Esu Julija Gulbinovič, man 26 metai. Nuo 2006-ųjų vasaros, po Lietuvių filologijos ir užsienio (kroatu) kalbos studijų, įsikūriau Londone, Didžiojoje Britanijoje. 2008 m. „Queen Mary University of London“ įgijau magistro laipsnį. Gyvenu rytinėje Londono dalyje: ten priimu svečius iš svetur ir iš ten važiuoju lankyti brangių man žmonių – tėvų Vilniuje, draugų Kroatijoje.
Dirbu saulės energijos srity. Bendradarbiauju rengiant poezijos renginius labdaringoje organizacijoje „Poet in the City“.
Sniegas (iš laiško Rokui)
kai viktorija ateidavo manęs žadinti
ir liepdavo atspėt, ką išvysiu už lango, aš tikėjausi
didžiausios liūties, niekam netinkamo oro
tarsi viktorija būtų mama, o aš trylikos
visas naktis aš miegojau prispaudusi ausį prie kalno
kol snigo ant medžio terasos inuitų sniegais
ir rūkas nusėsdavo lovos kojūgaly
dienom mūsų laukė nepaprastas darbas
mes kritom ir kritom į gilųjį sniegą tiek, kad buvo smagu,
paskui pikta, o paskui nieko, tik krintančio
arklio nuostaba ir sniegas kišenėse, ir dar,
bet gerokai vėliau, skaudėjo riešus
kai drįsom juokauti ir ėmėmės riebiojo maisto
Mr. Dorman prasitarė iš šilto girtumo, kad čia
gyvena turtingai ir miršta labai paprastai, kad žmonės užšąla
negrįžę laiku kai funikulierius sustoja, ir širdys, ir rankos
lėtėja lėtėja ir jie tada neateina pusryčių
dar nudegiau skruostus prieš grįžtant atgal į tamsą
labai prasigėrus, ir nieko arčiau, ir niekur
tik sakiau skaudančiais riešais, ir slėniai visur ten dabar
* * *
jeigu mes atvirai pakalbėtume aš verkčiau iš džiaugsmo
netoli Baker St. stoties trumpą vakarą
šmaikštauju ir linkčioju kai kalbi apie pasaulį
o tu kalbi kaip pasaulio žmogus ir sau irgi šmaikštauji
visą lauką aplink Baker St. nusėja levandom ir plytos
virsta saulėtu grindiniu kad pasijustum namuose
jei mes atvirai pakalbėtume kaip kalbi turbūt
savo alyvmedžiams aš imčiau verkti iš džiaugsmo
šios pirmos dienos visuomet primena lengvą mirtį
aš tau ir toliau nerašysiu ilgų aprašymų
prie alaus ir bruschettos tu kalbi apie mūsų gyvenimus
ir atrodo kad jie jau beveik pasibaigę
* * *
Tarsi didžiausia katė būtų užsimojus prieš veidą
Ir užmiršau visas mūsų skandinaviškas pasakas
Aš juk išbuvau visas šias naktis kelionėse, svaiginančiuose ir mieguistuose traukiniuose
Keliaudama pamatyti tavęs, nes tu mano broliukas
Aš klausiausi, ar tu pakviesi, ar gal sušuksi, atsargiai kitam kambary
skaitydama knygą
Kaip kad mokino mama, kai dar gyvenome kotedže
Ant aštuoniasdešimtųjų sofos užsikėlus įdegusias kojas
Kol lauke buvo zagrebas ir vasara, ir mūsų vakare visur laukė ir laukė pyragai
Šilta ir tamsi upė gaubė mus, gaubė visas vasaras
Keistos tos užauginančios upės, pilnos akmenų, kurių geriau niekur nenešti
Ir kai nuėjom, šlapia ir prišildyta žemė buvo aplipdžiusi mano ausis ir plaukus
Ir neišplaunama niekaip, o gal ir tu tebeturi jos po nagučiais
Matai dabar mano mielas, kaip patys baisiausi dalykai
Dalykai, kurių tu bijai ir kurių aš bijau labiausiai
Nutinka mums geriant kavas oro uostuose, pavyzdžiui, ir kai jau
Būnam jiems truputį kažkiek peraugę
* * *
paskutines dienas prieš tai, kai viskas nutiko
aš atsimenu prakaituodavau ir dusdavau nuo nevilties
tarp virtuvės svetimų puodų ir savo ašarų garavimo
aš pažiūrėjau ir lijo vis daugiau, penktos valandos ryto
lietum niekam neskirto matyti, ir kol gražiausias visų keliautojų
taip su manim šoko, aš nieko daugiau nelaukiau nė iš vieno miesto
ir kai rytas pamatė mane blyškiajam turgelių šalty
aš jau viską žinojau ir visus išlydėjau kur sau, į traukinius
o senu papratimu dar išgėriau kavos
* * *
tais pačiai batais, kur tau nelabai patiko
kai jau vienas kitą pamatėm, prieš pat sniegą
jau pavasarėja, ir aš paryžiuj
tarp peržiemojusių paukščių ir žmonių
visi čia ieškom kavos, sekmadienis,
pažįstamo kvapo, po tiek išgerto vyno,
tokio mūsų trisdešimtmečių nuovargio
nusėdusio rytų staigume, kai suloja už sienos šuneliai
po nevykusių ir gerų pokalbių, svetimom kalbom ir
paslaptingu noru taip sukioti rankas, lyg būtum užaugęs dalmatijoj
aš nemirusi dar šiemet ir neišvykusi
stoviu, kol groja akordeonu, ir žiūri man į akis
toks senas kažkieno tėvas
* * *
merginos suvažiavo ir kaista senuose
kambariuose ir gražiuose rūbuose
virtuvėje rūkydamos stovim išmintingos
ir nupušusios nieko nevirdamos dar
sugerdamos šurmulį iš lauko šito nedidelio
ir neįspūdingo miesto, kur jos šėlsta
su senstančiu profesorium neturinčiu
vaikų, o tik draugus, ir laukdamos penktos, o ir
stebuklų, tada jos nurimsta ir vėl suklega
ir aš išraustu ir atsimenu paryžiaus grojimus
ir mamą ir nesekmes, kol jis palikęs dukras kiemelyje
eina koridorium, o niekas juk dar neišvirta,
pyktis tik ima dėl visko
* * *
mano mama užmiega traukiny
laikas po penkių, o ir keičiasi mėnulis
jos be vertės susenusiam mieste
jos laukia prietaringos tetos
jos laukia sapniškuose kiemuose
kai dar ne abrikosų metas
pigiam turgely zuja saldūs vabalai
tarp kažkokių nosinių ir kalbų, kur vien
skambesys nepastebimai paliečia mamos širdį
ten daugelyje stalčių dar iki šiol
guli čekiškos brangenybės, segės ir kita
bet mano mama jau norėtų važiuoti atgal
mano mama gal ir verkia tame traukiny
ko aš nežinau