Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-06-11 nr. 3288

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALDEN NOWLAN.
Eilėraštis apie stebuklus
15
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE
• PRENUMERATA

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS1
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POKALBIAI 
• Su PETRU VYŠNIAUSKU kalbasi VYGANTAS ŠVOBA.
Penkiasdešimt metų su smuiko raktu
2

BIRŽELIO 14-AJAI 
• GINTARĖ KAPLIUKAITĖ.
Sušaudyti ir sudeginti Jociūnai
20

KNYGOS 
• ALFREDAS GUŠČIUS.
Jie tebeklaidžioja labirinte
2
• IRENA POTAŠENKO.
Atsargiai, rankraščiai nedega!
3
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

KINAS 
• LINA ŽIŽLIAUSKAITĖ.
Jaunasis Izraelio kinas
1

TEATRAS 
• RŪTA JAKUTYTĖ.
Apie kompiuterius teatre
1
• RIDAS VISKAUSKAS.
Keli „pasipliuškenimai“ „banguojančiuose“ spektakliuose vaikams

DAILĖ 
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Priešpaskutinė Andriaus Kviliūno vakarienė
1
• REMIGIJUS VENCKUS.
Reali ir neegzistuojanti Hario Branto tikrovė

MUZIKA 
• RITA NOMICAITĖ.
Nežinomas Georgas Friedrichas Händelis
• JONAS BRUVERIS.
Apie Händelio „Serse“...
1

PAVELDAS 
• NIJOLĖ TUMĖNIENĖ.
Jono Rimšos paroda „Tropikų šauksmas: Argentina–Bolivija–Taitis“

POEZIJOS PAVASARIS 
• GITANA NOTRIMAITĖ.
Trumpa XX amžiaus Klėjos ir Kaliopės seserystės istorija
5

POEZIJA 
• JULIJA GULBINOVIČ.
10

PROZA 
 STEPAS EITMINAVIČIUS.
Iš „Mėginimų nuskinti dieną“
4

VERTIMAI 
• IVAN ŠTRPKA.
• DANIEL JONAS.
• LUIS FILIPE CRISTOVAO.

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Būtis
7

KULTŪRA 
• Užutrakio rūmus nuspalvins „Menamos istorijos“
• Rašytojams – galimybė laimėti stažuotę Vokietijoje1

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Klasė
7

DE PROFUNDIS
De profundis, Domine, koks aš kvailys!
(Arthur Rimbaud. „Sezonas pragare“)
 
• ALBERTAS SKYRELIS.
Epigramos
1
• res ludentes / žaidžiantys daiktai3

Šatėnų prieglobstis 
• Dvyliktoji savaitė33

PROZA

Iš „Mėginimų nuskinti dieną“

STEPAS EITMINAVIČIUS

[skaityti komentarus]

Antroji

Gandrai, gandrai.

Jaučiu juos ir dabar, eidamas per Visaginą iki pensionato.

Čia, kaip visada, kitoks laikas.

Sesuo pati pasirodo svečių kambarėlyje. Jau nebesuprantu, ar mus / mane pažįsta. Šypsosi, linksma. Bet tyli, nieko savo kalba (savo artikuliacija) nemėginanti paaiškinti. Maitinu ją pats, nes bijau, kad gali užspringti. Dantų tik vienas kitas. Žila. Akys slepia nesuvokiamumą. Bet skuba. Išplėšia iš mano rankų zefyrą ir pati valgo. Paskui nusišypso ir pakyla eiti į savo kambarį (į savo gyvenimą). Paglostom vienas kitą, atsibučiuojame.

(...Mama skundžiasi, kad sesuo pikta, agresyvi. Jei kas, net ranką mėgina pakelti. Ką daryti? Gal nuvežti į psichoneurologinę ligoninę? Niekada nebuvo pas jokius gydytojus, tad neaišku, kokių vaistų nervams apraminti reikėtų. Nutariama: lydėsiu aš. Greitosios pagalbos mašinoje ir felčerė. Rokiškyje paaiškinama, kaip atsisveikinti (?): prie durų staiga žingsnį atgal, durys akimirksniu užsidarys, jai suleis raminamųjų vaistų. Aš girdžiu, kaip pirmą kartą likusi su svetimais ji rėkia. Tas riksmas mano ausyse ištisas savaites. Per pamokas sunku susikaupti – girdžiu, kaip išsigando sesuo.

Ir nuolatinė abejonė – o gal nereikėjo ten vežti? Bet mama šiek tiek pailsės. Tegul abi pratinasi prie kitokio gyvenimo?

Lankom, lankom. Vežam saldainių, kitokių skanėstų. Bet tik vienintelis nebylės prašymas – namo.

Gydytojai sutinka išleisti. Kelionėje sesuo labai rami. Kartais netyčia žvilgteli dešinėn pro langą, bet labai greitai vėl išsitiesia ir žiūri tik priekin. Paukšteliškėse išlipa iš mašinos, greitai lekia prie mamos, pabučiuoja ją ir įteikia maišelį su mūsų vežtomis lauktuvėmis – kaip supratome, saldainių, sausainių nė neparagavusi.)

Einu į tėviškę pėsčias. Tai studijų kelias.

(Buvome Vilniuje, spektaklyje. Lietuvoje pakilo tokia pūga, kad užpustė kelius ir mes neįstengėme grįžti. Kai pranešė, kad geležinkeliu judėti jau galima, atsiskyriau nuo draugų ir išvažiavau vienai parai pas mamą. Pasukus nuo geležinkelio atsiveria balti balti miškai, balti balti laukai. Bet sniego labai daug ir aš nuolat grimztu, kartais net iki pažastų.

Akimirka: jaučiuosi labai pavargęs, pakeliu galvą ir pamatau, kaip viskas spindi. Baltasis spindintis buvimas. Prisimenu: dešinėje tolumoje vieniša sodyba – tokias piešia kalėdiniuose atvirukuose; priekyje apsnigtas metalinis kryžius, kairėje tylinčios (nustebusios?) pelkės. Jokių rūpesčių, jokių rimtesnių svarstymų, tik jausti, matyti.)

Prie ežero sustoju. Maudausi. Tai jau tradicija. Čia susitinku su savimi dvylikamečiu. Nuostaba: didelis, didelis ežeras, laikantis mane savo paviršiuje. Baimės nuskęsti nėra, yra tik džiaugsmas.

O dabar prie tėviškės akmens. Prie mano Puntuko. Kojos pinasi aukštoje žolėje, pinasi ir įvairiausios istorijos.

Man visą laiką atrodo, jog būtent užlipęs ant šio didelio akmens galiu pamatyti ir vaikystę, ir jaunystę.

Ir pamatau kartu su ramiai skraidančiais gandrais.


Ketvirtoji

Jonė ir Ainis atvežė iš Rūgšteliškio gražų paukščio lizdą – apsamanojusį, paslaptingą. Ir aš vėl savo Paukšteliškėse, šį kartą dažnai su savo nebyliąja neprotingąja seseria.

---

– Atsargiai, atsargiai eik, čia yra vieversio lizdų,– piktokai priekaištauju, kai grįžtame perkėlę karvę.

Aš burbu, nes sesuo man paprasčiausiai trukdo, bet mama pas tetą, turime būti visą laiką drauge.

– Atsargiai, žiūrėk po kojom...

Ji, matyt, nesupranta, bet aš, pamatęs vieną lizdelį, rodau, aiškinu. Abu rimti, susirūpinę.


*

Džiūva šienas. Truputį grėbėme, bet dar šiek tiek šlapias, reikia palaukti. Ir mes žaidžiame slėpynių. Apsipilu šienu ir rėkiu:

– Jau ieškok!

Orientacija menka, bet klausa labai gera. Lekia, skuba, griūva, atsikelia, vėl lekia, vėl griūva, o aš tuo tarpu nepastebimai keičiu savo buvimo vietą ir ji pravirksta –­ buvo įsitikinusi, kad girdėjo, iš kurios pusės sklinda mano balsas.


*

– Buvai labai gera, ateik, pavežiosiu dviračiu.

Džiaugsmas, džiaugsmas.

Vežu atsargiai, neskubėdamas, nes gali įkišti tarp stipinų kojas.

Pramoga baigėsi, o ji koketuodama paglosto man galvą.


*

Ant didžiojo kalno užėjau kiškių šeimyną. Vis atnešu pieno. Šį kartą veduosi ir seserį. (Vėlgi todėl, kad namie vienos nepaliksi.) Pasiimu už parankės – taip jai stipriau – ir traukiame prie karklų. Sustoja, nustebusi žiūri, rankomis rodo, kokie jie mažučiai. Man atsibodo, atgal einu greičiau, o sesuo su mano žingsniais nespėja. Verkia? Juokiasi, ir tiek.


*

Krauname šieną. Vežimas aukštas. Aš priimu ir minu.

– Pasiimk ją pas save, – lyg prašo, lyg reikalauja mama.

Visai be baimės mėgina įsiropšti.

– Laikykis va taip už virvės ir žiūrėk į dangų, – siūlau dėl to, kad man būtų paprasčiau.

Ne, nenori.

Įsitveria virvės, iškelia galvą, pasitaiso skarelę ir įdėmiai, nekrutėdama žiūri priekin.

Juda arklio ausys, juda dangus, juda mano sesers mėlynosios akys.


*

Eisime vyšnių. Jos gal už pusantro kilometro. Pasiimame vandens bidonėlį, kelis kibirus.

Prie išdidžiosios liepos (taip filologas vadina) stabtelime. Tai jau mano poreikis. Sesuo lūkuriuoja, kenčia brolio kvailumą. Paskui abu skubame.

Palenkiu vyšnią ir viena ranka skinu uogas, o sesuo krapštosi prie manęs. Atsibosta mano scenarijus ir atitolsta: eina neskubėdama, skina (nesuprasdama, kurios prinokusios, kurios dar žalios), stumteli kibirą, uogos išbyra, renka, ašaroja; staiga atsistojusi įsižiūri į laukus, kur ganosi daug karvių.

Po minutės atlekia rėkdama.

– Kas, kas atsitiko?

Į plaukus įsivėlė bitė.


*

Žiema. Pro langą į lesyklą. Sniegenos, zylės.

Sesuo įdėmiai žiūri.

Staiga atbėga, čiumpa už rankos ir veda prie lango.

Ne sniegena, ne zylė, o šarka begėdė trupinius vagia!


*

Mama išsiveda seserį į kitą kambarį, ir aš suprantu, kodėl. Moteriškos paslaptys. Ir tada mąsčiau, ir dabar suvokiu, kaip mamai buvo sunku, kai sesuo fiziškai brendo, kai organizmas tapdavo sunkiau valdomas.

Matyti, kad jos vienmetės augina savo vaikus, vėliau ir anūkus.

O mes seseriai dažnai atveždavome, be kitų lauktuvių, ir žaislų.


*

– Eik kur nors kitur, netrukdyk.

Ir apsigręžia.

– Netrukdyk mums. Pažaisk su lėlėm.

Ir pasišalina.

Aš (mes) kažką linksmo prasimaniau (prasimanėme). O čia sesuo. Ir pykstu (pykstame).

Bet būtų didžiausias nesmagumas neduoti jai valgyti to, ką pats valgai. Ar skanumyną kokį paslėpti. Ne, tai neįmanomybė.

Bet ir kaltės pajautimas už buvusį nenorą gražiau pagloboti metams didėjant auga, auga...


*

Parvažiuoju namo. Iš Vilniaus, Linkmenų ar Utenos.

Atsikalbame su mama ir jau užmigsime.

Sesuo nerangiai keliasi ir eina prie kibiro. Mama barasi, aiškina, kad duotų broliui miegoti.

Penkias minutes ramu.

Vėl zyzia – nori šlapintis.

Ir taip visą naktį – mat atsirado žmogus, kuris čia būna ne kasdien.


*

Taip, aš atsimenu: sesuo buvo mūsų Paukšteliškių vienkiemio gyventoja, ir čia jai beveik viskas leistina, ir negėda su ja būti. Eiti į gyvenvietės parduotuvę galima, tačiau į pačią parduotuvę vestis nesmagu, nejauku.


*

Brolio laidotuvės.

Mama ateina į šermenis kartu su seseria.

– Gal reikėjo pas Kristiną palikti, kodėl ją čia? – atsargiai sakau, jausdamas, jog mamą paprasčiausiai įžeidžiu.


*

Likau vienas. Rytoj turėsiu vežti seserį į pensionatą.

Plauna gal jau antrą kartą grindis, iššluosčiusi tiesia mamos austus kilimėlius. Aš kepu bulves, darže daug salotų, svogūnų, krapų, ridikėlių. Rodo, kad bus labai skanu.

Pavalgę neturime ką veikti. Einame už parankių medžių alėja. Ištrūksta, numoja ranka ir atgal namo. Grįžtu ir aš. Kažkodėl dabar susirengė skalbti savo drabužius.

Susikaupusi.

Į vakarą ant namo kamino atskrenda gandras. Lauke verdu arbatą. Sesuo stovi prie darželio. Ant virvės, ištiestos per kiemą, skalbiniai, skalbiniai. Ir netikėčiausi šešėlių raizginiai.

– Dabar jau eik miegoti.

Krato rankomis, kad ne.

– Tu gulk savo lovoje, o aš mamos. Gerai?

Atsigulame, išjungiu elektrą. Atsikelia, prieina prie manęs ir žnybia.

Apibaru.

Dar sykį.

Apibaru.

Sušeria man ranka.

Išeinu laukan: mėnulis apšvietęs sesers skalbtus drabužius, kelis avilius, sodą, vos bepalaikantį obuolius.

Ji prieina prie manęs, bučiuoja (atsiprašo?) ir žiūri. Pradeda verkti.

– Einame namo, duosiu tau vaistų.

Išgeria vieną raminamųjų tabletę. Gal užmigs?

Neužmigome abudu.

Mėnesiena visą naktį negailestingai švietė per tris langus ir per mūsų artimųjų gyvenimus.


Tryliktoji

Dukros SMS: „Nupirkau tau truputį sudžiovintų veronikų arbatai – pamaniau, gal patiks...“

Sūnus:

– Kai vakar skambinau, pasirodė, kad esi labai liūdnas. Tai šiandien nutariau patikrinti, kaip jautiesi.

 

Skaitytojų vertinimai


60326. Zuza :-) 2010-06-16 10:06
labai nuoširdus, paliečiantis tekstas. Kai esi iš arčiau susidūręs su protine negalią atsinešusiais žmonėmis ir jų šeimomis, supranti, kas yra tarp eilučių. Ačiū, kad dalinatės.

60345. Likimo ironija2010-06-16 21:47
Prilygsta dailei ir poezijai, nes matome ir jauciame tiesiai. Pamirse, kad viskas padaryta is zodziu. Kad mes viso labo skaitome. Stai taip atrodo talentinga proza.

60357. il :-) 2010-06-17 11:08
labai jautru.

60756. R :-) 2010-06-27 20:23
Poezija. Gyvenimas. Skaudu, jautru, gilu...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
5:13:31 Nov 28, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba