Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-02-05 nr. 3270

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALGIMANTAS MACKUS.
Pokalbis apie negyvųjų gimimą
7
• SVEIKINAME!
• TRUMPA KRONIKA

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POKALBIAI 
• Kas mes iš tiesų esame?3

POLEMIKA 
• Apie R. Juknio straipsnį „Vėl skelbiamas karas Lietuvos upėms“8

KNYGOS 
• GENOVAITĖ DRUČKUTĖ.
Du vieno autoriaus romanai lietuviškai
• INGA MANELYTĖ.
Ištesėtas pažadas
2
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• KRISTINA STEIBLYTĖ.
„Juodoji višta“ grįžo į „Lėlę“
1
• RIDAS VISKAUSKAS.
Vaikams – su išmone ir meile

KINAS 
• AGNĖ MACAITYTĖ.
Kam plaka širdys „Žiemos ekranuose“?

MUZIKA 
• ANTANO KUČINGIO laiškai.
Tiesus savo siela

DAILĖ 
• AISTĖ PAULINA VIRBICKAITĖ.
„Estampas ’09“ – perspektyvi tradicija

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Choristai

PAVELDAS 
• KRISTINA JOKUBAVIČIENĖ.
Algio Kliševičiaus paroda „Tarp atėjimo ir išėjimo“
2

POEZIJA 
• TOMAS PETRULIS.
9

PROZA 
 POVILAS ŠARMAVIČIUS.
Sekmadienis
3

VERTIMAI 
• CATHERINE DUFOUR.
Šarlit sodas
1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Paslaptis
5

IN MEMORIAM 
• EUGENIJUS KARPAVIČIUS
1953–2010

KRONIKA 
• Artėja XI Vilniaus knygų mugė
• Nauji žurnalo „Vilnius“ numeriai

DE PROFUNDIS
Užtenka dingti elektrai – iškart nustoja galios visos ideologijos
 
• LUANA MASIENĖ.
Skaičiuotė
• Muzikologas nelegalas Palmyra Dzvonkas fon Faršas.
CD arba Dzievas Kumpaktas
4

DAILĖRAŠTIS
LDS informacinis priedas
 
• SVEIKINAME!
• AUŠRA POŠKUTĖ.
Kur link artėja tapyba
2
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Knygos ženklų liudijimai
2
• Su tapytoja EGLE GINEITYTE kalbasi dailėtyrininkė NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Gyvenimas tapybos atradimo džiaugsmu
1
• AISTĖ BIMBIRYTĖ.
Lyčių kovos
1
• KRISTINA STANČIENĖ.
Už dekoratyvumo ribos?
3
• Priėmimo į Lietuvos dailininkų sąjungos tikruosius narius taisyklės2
• Informacija
• Dėmesio!
• Jubiliejai
• Parodos LDS galerijose
• In memoriam1

PROZA

Sekmadienis

POVILAS ŠARMAVIČIUS

[skaityti komentarus]

Povilas Šarmavičius (g. 1990 03 29) baigė Vilniaus Karoliniškių gimnaziją, studijuoja Lietuvos muzikos teatro akademijoje vaidybą. Jaunųjų filologų konkurso laureatas. Rašo prozą, dramaturgiją, poeziją. Kūryba publikuota „Šiaurės Atėnuose“.



Senis kepėstavo tyliai. Kepurinio tveriama agonija jį nešiojo kaip vėjas sudžiūvusį lapą. Susitraukę musculus biceps brachii ir tamprios iššokusios gyslos panėšėjo į vis labiau besipučiantį varinį laidelį, kuris, rodos, tuoj išpamps iki ketaus radiatoriaus vamzdžio dydžio ir su dideliu trenksmu toliau besipūsdamas sprogs į tūkstančius smulkių metalo atraižėlių, kurios kaipmat, lyg pasirinkdamos jau numatytą taikinį, sules tavo raudonas akis.

Ei, prašalaiti! Ar matai tuos paukščius? Jie iškapos tavo plikai nuzulintą kiaušą dar saulei nepatekėjus. Pasistenk įsidėmėti tą akimirką, kai sparnuotieji suks virš tamstos jau dvėseliena virtusio kūno ratus. Jų neapsakomas džiaugsmas ir svaiginantis šokis atpirks tavo beprasmį nerimą. Amžinai atmink kruvinąjį finalą ir tą paskutinįjį savo beprotiškai trumpo gyvenimo kadrą, nes mirtis – tavo gydytojas...

Žinai, seni, mūsų daug. Mūsų, seni, begalės. Mūsų darbas, seni, savo durtuviškais snapais kapoti tokius, kaip tu. Atimti paskutinius tavo dvasios trupinius, juos suvartojus skraidyti ir atsiduoti pilnatvei. Šokti pergalės ir džiaugsmo šokį, svaigulingą šokį. Aš, seni, vienas iš tų keistųjų paukščių, kurie padarys tave nieku. Tu, seni, – alkoholikas, tu tik niekingas, prasmirdęs alkoholikas. Kai šioje gyvenimo dykumoje nebeturi tau ir tik tau skirto vandens – virsti dvėseliena. Bandai kapstytis, ieškai savo geidžiamos ambrozijos, esi pasirengęs trenktis net susisukęs vėžiu į kitą pasaulio kraštą vien dėl savo visad garuojančios panacėjos. Skubėjai ir spėjai... Puiku, tu vargai. Klausyk, ei, dvėseliena! Tu vargai! Fleitiste, tu vargai! Ir štai laikai savo džiną lempoje. Mutabor! Dvokiantys dvasios skysčiai teliūskuoja taroje. Taip, taip, jau mauksi, bet ne… Pasirodžiau aš. Tas mielas paukštis, kuriam šis vanduo tik ir tegali būti padovanotas. Tas paukštis, kuriam verta būti pagirdytam. Žinai kodėl? Mes turime sparnus ir sukame ratus danguje. Tai mes, mums lemta būti arčiau Dievo... Kai atimame panacėją iš tavęs, pakylame dar aukščiau. Atleisk, brol... Šiąnakt pašoksiu už tave... Tada sulesiu tavo negyvą kūną...

Paskutinis mohikanas žengė dar vieną žingsnį. Slėgis po sušutusiomis kojomis neleido prispausti pūslėto pado prie visados šalto, akmeninio grindinio. Jam žingsniuojant basomis, tolumoje švietė pageltonavęs ir pritrintas plikas kulnas, kuris vienintelis dėl sužiedėjimo ir kietumo atrodė lyg aprūdijusi pasaga, prilipdyta prie arklio kanopos, kuri turėjo apsaugoti it skydas nuo tų skausmingų sverdėjimo sukeliamų smūgių einant.

Seni, laikykis, neleisk drėgnajam atšiauraus lapkričio vėjui kėsintis į tavo gyvybę. Kitaip... Na, tiesiog žūsi. Būk stiprus, aš žinau, tu gali. Na, dar žingsnelį...

Niūrusis karinis patarėjas sustojo. Sunkiai pakėlęs savo „šventąją“ galvą, kuri kadaise buvo „laiminta“ pagiežingo ir užtektinai pavydaus, kad ką nors traumuotų, statybininko Romualdo plaktuku, nusišluostė apšepusią nosį sudriskusia dangaus žydrynės spalvos striukės rankove. O ką, snargliai! Solidus, tvarkingas vyrukas, juk negali kaip niekur nieko žygiuoti su tokiu nepadoriai atrodančiu, gleivėtu šnipu, tiesiog būtų nevalia...

Žybt! Dieduko akys nušvito. Raukšlėmis išvagota veido oda tapo lygi kaip stiklas. Atbukusi uoslė paaštrėjo. Platus, kazachiškas, apvalios keptuvės formos snukutis susmailėjo. Kodėl, tamsta, taip staigiai pakeitėte reljefą?! O, tai senis žalio medžio... Gudrusis lapinas tik švilpt, švilpt. Grobis jau čia! Jo nušvitusių akių baltymuose galėjau įžvelgti ne tik besiveržiantį džiaugsmą (tiesa, tas džiaugsmas buvo nepaprastas). Atrodė, kad jo aukštai pakilusi siela pradėjo apgaudinėti vis labiau irstantį kūną. Akyse negalėjai nepamatyti tuo metu jame įsiliepsnojančio neatpažįstamo jausmo, nežinia ko, tokio pamažu sėlinančio ir lėtai tykojančio... Paskui... Bac! Staigiai atradusio ir iškart pasisavinusio. Herbas ar skaičius?..

Svaigiųjų gėrimų parduotuvės „Atlant“ apsitrynęs prekinis ženklas, spindinčios vitrinos, alkoholio tvaikas... Ir visa tai gali padaryti tave tokį laimingą! Senis tiesiog gerte gėrė pridvisusį alaus mielių rūgėsio kvapą. Žuvis gaudė vandenį, nes žinojo, kad ji čia neskęsta. Šaunuolis, dėde, šiandien dar išgyvensi. Nors tokiam padugnei, kaip aš, vargu ar bus lemta šitai suvokti...

Krenta pigių rūkalų pakelis. Lėtai ir tiesiai. Pasiekęs medines grindis, suduoda lauktąjį smūgį. Blizgantys nikotino vystyklai nusismaukia per nago juodymą. Maži tarpeliai trumpam pasikvietė pasisvečiuoti orą ir su smūgiu staigiai išspyrė jį lauk. Liko tik nedidelės popieriaus raukšlelės jau sulamdytuose kartoninės dėžutės kampučiuose... Stiprus smūgis, ir tiek...

Vis dar stebiu tave, seni. Taip, tas pats paukštis, laukiantis savo sakralaus grobio. Paukštis – Zigfridas Deziderijus. Keistas paukštis, besitrinantis prie parduotuvės kampo. Nekantraujantis ir stebintis tave, seni. Trokštu. Būk geras, seni, sukis greičiau. Dar šiandien noriu išvysti pilnatvės šviesą. Paskui aš pašoksiu tavo garbei prie tavo negyvo kūno. Prie tavo nieko.

Senis, kurio uoslę atbukino tas piktai burzgiančio krautuvo – įrankio dulkėtoms statyboms, dar šiandien varomo dyzeliniu kuru – tvaikas. Senis, kuris kiekvieną dienelę žymiosios UAB sandėlyje sočiai prisiėda tų karčių, juodų dūmų, sugeba dozėmis per šnerves kasdien sunaikinti vos ne po galoną tirštos ir lipnios masės – riebiųjų tepalų. Senis, kurio smegenys jau senokai nebeveikia nuo trankiosios mašinėlės iš 254 sandėlio sukeliamos vibracijos, kuri taip smagiai cirkuliuoja per visus mazgelius. Senis, kurio rankos staiga įgyja tokių stebuklingų savybių, jog tuoj pat, gavusios panacėjos eliksyro, grąžina senąją ir tikrąją sveikam baltaskūriui žmogui būdingą ochros spalvą. Nežinia, kaip tai sugeba užgožti „išėstų“ rankų atspalvį, kuris nuo dar vieno gero senio draugo benzino buvo tiesiog vietoje sunaikintas, tapęs kraupios, lavoniškai baltos spalvos, apgavęs kol kas dar nesugedusį pigmentą. Senis, kurio raukšlės išnyko... Aš žinau, tai tų mažyčių nykštukų iš kauliagalvio sapnų karalystės palikti gilūs ir, rodos, niekada nebeišnyksiantys pėdsakai. Taigi nutrūktgalviai burzgiančių motociklų fanai per rytinius veteraniūkščio košmarus mėgsta nuleisti garą, savo transporto priemonėmis tiesiai ant to paties senioko šnipo. „Java“ –­ nuostabus dalykas. Jis didelis, vyšninis, birzgia tarp drebančių kojų ir smirdi. Kas pasakė, kad gremlinas karalius nemėgsta sapnuoti, o sapnų paversti realybe?

Šiam kartui velniop viską! Tačiau kodėl iš taip vimdančiai prarūgusiu šlapimu dvokiančio gaidjurgio jis staiga pavirsta į tokią viliojančią, baltapūkę nimfą?.. Kodėl senis, net nespėjus mirktelėti, pasidaro toks malonus, arogantiškas ir kvepiantis?! Alpstančios pardavėjos, apspistos vietoje kiurksančių laiko mašinų – šaldytuvų, iškart pagarbiai ir su meile priima atgimusį „pensionierių“. Jos kone lenkiasi ir vos ne pagarbiai klūpčiodamos bei maloniai ir koketiškai kikendamos ištaria porą žodžių savo naujajam valdovui:

– Ko pageidausite? Jums kaip visada?

Senukas šiandien piniguočius. Nors pasitaiko ir pusbadžio dienų. Tada tenka maukti skystį langams valyti; eliksyrą burnai skalauti, kitaip dar liaudyje vadinamą „trainuchą“; arba saldųjį stabdžių skystį – kvapniąją „tarmazonkę“... Ne, senis šiandien išdidus, jis tik ištars:

– Vaisiukas.

– Jums kokio? „Varpų aidai“, „Kelelis“, „Ringas“, „Rifas“, „Šaltupys“?..

Senis tik numos plačia savo letena ir paims seniai jau pamiltą „Agdamą“, tada sutrepsės vietoje, apsuks kelis nedidelius ratelius ir išlėks lauk, iš dėkingumo ir laimės sukiauksėjęs kokius penkis kartus.

Tas vienas žodis... Dėl ugninio vandens padaryčiau bet ką. Na, teisybės dėlei, Jurgis ir liks Jurgiu, tik kad šis jau seniai šlapias.

Ir labai ačiū Dievui, jog šiandien buvo tik sekmadienis.

Pagaliau... Senis išėjo į lauką. Savo letenoje benamis grybas spaudė mano būsimą grobį. Rašalas nužudys mirtinguosius. Paukštis išliks gyvas ir bus pakylėtas, nes jis stipresnis už dvidante šypsena švytintį durnelį. Senis „kleba“ iš džiaugsmo, net tada, kai užtrenkia parduotuvėlės duris. Rodos, dar truputis jo gerųjų emocijų proveržio ir džiovininkas pradės byrėti. Kas nors po kiek laiko pradės vargintis, rinkdamas jo užkrėstas dalis. Po visą dvokiantį kvartalą mėtysis aprūdijusios veržlės, poveržlės, sraigteliai, krumpliaračiai. Dėl manęs galite visa tai rinkti ir dėti į karutį. Vežkite visą tą šlamštą į artimiausią metalo supirktuvę. Gaukite krūvą pinigų, mirtingieji. Susirkite tuberkulioze ir tapkite tokiais pat niekdariais kaip jis. Tuštinkitės į kelnes, nežinia, ar iš nevalingumo, nerangumo, tinginystės ar kokios kitos ligos. Smirdėkite, nardykite po konteinerius, čiaumokite tai, ką rasite. Čiaumokite tai, ką galima praryti, ir nesvarbu, ar tai bus valgoma, ar nevalgoma, paleis jums nuo to vidurius ar ne, svarbiausia – užpildyti ertmę. Miegokite ant vakarykščio laikraščio, apšlapinkite jį miegodami, trumpam atsikelkite, pasimuistykite, sunkiai dejuodami suveblenkite b***t arba n****i, pamasažuokite savo riebaluotus plaukus, vėl miegokite. Svaiginkitės tais skysčiais, kurie dega. Pavirskite dezorientuotu debilu. Spardykite pasišiaušusias miesto kates. Kad ir kur eitumėte, tampykitės begales purvinų maišų ir krepšių, prikrautų to, už ką galima gauti į snukį, nuo kitų tokių kaip jūs, nes tai lobis. Kasdien atraskite tūkstančius, milijonus atlantidų, nes jų apstu kiekviename apšnerkštame kieme ar gatvėje, o ypač metaliniuose konteineriuose. Suraskite tąjį gintaro kambarį šiluminiuose mazguose, laiptinėse, juk egzistuoja ir toks stebuklas kaip radiatorius. Mylėkite mažus gyvūnėlius, maitinkite juos savo kūnu, paverskite savo odą nacionaliniu parku blusoms ir utėlėms. Nekęskite šunų, nes jie atima iš jūsų maistą ir apkandžioja jūsų rankas ir kojas, palikdami skyles jūsų sudribusioje odoje, kartu ir sudėvėtuose, ir vis dar dėvimuose, nežinia kur rastuose, nežinia kieno pragertuose drabužiuose, arba išsipildymo akcijos ar carito padovanotuose, galbūt pavogtuose, atimtuose ar netgi iš bėdos nupirktuose iš secondhand, nors tai nėra problema, jūs rengiatės viskuo, ką randate. Kruvini batai, rasti po autoavarijų, galbūt dar net su likusiais nuplėštais žuvusiųjų kojų mėsgabaliais viduje, gelbėja jūsų kojas nuo šalčio. Bet žinote, kad vis vien, kaip ir kasmet gruodžio, sausio ar vasario mėnesį važiuosite į ligoninę, nes teks amputuoti pabalusias galūnes. Jūsų pamėlynijusios smegenys šito nesuvoks, galvosite, kad nupjautosios galūnės kaskart atauga, visai kaip grybai po lietaus. Iki vestuvių sugis. Jūsų vestuvės vyksta kiekvieną dieną. Koks nors lodoriškas tipas, kurio net nepažįstate, akompanuos savo vaitojimu ir gargaliavimu, gulėdamas ant nugaros, ant to paties asfalto. Apsivems, pradės springti ir nudvės. Jūs kvatositės ir pilsitės dar, nors kam gaišti nebrangų laiką pilantis, mauksite, ir tiek. Jus saugo daugiasluoksnė apranga. Džiaugsitės, kad degančio skysčio jums liks daugiau, nes jūsų „gerbiamas“ ir nepažįstamas sugėrovas pasimirė, jeigu tai galima būtų pavadinti mirtimi. Pamilkite šunis, nes jų kandžiojimų žymės, taip, tos jūsų šašuotos žaizdos su baltomis kirmėlynėmis, gyvenančiomis viduje, –­ tai kelias gauti invalidumą. Pasiimkite numirėlio trofėjus, jums jų prireiks. Juokitės savo nubaladotu faršišku snukiu. Savo kišenėse nešiokitės kilogramus kancarų. Reguliariai čiulpkite juos. Rinkite butelius. Priduokite juos klaustuko formos tetai, sėdinčiai už pilko metalo kiosko langelio. Gaukite už tai krūvas dvokiančių kapeikų, pasitrinkite po išgamų „prekybos centrą“, pirkite ir gerkite, gerkite, gerkite... Ir svarbiausia, kad jums ant visko nusišikt. Tai jūs valdovas, jums priklauso visas pasaulis. Jūs laimėjote gyvenimo loto. Jums nereikėjo sukti laimės rato šitoje keistoje loterijoje. Gyvenimo džiaugsmui yra atskiras bilietas, kurį jūs pats pasirenkate. Ką tik išlošėte, nes jūs jau dabar esate padėję gilų skersą.

Kol kas pirdžius savimi patenkintas ir įjungęs šarvuočio režimą, bet paukštis tuoj pavogs jo degalus ir... Senis eina pro mane. Spaudžia šaltis. Senis galvoja – sušils... Teks sušilti man, o ne jam. Senis laimingas. Pigųjį vyną neša dviem rankomis. Tam, kad neišmestų. Senis spaudžia butelį raudonojo prie savo krūtinės. Atsidūsta iš susižavėjimo. Jam atsidūstant, girdisi kurkiantys plaučiai. Tuberkuliozininkas, praeidamas pro mane, sužaibavo šlykščiomis stiklinėmis caraitės akimis. Įsiutau. Paukštis myli kiekvieną žmogų. Ambrozija tik dievams. Pasivijau senį.

– Ei, staryj koziol!

Senis atsisuko. Atimdamas butelį, pyliau jam tiesiai į jo kiauliškus žabtus. Pabiro keletas pajuodusių kraujuotų kaulinių karoliukų. Senis papurtė žilę ir spartietišku judesiu išsitraukė skutimosi peiliuką. Mano žvilgsnis krypo į butelį. Į pagrindinį mano tikslą. Ačiū Dievui, butelis sveikas.

Staiga pajutau aštrų skausmą šiurkščiuose krumpliuose. Nukreipęs žvilgsnį į ranką, kurią skaudėjo ir kuri tuo metu nelaikė mano būsimojo grobio, pamačiau įpjovimo žymes. Ant visai šviežios žaizdos kaupėsi rausvi kraujo lašeliai. Įsiutau. Senis užsimojo antrąsyk ir norėjo britva „paliesti“ mano skruostą, bet staiga atšokau į šalį. Suteliuskavo vynas žalsvame butelyje. Gerai, kad jis mano sveikojoje rankoje. Senis nustebo, kad šis herakliškas manevras jam neišdegė. Pasinaudojau proga ir choreografišku kojos mostu kaliau seniui į nosį. Senis suspigo. Mat tuo metu mūvėjau smailianosius. Kepurinis atsijungė ir susmuko ant ledinio asfalto. Džiaugiausi, nors krumplius beprotiškai maudė. Kudlotasis krušena įpjovė ligi pat kaulo. Senis tebegulėjo. Apsižvalgiau į šalis ir nubėgau tekinas į kitą rajono galą. Bėgau į savo skylę. Mano burna buvo kruvina, nes lėkdamas čiulpiau sužeistus krumplius. Svarbiausia – butelis buvo sveikas. Fu... Dėl raudono vyno raudonas kraujas. Viskas. Zigfridas Deziderijus pradeda naują kelionę... Reinkarnuokis į paukštį ir skrisk. Susapnuosi savo brolius ir puotausi. Gal šįkart dangus pasigailės ir neištrenks manęs vėl į gyvulišką šitos žemės gyvenimą. Trykštančios kraujo čiurkšlės iš krumplių maišėsi su raudonuoju vynu. Aš visa tai gėriau...

 

Skaitytojų vertinimai


57153. selė :-) 2010-02-09 20:48
Žiauriai nemalonus skaityti rašinys... net bloga pasidarė. Baisiausia, kad autorius taip pat žiauriai ir taip pat nemaloniai teisus... Gal šiek tiek ir nusikalbėjau, bet niekaip negaliu atsigauti... Nesitiki, kad rašo toks jaunas žmogus...

57175. lavonė apšerkšnijus2010-02-11 22:45
nu ką, valio, žinok stipru, apie juos tai tu moki rašyt, ir taip jautriai, tartum žiūrėtum į tokį senį kokią erą, žiūrėtum ir rimtai jį skrostum visais pojūčiais. tekstas yra pats siautulys, jam siužetas nelabai ir būtinas. buvau užmiršus tuos nevykėlio pusryčius, dabar atradau dar kartą. kiek laiko praėjo.

57261. Nibiru :-) 2010-02-18 16:21
Patiko, sveikinu. Parašyk kitą kartą ne apie senį... : )

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
5:11:51 Nov 28, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba