JURGIS GAIŽAUSKAS
1922 10 25–2009 05 24

Gegužės 24-osios rytas nuliūdino ne vieną lietuviškos muzikos gerbėją – užgeso smuikininkas, dirigentas ir kompozitorius Jurgis Gaižauskas, be kurio daugiau kaip pusę šimtmečio neįsivaizdavome dainų švenčių su kaimo kapelomis, kaimo kapelų švenčių „Grok, Jurgeli“ Kaune ar iš visos Žemaitijos į šventę „Žemaitiškas smuikelis“ Akmenėje sugužėjusių muzikantų, kuriems autoritetingiausias kaimo kapelų Maestro sukūrė „Žemaitiško smuikelio valsą“. Ir pats visur grojo savuoju smuikeliu. Jo šypsenos niekad neužmirš tie, kuriems jis šypsojosi. O šypsojosi kiekvienam. Tokia gera, skaidria nuotaika buvo nuspalvintas ir kiekvienas jo kūrinys: liaudies dainos išdaila ar instrumentinė miniatiūra, sonata lietuvių tautiniams muzikos instrumentams, koncertas kanklėms ar simfonija… Pagaliau, ne viena lietuvių karta užaugo su jo opera „Buratinas“, kuri Lietuvos operos ir baleto teatro (dar senojo, J. Basanavičiaus gatvėje) scenoje rampos šviesą išvydo 1969 metų kovo 29 dieną. 40 metų! Tada Buratiną į sceną atvedė dirigentas R. Geniušas, režisierius V. Popovas, dailininkas I. Ivanovas. O kiek operos solistų čia žibėjo: E. Čiudakova, E. Kuodis, M. Aleškevičiūtė, H. Zabulėnas ir daugelis kitų. Neseniai Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras klausytojus pradžiugino išleisdamas „Buratino“ kompaktinę plokštelę (2006 m. įrašas). Be operos „Buratinas“, sukurta operetė „Ramunė“, operėlė-legenda „Nemunėlė“, simfonijos, styginių kvartetai, dainos. Ir visur jis buvo liaudiškas, suprantamas tūkstančiams mūsų tautiečių miestuose ir kaimuose. Dar gražiau, kad su žmona Zosele, taip visada maloniai ją vadino, jis į muzikos pasaulį nulydėjo visą būrį vaikų ir vaikaičių, su kuriais mielai muzikuodavo autoriniuose vakaruose. Beje, patarimais į kompozitoriaus kelią jis lydėjo ir ne vieną kadaise pradedantįjį: Antaną Rekašių, Povilą Dikčių, Algimantą Raudonikį, Mikalojų Noviką, Algirdą Martinaitį, Genovaitę Vanagaitę…

J. Gaižausko netekties žinią išgirdus, atmintyje lyg kino juostoje pralėkė įspūdingiausių susitikimų momentai Lietuvos kompozitorių sąjungos rengtuose „Muzikos rudens“ festivaliuose ir naujų muzikos kūrinių perklausose, LDK Gedimino ordino draugijos narių susitikimuose, Vilniaus rotušėje, Stasio Vainiūno namuose, vis ten, kur skambėjo ir jo muzika, gan paprasta, nuotaikinga, sakyčiau, su gaižauskišku polėkiu, kai jis su savo artimaisiais interpretuodavo. Suskambėjus bet kokiai jo instrumentinei ar vokalinei miniatiūrai, klausytojų veiduose matydavau nesumeluotą atsaką, reakciją į jo sukurtus vaizdelius. Vadinasi, jo muzika buvo tikrasis gyvenimo eliksyras.

J. Gaižauskas nuėjo sudėtingą gyvenimo kelią, kuriame buvo daug permainų. Malonu, kad, atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, buvo apdovanotas LDK Gedimino ordino Karininko kryžiumi, Telšių miestas, su kurio žmonėmis maloniai bendravo visą gyvenimą, jam suteikė Garbės piliečio vardą, o šių metų pradžioje jo nuopelnai Lietuvos muzikinei kultūrai buvo įvertinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija.

Lenkiamės šiam didžiam Lietuvos muzikos riteriui…