Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-05-29 nr. 3239

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• RIMVYDAS STANKEVIČIUS.
Mokymasis skaičiuoti. Trys
58
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POEZIJOS PAVASARIS 2009 
• Poezijos pavasario laureatą RIMVYDĄ STANKEVIČIŲ kalbina ANTANAS ŠIMKUS.
Patys paprasčiausi burtažodžiai
5

PUBLICISTIKA 
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Linco paveikslai – kultūros sostinės dienoraštis
7

KNYGOS 
• LAIMA VINCĖ.
Pamokantis pasakojimas lietuvių paauglėms
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

LITERATŪRA 
• ROMĄ KIŠŪNAITĘ kalbina ALMA VIJEIKYTĖ.
Lietusi kiekvieną vaikų knygą

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Teatre vaikams – fantazija, humoras ir aktorių žaismė

DAILĖ 
 KRISTINA STANČIENĖ.
Ar dar suprantame gigantiškų marionečių dramos teatrą?
2
• RASA DARGUŽAITĖ.
Kur slypi Pirosmanio kūrybos žavesys?

MUZIKA 
• ŽIVILĖ RAMOŠKAITĖ.
„Pedagogika – mano pašaukimas“
• JŪRATĖ VYLIŪTĖ.
Iš lietuvių kultūros paveldo Jungtinėse Amerikos Valstijose

FOTOGRAFIJA 
• REMIGIJUS VENCKUS.
Apie patogios ir nepatogios mados fenomeną
6

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Čiulba ulba

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Atmintis
1

Poezijos pavasario laureato poezija 
• RIMVYDAS STANKEVIČIUS.
8

Poezijos pavasario svečių poezija 
• AKSINIJA MICHAILOVA.
• CHRISTOPH JANACS.
1
• PAUL PERRY.

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Absurdo poetika Vidurio ir Rytų Europos dramaturgijoje

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• SAULIUS VASILIAUSKAS.
Lietuvių kalbos ateitis šiuolaikiniame pasaulyje
6

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• Moksleivių poezija1

IN MEMORIAM 
• JURGIS GAIŽAUSKAS
1922 10 25–2009 05 24
1
• ZITA ŽEMAITYTĖ
1923 07 26–2009 05 18
1
• ROMUALDAS NAREČIONIS
1930 08 15–2009 05 22

KRONIKA 
• „Video Vortex 4“
• Konkursas jaunimui

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• WOODY ALLEN.
Iš užrašų knygučių
11
• GINTARAS PATACKAS.
Murmelė
6

PARK@S 
• MANTAS VASILKEVIČIUS.
Vilniaus ap(si)kabinimas
2
• Utopinė pasakėlė prieš miegą: R E V O L I U C I J A6
• GINTAUTAS MAŽEIKIS.
Liberalizmo metamorfozės, mutacijos ir deformacijos
3
• Kalbasi JURIJUS DOBRIAKOVAS ir TOMAS ČIUČELIS.
Aktyvizmas kaip laboratorinis būvis
36
• Ar Lietuvai reikalingas Prezidentas?3

DAILĖ

Ar dar suprantame gigantiškų marionečių dramos teatrą?

KRISTINA STANČIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Augustinas Savickas
„Ryto pasveikinimas“

Drobė, aliejus. 2007

Pastarosiomis savaitėmis Vilniuje kaip niekad „užderėjo“ lietuvių dailės klasikų parodų – ką tik matėme Stasio Krasausko retrospektyvą „Akademijos“ galerijoje, o Savicko paveikslų galerijoje iki birželio 14 d. veikia Augustino Savicko jubiliejinė paroda „Senojo tapytojo dienoraštis“, skirta menininko 90-mečiui. Joje eksponuojamos pastarųjų kelerių metų dailininko drobės. Vasarą pasirodys nauja dabartinę A. Savicko kūrybą atspindinti knyga, kurioje bus publikuojami ir dienoraščių užrašai; didesnę pastarųjų metų tapybos retrospektyvą rudenį išvysime Vilniaus rotušėje.

Tapybos ir grafikos grandų pristatymai šiandien iškelia esminę – vertinimo, kontekstualumo problemą, kuri yra ne vien VDA dėstymo yda, o lietuviškosios, ypač sovietinės, menotyros dogma, įaugęs į kraują modernizmo dailės matymo būdas. Apie šią kūrybą trūksta šiuolaikiškų studijų, naujo, platesnio ir įvairiapusiško įvertinimo, kuris galėtų sutvirtinti trūkinėjančius jos saitus su šiandienos daile, išgelbėti nuo uždaro, konservatyvaus požiūrio. Rašydamas apie Stasio Krasausko kūrybą, Kęstutis Šapoka pagrįstai pastebėjo būtent vertinimo problemą, esminį konteksto, ištakų, socialinio, kultūrinio fono žinių stygių. Formalioji dailės, architektūros analizė – perdėm žinomas sovietinis požiūris į meną, bet pastaruoju metu jis dažnai pasirodo gajus. Daug kam pažįstama situacija, kai, pavyzdžiui, bažnyčios ar kito istorinio pastato pavidalas pristatomas tik per formų prizmę, stiliaus analizę, o sužinojus jo ikonografinę programą, ją steigusios vienuolijos ar didiko nuostatas, moralinius įsitikinimus, institucines aplinkybes, ištinka jei ne katarsis, tai bent lengvas kultūrinis šokas.

Taip neretai nutinka ir su tapyba, net ir žymiausių menininkų kūrybos vertinimais... Štai ir A. Savicko jubiliejinėje parodoje tarp gausybės oficialių ir neoficialių sveikinimų įstrigo frazė – „už originalią lietuvių liaudies meno interpretaciją“. Žinoma, anokia čia bėda, juolab sveikinimų kalbos su jų trafaretinėmis frazėmis dažnai būna banalios ir šaltos... Tačiau ji puikiai iliustruoja tą formalų kūrybos suvokimą, įdiegtą dar sovietmečiu ir mažai informatyvų šiandienos žiūrovui, ypač – jaunesniam. Taip, A. Savicko kūrybos ryšys su liaudiškuoju meninės raiškos klodu visada buvo ir tebėra stiprus. Tačiau vargu ar tai nusako visą neeilinės dailininko asmenybės mastą, kūrybos intencijų ir poteksčių įvairovę, gana sudėtingą, anaiptol ne vien emocijomis, bet ir intelektu paremtą santykį su lietuvių liaudies meno kūriniais.

Ką šiuo atveju mums suteiktų tas palaimingasis kontekstas, aplinka, fonas? Ar tai tikrai būtina, žvelgiant į menininko, jau kadaise apkabinėto laurų vainikais, pagerbto įvairiuose leidiniuose, albumuose, svarbiausiose parodose, kūrybą? Ko gero, tada suvoktume, kad šio dailininko kūriniuose ir biografijoje – ištisi patirties, vizualinių įspūdžių lobynai, atskleidžiantys ir lietuviškosios tapybos istoriškumą, reikšmingesnių jos reiškinių priežastis, raidą. Štai ir autobiografinėje knygoje „Žalia tyla“ („Tyto alba“, 2005) matome, kad menininkas su jam būdingu humoru ir kartais skaudžiu atvirumu, autoironija komentuoja tai, ką šiandien mato vykstant už lango, tuo tarpu kiti prisiminimų fragmentai nukelia mus į XX a. pradžią. Čia ir jaunas A. Savickas, kartu su broliu „tranzuojantis“ po prieškarinę Didžiąją Britaniją, „poniškas“ nepriklausomos Lietuvos laikinosios sostinės gyvenimas, karas ir tragiškos artimųjų netektys, ir vėl mūsų dienų vaizdeliai –­­ Naujamiesčio girtuoklėliai ir taiklūs jų portretai, bohemiškos puotos, abejonės, tapant naują paveiks­lą, pakylėta nuotaika ir atviras nusivylimas, pyktis ant savęs ir pasaulio... Ir visa tai „telpa“ viename žmoguje!

Minėti dalykai tiesiogiai siejasi ir su A. Savicko tapybos temomis ir išraiška. Liaudies skulptūrų, medinių dievukų naivus ir dvasingas grožis – ne tik menininkui svarbi plastinė forma, inspiracija, bet ir tam tikra rezistencijos forma, ne vieną dešimtmetį oriai nešama lietuviškosios kultūros dvasia. Ji kupina monumentalumo, dažnai – liūdesio, rezignacijos, švelnios melancholijos ar susimąstymo. Sovietmečiu visa tai delikačiai, tačiau kartu aiškiai artino lietuvių tapybą prie pasaulinio meno konteksto, modernizmo dailės kalbos ir naiviojo meno sąsajų. Pasipuošę, mąsliomis pozomis sustingę A. Savicko paveikslų ponai ir ponios, karaliai ir karalienės, švelnumo, šeimyninio ryšio auros gaubiami vyrai ir moterys, seneliai ir vaikaičiai – ne tik savitikslės kompozicinės dermės. Kilnumo, taurumo ilgesys ir iš jo gimę aristokratiški tipažai, išmintingi gerų ir gražių žmonių veidai –­­ tai egzistenciniai apmąstymai, kuriuose dažniausiai išvengiama sentimentalumo, graudenimo, moralizavimo. Žvelgiant į dailininko kūrybą retrospektyviai, jie gali būti laikomi ano meto visuomenės atmosferos priešstata. Bet juk ir mūsų dienomis poreikis panirti į svajų, idealų pasaulį tebėra svarbus – kad ir kaip banaliai skambėtų, amžinųjų vertybių poreikis neišnyko, galbūt tik keičiasi samprata, o gal siaurėja paieškų laukas...

Naujuose A. Savicko tapybos darbuose – vėl plati, tačiau kiek kitokia nei anksčiau personažų, motyvų galerija –­­ nuo pasakiškų, mitinių vaizdinių iki bizantinių ikonų iškilmingumo, kasdienių, gyvenimiškų scenų, kandžių, taiklių portretų... Atrodo, kad prašviesėjusio kolorito drobėse monumentalios, neretai gana statiškos A. Savicko kompozicijų figūros dažniau ekspresyviai sujuda, tarsi nusipurtydamos rimtumo, reikšmingumo stingulį. Štai Gėris kovoja ir veikia išvien su Blogiu –­ amžiną dramą paveiksle sprendžia velnias ir angelas; griežtas, tarsi iš Bizantijos dailės nužengusias stovylas, hipnotizuojančiai besistebeilijančias didžiulėmis akimis, beregint keičia suklusę bendraujančių moterų veidai, subtilus figūrų ritmas, judesių, siluetų žaismas.

Parodoje nejučiomis grįžti į Alfonso Andriuškevičiaus tekstą „Gigantiškų marionečių dramos teatras“, kuris buvo skirtas prieš 20 metų – 1989-aisiais – vykusiai dailininko jubiliejinei parodai tuometiniuose Dailės parodų rūmuose (anuomet Savickui suėjo 70). Taigi, šiandien reikia tam tikrų pastangų, kultūrinių ekskursų, kad suvoktumėme tikrąjį gigantiškų marionečių dramos teatro gylį ir plotį, jos „aktorių“ vaidmenis.

 

Skaitytojų vertinimai


53271. vl2009-06-03 19:32
Ta mergaitė ružava skrybėle greičiau iš Siono nei Simaniūnų apylinkių.

53333. lina2009-06-07 11:54
Po autorės įvado apie naujo, kontekstualaus požiūrio poreikį, tikėjausi naujos, netikėtos analizės. Bet - ir vėl romantiškos bendros frazės apie taurumą ir svajų pasaulį.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
5:15:49 Nov 28, 2011   
Mar 2009 Jul 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba