Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-02-05 nr. 3270

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALGIMANTAS MACKUS.
Pokalbis apie negyvųjų gimimą
7
• SVEIKINAME!
• TRUMPA KRONIKA

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POKALBIAI 
• Kas mes iš tiesų esame?3

POLEMIKA 
• Apie R. Juknio straipsnį „Vėl skelbiamas karas Lietuvos upėms“8

KNYGOS 
• GENOVAITĖ DRUČKUTĖ.
Du vieno autoriaus romanai lietuviškai
• INGA MANELYTĖ.
Ištesėtas pažadas
2
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• KRISTINA STEIBLYTĖ.
„Juodoji višta“ grįžo į „Lėlę“
1
• RIDAS VISKAUSKAS.
Vaikams – su išmone ir meile

KINAS 
 AGNĖ MACAITYTĖ.
Kam plaka širdys „Žiemos ekranuose“?

MUZIKA 
• ANTANO KUČINGIO laiškai.
Tiesus savo siela

DAILĖ 
• AISTĖ PAULINA VIRBICKAITĖ.
„Estampas ’09“ – perspektyvi tradicija

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Choristai

PAVELDAS 
• KRISTINA JOKUBAVIČIENĖ.
Algio Kliševičiaus paroda „Tarp atėjimo ir išėjimo“
2

POEZIJA 
• TOMAS PETRULIS.
9

PROZA 
• POVILAS ŠARMAVIČIUS.
Sekmadienis
3

VERTIMAI 
• CATHERINE DUFOUR.
Šarlit sodas
1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Paslaptis
5

IN MEMORIAM 
• EUGENIJUS KARPAVIČIUS
1953–2010

KRONIKA 
• Artėja XI Vilniaus knygų mugė
• Nauji žurnalo „Vilnius“ numeriai

DE PROFUNDIS
Užtenka dingti elektrai – iškart nustoja galios visos ideologijos
 
• LUANA MASIENĖ.
Skaičiuotė
• Muzikologas nelegalas Palmyra Dzvonkas fon Faršas.
CD arba Dzievas Kumpaktas
4

DAILĖRAŠTIS
LDS informacinis priedas
 
• SVEIKINAME!
• AUŠRA POŠKUTĖ.
Kur link artėja tapyba
2
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Knygos ženklų liudijimai
2
• Su tapytoja EGLE GINEITYTE kalbasi dailėtyrininkė NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Gyvenimas tapybos atradimo džiaugsmu
1
• AISTĖ BIMBIRYTĖ.
Lyčių kovos
1
• KRISTINA STANČIENĖ.
Už dekoratyvumo ribos?
3
• Priėmimo į Lietuvos dailininkų sąjungos tikruosius narius taisyklės2
• Informacija
• Dėmesio!
• Jubiliejai
• Parodos LDS galerijose
• In memoriam1

KINAS

Kam plaka širdys „Žiemos ekranuose“?

AGNĖ MACAITYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Hadevičė“

Pabaiga. Pradžia 5 numeryje

Prancūzų kino festivalyje „Žiemos ekranai“ rodytas Alaino Resnais filmas „Širdys“ (2006) sukurtas pagal anglų dramaturgo Alano Ayckbourno pjesę „Private Fears in Public Places“ (apytiksliai rizikuočiau versti „Asmeninės baimės viešose erdvėse“). Iš pradžių darbinis filmo pavadinimas buvo „Petites peurs partagées“ (sakykime, „Abipusiai būgštavimai“). Teigiama, kad filmo sumanymas nuo pjesės po truputį tolo, kol liko tik širdys – plakančios arba ne. Tam tikra A. Resnais „duokle“ ar pagarbos teatrui gestu galėtume laikyti įdomų sumanymą kai kada veikėjus filmuoti kambariuose taip, tarsi tie kambariai būtų be lubų –­ viso labo spektaklio butaforija. Teatro magijai priskirčiau ir epizodą, kai sniegas, veikėjams sėdint prie stalo, iš išorės perkeliamas į patalpos vidų: matome jų rankas, stebuklingu būdu susitinkančias baltoje pusnyje. Taip žiema tampa vizualia vienatvės metafora.

Sniegą, kaip užsklandą, Alainas Resnais naudoja veikėjų gyvenimo epizodams atskirti. Jis ištikimas mozaikiniam istorijos pateikimo principui: po fragmentą rodomi veikėjų gyvenimai, kurių sąsajas mato tik žiūrovas. Pavyzdžiui, tik žiūrovui lemta pamatyti, kad nekilnojamojo turto agento (aktorius André Dussollier) jaunesnioji sesuo susitikinėja su jo klientės sužadėtiniu bedarbiu ar kad jo kolegė (Sabine Azéma) slaugo barmeno, kurio restorane vakarus leidžia minėtasis bedarbis, tėvą. Žiūrovas užima žinančiojo poziciją, ir tai yra viena iš stipriųjų filmo pusių: matydamas daugiau, jis laukia intrigos atomazgos ir spėlioja, ar personažai taip pat sužinos vienas apie kitą tai, ką žino jis. Tačiau jie taip ir nesusitinka. Raudonplaukės slaugės paslaptį galbūt lemta atskleisti tik barmenui, kai į jo rankas per klaidą patenka vaizdo kasetė su jos šokamo striptizo įrašu. Reakcijos nesužinosime: filmas tuo ir baigiasi. Taigi lengvutės pašaipos (vėlgi kaip metafora akyse nejučiom ima švelniai sūkuriuoti sniegas) čia irgi esama. Taip vidinis „Širdžių“ personažų dramatizmas nuolat tirpdomas kasdieninėse smulkmenose, bet niekada jų visiškai nepalieka. Tie, kas matė ir „Piktžoles“, galėjo įsitikinti A. Dussolier talentu persikūnyti į jam skirtą vaidmenį: nors abiejų filmų veikėjai turi kai ką bendra, vienišasis A. Dussolier personažas „Širdyse“ netrypčioja vietoje iš drovumo kaip „Piktžolėse“, o laido dviprasmius juokelius savo religingajai kolegei. A. Resnais sako, kad filmams renkasi ir tą pačią komandą, ir tuos pačius aktorius, o didžiausia vertybė jam yra ta, kad ir gerai pažįstami, kiekvieną kartą sugeba jį nustebinti.

O štai Bruno Dumontas, atvažiavęs į Lietuvą pristatyti naujausio savo filmo „Hadevičė“, elgiasi visiškai kitaip. Jis dirba su neprofesionaliais aktoriais, ilgai ir kruopščiai ieško tinkamo veido, o vienam filmui atrasto žmogaus kitur filmuotis jau nebekviečia. 1999 m. jo filmas „Žmogiškumas“ gavo Kanų festivalio Auksinę palmės šakelę, o „Flandrija“ 2006 m. Kanuose buvo apdovanota Didžiuoju prizu. Tad B. Dumonto atvykimas į Lietuvą vos vienai dienai buvo išties neeilinis įvykis. Susitikimas po „Hadevičės“ peržiūros paliudijo, kad jis ir filosofiją studijavo ne veltui, ir kino teoriją puikiai išmano, mat jaunos merginos istoriją sugebėjo papasakoti taip, kad žiūrovas nuolat balansuoja ant ribos: čia jam atrodo, kad Selina, kaip XIII a. gyvenusi vienuolė mistikė Hadevičė, tikrai patiria mistinių išgyvenimų (štai kalbant apie Kristų su islamo išpažinėju, jos veidą palengva nuauksina šviesa), čia aiškėja, kad meilė Dievui gimsta tiesiog iš begalinio merginos vienišumo ir baimės užmegzti artimesnius ryšius su žmogumi, nes tie santykiai vis tiek negalėtų būti tobuli. Filme, priešingai nei „Žmogiškume“ ar „Flandrijoje“, nėra drastiškų smurto scenų, tik nuolat lydinti įtampa, stebint dviejų pasaulių –­ krikščioniškojo ir islamo – susitikimą. Ar galimas jų dialogas?.. Tikriausiai, nes islamo tiesų mokytojas į grupelę atėjusią Seliną saviesiems pagarbiai pristato kaip viešnią, tačiau kitur jau teigia, kad normalu į žiaurumą atsakyti žiaurumu. Įvykdytas terorizmo aktas, ir jaunojo Jasino mirtis neišvengiamai siejasi su realiomis baimėmis dėl galimų teroristų atakų, bet Triumfo arkos fone įvykęs sprogimas aiškiai teigia, kad šių dienų kare vargiai ar būtų nugalėtojų. B. Dumontas kvestionuoja ir Dievo buvimą realybėje. Religija, anot jo, yra tikėjimo teatras, tad tikroji Dievo vieta – tik kine. Selinos-Hadevičės mylimasis gali būti tobulas tik todėl, kad ­neegzistuoja. O ar filmo pabaigoje bandančią nusiskandinti merginą išgelbėjęs mūrininkas galėtų simbolizuoti Kristų? Režisieriaus atsakymas: jei taip – ciklas užsidaro ir istorija niekur nenuvedė, jei ne – ją galima plėtoti toliau (filmas baigiamas veikėjų apsikabinimu stambiu planu). B. Dumontas pabrėžia, kad nereikia norėti viską logiškai paaiškinti, jam svarbiausia perteikti jausmą, šiuo atveju –­ gryną, tobulą meilę. Galbūt artėjančią prie beprotybės ribos. Tačiau vėlgi – kas pasakys, kad į Selinos lūpas įdėtos poetės Hadevičės sukurtų maldų citatos yra vien talento, o ne mistinio įkvėpimo ženklas?

Talento mįslė ir galbūt pražūtingas jo poveikis kuriančiajam rodomas biografinėje dramoje „Serafina“ (rež. Martinas Provostas, 2008). Filmui 2009 m. „Cezario“ įteikimų ceremonijoje skirti net septyni apdovanojimai, tarp kurių – ir pagrindinį vaidmenį suvaidinusiai Yolande Moreau (ji lietuviui žiūrovui jau pažįstama ir iš ankstesniuose „Žiemos ekranuose“ rodyto filmo „Kai jūra pakyla“). Pasakojama savamokslės menininkės Serafinos iš Senlio (1864–1942) istorija, gana išmoningai leidžiant jos talentą palengva atrasti ne tik į miestelį užsukusiam vokiečių kolekcininkui, bet ir žiūrovui: ilgą laiką sunku suprasti, kuo Serafina užsiima, kai netvarko svetimų namų. Savadarbių dažų gamybos procesas ilgas ir užburiantis lyg alchemija. Iš pradžių kuriami nedidukai, kokių 50x50 cm paveikslėliai, o vėliau jie keičiami didžiulėmis 2 metrų dydžio drobėmis. Paveikslų motyvai – stilizuoti augalai, kurių kompozicijos primena mandalas. Sunku pasakyti, kas Serafiną verčia tapyti (anot jos – „angelas liepė“), greičiausiai tai viso labo psichinės negalios padariniai: filme Serafina iš pradžių rodoma kaip naivi gal penktąją dešimtį įpusėjusi kvailelė, tesugebanti rūpintis svetimų namų švara ir piešti, nugriebusi kur laisvą minutę, o gyvenimą ji baigia psichinių ligonių prieglaudoje. Su naivoko mąstymo Serafina sunku bendrauti kaip su lygiaverte, tačiau niekas nepaneigs, kad jos jausmai (pvz. slaptos meilės kolekcininkui Vilhelmui ženklai) stiprūs kaip visų. Sugebėjimas tapyti, nuolatinis įdirbis iš tiesų ištobulina Serafinos drobes, bet nesugebanti sąmoningai valdyti talento, ji galutinai pasineria į savo pačios kuriamą beprotybę.

iliustracija
„Serafina“

Moters, valdančios savo gyvenimą, paveikslas sukurtas filme „Vila „Amalija“ (rež. Benoît Jacquotas, 2008). Aktorė Isabelle Huppert čia, žinoma, vis ta pati – stačiokiška, atkakliai siekianti užsibrėžto tikslo. Pradėta grėsmingais trilerio motyvais, nervinga nuotaika, kurią sukuria tiek muzika, tiek kapotas kadrų montažas, pereina į saulėtą, jūros ošimo ir cikadų svirpimo pripildytą idilę – ateities regimybę aukštai ant uolos iškilusioje viloje, kadaise pastatytoje gana paslaptingomis aplinkybėmis (šykščias jo savininkės užuominas apie savo tėvą ir jo begalinę meilę tikrai seseriai Amalijai nejučiomis imi interpretuoti kaip neleistiną kraujomaišos ryšį). Galima tik spėlioti, kodėl Ana, žymi pianistė, nusprendžia visiškai atsisakyti savo gyvenimo. Pačioje siužeto pradžioje žiūrovui duotas lengvas kąsnis (logiška manyti, kad impulsą suteikė vyro išdavystė), nepaaiškina, kodėl Ana vis dėlto ryžtingai atsisveikina su praeitimi ir nežinia, kodėl jos kelionę lydi staigūs nuolatiniai prabudimai, susapnavus košmarą. Iš dialogų nuotrupų ar paskirų epizodų žiūrovas gali susidėlioti šiokią tokią jos istoriją: palikta tėvo dar vaikystėje (jo taip pat būta neramios sielos muzikanto), išgyvenusi mažamečio brolio mirtį, tapusi garsia pianiste, ištekėjusi greičiausiai už pirmo pasitaikiusio „gero žmogaus“, slauganti atmintį prarandančią ir vaikėjančią senutę motiną, Ana nėra laiminga. Ir net netikėtas ją įsimylėjusio vaikystės draugo atsiradimas nėra tikroji nauja pradžia. Pradžia – tai sustingusi laike vilos „Amalija“ amžinybė, nepajudinama kaip uola, ant kurios ta vila kadaise iškilo.

Jei Ana bėga tik nuo savo pačios praeities, ištarusi lemtinguosius: „Pasirodo, pasislėpti galima ne kur nors toli, pavyzdžiui, Niujorke (ten vykstant, būtina registracija oro uoste), o visai čia pat, gretimoje Europos šalyje“, tai imigrantai iš trečiojo pasaulio susiduria su realiomis problemomis. Prancūzijai, kuri ilgai buvo viena didžiausių valstybių kolonizatorių, ši tema aštri ir dabar. Tai atsispindi šiandieninio kino mene. „Žiemos ekranuose“ buvo rodyti keli (nevienodo sudėtingumo ir dramatizmo) tokio pobūdžio filmai. „Prancūzė“ (2008) –­ pirmasis pilnametražis jaunos režisierės Souad El-Bouhati filmas. Prieš ateidama į kiną, ji dešimt metų dirbo socialine darbuotoja. Filme papasakota istorija nėra autobiografinė, nors režisierės, kaip ir pagrindinės herojės, kilmės šaknys – Maroke. Užsimota atsakyti į klausimą, ar nepažįstamą šalį galima laikyti gimtąja. Pagrindinė veikėja Sofija –­ jauna mergina, augusi Prancūzijoje, bet dešimties metų išvažiavusi su šeima į Maroką ir kovojanti už teisę grįžti į šalį, kurią laiko tikraisiais namais: „Aš – prancūzė!“ – skelbia ji, tačiau režisierei tikros identiteto krizės parodyti nepavyko: matome paprastą paauglystės maištą, kuris baigiasi atkaklios merginos pergale. Kiek įdomesnė būtų visai punktyrine likusi jos tėvo drama: atrodo, kad šis tylus, vos vieną kitą žodį tarstelintis personažas savyje sukaupęs visą jų šeimai tekusios dalios sunkumą ir žlugusias viltis įsitvirtinti Prancūzijoje.

Pažiūrėjus filmą „Rojus vakaruose“ (rež. Costa-Gavras, 2008), problemos, su kuriomis susiduria nelegaliai į Europą atvykstantys emigrantai, tampa kur kas aiškesnės. Pasirinktas komiškos dramos žanras itin tinka pabrėžti skirtumams tarp įsivaizduoto rojaus vakaruose ir realybės: iš pradžių patekęs į Edeno kurortą, kur ilsisi turtingi europiečiai, policijos persekiojamas Elijas patiria daugybę komiškų situacijų. Tačiau jo tikslas – Paryžius, kur gyvena magas-cirkininkas, lengvai mestelėjęs jaunuoliui vizitinę kortelę: „Jei būsi Paryžiuje, aplankyk mane...“ Elijas į šiuos žodžius įsikimba kaip į gražią stebuklo viziją. Tai jam padeda įveikti tūkstančius kilometrų, bet rasti savo vietą vakarų pasaulyje kur kas sunkiau, negu ištraukti triušį iš stebuklingos skrybėlės.

Philippe’o Van Leeuwo drama „Diena, kai Dievas išvyko“ (2008) ir politinių kontekstų neišmanančiam žiūrovui gali pasakyti nemažai. 1994 m. Ruandoje įvykdytas genocidas, kai hutų gentis išžudė apie milijoną tutsių; nesantaiką tarp šių dviejų genčių ilgą laiką kurstė vakarų kolonistai. Tačiau režisieriui nėra svarbu, kodėl tutsiai žudomi, jam rūpi parodyti vienos moters, tutsės Žaklinos, dirbusios aukle belgų šeimoje, asmeninę tragediją. Genama instinkto išlikti, ji bėga į džiungles, kur klausosi ne savo širdies (turbūt ji nustojo plakusi, pamačius nužudytus vaikus), bet mažiausio šakelės trakštelėjimo (garsui režisierius skiria ypatingą dėmesį). Tačiau gyventi žvėries gyvenimo nuolatos slapstydamasi Žaklina jau nebegali. Ypač paveiki paskutinioji scena –­­ išsekusi ji grįžta pas priešus, į hutų kaimą. Ją apsupa žmonių balsai, raginantys vienas kitą „ką nors daryti“ – greičiausiai ne suteikti pagalbą, bet nužudyti. Dokumentinis filmavimo stilius, natūralistiniai vaizdai ypač paveikūs. Tad daugeliu atvejų „Žiemos ekranai“ parodė daugiau nei įprasta kino mene. Tačiau tenka konstatuoti, kad penktasis prancūzų kino festivalis jau baigėsi.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
5:11:55 Nov 28, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba