Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-05-29 nr. 3239

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• RIMVYDAS STANKEVIČIUS.
Mokymasis skaičiuoti. Trys
58
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POEZIJOS PAVASARIS 2009 
• Poezijos pavasario laureatą RIMVYDĄ STANKEVIČIŲ kalbina ANTANAS ŠIMKUS.
Patys paprasčiausi burtažodžiai
5

PUBLICISTIKA 
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Linco paveikslai – kultūros sostinės dienoraštis
7

KNYGOS 
• LAIMA VINCĖ.
Pamokantis pasakojimas lietuvių paauglėms
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

LITERATŪRA 
• ROMĄ KIŠŪNAITĘ kalbina ALMA VIJEIKYTĖ.
Lietusi kiekvieną vaikų knygą

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Teatre vaikams – fantazija, humoras ir aktorių žaismė

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Ar dar suprantame gigantiškų marionečių dramos teatrą?
2
• RASA DARGUŽAITĖ.
Kur slypi Pirosmanio kūrybos žavesys?

MUZIKA 
• ŽIVILĖ RAMOŠKAITĖ.
„Pedagogika – mano pašaukimas“
• JŪRATĖ VYLIŪTĖ.
Iš lietuvių kultūros paveldo Jungtinėse Amerikos Valstijose

FOTOGRAFIJA 
• REMIGIJUS VENCKUS.
Apie patogios ir nepatogios mados fenomeną
6

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Čiulba ulba

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Atmintis
1

Poezijos pavasario laureato poezija 
• RIMVYDAS STANKEVIČIUS.
8

Poezijos pavasario svečių poezija 
• AKSINIJA MICHAILOVA.
• CHRISTOPH JANACS.
1
• PAUL PERRY.

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
 ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Absurdo poetika Vidurio ir Rytų Europos dramaturgijoje

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• SAULIUS VASILIAUSKAS.
Lietuvių kalbos ateitis šiuolaikiniame pasaulyje
6

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• Moksleivių poezija1

IN MEMORIAM 
• JURGIS GAIŽAUSKAS
1922 10 25–2009 05 24
1
• ZITA ŽEMAITYTĖ
1923 07 26–2009 05 18
1
• ROMUALDAS NAREČIONIS
1930 08 15–2009 05 22

KRONIKA 
• „Video Vortex 4“
• Konkursas jaunimui

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• WOODY ALLEN.
Iš užrašų knygučių
11
• GINTARAS PATACKAS.
Murmelė
6

PARK@S 
• MANTAS VASILKEVIČIUS.
Vilniaus ap(si)kabinimas
2
• Utopinė pasakėlė prieš miegą: R E V O L I U C I J A6
• GINTAUTAS MAŽEIKIS.
Liberalizmo metamorfozės, mutacijos ir deformacijos
3
• Kalbasi JURIJUS DOBRIAKOVAS ir TOMAS ČIUČELIS.
Aktyvizmas kaip laboratorinis būvis
36
• Ar Lietuvai reikalingas Prezidentas?3

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS

Absurdo poetika Vidurio ir Rytų Europos dramaturgijoje

ANDRIUS JEVSEJEVAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Alio Balbieriaus nuotrauka

Tęsinys. Pradžia 21 numeryje

Kokią vietą absurdo teatras užima XX a. meno krypčių (avangardo, modernizmo ir postmodernizmo) kontekste? Avangardo sąvoką taikome nagrinėdami 20–30 metų eksperimentus literatūriniame ir meniniame diskurse, o absurdo teatras, ypač vėliau atsiradęs „rytietiškas“ jo variantas, atsidūrė XX a. kultūros ir meno paradigmų – modernizmo, neo-avangardinių judėjimų ir postmodernizmo – kryžkelėje. Lenkų literatūrologė Anna Krajewska teigia, kad absurdo teatras negali būti postmodernus, nes absurdistinėje kūryboje pastebimas prasmės ieškojimas ir vertybių ilgesys. Tačiau, anot autorės, 5–6 dešimtmečio absurdo dramaturgai negalėjo priklausyti ir avangardo krypčiai, nes kūrėjai nesibūrė į grupuotes, neskelbė manifestų, nemėgino visiškai sugriauti egzistuojančios tradicijos. Vis dėlto A. Krajewska pamiršo paminėti, jog čekų absurdistas V. Havelas ne tik aktyviai dalyvavo politiniame ir socialiniame šalies gyvenime, bet ir kūrė meninius judėjimus (vadinamojo „samizdato“ – neoficialios, pogrindinės leidyklos – „Edice Expedice“ pavidalu), skelbė politinę programą, siekusią sukelti pasipriešinimą to meto socialinei, politinei bei kultūrinei sistemai (garsioji „Charta 77“ dėl žmogaus teisių tuometinėje Čekoslovakijoje pažeidimų).

Politiškai ir visuomeniškai angažuoto, reaktyvaus absurdo tradicija čekų bei slovakų teatre ir dramaturgijoje turi gilias tradicijas. XX a. antrosios pusės Čekoslovakijos teatro menininkų kūryba tvirtą pagrindą atrado ne tik minėtų Jaroslavo Hašeko ir Franzo Kafkos prozoje, tačiau ir novatoriškuose dramaturginiuose bei sceniniuose eksperimentuose.

Nemažą įtaką tematinio ir probleminio „rytų“ absurdo dramos diskurso susiformavimui padarė čekų publicisto ir dramaturgo Karelo Čapeko pjesė „R.U.R“ (1921), savo modernia laikysena (futuristiniais dehumanizuotos visuomenės ir mechanizmais virtusių žmonių vaizdiniais) aplenkusi laiką. Nedaug kas žino, jog žodį „robotas“ sugalvojo ir savo pjesėje pirmą kartą panaudojo būtent šis čekų autorius. Tik pasirodžiusi, pjesė „R.U.R“ susilaukė didžiulio populiarumo viso pasaulio scenose (1927 m. režisieriaus Boriso Dauguviečio pastatyta ir Kauno dramoje). Naivokai K. Čapeko vaizduojama dviejų priešingos lyties robotų meilė, pramušanti ir kiečiausią plieną, t. y. įveikianti mechaninį pradą ir mašiną paverčianti žmogumi, gal atrodo kiek idealistiškai. Tačiau niūriomis groteskiškomis spalvomis piešiamas žmonijos mechanizacijos piešinys ryškiai atsispindėjo charakterių depsichologizacijos ir automatizacijos sąvokomis operavusių absurdistų kūryboje.

Čekų ir slovakų teatrinės minties ir formos raidą įkvėpė vadinamieji „mažų formų teatrai“ (eksperimentiniai autoriniai teatrai), atsiradę jau XX a. pradžioje ir suteikę dramaturgams bei spektaklių autoriams erdvę kūrybiniams eksperimentams. To meto avangardinio teatro sceną savo kritiniais ir teoriniais straipsniais stipriai palaiko teatro teoretikas, teatro bei kino režisierius Jindřichas Honzlas.

Bene svarbiausiu tarpukario Čekoslovakijos teatriniu reiškiniu galima laikyti „Išlaisvintąjį teatrą“ (Osvobozené divadlo) su dviem išskirtinio komedijinio talento teatro bei kino asmenybėmis, klounais Janu Werichu ir Jiří Voskovecu (beje, „mėgėjais“, nebaigusiais jokių teatrinių mokslų). Teatras, Čekijos teatrologų teigimu, padaręs milžinišką įtaką tolesnio čekų ir slovakų teatro raidai, su pertraukomis veikė nuo 1926 iki 1938 metų, tačiau J. Werichas ir po Antrojo pasaulinio karo vaidino įvairiuose teatro kolektyvuose bei užsiėmė literatūrine veikla.

Didelę šio teatro repertuaro dalį sudarė politinės, socialinės satyros, perspėjusios Europą apie fašizmo grėsmę Italijoje bei Vokietijoje, kabaretas, klounada, džiazo muzikos lydimi improvizuoti vaidinimai, pantomima, tekstiniai žaidimai, vadinamieji text appeal – modernaus literatūrinio – kabaretinio tipo vaidinimai, kurių pagrindiniu ir svarbiausiu bruožu tampa tiesus, atviras bandymas žiūrovą „paveikti tekstu“ – dainuojamu, skaitomu, vaidinamu ar tiesiogiai išsakomu. Šios sceninės raiškos priemonės, vėliau buvo permąstytos ir perimtos autorių, mėginusių realizuoti absurdo dramos modelį.

Mažosios alternatyviosios scenos tapo ne tik savotišku originaliosios, nacionalinės dramaturgijos pakilimo taku – šiose teatrinėse erdvėse žiūrovai turėjo progą susipažinti ir su vakarietiškojo avangardinio teatro tradicija. Nemažo pasisekimo sulaukė 1927 m. J. Honzlo čia pastatytas Alfredo Jarry „Karalius Ūbas“ su J. Werichu, atlikusiu pagrindinį vaidmenį, Jeano Cocteau, Guillaume’o Apollinaire’o, André Bretono kūriniai. Čekų teatras gali pasigirti gilia A. Jarry „Karaliaus Ūbo“ pastatymų tradicija. Be minėtojo 1927 m. pastatymo, nereikia pamiršti ir kelių sudėtingu stalininės priespaudos laikotarpiu pastatytų „Ūbo“ interpretacijų ir gerokai vėliau, 1964 m. teatre „Na Zábradlí“ pristatyto, legendinio A. Jarry veikalo pastatymo (rež. Janas Grossmanas), tapusio savotišku anuometinio čekų teatro veidu. Todėl ne itin tiksliais galima laikyti teatrologės Daivos Šabasevičienės monografijoje apie režisierių Joną Vaitkų „Teatro piligrimas“ parašytus žodžius, jog „po Jeano Vilaro (1958) ir Jeano Louis Barrault (1970) pastatymų kaunietiškasis „Karalius Ūbas“ tapo pasauline premjera“1.

Bene svarbiausiu tarpukario Čekoslovakijos, nepriklausomybę atgavusios 1918 m., kultūros lūžiu laikomi 1922 metai. Būtent tais metais pasirodo Vitězslavo Nezvalo tekstas „Žinia ant ratukų“ („Depeše na kolečkách“), žymintis galutinį perėjimą į čekų ir slovakų teatrinio avangardo fazę. Įdomu, kad tais pačiais metais Lietuvoje pasirodė lietuviškosios avangardo minties gimimą nužymėjęs „Keturių vėjų pranašas“ (plg. –­ čekų avangardistų judėjimas vadinosi „Devětsíl“ – „Devynios jėgos“). Deja, skirtingai nuo čekiškųjų „giminaičių“, novatoriškos „keturvėjininkų“ idėjos beveik nepaveikė to meto Lietuvos teatrinės minties.

Čekų teatro istorikas Janas Císařas pažymi, jog šiuo tekstu čekų drama įžengė į antrą modernaus meno, modernizmo fazę, – tai čekų teatrinio avangardo manifestas. Anot autoriaus, antrosios moderniojo teatro fazės su avangardizmu sutapatinti negalima, nes modernizmas apima daug platesnį prasmių lauką. Jam antrina teatrologas Květoslavas Chvatíkas, studijoje „Atsisveikinimas su avangardu“ („Rozloučení s avangardou“) teigdamas, kad avangardo sąvoka yra „daug siauresnė sąvoka nei modernusis menas ir apima tik tuos moderniojo meno reiškinius, kurie dar pasižymi ir dviem esminiais bruožais: 1. išgryninta ideologija, konkrečia programa, kylančia iš konfliktinio santykio su čekų kultūra ir menu (...) 2. turi sąjūdžio pobūdį, pasižymi agresyvumu ir organizuotumu, kolektyvine veikla ir vidine disciplina (...) Idėjinis meninės programos pobūdis ir avangardo judėjimų dalyvių priešinimasis tuometinėms visuomeninėms normoms jų veiklą atskiria nuo modernistų, liekančių idėjinių bei politinių judėjimų nuošalėje ir susitelkiančių tik ties estetiniais ir filosofiniais meno klausimais“2.

Teatro istorikas J. Císařas čekų bei slovakų avangardo šaknų ieško rašytojo ir dramaturgo K. Čapeko veikloje, tam įtakos turėjo ir to laiko techninės kultūros pakilimas, spartėjanti urbanizacija. Jis pažymi, kad avangardistus veikė ir nebylusis kinas bei glaudūs kultūriniai ryšiai su Vakarų Europos menininkais (1919 m. K. Čapekas išvertė G. Apollinaire’o grožinių ir teorinių veikalų rinktinę). Teatro istorikas nepamiršta ir intensyvių Čekoslovakijos menininkų ryšių su sovietinės Rusijos kūrėjais (režisieriais Aleksandru Tairovu bei Vsevolodu Meyerholdu), vakarietiškos pakraipos teatrinę tradiciją papildžiusių įdomiausių Rytų Europos teatro eksperimentų patirtimi.

V. Nezvalo pjesėje „Žinia ant ratukų“ pastebimas aštrus posūkis nuo konvencinių dramos formų: lyriką keičia lyrizmas, leidžiantis tekstą kurti kaip asmeninę autoriaus subjekto išpažintį, išryškintas karnavališkumo aspektas, leidžiantis gyvenimą vaizduoti kaip nesibaigiančias linksmybes, iliuzorišką juoko ir fantazijos karalystę. „Žinios ant ratukų“ struktūrą aiškiai paveikė prancūzų avangardistų kūryba, pabrėžia literatūros ir teatro istorijos tyrinėtojas J. Císařas, teigdamas, kad šioje V. Nezvalo dramoje nesunku atpažinti tam tikrus bruožus, kuriais pasižymi ir G. Apollinaire’o pjesė „Teiresijo krūtys“. Čia dinamiškai keičiasi koliažo principu sudėlioti vaizdai, mintys, citatos, klounados numeriai, eiliuotą tekstą keičia proza parašytos eilutės. Tekste dramaturgiškai, regis, ne itin susiję motyvai, netikėti eiliuoti intarpai, dėliojami (ar veikiau, montuojami) taip, jog kūrinys įgauna tam tikrą kinematografiškumo pobūdį. Tekstas nustoja būti sceninio veiksmo priežastimi ar tikslu ir tampa vienu iš lygiaverčių dramos struktūros elementų. Pradedant šia V. Nezvalo pjese, čekų bei slovakų dramaturgija atsiveria naujovėms, kurias jai pasiūlo filmas, cirkas ir senosios teatrinės formos, pjesėse pradedama ieškoti teatriškumo matmens, padedančio atsiverti scenos teikiamoms galimybėms.

Svarbus XX a. pirmos pusės teatrinio avangardo kultūros veikėjas buvo režisierius, aktorius, kompozitorius Emilis Františekas Burianas, 1927 m. Prahoje įkūręs dadaistinės krypties teatrą „Da–Da“, kuriame rengė performansus, skaitymus, kitokius eksperimentinius spektaklius. Jo įkurtas deklamavimo choras „Voiceband“, keliais balsais skaitęs, interpretavęs čekų literatūros ir folkloro kūrinius – unikalus reiškinys Čekoslovakijos teatro (ir kultūros apskritai) istorijoje ir bene pirmas bandymas taip „žaisti“ su literatūra ir kalba.

Svarbų vaidmenį jaunesnės kartos Čekijos ir Slovakijos teatriniame gyvenime atliko vadinamojo „atšilimo“ laikotarpiu (1959 m.) įkurtas teatras „SeMaFor“ (SEptynios MAžosios FORmos). Teatro kolektyvas bandė aprėpti kuo platesnį žanrų spektrą. Septynios mažosios formos čia reiškė filmą, poeziją, džiazą, lėlių teatrą, šokį, vaizduojamuosius menus ir muzikinę komediją. Mažųjų formų teatrų įtaka moderniosios pakraipos čekų bei slovakų dramaturgijos raidai – begalinė. Būtent tokio pobūdžio teatruose pasirodė pirmieji straipsnyje nagrinėjamų autorių dramaturginiai darbai (V. Havelo – teatre „Na Zábradlí“, A. Goldflamo – „HaDivadlo“, o V. Klimáčeko – „GUnaGU“; vienas iš nedaugelio lietuvių teatre susiformavusių mažosios formos teatrinių darinių – studentiškas A. Ambraso ir R. Midvikio „Koridoriaus“ teatras).

_______________________________________

1 Šabasevičienė D. TEATRO PILIGRIMAS: REŽISIERIAUS JONO VAITKAUS KŪRYBOS KONTŪRAI. –­ V.: Krantai, 2007, p. 29.

2 Chvatík K. ROZLOUČENÍ S AVANGARDOU. – Praha: 2004, p. 122.

B. d.
 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
5:15:44 Nov 28, 2011   
Mar 2009 Jul 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba