Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-05-29 nr. 3239

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• RIMVYDAS STANKEVIČIUS.
Mokymasis skaičiuoti. Trys
58
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POEZIJOS PAVASARIS 2009 
• Poezijos pavasario laureatą RIMVYDĄ STANKEVIČIŲ kalbina ANTANAS ŠIMKUS.
Patys paprasčiausi burtažodžiai
5

PUBLICISTIKA 
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Linco paveikslai – kultūros sostinės dienoraštis
7

KNYGOS 
• LAIMA VINCĖ.
Pamokantis pasakojimas lietuvių paauglėms
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

LITERATŪRA 
• ROMĄ KIŠŪNAITĘ kalbina ALMA VIJEIKYTĖ.
Lietusi kiekvieną vaikų knygą

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Teatre vaikams – fantazija, humoras ir aktorių žaismė

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Ar dar suprantame gigantiškų marionečių dramos teatrą?
2
• RASA DARGUŽAITĖ.
Kur slypi Pirosmanio kūrybos žavesys?

MUZIKA 
• ŽIVILĖ RAMOŠKAITĖ.
„Pedagogika – mano pašaukimas“
• JŪRATĖ VYLIŪTĖ.
Iš lietuvių kultūros paveldo Jungtinėse Amerikos Valstijose

FOTOGRAFIJA 
• REMIGIJUS VENCKUS.
Apie patogios ir nepatogios mados fenomeną
6

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Čiulba ulba

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Atmintis
1

Poezijos pavasario laureato poezija 
• RIMVYDAS STANKEVIČIUS.
8

Poezijos pavasario svečių poezija 
• AKSINIJA MICHAILOVA.
• CHRISTOPH JANACS.
1
• PAUL PERRY.

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Absurdo poetika Vidurio ir Rytų Europos dramaturgijoje

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• SAULIUS VASILIAUSKAS.
Lietuvių kalbos ateitis šiuolaikiniame pasaulyje
6

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• Moksleivių poezija1

IN MEMORIAM 
• JURGIS GAIŽAUSKAS
1922 10 25–2009 05 24
1
 ZITA ŽEMAITYTĖ
1923 07 26–2009 05 18
1
• ROMUALDAS NAREČIONIS
1930 08 15–2009 05 22

KRONIKA 
• „Video Vortex 4“
• Konkursas jaunimui

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• WOODY ALLEN.
Iš užrašų knygučių
11
• GINTARAS PATACKAS.
Murmelė
6

PARK@S 
• MANTAS VASILKEVIČIUS.
Vilniaus ap(si)kabinimas
2
• Utopinė pasakėlė prieš miegą: R E V O L I U C I J A6
• GINTAUTAS MAŽEIKIS.
Liberalizmo metamorfozės, mutacijos ir deformacijos
3
• Kalbasi JURIJUS DOBRIAKOVAS ir TOMAS ČIUČELIS.
Aktyvizmas kaip laboratorinis būvis
36
• Ar Lietuvai reikalingas Prezidentas?3

IN MEMORIAM

ZITA ŽEMAITYTĖ
1923 07 26–2009 05 18

[skaityti komentarus]

iliustracija

Sėjusi meilę

Baltuojant pavasarinėms kaštonų žvakėms, išlydėjome Anapilin Zitą Žemaitytę, dailės istorikę, lietuvių kultūros tyrinėtoją ir puoselėtoją.

Ji buvo viena mylimiausių šiuolaikinės lietuvių muziejininkystės pradininko Pauliaus Galaunės studenčių Vilniaus universitete. Ir vėliau nenutraukė ryšių su savo mokytoju, kuris vedė buvusią jos bendrakursę muziejininkę Kazimierą Kairiūkštytę. Zita buvo sava ir visada laukiama Galaunių namuose. Dar daugiau, ji tapo tikra svarių ir įvairiapusių P. Galaunės darbų metraštininke. Didžiausia jos monografija „Paulius Galaunė“ (1988) – ilgo ir kruopštaus autorės darbo rezultatas, paremtas ne tik gausiais archyvinės medžiagos ir spaudos duomenimis, bet ir autentiškais P. Galaunės prisiminimais. Nors knygoje apstu mokslinės informacijos, iki tol mažai žinomų faktų, ją skaityti nenuobodu, nes pasakojimas patrauklus ir vaizdus. Per P. Galaunės asmenybę ir daugiašakę veiklą autorė sugebėjo atskleisti ištisą mūsų kultūros epochą. Knyga, išleista tuo metu, kai per kraštą jau ritosi Sąjūdžio bangos, gerai atitiko laiko dvasią ir buvo savaip aktuali. Ilgamečio, Lietuvos kultūrai atsidavusio P. Galaunės darbo panoramos centre ryškiai iškyla kūrybingas tarpukario laikotarpis. Į jį, kaip siekiamą pavyzdį, tuomet krypo daugelio akys. Nenuostabu, kad tarp pirmųjų Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijos laureatų buvo ir Zita Žemaitytė. 1990 m. šią premiją ji pelnė už dvi knygas –­ monografiją „Paulius Galaunė“ ir profesoriui dedikuotą ne mažiau reikšmingą, gausiai iliustruotą studiją „Lionginas Šepka“ (1984) apie iškilaus šiuolaikinio dievdirbio kūrybą.

Lietuvių liaudies menas Z. Žemaitytei, kaip ir P. Galaunei, buvo vienas mieliausių tyrinėjimo objektų. Tautodailės ir etnografinio paveldo ekspedicijose ji pradėjo dalyvauti būdama studentė. Pokario kaime dar buvo neramu, todėl einantis per mišką ekspedicijos dalyvių būrys plėšdavo lietuviškas dainas, kad neišgąsdintų pasislėpusių miško brolių. Zita, apdovanota gražiu balsu, vesdavo, kiti pritardavo.

Baigusi universitetą, ji kurį laiką dirbo Kultūros ministerijos mokslinės-metodinės kultūros paminklų apsaugos taryboje, vėliau kitose panašaus pobūdžio institucijose, registruojančiose Lietuvos kultūros objektus, kurių nemažą dalį sudarė tautodailės kūriniai.

Dalyvauti vienoje Kultūros ministerijos ekspedicijoje Zita pasikvietė ir mane. Keliaudamos drauge su kitais ekspedicijos dalyviais po Žemaitijos vietoves, tuomet dar turtingas senosios liaudies skulptūros, susidraugavome. Zita turėjo nuostabią bendravimo dovaną. Draugus ir bičiulius traukė šiluma, atidumu kiekvieno rūpesčiams, noru padėti bėdai ištikus. Man, neseniai grįžusiai iš dailėtyros studijų svetur, Peterburge, toji nuostabi ekspedicijos vasara Žemaitijoje buvo tarsi tikras gimtinės krikštas. Vėliau su Zita kartu dalyvavome keliose kompleksinėse kraštotyros ekspedicijose, tuomet pritraukusiose daug įvairių specialybių žmonių.

Kurį laiką kartu su ja teko dirbti Mokslų akademijos Istorijos institute, kuriame tuomet glaudėsi ir menotyros specialistai. Jų kolektyvo parengtiems akademinės „XX a. lietuvių dailės istorijos. 1900-1940“ tomams Z. Žemaitytė parašė puikius, neišsemiamos gausos įspūdį keliančius skyrius apie visas lietuvių tautodailės šakas, apžvelgė tuometę jų tyrinėjimo, populiarinimo ir ugdymo situaciją.

Paskelbusi daugybę straipsnių tautodailės, ir ne tik jos, klausimais, sukaupusi profesinį patyrimą, Z. Žemaitytė ėmėsi minėtos monografijos apie keistuolį skulptorių Lionginą Šepką, nes gerai jį pažinojo, globojo ir rūpinosi juo. Ji buvo viena iš tų žmonių, kurie atrado šį nepakartojamą talentą ir suvokė didžiulę jo kūrybos vertę. Z. Žemaitytė parengė sodria liaudiška kalba parašytą leidinį, kupiną bendravimo su meistru atgarsių, jo pasakojimų, pamėgtų dainų, eiliavimų, laiškų citatų. Įžvalgią ir vaizdžią L. Šepkos kūrinių analizę knygoje papildo jautri jo savitos asmenybės, gerai perprastos unikalaus menininko primityvisto psichologijos charakteristika. Tačiau sovietmečiu buvo nelengva išleisti šią knygą, nes pagrindiniai savamokslio skulptoriaus kūriniai buvo religinės tematikos (šventųjų figūros, simboliniai krikščionybės ženklai, biblinio turinio įrašai). Leidyba buvo atidėliojama ir vilkinama, kol knygos dailininkas (A. Augaitis) sumanė L. Šepkos kūrybą parodyti daugiausia fragmentiškomis fotografijomis ir tuo būdu kuo mažiau ryškinti sakralinę jos esmę.

Dabar L. Šepkos darbai sudaro atskirą Rokiškio krašto muziejaus ekspoziciją, išleistos dar dvi knygos apie jo kūrybą ir gyvenimą, bet Z. Žemaitytė pirmoji pristatė jį plačiajai visuomenei. Ir aš dėkinga jai, kad supažindino mane su vienu iš paskutinių Lietuvos dievdirbių (G. Jankevičiūtės apibūdinimas). Turiu ir Zitos dovanotus du L. Šepkos paukštelius, tarsi atskridusius tiesiai iš jo sukurto „Zitos darželio“. Beje, „Zitos darželį“, regis, skambantį įvairiausių paukštelių giesmėmis, meistras sukūrė bičiulei Z. Žemaitytei, bet ji net savo monografijoje tuo nepasididžiavo. Ji buvo kuklus žmogus, dažnai suabejodavo savimi, nors žinojo savo vertę. Nustebino, man dovanotoje monografijoje apie L. Šepką palikdama tokį įrašą: „Tu pirmoji pasakei gerą žodį apie šį naivų „opusą“ ir – „prikėlei mane gyvenimui“. Ačiū Tau! –­ Zita.“ Tikrai, žavėdamasi bičiulės knygomis, visada stengiausi išsklaidyti kartais ją užplūstantį nepasitikėjimą savimi. Džiaugiuosi, kad kitur su jai būdingu humoru Zita pavadino mane savo „Slaptuoju Patarėju“.

Drauge su poetu M. Martinaičiu Z. Žemaitytė parengė leidinį „Ipolitas Užkurnys“ (1987), apie dar vieną dabarties liaudies skulptorių. Ji aptarė I. Užkurnio darbų įvairovę ir savitus bruožus, o poetas – knygoje įdėtą pluoštą žodinės skulptoriaus kūrybos, jo prisiminimus bei eilėraščius. Su I. Užkurniu, panašiai kaip su L. Šepka, Zita artimai bendravo, vertino jo monumentalių formų skulptūras, kai ką patardavo. Už pažintį su šiuo spalvingos asmenybės ir talento kūrėju taip pat turiu dėkoti Zitai.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Z. Žemaitytė parašė dar vieną monografiją „Adomas Varnas. Gyvenimas ir kūryba“ (1998). Parengta panašiu menotyriniu metodu kaip P. Galaunės monografija, ši knyga įrašo menininko figūrą į platų visuomeninį kultūrinį XX a. dailės lauką. Nepriklausomybės sąlygomis atsirado galimybė plačiau tyrinėti išeivijon nublokštų menininkų kūrybą, kuri sovietmečiu dažnai buvo nutylima, tendencingai vertinama arba nepasiekiama. Darbštuolė Zita ieškojo primirštų A. Varno pėdsakų Peterburge ir Krokuvoje, Zakopanėje ir Sicilijoje, Ženevoje ir kituose Europos miestuose, po kruopelytę rinko medžiagą iš archyvinių dokumentų, amžininkų prisiminimų, laiškų. Dailininko pėdomis ji jau galėjo nukakti ir į JAV, kur prabėgo paskutinieji trisdešimt A. Varno gyvenimo metų. Beveik šimtmetį apimančios, sudėtingų būties vingių kupinos jo biografijos ir autorės literatūrinių gabumų dėka monografijos tekstas vietomis prilygsta intriguojančiam romanui. Žodinga Z. Žemaitytės kalba, lakus stilius ir kartu atidumas menkiausiam faktui, istorinei tiesai visada liks geidžiamu siekiniu mūsų menotyrininkams ir kultūrologams.

Pabaigai negalima nepaminėti poetės Onės Baliukonės parengto leidinio „Iki švytėjimo. Kazimiero Vasiliausko laiškai Zitai Žemaitytei. 1950/1972“, kurį 2004 m. išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Tai ne tik šviesią monsinjoro K. Vasiliausko asmenybę, jo begalinį gerumą ir nepalaužiamą optimizmą liudijantis epistolinis palikimas, bet ir iškalbingas likimus laužiusio laikotarpio dokumentas. Be to, tai jaudinantis prasmingo dviejų žmonių ryšio, jų dvasinio bendravimo sunkiausiomis aplinkybėmis pavyzdys. Šiuose laiškuose savaip atsiskleidžia ir pati adresatė, ta monsinjoro šiltai įvardyta „mergaitė, kuri rašė (…) laiškus, siuntė knygas ir lašinius“. Pirmieji Zitos laiškai įkalintam kunigui nuskriejo šeštojo dešimtmečio pradžioje, o tai buvo vienas juodžiausių stalininio režimo tarpsnių. Susirašinėjimui su politiniu kaliniu reikėjo nemenkos drąsos. Zita ne tik stengėsi visaip palaikyti bičiulį, bet iš adresato atsakymų į numanomus jos klausimus matyti, kad skatino jį mąstyti ir atsiverti, net anglies kasyklos tamsumoje neprarasti intelektualaus būvio.

Ilgo amžiaus ir silpnos sveikatos išvarginta, Zita atgulė amžinam poilsiui Seniavos kapinėse Kaune greta savo artimųjų ir giminaičių. Jiems ji kadaise parūpino I. Užkurnio sukurtą antkapinį paminklą – medinę, liaudiškus šventuosius primenančią sėjėjo skulptūrą, kuri gerai tinka ir pačios Zitos Žemaitytės atminimui. Visais darbais ji sėjo meilę gimtajam kraštui, šimtmetinei jo kultūrai ir žmo­nėms.

Ingrida Korsakaitė

 

Skaitytojų vertinimai


53278. ST :-) 2009-06-03 23:39
Jų šypsenose pajausdavome gaivinantį Dvasios alsavimą - Kazimiero Vasiliausko, Zitos Žemaitytės, Jurgio Gaižausko... Tai buvo TIKROS ŠYPSENOS, deja, šiandien taip dažniausiai yra vadinamos grimasos.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
5:15:46 Nov 28, 2011   
Mar 2009 Jul 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba