Danielis Jonasas (1973) – portugalų poetas, vetėjas, dramaturgas. Išleido keturias poezijos knygas. 2008 m. apdovanotas PEN prizu už poezijos knygą „Sonotono“.
Tikriausiai kitu laiku, kitomis aplinkybėmis
Tikriausiai kitu laiku, kitomis aplinkybėmis
pasiektume tą patį rezultatą,
beprasmiška tad sieti almagestą
ar paralakso lenteles su tuo,
ką paprastai vadinam meile,
ar imtis apskaičiuoti kampą
tarp mudviejų ir žemės centro,
nes nelaimėsim nieko – tu ir aš –
liūdni centrai netaisyklingos gravitacijos.
Bet aš vis tiek regėjau Plejades
kaskart tave pamatęs
(tik nesakiau tau), Plejades,
Sušvitusias virš mano Hado
mažytėm blyksinčiom ožkelėm,
kur ganos slėnyje
mirties šešėlio.
Bet štai klausimas: kas šiąnakt veš tave namo?
Tuo tarpu radijas niūrus
kristalizuoja klausimus kitus, kurių nei vienas
nėr sudėtingesnis už:
kodėl vanduo pakyla siauruose vamzdeliuos
tarytum gyvsidabris?
Štai stereo žiūronai, štai visa, kuo užsiimu,
tavęs neesant.
Saison pragare
Visa praeina: dievas,
planktonas, geležis.
Beviltiškas šis eilėraštis,
palyginus su tavo vardu
ant plakato.
Didžiųjų studijų godulys,
darbininkai, paliekantys fabrikus,
ketvirtasis dešimtmetis,
didžioji depresija:
geriu –
jei sustočiau,
neparvežčiau
šito kūno į namus.
Pasipriešinimas teorijai
lauksiu vynuogių
savo vynuogynuos
prisirpstant
žodžio dienos
šviesoj
Mano eilėraštį ištiko nervinis šokas
Mano eilėraštį ištiko nervinis šokas.
Nekenčia žodžių.
Jis juos ragina: žodžiai,
pirmyn,
susiraskit eilėraštį,
kuris jus atgaivins.
Toks dalykas kartais nutinka
mano eilėraščiams.
Galiu pavaizduot: sugniužęs,
baltuos pataluos,
be perspektyvos, ar aistros,
tyla atsitvėręs,
baltas
anemiškas eilėraštis.
Teiraujuos: gal galėčiau padėt?
tačiau jis tik dėbteli į mane;
tysodamas žvelgia tuščiomis akimis
išdžiūvusia burna.