Iš užrašų knygučių

Gyčio Norvilo paišas

Prastumti naktį darosi vis sunkiau. Praėjusį vakarą mane apėmė nesmagus jausmas, kad kažkokie žmonės mėgina įsigauti į kambarį ir ištrinkti man galvą šampūnu. Bet kodėl? Vis vaidenosi, kad matau neaiškius šešėlius, o trečią valandą ryto ant kėdės pakabinti apatiniai pasidarė panašūs į kaizerį su riedučiais. Kai galiausiai pavyko užmigti, vėl susapnavau tą patį bjaurų košmarą, kuriame miškinis švilpikas kėsinasi į loterijoje mano laimėtą prizą.

Regis, mano vartojimo įpročiai tapo gerokai komplikuoti. Kaip ir astma. Dusulys tai užeina, tai liaujasi, galva vis dažniau svaigsta. Žiauriai springstu, vis atrodo, kad tuoj apalpsiu. Kambaryje baisiai drėgna, nuolat krečia drebulys ir sutrinka širdies ritmas. Negana to, pastebėjau, kad baigėsi servetėlės. Negi taip bus amžinai?

Idėja apsakymui: vieną rytą žmogus pabunda ir sužino, kad jo papūgą paskyrė žemės ūkio ministru. Apimtas pavydo, jis mėgina nusišauti, deja, nuspaudus gaiduką, iš pistoleto vamzdžio iššoka vėliavėlė su užrašu „Pykšt!“ Vėliavėlė išmuša akį, bet žmogus lieka gyventi toliau, susitaiko su likimu ir pirmą kartą pradeda vertinti paprastus gyvenimo malonumus, tarkim, ūkininkavimą ar sėdėjimą ant oro žarnos.

Pamąstymas: kodėl žmonės žudo? Žudo, nes nori valgyti. Ir ne tik valgyti, – labai dažnai jie nori dar ir šio to maktelėti.

Ar turėčiau tuoktis su V.? Ne, jeigu ji man nepasakys kitų savo vardo raidžių. O jos karjera? Nejau šitokios gražios moters galėčiau prašyti liautis dalyvavus riedutininkų lenktynėse? Apsispręsti nelengva...

Vėl mėginau nusižudyti – šįkart sudrėkinau nosį ir įkišau ją į lemputės lizdą. Deja, įvyko trumpas jungimas, ir mane tiesiog nubloškė nuo šaldytuvo. Tačiau įkyrios mintys apie mirtį vis tiek niekaip neapleidžia. Nuolat mąstau, ar yra pomirtinis gyvenimas, – ir jeigu taip, – ar ten įmanoma pasmulkint dvidešimtinę.

Šiandien per laidotuves sutikau savo brolį. Nesimatėm jau penkiolika metų, bet jis, senu papratimu, išsitraukė iš kišenės sviedinio kamerą ir ėmė ja talžyti man per makaulę. Dabar, kai prabėgo šitiek laiko, ėmiau jį geriau suprasti. Pagaliau suvokiau, jog jo pastaba, kad esu „šlykštus kirmėlėkas, tinkamas nebent batu pritrėkšti“, buvo pasakyta ne tiek iš pykčio, kiek iš užuojautos. Pripažinkim, brolis visada buvo gerokai už mane pranašesnis – ir gabumais, ir sąmoju, ir išsiauklėjimu. Tikra mįslė, kodėl jis ligi šiol dirba „McDonaldse“.

Idėja apsakymui: gauja bebrų užima Karnegi holą ir pastato „Voceką“¹. (Tema galinga. Kada nors reikės rimčiau pamąstyt apie kūrinio struktūrą.)

Viešpatie Aukščiausias, ir kodėl manęs neapleidžia tas kaltės jausmas? Nejau dėl to, kad nekenčiau tėvo? Turbūt čia kaltas mudviejų konfliktas dėl veršienos gabaliuko. Na, paaiškinkite, kad gudrūs, kaipgi jis atsidūrė tėtušio piniginėj? Jeigu būčiau jo paklausęs, visą gyvenimą lenkčiau nugarą, siūdamas skrybėles. Dar dabar ausyse tebeskamba: „Siūti skrybėles – va, čia tai profesija.“ Pamenu, kaip senis įsiuto, kai pasakiau, kad noriu būti rašytojas. „Geriausiu atveju ūbausi su pelėdom.“ Iki šiol nesuprantu, ką jis turėjo galvoje. Ir kas per žmogus! Kai „Lyceum“ teatre pastatė pirmąją mano pjesę „Pūslės protrūkis“, į premjerą jis atėjo su fraku ir dujokauke.

Šiandien, stebėdamas žaižaruojantį saulėlydį, pamaniau: koks gi aš vis dėlto menkas! (Žinoma, ta pati mintis man nedavė ramybės ir vakar, nors pylė lietus.) Apėmė baisus pasišlykštėjimas savimi, vėl pamėginau nusižudyti – šįkart įkvėpiau pilnus plaučius oro, atsistojęs prieš draudimo agentą.

Novelė: žmogus nubunda rytą ir pamato, kad virto savo batų padais. (Kūrinio mintis daugiasluoksnė. Psichologine prasme, tai būtų pagrindinių Kriugerio – Froido mokinio, atskleidusio, kad seksualiniai instinktai būdingi ir rūkytam kumpiui, – idėjų atspindys.)

Emili Dikinson smarkiai klydo! Viltis nėra „plunksnuotas padaras“. Paaiškėjo, kad plunksnuotas padaras –­ tai mano sūnėnas. Dabar turėsiu jį skraidinti pas specialistą į Ciurichą.

Apsisprendžiau atšaukti mano ir V. sužadėtuves. Ji visai nesupranta to, ką rašau – vakar vakare pareiškė, kad mano „Metafizinės realybės kritika“ jai primena „Oro uostą“². Mes susikivirčijom, ir ji vėl užgiedojo, kad nori vaikų. Šiaip ne taip pavyko ją įtikinti, kad jie gimsta baisiai maži.

Ar aš tikiu Dievą? Tikėjau, kol mano mamai nutiko nelaimė. Ji parkrito ant kotleto, kuris prakirto jai blužnį. Mėnesių mėnesius ji išgulėjo ištikta komos, nepajėgdama nieko kita kaip tik niūniuoti „Granadą“ įsivaizduojamai silkei. Ir kodėl šiai moteriai pačiame jėgų žydėjime šitiek daug buvo lemta iškęsti? Ar dėl to, kad jaunystėje išdrįso paminti visuotinę moralę ir per savo vestuvių ceremoniją ant galvos užsidėjo rudą popierinį maišelį? Be to, kaip aš galėčiau tikėti Dievą, kai vos aną savaitę mano liežuvį įtraukė elektrinės rašomosios mašinėlės volelis? Ramybės neduoda abejonės. Kas, jei viskas tik iliuzija, ir šio pasaulio iš tiesų net nėra? Tokiu atveju už savo kilimą būsiu paklojęs aiškiai per daug. Bet, jei, štai, Dievas man duotų kokį nors akivaizdų ženklą! Tarkim, Šveicarijos banke mano vardu atsirastų solidus indėlis.

Šiandien gėriau kavą su Melniku. Jis prisipažino puoselėjąs mintį, kad visus valstybės tarnautojus reikėtų perrengti vištomis.

Pjesės idėja: pagrindinio veikėjo prototipas yra mano tėvas, tik su kur kas mažiau išsikišusiais didžiaisiais kojų pirštais. Jį išsiunčia į Sorboną mokytis groti lūpine armonikėle. Galiausiai jis miršta, taip ir neįgyvendinęs vienintelės savo svajonės – iki juosmens išsidrėbti į padažą. (Sugalvojau puikų antrosios dalies finalą, o būtent: rausdamiesi tarp tinklinio kamuolių, du neūžaugos randa nukirstą galvą.)

Šiandien po pietų išėjus pasivaikščioti, mane apniko dar daugiau liguistų minčių. Tarkim, kas man kelia didžiausią nerimą, kai mąstau apie mirtį? Turbūt – kada tiksliai tai nutiks. Melnikas tvirtina, kad siela nemirtinga ir kad, kūnui užgesus, ji gyvena toliau, bet jeigu siela puikiai gali išsiversti be kūno, tai kyla pavojus, jog visi mano drabužiai jai bus aiškiai per dideli. Na, ką jau čia...

Gadinti santykių su V. vis dėlto neprireikė, – laimingai susiklosčius aplinkybėms, ji su kažkokiu apkiautėliu iš cirko pabėgo į Suomiją. Turbūt tai tik į gera, nors vėliau mane ištiko dar vienas tų priepuolių, kai imu baisiausiai skrepliuotis.

Praėjusią naktį sudeginau visas savo pjeses ir eilėraščius. Ironiška, kad, užkūręs didžiausią savo šedevrą „Niūrusis pingvinas“, kambaryje sukėliau gaisrą, ir dabar kažkokie du tipai, Pinčenkas ir Šlioseris, mane tampo po teismus. Kirkegoras neklydo.

____________________________________________

¹ Austrų kompozitoriaus Albano Bergo (1885–1935) opera.

² Kanadoje gyvenusio britų rašytojo Ar­thuro Hailey (1920–2004) romanas.