Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-05-29 nr. 3239

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• RIMVYDAS STANKEVIČIUS.
Mokymasis skaičiuoti. Trys
58
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POEZIJOS PAVASARIS 2009 
• Poezijos pavasario laureatą RIMVYDĄ STANKEVIČIŲ kalbina ANTANAS ŠIMKUS.
Patys paprasčiausi burtažodžiai
5

PUBLICISTIKA 
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Linco paveikslai – kultūros sostinės dienoraštis
7

KNYGOS 
• LAIMA VINCĖ.
Pamokantis pasakojimas lietuvių paauglėms
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

LITERATŪRA 
• ROMĄ KIŠŪNAITĘ kalbina ALMA VIJEIKYTĖ.
Lietusi kiekvieną vaikų knygą

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Teatre vaikams – fantazija, humoras ir aktorių žaismė

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Ar dar suprantame gigantiškų marionečių dramos teatrą?
2
• RASA DARGUŽAITĖ.
Kur slypi Pirosmanio kūrybos žavesys?

MUZIKA 
• ŽIVILĖ RAMOŠKAITĖ.
„Pedagogika – mano pašaukimas“
• JŪRATĖ VYLIŪTĖ.
Iš lietuvių kultūros paveldo Jungtinėse Amerikos Valstijose

FOTOGRAFIJA 
• REMIGIJUS VENCKUS.
Apie patogios ir nepatogios mados fenomeną
6

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Čiulba ulba

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Atmintis
1

Poezijos pavasario laureato poezija 
• RIMVYDAS STANKEVIČIUS.
8

Poezijos pavasario svečių poezija 
• AKSINIJA MICHAILOVA.
• CHRISTOPH JANACS.
1
• PAUL PERRY.

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Absurdo poetika Vidurio ir Rytų Europos dramaturgijoje

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• SAULIUS VASILIAUSKAS.
Lietuvių kalbos ateitis šiuolaikiniame pasaulyje
6

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• Moksleivių poezija1

IN MEMORIAM 
• JURGIS GAIŽAUSKAS
1922 10 25–2009 05 24
1
• ZITA ŽEMAITYTĖ
1923 07 26–2009 05 18
1
• ROMUALDAS NAREČIONIS
1930 08 15–2009 05 22

KRONIKA 
• „Video Vortex 4“
• Konkursas jaunimui

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• WOODY ALLEN.
Iš užrašų knygučių
11
• GINTARAS PATACKAS.
Murmelė
6

PARK@S 
 MANTAS VASILKEVIČIUS.
Vilniaus ap(si)kabinimas
2
• Utopinė pasakėlė prieš miegą: R E V O L I U C I J A6
• GINTAUTAS MAŽEIKIS.
Liberalizmo metamorfozės, mutacijos ir deformacijos
3
• Kalbasi JURIJUS DOBRIAKOVAS ir TOMAS ČIUČELIS.
Aktyvizmas kaip laboratorinis būvis
36
• Ar Lietuvai reikalingas Prezidentas?3

PARK@S

Vilniaus ap(si)kabinimas

MANTAS VASILKEVIČIUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Tomo Andrijausko nuotrauka

DEDIKACIJA: Tiems, kurie keliauja ir kviečia keliauti Keliu.

Net Nežinau, kaip pradėti šį pasakojimą, šią istoriją ar tiesiog šį laišką. Jeigu atvirai, man neįdomu ir net neberūpi kas, kur ir kaip jį skaitys. Nes tai, ką čia surašiau, ji žino. Turbūt žino. Dėl to mažyčio mažyčio Turbūt ir užrašiau.

Viskas prasidėjo nuo eilinės keliones. Nors ne, meluoju, kelionės nebūna eilinės. Jos būna kitokios, skirtingos, įsimenančios. Dvi su puse valandos riedant traukiniu! Pavyzdžiui:

Gruodis – kupė su studentais, vaišinančiais vynu ir keliaujančiais pasitikti Naujųjų į pajūrį;

Sausis – (pati pati pirma jo diena) – merginų kabinimo girtuoju būdu ypatumai ir pavyzdinis tautiečių abejingumas;

Kovas – stoty sutiktas senas bendramintis. Ir kitas kolega vagone;

Balandis – šuo, bandantis prisijaukinti traukinį (arba atvirkščiai).

Taip. Žaviuosi kelionėmis, netikėtumais, o kartais net nuotykiais, kurie nutinka traukiniuose. Bet ši istorija ne apie tai. Tai istorija apie kelionę. Paskutinę kelionę traukiniu. Pas draugę tikrąja ir pirmąja šia žodžio prasme. Ne antrąja ar plačiąja, kuria jis dabar vartojamas. Bent taip maniau, kai tada sėdau į traukinį, važiuojantį į Vilnių...

Dabar jau suprantu, kad tos kelionės – tai tam tikra priklausomybės rūšis: vieni turi priklausomybę cigaretėms, kiti alkoholiui, treti apsipirkimui, o aš – kelionėms traukiniais. Į Vilnių. Tai tapo savotišku ritualu – nuvažiuoti į Vilnių pakvėpuoti grynu oru! Taip, oru, bet ne biologiniu. Tuo kitu, emociniu oru, kurio prisisunkęs šis miestas. Taip, kaip pušyne apsvaigtu nuo tikrai gryno, biologinio oro, taip apsvaigstu, pasiduodu geroms emocijoms, kurios užklumpa mane tame mieste.

Emocijas (su)kelia žmonės, todėl ir tas miestas man gyvas ir svarbus dėl jame esančių žmonių. Gerų žmonių. Su vienu jų tą kartą sutarėm susitikti kavinėje. Vienoje iš tų daugelio, esančių Gedo gatvėj. Nes ji tądien lakstė iš meet‘o į meet‘ą, iš susitikimo į susitikimą, valstybine kalba kalbant. Visgi ji atėjo iš meet‘o. Tas žodis susitikimams – dalykiniams ar ne – nesvarbu – pridėdavo kažkokį kitokį atspalvį, suteikdavo savotiško, mistiško žavesio.

Nors ir žinojau, kad su ja šįkart pavyks vos trumpai šnektelti, sutikau, nes tai tapo kažkokia Vilniaus (ap)lankymo ritualo sudėtine dalimi.

Dar važiuodamas traukiniu gavau jos sms: ji ateis ne viena. Su drauge. Nes neišeina kitaip. Gal kiek ir nusivyliau, nes nebeišeis nė tą mažą mažytį pusvalandžiuką pasišnekėti taip, kaip buvau pratęs. Atvirai. Nuoširdžiai. Paprastai. Tiesiog žmogiškai. Taip, kaip labai norisi. Taip, kaip Labai reikia. Taip, kaip sunkiai būdavo gaunami mandarinai ar marinuoti žirneliai prieš du dešimtmečius (na tuos, raudonus dešimtmečius).

Galop susitikom prie vyriausybės pastato. Oj! Aš vėl užmiršau, kad mes, lietuviai, tokie apolitiški ir nekenčiam visko, kas susiję su politika. Leiskite pasitaisyti:

Galop susitikom aikštėje. Kudirkos aikštėje, na, ten prie V... Ten, kur stovi paminklas LT himnui (pusė Vilniaus sako, kad vėliau stovės net jo autoriui. Vis dar nestovi. Bet sako – stovės!). Ir kaip visada apsikabinome. Dabar juk visi apsikabina. Juk taip gera apsikabinti! Jurga Ivanauskaitė taikliai pastebėjo, kad apsikabinę mes tarsi sustojame kristi, todėl taip gera (pa)būti glėbyje.

Tęsiant apsikabinimų temą... Pastebėjau, o gal labiau pajutau. Taip, labiau pajutau, kad apsikabinimų būna skirtingų, bent kelių rūšių. Kaip ir kritimų: į balą, ant šaligatvio, nuo dviračio, su guma nuo bokšto, su parašiutu. Taip ir apsikabinimai būna ilgi, trumpi, svarbūs, tiesiog apsikabinimai, įsimenantys ir nelabai. Gal tai priklauso nuo to, kaip ilgai ir kaip greitai prieš tai kritai? Gal. Nežinau. Vienas žmogus, kurio gal ir būtų galima to paklausti, mums jau nebepasiekiamas. Jau kelintą kartą pajutau, kad ją apkabinęs nejaučiu to, ką jaučiu per tuo Svarbius, Jausmingus, Įsimenančius apkabinimus. Tiesiog nejaučiu. Negana to, jie dar būna trumpi. O ji man juk tokia svarbi. Tai va, vėl apsikabinome: trumpai, neįsimenančiai, paprastai. Taip, kaip tave apkabina, kai tu gal labai ir nenori, bet apsikabini, kad neįžeistum ir neužgautum. Kai apsikabinimas yra tiesiog apsikabinimas, dviejų žmonių susilietimas be didesnių dvasinių ir emocinių išgyvenimų ar pajautimų. Tiesiog rankos susipynusios per pečius kaip senas, negenėtas – taigi tikras, neapdirbtas, nepadirbtas – medis. Kažkaip naiviai ėmiau manyti, kad apkabinimas, tam kad būtų tikras, kad būtų stiprus, turi būti abipusis. Abipusiai stiprus. Abiems pusėms svarbus. Arba ji man, arba aš jai esam nevienodai svarbūs. O gal tik skiriasi mūsų apsikabinimo lūkesčiai? Tada to dar nežinojau. Tai buvo diena, kai artėjau prie tunelio, vedančio į Tiesą.

– Tai vis dėlto viena? – paklausiau, kai išsipynė mūsų medžio šakos.

– Ir taip, ir ne, – atsakė šyptelėjusi. – Ji, na, ta mano draugė, vėluos. Susitiksim su ja iškart kavinėje. Na, o kaip tu laikais?

Ji visada to paklausia. Aš visada to paklausiu. Taip ir pradedam mūsų pašnekesius, pokalbius. Atvirus tokius. Tikrus. Keista, kaip paprasti žodžiai nuoširdžiai ištarti vėl suspindi naujomis spalvomis, atspalviais, kurių ne(be)sitikėjai pajusti.

Prisėdę kavinėje, tiksliau rūsyje, kuriame įrengta kavinė, šnekėjom šnekėjom ir šnekėjom apie veiklas, planus apie... Mintys šuoliavo, lėkė, gynėsi ir lenkė viena kitą, kaip lietaus lašai lenktyniauja, kuris pirmas pasieks žemę, kuris pataikys į taikinio dešimtuką – nepridengtą praeivio galvą gatvėje. Ne, tądien nelijo. Juk sakiau, švietė saulė, pameni? Taip mums besišnekučiuojant prie mūsų priėjo mergina. Na, toji. Kurios laukėm. Draugė. Mano draugės draugė. Nepažįstamoji. Miela, nuoširdumu spinduliuojanti nepažįstamoji. Su šviesiai šviesiai žalsvu megztuku ir tokiu gražiu gražiu, ryškiai raudonu pakabuku, o gal medalionu? Nežinau, bet nesuklydau. Tai buvo tikrai labai nuoširdi mergina. Tame paprastume slypėjo tiek gėrio, tiek šilumos, kaip toje vienetinėje raudonoje žarijoje, kurią

Būna, kad susitinki žmogų, o atrodo, kad sutikai seną pažystamą, su kuriuo gali ir nori kalbėti kalbėti. Gali apie viską, bet kalbi apie tai, kas (ne)svarbu, kas neva (ne)reikšminga, apie tai, kas (ne)įdomu. Rodos, ji buvo iš tų. Su kuriais taip gera susipažinti. Taip gaila išsiskirti. Ir taip norisi vėl susitikti. Taip buvo ir su ta draugės drauge, kuri įnešė šiek tiek giedros į mano mintis. Oi! Aš juk dar nepaminėjau jos vardo. Atsiprašau ir taisausi! Jos vardas – Giedrė. Mielas sutapimas, o gal likimas ar lemtis, kad ji pragiedrina nuotaiką. Greitai. Nejučiomis. Per kelias minutes. Tiesiog.

Taip ir šnekučiavomės, kol suskambo mano draugės – na, tos, pirmosios, telefonas. Supratau, kad tuoj teks skirtis. Šiandien ji lakstė ir lakstė po susitikimus, po Vilnių... Velniškai pasiilgau ir aš tokio lakstymo. Kai skubi. Daug darai ir daug padarai. Jauti malonumą, prasmę to, ką darai. Jauti, kaip tobulėji. JAUČIU, kaip velniškai man to trūksta. Tik su tokiais žmonėmis ir tarp tokių žmonių jaučiu prasmę. Gal tai įprotis? Tiesiog įprotis? Sutapimas? Ilgai tarp tokių pabuvęs pats toks tampi? Tapau? Gal, nežinau. Ir žinai ką? Net nenoriu žinoti, tiesiog vėl noriu jaustis taip: Gerai, Prasmingai, Maloniai. Pabėgti, atsitverti nuo monotonijos, rutinos. Uždrausti žodį, net ne žodį, o mintį ir jos prasmę, didžiąją ir kvailąją – REIKIA. Tiesiog ją išbraukti. Išbraukti žodį REIKIA iš gyvenimo. Pridėti daug daug didesnį priešdėlį NE. NEreikia. Nebūtina. Pakeisti žodžiu PASIRINK, NUSPRĘSK, GALVOK!

Taip, kaip mažuose miesteliuose žmonės kartu pareina, parlydi draugus namo, taip vilniečiai palydi vieni kitus iki reikiamų stotelių, o kartais net lipa į tuos pačius autobusus, troleibusus, mikrobolidus (na, mikriukus. Juk suprantat...) ir važiuoja dalį maršruto kartu. Taip ir jos išėjo palydėti viena kitą, ta kita, vilnietiška žodžio palydėti prasme. Toliau viskas nutiko taip greitai, taip instinktyviai, taip organiškai...

Joms nuėjus nuo staliuko. Išėjus pro duris. Įsikniaubiau į vienintelę iš kažkur atsiradusią pagalvę. Staiga. Iš niekur Atsirado Giedrė. Jos juk išėjo!

– Kaip? Kaip suprasti? – paklausė ji apkabindama per pečius ir prisėsdama šalia. – Ji tau patinka?

Nurijau burnoje susikaupusį druskos ir vandens mišinį ir apgailėtinai pasakiau:

– Taip! Ji tokia gera! Ji toks nuostabus žmogus! O aš... Aš Toks apgailėtinas padaras...

Žinot, dabar jau nebepamenu, kas nutiko po to. TIK, o gal tiksliau NET aš taip ir nepasakiau, ką jaučiau... tiesiog nepasakiau. Bet tą dieną, kai turėjau grįžti atgal, ten, iš kur pabėgau, Ėmiau ir Numiriau. Ne, tikrai, numiriau! Ėmiau ir palindau po traukiniu. Gal todėl, kad bilietui pinigų ne(be)užteko? Gal. Bet turbūt ne. Sunku, o net ir beprasmiška dabar ieškoti pa(si)teisinimo.

Dabar man jau vienodai balta. Tame tunelyje...

Tiesiog Geros ir Blogos emocijos, jausmai ir išgyvenimai yra tokie skirtingi, nutolę vieni nuo kitų taip toli, kaip Mirtis nuo Gyvenimo (cha cha, kaip ironiška, o gal paradoksalu?!), kaip Diena nuo Nakties, kaip Liga nuo Sveikatos, bet kartu jos tokios panašios, tokios viena nuo kitos priklausomos, tokios artimos, tiesiog peraugančios, susiliečiančios viena su kita. Juk jos negali viena be kitos egzistuoti. Be vienos nebūtų antros. Viena (anksčiau ar vėliau) pakeičia kitą. Taip netolygiai judėdamos ratu ratu ratu...

Taip ir aš.

Buvau (ne)laimingas, toks (ne)laimingas, kad nebenorėjau nė akimirkai pasijausti kitaip ir nusprendžiau baigti savo gyvenimo simfoniją garsiu garvežio signalo PPPPPPPYYYYYyyyyyyyyyyyyppppptttt.

Tokiu panašiu į tą ligoninėse širdies graffiti paišantį aparatėlį, kuris atsisveikindamas, tiksliau užbaigdamas kūrinį, sugroja tą patį, tik tylesnį Pyyyppt, tylesnį už tą, kuris skambėjo mums gimstant.

Tarp tų garsų ir gyvename. Tie garsai ir vadinami gyvenimu. O kodėl ne garsais? Kodėl ir Čia. NET Čia Žodis neatitinka Prasmės? Nežinau. Ir žinot ką? man ne(be)rūpi. Visiškai ne(be)Rūpi. Mano garsas išseko, nutilo, jau baigėsi. Nuskambėjo paskutinis pyyypt.

O tau?

Kada tau (nu)skambės?



2009 m. balandžio 12 d.
Akmenė

 

Skaitytojų vertinimai


53154. Aistė2009-05-31 17:57
Įtraukia visa tai, bet tuo pačiu stengiesi atsiriboti, nes pesimizmas jaučiamas slogus, ne toks, su šviežia melancholija susimaišęs, bet juodas pesimizmas su -30 laipsnių žiema be krosnies. Siužetas tinkantis ir man patinkantis, tik: "Joms nuėjus nuo staliuko. Išėjus pro duris. Įsikniaubiau į vienintelę iš kažkur atsiradusią pagalvę. Staiga. Iš niekur Atsirado Giedrė. Jos juk išėjo! – Kaip? Kaip suprasti? – paklausė ji apkabindama per pečius ir prisėsdama šalia. – Ji tau patinka? Nurijau burnoje susikaupusį druskos ir vandens mišinį ir apgailėtinai pasakiau: – Taip! Ji tokia gera! Ji toks nuostabus žmogus! O aš... Aš Toks apgailėtinas padaras..." šitos pastraipos norėtųsi labiau išdirbtos, ne tokios "ką? - nesamonė" aš bent taip pagalvojau. Linkėjimai, Mantai ;)

53239. M.2009-06-02 18:15
Ačiū, Aiste.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
5:15:47 Nov 28, 2011   
Mar 2009 Jul 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba