buvau studentas (o juk mokiaus
          poezijos!),
          Jei nesuradau jo kūno po mūšio, nesusipratau net jo
          Žvalgybos raportų perskaityti, dangaus ir vėjo
          Paliktų randų jo pleiskanotoj plastmasėj pirštais
          Iščiuopti...

          Dabar viską tenka iš naujo, viską
          Tenka pačiam...
 

Skaitytojų vertinimai


53191. gerbejas2009-06-01 15:54
Puikus eilerasciai, vertas premijos laureatas. O kodel man primena Alisankos poezija? Kazkaip be reikalo praslysta jis pro vertintoju akis.

53209. oi!2009-06-01 23:46
ne ne ne

53212. Trikojis2009-06-02 03:03
sušalusių bulvių neverti oy vey gerb. gerbėjau! tikrai ne Ališankos Ališanka tikras poetas

53302. vatinukas2009-06-05 12:35
vietines reiksmes ivykis.Labai vietines.

53308. Alisanka -2009-06-05 16:55
trikojis.

53342. Erika2009-06-07 17:53
RIMVI, Perskaičiusi pasijutau lyg išvyta iš rojaus. Taip blogai, kad negali būti blogiau. Tylėjau, kai kažkada rasei eil. dedikuotus Kajokui,maniau, gal netyčia. Tylejau, kai putojai negavęs laureato laurų pernai. O kas čia dabar. Kur lendi be muilo. Toks šunuodegavimas, gėda, kad tave pažįstu.

53385. lietune2009-06-08 23:16
o aš smagiai šypsojau iš tų "dvylikos" :) nemačiau jokio lindimo nei be muilo, nei su juo. gal nuo požiūrio (kaip ir visur) priklauso. labai tikiuos, kad naujoji Stankevičiaus knyga nebus blogesnė už "Antspaudą". iš to, ką paskaičiau, panašu, jog nebus :) sveikinu su premija ir sėkmės ;)

53412. Erika2009-06-10 13:10
To Lietune - ne visi akli mato.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
5:15:52 Nov 28, 2011   
Mar 2009 Jul 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba