Poezijos pavasario laureato poezija
RIMVYDAS STANKEVIČIUS [skaityti komentarus]
 Alio Balbieriaus nuotrauka |
Mokymasis skaičiuoti. Tūkstančiai
Tiek daug jau esu parašęs, kad retsykiais
Imu painiotis – dažnai atrodo, kad kai kurios
Bložės knygos – mano rašytos, Dantės kai kurios
Eilutės, Requiem pirmosios dalies libretas
(tik iki Mocarto mirties), Bulgakovas ant nedegamos
medžiagos, beveik visas Parulskis...
Kaži kaip jaučiu, jog mano raižyta
Didžiuma vardų ant koncentracijos
Stovyklų, kankinimų kamerų, psichiatrinių sienų –
Kiekvienas vis su kita kančia, vis su kita patirtim
Tik su viltim ta pačia vis...
Mano paties rašytos ir perrašytos visos keturios
Evangelijos (reiks ir dar kartą perrašyt,
Nukryžiuot vietoj Kristaus Barabą,
pakoreguot apaštalų skaičių), begalės
Vietovardžių žemėlapyje, Tatjanos laiškai,
Abstraktesni priminimai ateičiai, iššoksiantys
Reikiamu metu, suprantamais žodžiais,
Pažįstamais kvapais (mat neaišku, kas tuomet
būsiu)...
Kiek suprantu, ir po mirties mano rašyta –
Kapinių sargas pasakojo matydavęs
Pro kraštelius silpną šviesą, kosčiojimą girdėjęs
Ir verčiamų puslapių šnaresį...
Užsiverčiau, pervargau, akių saugiklius išmetė,
Tada brailiu rašiau: „Nežiūrėk iš arti
į Dievą – apaksi“, paskui
Jau tik apgraibomis čiuopiau pėdsakus –
Vietom labai aukštai nueita, bet dievaižin ko
Grįžta, smukta, skęsta asfalto duobėse,
Inkšta, melsta pasigailėjimo...
Matyt, tik to jau ir trūko –
Kelių šunų ir kareivių,
Vieno kito gėlos protrūkio,
Vieno kito pašnabždom tarto
gaisro burtažodžio, upeliūkščio
kelių skiemenų teškėjimo –
Jau baigiu austi žodį kaip eldiją,
Į kurią pats įlipsiu –
Spurdantį, kupiną žodį
Žodį lyg žvakę,
Savimi paspringstančią,
Savyje prigeriančią.
Mokymasis skaičiuoti. Vienas
Ar tamsos bijaisi, ar laikrodžio dygsnių?
Juk lauki tik telefono skambučio, tik pirmojo
Sniego, tik paprasčiausio atoslūgio...
Tik, tik, tiki?
Tik reikia dažnai mirksėti,
tik akimis – aukštyn ir į šalį,
Į pačias medžių viršūnes (viešpatie, kada gi
spėjo prašvisti?) –
Ir ašaros jau suturėtos ant blakstienų galiukų.
Ir maras jau suvarytas bažnyčių
Šventoriuosna, užkastas,
Negesintomis kalkėmis krikštytas,
Mocarto kūnu prislėgtas,
Kur jau ten išsiveržti?
Netgi ir siūlės užlaižytos
Sidabriniais varpų liežuviais
Šventais, tik tik po komunijos...
Bet girdit, kaip jie stuksena, kaip ieško
Kelio atgal?
O jums išėjus, daktare, visai įsišėlsta –
Suveda benamius medžius prie pat
Lango stiklo –
Mažesni šokinėja, kad mane
pamatytų, didesni rodo pirštais,
mėgdžioja mano judesius –
nesuprantu, ką sako, tik tas žvengimas...
Tik, tik, tiki dar?
Kaip išsiversti per naktį tik su puse
Tezapamo tabletės (beje, ji
Visoje palatoje jaučias pati svarbiausia)
Ir Mocarto plokštele, kurios orkestras –
Bailių skystablauzdžių kompanija –
Vos šviesai užgesus ima nepataikyti
Į natas, keisti tonacijas, daryt savavališkas
Pauzes, darkyt kontrapunktą...
Na, sutinku, gal tai nervai, daktare. Bet ar
Laikrodis, iškvėpuojantis visą orą palatoj,
Iki beprotybės tylintis telefonas,
Neišdrįstantis drykstelėti kupinas sniego
Debesis virš galvos irgi
Tik nervai?
Tik, tik, tiki? Pasistenk netikėt.
Tai tik laiko kanopos link mano durų –
Tai kurjerio žirgas parbėgo.
Be raitelio.
Vienas.
Mokymasis skaičiuoti. Gal dvylika
Sakėt, jų
turi būt dvylika, mokytojau?
Gal kurio nematyt
iš žvalgybinės mano pozicijos?
Na, tas pirmasis –
su procesijos vėliava ir peršautu
gandriuku rankose – Bložė –
raunasi tiesiai į stalą (materialius
dalykus labai sunkiai mato)
šalia, aišku, Geda
po toga tikru auksu ir gyvu krauju siuvinėta
vis slepia rankas: „Nėra
jokio briedkriaunio, jos šiaip pavargo, drovisi,
o gal kruvinos, o gal
jų visai neturiu“...
Tas, kur su gaisru akinių stikluose – Martinaitis,
su puslaukiniu traukiniu ant pavadžio,
juokingai nuo rugių atsilikęs,
galustalėj, kiek atokiau – Venclova –
ak, koks apsiskaitęs – jau spėjo
kažkur nutvert
vakarienės programą –
dabar šaudo akim į visas puses,
ieškodamas išdaviko (tik vieno
savęs neįtaria – net iš anapus Brodskis
to niekad neleistų).
Kajokui nė motais –
tas bando rankove
valyti baltus krikšto marškinius (veržia
kiek per apykaklę) visa krūtinė
ištepliota lotosų vaisiais (nors dar į stalą
jų nedavė)...
Na, o tas, kur sonetų sula užpiltom akim
ant stalo užlipęs su batais,
tas kur: „Pasimatuokim, Viešpatie,
kuris didesnis“, atleiskit,
Mokytojau – jūs.
Et, Parulskis dar ir vikriau galėtų –
tik, velnias, neleidžia „ustavas“, per sunki
ant peties „disantura“, per plėšri
voverė prie diržo
su artipilne apkaba, aureolė,
šauniai nusmaukta ant ausies...
Grajauskas (vaikystėje buvęs klapčiukas)
rodo visiems, kada klauptis, kada stotis,
kada nusipurtyt, suturėjus galugerkly
raudos gniutulą,
Šlepikas nesiklaupia –
neva pats geriau žino,
neva zakristijonavęs Molėtuose, visas nušilęs –
ką tik, ką tik iš liaudies atėjęs...
Na, tas kur tyli – Šimonis –
suprask, jis dar kūdikis ir
dar nedrįsta kalbėti, suprask – kamaldulis,
per sprindį
už kitus šventesnis, tyli
ir nieko nevalgo – o viduje orgijos, degtinių
latakai, žliugsinčios nuo aistros šokėjos
ir marmurinės erekcijos...
O tas po kėde – jau tikrai paskutinis –
Ališauskas, graužiantis akmenį
(kokia graži metafora antikai –
Sizifo mitui priminti, surinkti
akmenis, lapus sugrėbti, krūtinės
„buržuikėj“ sudeginti)...
Šešėlių, aišku, aš neskaičiuoju
(Bložė šešėlio nemeta)
ir jau tikrai neskaičiuoju savęs –
patyliukais trumpam išbėgusio.
Mokymasis skaičiuoti. Centurija
Juliui Sasnauskui ir kitiems Dievo rekrūtams
Nuo to laiko, kai supratau, kad visa
Tai – ne žaidimas, drovu į akis
pažvelgti savo žvalgams – iš spalvotos plastmasės
lietiems kareivėliams –
vieną jų dar vaikystėj pririšau prie jaunos
liepaitės viršūnės
(man buvo iki pažastų), privyniojau siūlu, klijais
mirkytu –
pasmerkiau amžinai žvalgybai, stebėtojo postui
be teisės skųstis, su teise pavargti,
kaži ko baisaus imti tikėtis
iš žaibo, iš paukščių berankių, begalvių
berniūkščių, jau po manęs
jau po viskam augančių...
Ar dar reikia sakyti, kad liepa išaugo į didelį medį,
kasmet skaudžiai plėsdama kareivio akiratį,
vertė mylėti vis didesnius plotus tėvynės?
Ar dar reikia sakyti, kad Dievas už tai mane
nubaudė –
Padarė tą patį man, ką aš tam kareiviui –
Tik jis savo tarnybą jau baigė prieš
Dvylika metų, o aš...
Viešpats paleido į atsargą
Drauge su visu medžiu (ką gali plastmasinis šautuvas
Prieš riaumojantį ekskavatorių?) –
Išdaviau ginklo brolį – nepuoliau dėl jo po vikšrais
(neoru, pernelyg vaikiška) – buvau mat studentas...
Matyt, prastas buvau studentas (o juk mokiaus
poezijos!),
Jei nesuradau jo kūno po mūšio, nesusipratau net jo
Žvalgybos raportų perskaityti, dangaus ir vėjo
Paliktų randų jo pleiskanotoj plastmasėj pirštais
Iščiuopti...
Dabar viską tenka iš naujo, viską
Tenka pačiam...
|