Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-05-29 nr. 3239

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• RIMVYDAS STANKEVIČIUS.
Mokymasis skaičiuoti. Trys
58
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POEZIJOS PAVASARIS 2009 
• Poezijos pavasario laureatą RIMVYDĄ STANKEVIČIŲ kalbina ANTANAS ŠIMKUS.
Patys paprasčiausi burtažodžiai
5

PUBLICISTIKA 
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Linco paveikslai – kultūros sostinės dienoraštis
7

KNYGOS 
• LAIMA VINCĖ.
Pamokantis pasakojimas lietuvių paauglėms
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

LITERATŪRA 
• ROMĄ KIŠŪNAITĘ kalbina ALMA VIJEIKYTĖ.
Lietusi kiekvieną vaikų knygą

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Teatre vaikams – fantazija, humoras ir aktorių žaismė

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Ar dar suprantame gigantiškų marionečių dramos teatrą?
2
• RASA DARGUŽAITĖ.
Kur slypi Pirosmanio kūrybos žavesys?

MUZIKA 
• ŽIVILĖ RAMOŠKAITĖ.
„Pedagogika – mano pašaukimas“
• JŪRATĖ VYLIŪTĖ.
Iš lietuvių kultūros paveldo Jungtinėse Amerikos Valstijose

FOTOGRAFIJA 
• REMIGIJUS VENCKUS.
Apie patogios ir nepatogios mados fenomeną
6

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Čiulba ulba

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Atmintis
1

Poezijos pavasario laureato poezija 
• RIMVYDAS STANKEVIČIUS.
8

Poezijos pavasario svečių poezija 
• AKSINIJA MICHAILOVA.
• CHRISTOPH JANACS.
1
• PAUL PERRY.

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Absurdo poetika Vidurio ir Rytų Europos dramaturgijoje

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• SAULIUS VASILIAUSKAS.
Lietuvių kalbos ateitis šiuolaikiniame pasaulyje
6

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• Moksleivių poezija1

IN MEMORIAM 
• JURGIS GAIŽAUSKAS
1922 10 25–2009 05 24
1
• ZITA ŽEMAITYTĖ
1923 07 26–2009 05 18
1
• ROMUALDAS NAREČIONIS
1930 08 15–2009 05 22

KRONIKA 
• „Video Vortex 4“
• Konkursas jaunimui

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• WOODY ALLEN.
Iš užrašų knygučių
11
• GINTARAS PATACKAS.
Murmelė
6

PARK@S 
• MANTAS VASILKEVIČIUS.
Vilniaus ap(si)kabinimas
2
 Utopinė pasakėlė prieš miegą: R E V O L I U C I J A6
• GINTAUTAS MAŽEIKIS.
Liberalizmo metamorfozės, mutacijos ir deformacijos
3
• Kalbasi JURIJUS DOBRIAKOVAS ir TOMAS ČIUČELIS.
Aktyvizmas kaip laboratorinis būvis
36
• Ar Lietuvai reikalingas Prezidentas?3

PARK@S

Utopinė pasakėlė prieš miegą: R E V O L I U C I J A

[skaityti komentarus]

iliustracija
Tomo Andrijausko archyvo nuotrauka

Žvelgdami pro apdulkėjusį studentų bendrabučio langą matome daug nusiminusių, piktų, nelaimingų, susirūpinusių žmonių, skubančių į darželius, mokyklas, universitetus, darbą (jei tokį dar turi), darbo biržą... Dauguma pyksta tyliai, pasyviai, pasitaiko ir tokių, kurie savo nepasitenkinimą reiškia drąsesniais būdais (prisiminkime sausio mėnesio mitingą prie Seimo).

Pasvarstykime, kodėl taip yra. Savaime suprantama, piliečiai yra nepatenkinti esama politine, ekonomine, socialine situacija. Bet tam, kad kažkas pasikeistų, neužtenka vien tyliai ar garsiai burnoti ir keikti, – reikia imtis veiksmų. Pasklaidykime istorijos puslapius, pasidomėkime, kaip mūsų protėviai elgdavosi siekdami, kad valdžia išgirstų tautos balsą, ir pabandykime išpranašauti, kas galėtų vykti šiomis dienomis.

O buvo taip...

Neatslūgus 1831 m. sukilimo nuotaikoms, okupuotos Lietuvos žmonės vis labiau nerimavo. Po 1861 m. vasario 19 d. valstiečiai patys liovėsi ėję lažą, kai kur atvirai priešinosi baudžiavai.

Viename emigrantų laikraštyje 1856 m. pradžioje rašoma: „Sukilti galima, taigi sukilti reikia. O kad tai pavyktų, reikia, kad bajorai eitų išvien su liaudimi, kuri yra gausi, tačiau tyli, neveikli. Kaipgi liaudį įtraukus, pažadinus? Bajorai vis svyruoja, dvejoja ir baudžiavų gaila, ir bijo pavojaus, visur mato komunizmą, palieka viską spręsti diplomatams. Jau reikia ruoštis sukilimui, o jam reikia turėti pasiruošusių žmonių. Jeigu jų būtų buvę, tai rusų jungo nebūtų buvę nė 1848 m., nė 1855 m. Reikia mokytis karo meno. <...> Žmonių rastųsi, – bet kaip pasiekti valstiečius, kurie tebekenčia po bajorų padu ir neša baudžiavos jungą?“. Ryžtingų žmonių vis dėl to atsirado, jie kovojo prieš carinės Rusijos represijas. Pralaimėjimas kainavo daug žmonių gyvybių, bet valstiečiai išsikovojo įvairių nuolaidų, sukilimas paspartino baudžiavos panaikinimą, skatino tautinį sąmoningumą.

Bene žymiausias Lietuvoje yra 1926 m. gruodžio 17 d. perversmas, kurio metu nuverstas prezidentas Kazys Grinius ir įvestas autoritarinis režimas. Perversmo metu visiškai pasikeitė politinių jėgų pusiausvyra – į valdžią atėjo tautininkai. Iki 1926 m. tai buvo nedidelė partija, kuri turėjo tik 2000 narių. Tuo metu valstybėje buvo įtempta situacija, nes prieš tai buvusius rinkimus (1926 05 08–10) laimėjo kairiosios partijos (valstiečiai liaudininkai ir socialdemokratai), todėl ėmė sklisti kalbos, kad taip bolševikai ruošia dirvą perversmui. Žmonėms kėlė nerimą partijų vykdoma politika: nepagrįstas kariuomenės mažinimas, lietuviškų mokyklų uždarymas Vilniaus krašte, katalikų bažnyčios ir kunigų įtakos visuomenei mažinimas. Valdžia, nereaguodama į vyraujančias nepasitenkinimo nuotaikas, prarado žmonių pasitikėjimą. Karininkai pradėjo rengti perversmą, kurį palaikė Krikščionių demokratų partija ir Tautininkų sąjunga. Šią idėją aktyviai rėmė ir akademinis jaunimas. Pats perversmas truko tik pusantros valandos, bet buvo gerai organizuotas. Karininkai su studentais (ateitininkais ir neolituanais) užėmė Kauno paštą ir centrinę telefono-telegrafo stotį. Policija buvo paralyžiuota pėstininkų pulko, vyriausybei palankūs karininkai buvo izoliuoti. Svarbiausiuose į Kauną vedančiuose keliuose buvo pastatyti tankai ir šarvuočiai. Grupė karininkų nutraukė posėdžiaujančių seimūnų darbą. Šis perversmas buvo vykdomas ir palaikomas tik kelių žmonių grupių, bet jis kardinaliai pakeitė šalies gyvenimą. Tautininkai su A. Smetona valdžioje išliko iki pat 1940 m., kai Lietuvą užėmė Rusija.

Visais laikais geriausias būdas nuversti valdžią ir priversti išgirsti tautos balsą buvo revoliucija. Pabandykime įsivaizduoti, kaip revoliucija vyktų šiandien ir koks būtų jos utopinis scenarijus.

Vieną gražią dieną galėtų būti taip...

Prisiminkime, kad jau išmintingasis Platonas pabrėžė, jog valstybę turi valdyti išmintingiausi – filosofai. Ar šiandien valdžios vairą tikrai sukioja išminčiai? Pasvarstykim. Juk sakoma, kad rytas yra protingesnis už vakarą, bet mūsų „išmintingieji“ šitą taisyklę, matyt, pamiršo ir ignoruoja liaudies patirtį. Galime prisiminti ir kitą senolių posakį: skubos darbus velniai gaudo. Iki šiol tebegaudo ir dar ilgai, matyt, gaudys...

Sparčiai blogėjant Lietuvos situacijai, kyla nedarbo lygis. Valstybė ne tik ima daugiau, nei duoda, bet apskritai viską atima. Žmonėms besirikiuojant eilėse prie psichologų (žinoma, tų, kurie teikia nemokamas paslaugas) kabinetų ir pradėjus klestėti butelių supirkimo verslui, tarp bedarbių filosofų pradeda sklandyti maištingos, ryžtingos idėjos – „nuogosios revoliucijos“ vizija. Šia idėja greitai užsikrečia nebežinantys kuo tikėti ir ko tikėtis bedarbiai ir potencialūs bedarbiai, t. y. studentai bei moksleiviai, o valdžia ir toliau itin sėkmingai vykdo savo politiką kodiniu pavadinimu nieko nematau, nieko negirdžiu ir nieko nežinau. Revoliucionieriai gyvena veiksmų, o ne kalbų dvasia, drąsina prisijungti ir kitus piliečius. Idėjos sklinda nemokamai – iš lūpų į lūpas. Prie revoliucijos idėjos, savaime suprantama, noriai prisijungia ir jėgos struktūros (kariuomenė ir policija) – juk juos valstybė taip „myli“. Visuotinės krizės sąlygomis plinta sąmoningumo pandemija. Žmonės pagaliau supranta, kad jie yra valstybės šeimininkai ir kad jie patys atsakingi už savo gerovę.

Veiksmo plano pradžioje sąmoningieji revoliucijos herojai užima strategiškai svarbius objektus: valdžios ponų ir damų pilis, valstybės galvų, galvelių/galūnėlių būstinę ir 141 plėšiko irštvą (aiškiname tiems, kurie nesuprato: Turniškes, Seimo viešbutį, prezidentūrą, parlamentą). „Atleidus iš darbo“ valdžios pareigūnus, skelbiama naujoji valstybės santvarka – monanarchija (monarchija + anarchija) – monarchija su šiuolaikinės anarchijos elementais. Šiuolaikinė anarchija remiasi amerikiečių lingvisto ir politinio aktyvisto N. Chomsky idėja, kad anarchizmas jau nebesiejamas su chaosu ar jokios tvarkos nebuvimu. Jo manymu, pirmiausia reikia kovoti už skaidrias valdžios institucijas ir palaipsniui jas naikinti, jei jos tampa nereikalingos. Svarbiausia, kad valstybės valdyme dalyvautų kuo daugiau žmonių.

Lietuvos tūkstantmečio proga renkamas karalius, kuriam skiriamas simbolinis valstybės atstovavimo užsienyje vaidmuo – juk šiuolaikinė valstybė negali izoliuotis nuo viso pasaulio. Karalius karaliaus 5 metus, o vėliau bus renkamas naujas.

Visuomenės gyvavimo principai: teisingumas ir sąmoningumas. Šių principų laikomasi visose gyvenimo srityse, o jų pradedama mokyti nuo pat mažų dienų. Mokytojauti leidžiama tik pašaukimą turintiems žmonėms, kurie sugeba padėti jaunajai kartai surasti savo pašaukimą, plėtoti savo gebėjimus. Žmonės tokioje visuomenėje veikia laisvai, sąmoningai ir atsakingai, vadovaudamiesi principu: esu atsakingas už save ir kitus ir nesielgsiu su kitu taip, kaip nenoriu, kad elgtųsi su manimi...

Šia utopija norėjome parodyti, kaip svarbu pagaliau suprasti, kad valdžia yra nevisagalė ir kad patys žmonės turi imtis atsakingai rūpintis savo valstybe, nes valstybė – tai mes. Tereikia noro ir ryžto. Kaip pasakė Victoras Pauchetas: „Geriausias produktas yra tas, kurį žmogus pagamina savo noru“. Būkime sąmoningi. Labanakt.


Monika Razulytė, Akvilė Barauskaitė, Agnė Daknytė, Aurelija Tamošiūnaitė, Jolanta Gaigalaitė
ŠU Humanitarinio fakulteto filosofijos ir visuomenės mokslų programos III k. studentai

 

Skaitytojų vertinimai


53163. rytoj išauš2009-05-31 22:31
Straipsnis apie nieką. Jokių realių pasiūlymų, kaip diegti ir taip suprantamą visiems kaip būtiną "tobulos" visuomenės bruožą - sąmoningumą. Utopija niekada nebūna veiksminga, tad man apskritai nesuprantamas tikslas ją kurti. Pamąstymui:kam eiti keliu, kuris niekur neveda?

53165. geltonas kukurūzas :-( 2009-05-31 22:37
Labai norėtųsi pakomentuoti, bet sunku rasti, ką pasakyti. Tiesiog, rašinelis apie, jau minetą, nieką. Idėja galbūt nebloga, bet neišpildyta. Sėkmės autorėms.

53175. kontra2009-06-01 10:47
leisiu sau patarimą straipsnio autoriams - NUSIPLAUKITE apdulkėjusį studentų bendrabučio langą, po to pažvelkite dar kartą...

53190. 3 kursas2009-06-01 15:52
my boots were made for walking in a constant search for nothing. francisco lopez

53219. pamparam :-) 2009-06-02 12:49
Jus nesupratote zodzio "pasakele"?

53235. Geltonas kukūruzas ir žalia pupa2009-06-02 17:00
Paprastai pasakos turi tikslą, tam tikras struktūrines dalis (kulminaciją, atomazgą). Na, šitoje pasakoje neaptinku nei pasakai būdingos struktūros, nei tikslo, kitaip, aiškiai apibrežto moralo. Moralas " būkim pilietiški", na, vaikų darželiui gal ir tiktų, vaikai visi draugiškai palinksėtų galvytėtm ir choru sušuktų "kai užaugsim būsim pilietiški". Tačiau kaip 3 kurso studentai tokias idėjas galėtumėt ir kiek kitaip pateikti.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
5:15:50 Nov 28, 2011   
Mar 2009 Jul 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba