Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-05-29 nr. 3239

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• RIMVYDAS STANKEVIČIUS.
Mokymasis skaičiuoti. Trys
58
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POEZIJOS PAVASARIS 2009 
• Poezijos pavasario laureatą RIMVYDĄ STANKEVIČIŲ kalbina ANTANAS ŠIMKUS.
Patys paprasčiausi burtažodžiai
5

PUBLICISTIKA 
 JOLANTA SEREIKAITĖ.
Linco paveikslai – kultūros sostinės dienoraštis
7

KNYGOS 
• LAIMA VINCĖ.
Pamokantis pasakojimas lietuvių paauglėms
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

LITERATŪRA 
• ROMĄ KIŠŪNAITĘ kalbina ALMA VIJEIKYTĖ.
Lietusi kiekvieną vaikų knygą

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Teatre vaikams – fantazija, humoras ir aktorių žaismė

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Ar dar suprantame gigantiškų marionečių dramos teatrą?
2
• RASA DARGUŽAITĖ.
Kur slypi Pirosmanio kūrybos žavesys?

MUZIKA 
• ŽIVILĖ RAMOŠKAITĖ.
„Pedagogika – mano pašaukimas“
• JŪRATĖ VYLIŪTĖ.
Iš lietuvių kultūros paveldo Jungtinėse Amerikos Valstijose

FOTOGRAFIJA 
• REMIGIJUS VENCKUS.
Apie patogios ir nepatogios mados fenomeną
6

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Čiulba ulba

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Atmintis
1

Poezijos pavasario laureato poezija 
• RIMVYDAS STANKEVIČIUS.
8

Poezijos pavasario svečių poezija 
• AKSINIJA MICHAILOVA.
• CHRISTOPH JANACS.
1
• PAUL PERRY.

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Absurdo poetika Vidurio ir Rytų Europos dramaturgijoje

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• SAULIUS VASILIAUSKAS.
Lietuvių kalbos ateitis šiuolaikiniame pasaulyje
6

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• Moksleivių poezija1

IN MEMORIAM 
• JURGIS GAIŽAUSKAS
1922 10 25–2009 05 24
1
• ZITA ŽEMAITYTĖ
1923 07 26–2009 05 18
1
• ROMUALDAS NAREČIONIS
1930 08 15–2009 05 22

KRONIKA 
• „Video Vortex 4“
• Konkursas jaunimui

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• WOODY ALLEN.
Iš užrašų knygučių
11
• GINTARAS PATACKAS.
Murmelė
6

PARK@S 
• MANTAS VASILKEVIČIUS.
Vilniaus ap(si)kabinimas
2
• Utopinė pasakėlė prieš miegą: R E V O L I U C I J A6
• GINTAUTAS MAŽEIKIS.
Liberalizmo metamorfozės, mutacijos ir deformacijos
3
• Kalbasi JURIJUS DOBRIAKOVAS ir TOMAS ČIUČELIS.
Aktyvizmas kaip laboratorinis būvis
36
• Ar Lietuvai reikalingas Prezidentas?3

PUBLICISTIKA

Linco paveikslai – kultūros sostinės dienoraštis

JOLANTA SEREIKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Autorė paro­dos „70:
tapyba, grafika, skulptūra“ atidaryme

Nuotrauka iš J. Sereikaitės archyvo

Gegužės 7 d. Linco galerijoje „Art park“ atidaryta lietuvių dailininkų paro­da „70: tapyba, grafika, skulptūra“. Ši paroda – antroji projekto „Vice versa art Linz–Vilnius 2009“ dalis. Kovo 25–balandžio 25 d. Linco menininkų darbų paroda buvo eksponuojama „Arkos“ galerijoje. O mūsų menininkų darbus Linco gyventojai bei svečiai galės pamatyti iki birželio 6 dienos.

Mūsų nedidelė delegacija – Lietuvos dailininkų sąjungos autobusiuke su vairuotoju Stanislovu buvome šešiese: Lietuvos dailininkų sąjungos parodų kuratorė Eglė Bertašienė, „Arkos“ direktorė ir grafikė Dovilė Tomkutė, paro­doje dalyvaujantys tapytojai Arvydas Baltrūnas, Romualdas Balinskas ir aš, grafikė, važiuojame į Lincą, trečią pagal dydį Austrijos miestą, esantį tarp Vienos ir Zalcburgo. Įvairiais Europos keliais barška apie 70 meno kūrinių: grafikos, tapybos paveikslai ir skulptūros, šakotis ir lietuviški sūriai bei „Stumbro“ rėmėjų dovanoti gėrimai. Pusiaukelėje nakvojame pigiame Lenkijos viešbutyje Tatrų priekalnėse, bevažiuodami užsukame į Vieną ir aplekiame miestą greitai – ne vienam susidaro imperinio didmiesčio vaizdas: baltas marmuras, pergalės simboliai, net nėriniuotos gotikinės bažnyčių smailės veržiasi į viršų lyg kosmosą trokštančios užkariauti raketos. Kone prieš dvylika metų, išnirusiai iš postsovietinės pilkumos, pirmą sykį pamatyta Viena man pasirodė kaip nušvitimas. Barokinis puošnumas, klasicistinis didingumas ir sececijos spiralės šį sykį manęs taip stipriai nesukrėtė. Vilniaus gatvės per tą laiką išgražėjo, o parduotuvės sublizgo panašiomis prekių pagundomis. Todėl dabar jaučiausi tarsi išvydusi kitą miestą – ne tą, sukėlusį baugumo ir prabangos įspūdį. Auksinio Strausso prisiminimus nuplovė kiti miestai. Tačiau kažkur krebždėjo išnykusios iš mano sąmonės Vienos jausmas – ištraukiau ją kaip žalią susivijusią šaknį iš savo širdies. Mūsų meno būrelis nuklydo link S. Freudo parke esančios baltos kaip angelo sparnai žydrame danguje bažnyčios. Parke dėmesį patraukė apvalus akmeninis stalas su kėdėmis. Pasirodo, tai monumentas Europos Sąjungos šalims. Ant vienos kėdės buvo išgraviruota – Litauen. Aplink augo medeliai, greičiausiai pasodinti tų šalių atstovų, mums priskirtas berželis. Turėjau suvokti, atvykusi ne į užsienį, o į Europą, kurią kažkada užsisodinęs ant stambios baltos kupros ir Jaučiu pasivertęs Dzeusas perplukdė per jūrą. Akmeninis stalas šiuolaikiniams gralio riteriams, vieta puotai psichoanalizės tėvo parke su priešais stūksančia bažnyčia ir tarsi teigiančia, kad visi mūsų pasirinkimai tėra menkų instinktų prievolės. Net mūsų noras kurti sąjungas kažkoks absurdiškas, juk bažnyčioje iš spalvingų vitražų į mus žvelgia taisyklingų bruožų angelai, puoselėjantys visai kitokius planus nei smaragdinę žolę mindę mūsų batai.

Viena neharmoninga detalė – bažnyčia įžūliai pridengta reklaminiu „Nivea“ kremo skydu – šypsosi skaisčiaveidė mergina tarsi kokia šventoji. Niekaip neįsivaizduočiau mūsų katedros taip apklotos, kad ir kokia nekalta dantų pastos reklama.

Po secesijos neparodžiusios Vienos –­ jai pritrūko laiko, nėrėme tolyn Austrijos keliais. Užsukę į Melko miestelį, esantį prie autostrados, radome užvertus jo vienuolyno vartus. Pasirodo, vienuolynas nuo penkių valandų vakaro uždaromas lankytojams. Būtent šiame perkurtame baroko dvasia Melko vienuolyne –­ jo pamatai viduramžiški, bet dėl karų ir turkų antpuolių jis perstatytas – italų rašytojas ir viduramžių tyrinėtojas Umberto Eco rinko medžiagą romanui „Rožės vardu“, pradėjusiam gralių paslapčių literatūros suklestėjimo epopėją. O Melko biblioteka tapo paslaptingos romano bibliotekos, kurioje vyksta žmogžudystės, prototipu.

Sutemose išvystame Lincą. Mūsų vairuotojo navigacijos sistema JPS nesunkiai suranda gatvę, kur turėsime gyventi. O ji – pačiame centre. Širdis pradžiunga – nereikės važinėti nei tramvajais, nei autobusais. O ta navigacinė, palydovinio ryšio sistema – stebuklingas dalykas: padeda susiorientuoti svetimuose miestuose. Ypač ji praverčia Lenkijoje, po kurios sostinę Varšuvą, nesant aplinkkelių, kartais gali sukti ilgus ratus lyg po užburtą labirintą. Tuomet išgelbsti navigacinės sistemos balsas –­ „mergaitė“, patarinėjanti įsakmiu balsu.

Lince apie 190 000 gyventojų. Pro mano viešbučio kambario aukštomis lubomis langą rangosi Linco gatvė. Baltos užuolaidos, švara, tyla. Galiu atsipūsti, išsikrauti lagaminus. Pažiūrėti, ar nesugedo vežami vaišėms skirti lietuviški sūriai, kai ką užsirašyti. Po tokio ilgo sėdėjimo mikroautobusiuke esu kaip apkvaišusi. Pernai po kelionių autobusu į Ispaniją sakiau – viskas, basta, kitais metais taip nekeliausiu į jokią ilgą kelionę. Daug nepatogumų – pradeda pykinti, svaigsta galva, išpampsta kojos. Bet tas „ne“ subliūkšta, kai pasikeičia aplinkybės ir kai tau pasiūlo atstovauti Lietuvai. Jautiesi it pakylėta tris metrus virš žemės. Net užmiršti ekonominę krizę.

Alkis varo į apačią, kur iškilmingai paragauju trintos salierų sriubos. Ji bemaž kaip kokia komunija. Grįžusi lendu į dušą – palaima. Vokiški balsai skamba lauke, bet greitai nugrimztu į miegus.

iliustracija
Nuotrauka iš J. Sereikaitės archyvo

Rytą apžiūrime miestą. Senamiestis įsikūręs prie Dunojaus – kompaktiškas, pagrindinės aikštės – Hauptplatz –­ vidury­je – marmurinė paauksuota baroko laikų kolona, skirta permaldauti Dievo rūstybę ir apsaugoti nuo maro, karo bei gaisrų. Trijų didžiausių to meto nelaimių. Yra išlikęs namas, pastatytas XVI a. antroje pusėje, kuriame W. A. Mozartas per tris dienas parašė Linco simfoniją ir sonatą. Neįtikėtinas genijaus greitumas. Tais laikais, kai visi mėgavosi lėtumu, Mozartas kūrė, tartum naudodamasis kompiuterine programa, gal todėl jo simfonijose vyrauja greitas tempas. Beveik visos parduotuvių vitrinos išdekoruotos kultūros sostinės simboliais, kurie man primena kabutes, net šokoladai įpakuoti į specialų kultūros sostinės ženklais išpuoštą popierių. Išties tai – ne kabutės, o skaičiai 09. Vaikštinėjant po gatveles, nustebina gausybė nedidelių galerijų – atrodo, kad šiame mieste visi perka paveikslus, kai tuo tarpu Vilniuje, kaip pastebėjo mūsų humorą mėgstantis kolektyvas –­ gintarus ir brangių firmų drabužius, nes tokios parduotuvės senamiestyje dominuoja.

Nereikia pamiršti ir juodos dėmės baltoje Linco staltiesėje – savo paauglystės miestą mylėjo žmonijos siaubūnas Hitleris, tačiau kontroversiška meilė nesutrukdė miestui po daugelio metų tapti kultūros sostine. Niūrus nacių istorijos aspektas keistai įamžintas – nuo pastato, esančio aikštėje prie krantinės, apiplėšyta namo oda: nukaltas dažų ir tinko sluoksnis, pasak šio projektų sumanytojų – tarsi bandymas prakalbinti akmenis, apnuoginti istorijos žaizdas.

Vakare Linco krantinės sutviska mėlynai, du vienas prieš kitą esantys muziejai kiekvieną eilinę juodą naktį apšviečiami panašiai kaip Vilniaus katedra per Naujuosius metus, kai milijonai iššaudomi į orą. Ars elektronica centras keičia spalvas tarsi ryškiaspalvis chameleonas. Štai jis nusidažė avietine spalva, paskiau žaliai, mėlynai – šį meno ir mokslo centrą pastatė šiemet, specialiai kultūros sostinei. Priešais – senamiesčio krantinėje –­ šiuolaikinio meno prieglobstis Lentos Kunst–museum Linz –­ tarsi sudurstytas iš mėlynai apšviestų ledo kubelių.

Dieną aplankėme juos abu – Lentos Kunst–museum Linz vyko šiuolaikinė austrų meno paroda. Pirmiausia man austrų menas asocijuojasi su Klimtu, Schiele, Kokoschka. Mano išsilavinimo blokus užėmęs modernizmas, įmantri sececija, ekspresionizmas, Freudas ir Zveigas. Kai vėliau kalbėjausi su galerijos „Art park“ kuratoriumi Manfredu Kielnhoferiu, pasijutau kaip atsilikėlė, tebeklaidžiojanti po gėlėtas secesijos džiungles ir nieko nenutuokianti apie dabartinį Austrijos meną. Gal ir ne veltui mane čia siuntė, kad praplėsčiau savo siaurą akiratį. Austriška tapatybė man siejasi su gražiais tvarkingais Alpėse išsibarsčiusiais namukais ir skaniais marcipaniniais pyragėliais. Taip ir eilėraštyje rašiau – nupirkčiau tau Mozarto šokoladinį kiaušinį už grašį beveik paskutinį. Dabar turiu galimybę pajusti, kokios įsikaltos klišės yra klaidingos.

Kavinės yra vienas iš svarbesnių dalykų, padedančių intymiau pažinti genius loci – vietos dvasią. Išties nė vienas paveikslas ir pastatas tiek neatskleis, kaip kokia sriubos lėkštė. Vieną dieną klaidžiojome po gatveles nežmoniškai išalkę ir ieškojome ramios austriškos aplinkos bei paprastų skanių patiekalų. Nepanorome užkandžiauti tirštoje nuo jaunimėlio ir džiazroko muzikos skambesio kavinėje –­ atmosfera demokratiška, bet skrandžiai pakėlė maištą: visi gurkšnojo gėrimus, ir mes patraukėme sotesnės vakarienės ieškoti kitur. Radome kitą bohemišką kavinę: puiki mūsų klajonių nuotaikas atspindinti muzika, bet viduje galėjai uždusti nuo dūmų –­ nustebino, kad čia galima rūkyti kiek tik širdis geidžia kaip senais laikais. Mes nuo tokios tvarkos atpratome – rūkymas Lietuvoje net iš Rašytojų sąjungos kavinės išguitas. Atrodo, austrams sveikata nelabai rūpi, o ir virtuvė jų riebi. Valgiau vadinamuosius kleckus su šonine, daržovėmis ir kiaušiniene. Šneki ir energinga padavėja, painiai kalbanti angliškai, greitakalbe išdėstė, kad tai tipich austrich, įsiūlė ir salotas. Nesusižavėjau austriška kulinarija, bet pasijutau soti, vos sukirtau tą mažą tipich austrich keptuvę už septynis su puse euro.

Pamiršau paminėti svarbiausią įvykį –­ lietuviško meno parodą, juk atstovavome Lietuvai ir Dailininkų sąjungai. Iš pradžių daug smulkmenų varė į neviltį – ir galerijos „Art park“, esančios didžiuliame Verslo centre (kieme vyko šiuolaikinės skulptūros paroda), margos sienos, ir netvirtos vinys, ir tai, kad savo sudėtingą ekspoziciją, kurią sudarė daugiau nei trisdešimties skirtingų dailininkų grafika, tapyba ir skulptūra, turėsime harmoningai sudėlioti, atsižvelgdami į vietos sąlygas, kurios neleido eksperimentuoti ir kalti vinių, kur tik nori. Ant margų sienų negalėjome kabinti grafikos – nors ji ten būtų puikiai tikusi, galerijos kuratorius pasakė, kad mūsų paveikslai gali nukristi ir sudužti. Ak ta nelemta grafika su trapiais stiklais! Teko kabinti tapybą. Po visų dėlionių, svarstymo, nuomonių, mūsų kompanija nesusipyko ir liko patenkinta rezultatu. Pavyko visus menus erdvėje sudėlioti, ir salė pasirodė puiki. Dirbo visi: kabino paveikslus, pjaustė lapelius su parašais, tvarkė aplinką. Viename didžiulės patalpos kampe, eidamas koridoriumi į galeriją, išvydau muliažinę žmogaus dydžio Batmeno figūrą – gal dar vieną šiuolaikinio meno eksponatą. Tas griozdas būtų įsikomponavęs skulptūrų kieme, prie šiuolaikinių instaliacijų – spalvotų meškiukų eilės. Tačiau ši kičinė būtybė galėjo išgąsdinti parodos lankytojus, todėl paprašėme prieš atidarymą ją kokiu nors tentu pridengti.

iliustracija
Nuotrauka iš J. Sereikaitės archyvo

Parodos atidarymo dieną kūrėme svarbiausią akcentą – vaišių stalą. Mūsų šakotis, sūriai, vafliukai, lietuviška juoda duona – per kelionę liko sveiki, nepašvinkę, sudėlioti ant stalų, ir dabar varstė vienintelis nerimas – ar daug žmonių ateis. Gal esame niekam neįdomios Europos pakraščio pelės? Į kurias niekas neturi nei noro, nei laiko žiūrėti.

Vaikštinėjau ir fotografavau salę, o „Arkos“ galerijos direktorė Dovilė Tomkutė mokėsi nesumaišyti pavardžių pagal rangą: ji puikiai kalba angliškai, lengvai bendrauja, todėl reprezentacijai – tinkamiausias asmuo. Lankytojai pradėjo rinktis – iš pradžių po kelis, mažomis kompanijomis, viena dama atsivedė net šuniuką, vėliau dar vienas parodos lankytojas atitipeno vedinas baltu keturkoju, aukšta ir liekna kaip manekenė šio komplekso savininko architekto žmona atriedėjo su kūdikio vežimėliu. Rinkosi solidi, kostiumuota publika, daugiausia – verslo žmonės, kolekcininkai, nors tarp jų buvo ir menininkų. Kalbų dalis, ačiū Dievui, neužliūliavo, pasisakė Linco vicemeras Dr. Erichas Watzlas, Lietuvos ambasadorius Austrijos Respublikai Giedrius Puodžiūnas, LR kultūros atašė Rita Valiukonytė, Vilniaus savivaldybės užsienio ryšių skyriaus vyriausioji specialistė Eglė Skeiverytė, Vilniaus miesto vicemeras Gintautas Babravičius, pagrindiniai organizatoriai ir rėmėjai: galerijos „Art Park“ įkūrėjas Johanesas Brandstetteris, parodos organizatorius Dr. Herbertas Helmas, verslininkas Wolfgangas Buchgehesas, galerijos „Art Park“ kuratorius Manfriedas Kielnhofferis, furšeto rengėjai Arnoldas Lackingeris ir Christophas Baueris. Salė buvo apypilnė, grojo džiazo muzikantai. Austrai buvo paruošę šiltų dešrelių su padažais. Blaškiausi su fotoaparatu kaip apsėsta, kartais prišokdama prie kokio asmens ir ko nors klausdama. Desperatiškai panorau sužinoti, kiek kainavo ši prabangi kultūros sostinė Lincui – pristojau prie buvusio mokesčių inspektoriaus, o dabar –­ menų mecenato ir vieno iš šios parodos organizatoriaus, kuris man atskleidė pribloškiamus skaičius – 60 milijonų eurų, ir pasak jo, didžioji dalis pinigų surinkta iš verslo struktūrų – plieno pramonės, telekomunikacijų. Galerijos kuratorius ir menininkas Manfredas Kielnhoferis teigė, kad Lincui ekonominė krizė negresia –­ jis, kaip kultūros sostinė, gavo gausybę lėšų iš Europos Sąjungos. Net nesidomintis kultūra žmogus turėjo pastebėti, kad Lincas – kultūros sostinė, čia gausybė plakatų, renginių, koncertų. Linco dar laukia vienas svarbus akcentas – rudenį įvyks Philipo Glasso operos „Kepleris“ premjera, pasakojanti apie astronomo Johanneso Keplerio gyvenimą. Gaila, nebuvau Lince anksčiau, negaliu palyginti, kaip jis atrodė, bet greičiausiai miestas per tą kultūros sostinės metą „įgavo veidą“ ir ekonomiškai suklestėjo – vien Ars elektronica centras ko vertas su visais technikos stebuklais, intriguojančia menine ir pažintine ekspozicija, pasakojančia apie žmogaus ir robotų anatomiją, naujausias mokslo idėjas ir išradimus. Mūsų kompanija, ten nuklydusi, išbandė daugelį paauglius dominančių dalykų – norėjosi paliesti plastikinį į kūno šilumą reaguojantį medį, kuris kaip ežys suskliausdavo spygliuotas šakas prie rankų, linksmai atrodė nesvarumo būklės netekusi sofa ir katinas, muzikinis įtaisas, grojantis teniso kamuoliukais ir stiklinėmis. Vaikščiojau ant šio keisto pastato stiklinio stogo ir žvelgiau į Dunojų, vokiškai vadinamą Danube. Prisiminiau savo apmaudžią klaidą, kai po pernykštės kelionės, rašydama apie Melko vienuolyną, vietoj Dunojaus parašiau Danube. Lyg apie kokią kitą upę. Man visai gražiai skamba toji Danubė, vos ne Dan upė. Visur norisi įžvelgti lietuviškas ištakas.

Vaišių stalai tuštėjo, vidinio verslo centro kiemo vaiduokliškos skulptūros pavargusios nuo lankytojų galėjo nuklysti į nežinomas lankas. Saulės šviesa tokiu vakaro metu atrodo tvirta ir auksinė. Šnektelėjau su dviem menininkais, vienas jų, dalyvavęs „Arkos“ galerijos parodoje, pasisiūlė mane nufotografuoti prie mano paveikslų. Vis gaudė tą menką šviesos ruožą, krintantį ant mano veido. Nuotraukos patiko – puikus menininko žvilgsnis.

iliustracija
Nuotrauka iš J. Sereikaitės archyvo

Čia vaikštinėjo ir vietinės televizijos atstovai, reporterė turėjo mikrofoną su užrašu LT1 Iš pradžių pamaniau: kokia nors nauja Lietuvos televizija, o ir kalbėti reikėjo lietuviškai, tik kultūros atašė Rita Valiukonytė vertė į vokiečių kalbą. Bet tas sutrumpinimas reiškia Linco televiziją. Manęs paklausė, kuo Lincas, kaip kultūros sostinė, skiriasi nuo Vilniaus, –­ pastebėjau, kad atvykusi čia, iš karto suvokiau patekusi į kultūros sostinę, kiekvienoje vitrinoje tie kultūros sostinės simboliai, o pas mus, deja, to mažiau. Nepasakiau, dėl ko: ar dėl to, kad pinigų mums neskiria tiek daug nei valdžia, nei privatus verslas, ar dėl to, kad Vilnius šiek tiek didesnis miestas ir viskas jame labiau ištirpsta, nebesimato tų kultūros sostinės iškabų. Ieškok adatos šieno kupetoje. Gal ir rasi. Baigiu savo improvizuotą kelių sakinių interviu – gal pirmą kartą gyvenime užsienio televizijai, nors ir vietinei, ir jaučiuosi išdidi kaip sniegena, vilkinti rausva palaidine. Pasipuošti juk tokiai progai būtina. Kaip ir atsiremti įmantriai į kėdę ir gurkšnoti austriško vyną.

Austrai neskubėjo išeiti, rodos, toks pasibuvimas tarp mūsų menų jiems buvo puiki atrakcija. Tikriausiai sukėlė susidomėjimą ir tai, kad čia nėra instaliacijų, o mūsų tapytojai nerašo elektroninių skaičiukų, nefilmuoja, nelupa galvų barbėms ir nepjausto mėsos, o tapo. Skulptoriai naudoja klasikines medžiagas – bronzą ir marmurą, grafikai tiesiog yra tikri grafikai. Sena ir patikrinta, kaip ir mūsų šakotis, kurį lenkai suspėjo įteisinti kaip savo nacionalinį kepinį, o išties šakotį mes vadindavome „banchuchenu“ – vokiškai, gal ir austrų virtuvei jis turėtų priklausyti kaip nacionalinis patiekalas. Tas mūsų šakotis būtų buvusi puiki skulptūra, ir kodėl niekas jo nepastatė ant postamento? Būtume pakabinę skelbimą – suvalgyk lietuvišką meną, ir ta proga turėję nors vieną gyvą instaliaciją.

Menais Lince galima persisotinti, nors ekspozicijos salės neprilygsta, tarkim, Londono Tate šiuolaikinio meno muziejų gigantiškiems užmojams. Gatvėse važinėja tramvajus ir maži geltoni turistiniai traukinukai. Aplankėme beveik visas bažnyčias ir muziejus, bet prieš išvažiuojant reikėtų apžiūrėti ir H. Toulouse-Lautreco parodą, vykstančią Landesmuseum, kuri įtraukta į Linco kultūros sostinės renginius. Gatvelėmis norisi žirglioti vis kitu maršrutu, kad vaizdai nesikartotų –­­ meno muziejaus kieme žydi alyvos ir juodos tulpės, pilna skulptūrų. Pastatas yra visuomeninės paskirties, puošnus, įėję susiduriame su mokinukų miniomis, bet prasibrauname ir mus išgelbsti Dailininkų sąjungos pažymėjimai –­ visur mus įleidžia nemokamai. Viduje lubos ištapytos mitologiniais ir nacionaliniais austrų siužetais. H. Toulouse-Lautreco paveikslai ir biografija eksponuojama keliose salėse, išties gausi ekspozicija, ir čia – ne tik paveikslai, kuriuose vyrauja žirgų lenktynės, kabareto šokėjų ir prostitučių portretai, etiudai, plakatai, bet ir tų laikų damų suknelės, kepuraitės, kiti aksesuarai. Juk ši paroda atskleidžia intymų požiūrį. Vienoje muziejaus dalyje eksponuojami austrų menininko Alfredo Kubino grafikos lakštai, vyrauja teatrališkos erotinės temos. Tikras S. Freudo sekėjas. Austrų menas atviras visoms pasąmonės keistenybėms.

Reikėtų paminėti dar vieną tapatumo su Vilniumi nemenką detalę – atstatytus pilies rūmus, prilygstančius mūsų Valdovų rūmams. Imperatorius Frydrichas III Lince gyveno iki mirties (1493 m.), miestas tuo metu buvo Habsburgų imperijos provincijos sostinė. XVII a. imperatorius Rudolfas III pastatė pilį, kurios pietinis sparnas sudegė per 1800 m. gaisrą, o dabar, specialiai kultūros sostinei, buvo atstatytas, naudojant modernias stiklo ir plieno konstrukcijas. Nuo 2009 m. tai – vienas didžiausių universalių Austrijos muziejų, kuriame eksponuojami Austrijos istorijos, archeologijos ir meno paminklai nuo neolito iki XX amžiaus. Pakylu į šios pilies kalną, prie senovinės kolonos atsiveria graži panorama, bet manęs nejaudina atkurta istorija. Išties norėjosi surasti seną švento Martyno bažnyčią, tik pritrūko kantrybės – tuščiai klaidžiojau gatvelėmis ir pasukau atgal į viešbutį. Prie Landhaus pastato violetiniais žiedais žydėjo aukšti medžiai, panašūs į sumedėjusias alyvas, tai buvo man nežinoma medžių rūšis.

Kitą dieną visas miestas pavirto italų dienų turgumi – gatvėse Linco gyventojai šurmuliavo tarp palapinių su Italijos regionų patiekalais, sūriais, alyvuogėmis, padažais, vytintomis dešromis, saldumynais, vynais, turistine informacija. Aikštėje, prie paauksuotos maro kolonos, improvizuotas romėniškas kautynes demonstravo Italijos svečiai. Tikriausiai mes su savo paveikslais ir skulptūromis negalėtume nukonkuruoti storų itališkų sūrių, žalių pyragaičių su marcipanais ir retų vynų.

Palikome viešbutį – jo simbolį mešką, alyvine spalva žydinčias ne alyvas, savo septyniasdešimt meno kūrinių ir iškeliavome tolyn.

Bet tai jau kita istorija, neįrašyta į kultūros sostinės dienų programą.

 

Skaitytojų vertinimai


53217. technologijos2009-06-02 11:59
Autorė vudutinybė visur: ir literatūroje ir dailėje, o dailėje ypač. Vidutinybės labai apsukrios ir visur jų pilna, net Lince, nors ten turėtų būti geriausi, o ne vidutiniausi. Naudoja patikrintas technologijas: rašo recenzijas apie reikalingus ir įtakingus žmones, o jie nelieka skolingi

53243. libra2009-06-02 20:53
to technologijos Vidutiniški žmonės paprastai apsiriboja viena meno sfera. Kelioms - jie nepajėgūs. Jei autorė pasiliktų vieną sferą - tikriausiai pranoktų vidutiniškumą. Bet ji blaškosi.

53247. sick 2009-06-03 00:15
vidutinybes dar ir raso - ohoho, laabai daug...

53248. abrakadabra2009-06-03 00:45
Kazkas nuvyksta i kelione, kazkas nenuvyksta. Vieni iskaudinti, o kiti dziaugiasi. Vieni pavydi, o kiti didziuojasi. Kaltina paskui vienas kita. Pamanykite, tas Linzas. Kas ten gero? Kazkoks eilinis austriskas miestas.

53281. ST :-) 2009-06-04 00:30
Dėkoju - dabar žinosiu, kad Dunojus vokiškai yra Danube. O tai man vis Donau galvoje sėdėjo - gal per tą nemokšą Johanną Straussą, parašiusį valsą "An der schoenen, blauen Donau". Pusinteligenčių niekur sėti nereikia - patys dygsta.

53332. >abrakadabra . 2009-06-07 08:20
linzas meno prasme tikrai nera eilinis miestas. net ne austrijos lygmenyje . pleskit savo akiracius, zmones

53338. Baumkuchenas2009-06-07 14:54
ne "banchuchenas", kaip bando aiškinti autorė, o baumkuchenas, išvertus iš vokiečių - virtuvės medis. Lietuviai dažnai trumpina ir sako "bamkuchenas", bet niekas nesako "banchuchenas".

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
5:15:34 Nov 28, 2011   
Mar 2009 Jul 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba