Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-02-05 nr. 3270

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALGIMANTAS MACKUS.
Pokalbis apie negyvųjų gimimą
7
• SVEIKINAME!
• TRUMPA KRONIKA

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POKALBIAI 
 Kas mes iš tiesų esame?3

POLEMIKA 
• Apie R. Juknio straipsnį „Vėl skelbiamas karas Lietuvos upėms“8

KNYGOS 
• GENOVAITĖ DRUČKUTĖ.
Du vieno autoriaus romanai lietuviškai
• INGA MANELYTĖ.
Ištesėtas pažadas
2
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• KRISTINA STEIBLYTĖ.
„Juodoji višta“ grįžo į „Lėlę“
1
• RIDAS VISKAUSKAS.
Vaikams – su išmone ir meile

KINAS 
• AGNĖ MACAITYTĖ.
Kam plaka širdys „Žiemos ekranuose“?

MUZIKA 
• ANTANO KUČINGIO laiškai.
Tiesus savo siela

DAILĖ 
• AISTĖ PAULINA VIRBICKAITĖ.
„Estampas ’09“ – perspektyvi tradicija

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Choristai

PAVELDAS 
• KRISTINA JOKUBAVIČIENĖ.
Algio Kliševičiaus paroda „Tarp atėjimo ir išėjimo“
2

POEZIJA 
• TOMAS PETRULIS.
9

PROZA 
• POVILAS ŠARMAVIČIUS.
Sekmadienis
3

VERTIMAI 
• CATHERINE DUFOUR.
Šarlit sodas
1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Paslaptis
5

IN MEMORIAM 
• EUGENIJUS KARPAVIČIUS
1953–2010

KRONIKA 
• Artėja XI Vilniaus knygų mugė
• Nauji žurnalo „Vilnius“ numeriai

DE PROFUNDIS
Užtenka dingti elektrai – iškart nustoja galios visos ideologijos
 
• LUANA MASIENĖ.
Skaičiuotė
• Muzikologas nelegalas Palmyra Dzvonkas fon Faršas.
CD arba Dzievas Kumpaktas
4

DAILĖRAŠTIS
LDS informacinis priedas
 
• SVEIKINAME!
• AUŠRA POŠKUTĖ.
Kur link artėja tapyba
2
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Knygos ženklų liudijimai
2
• Su tapytoja EGLE GINEITYTE kalbasi dailėtyrininkė NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Gyvenimas tapybos atradimo džiaugsmu
1
• AISTĖ BIMBIRYTĖ.
Lyčių kovos
1
• KRISTINA STANČIENĖ.
Už dekoratyvumo ribos?
3
• Priėmimo į Lietuvos dailininkų sąjungos tikruosius narius taisyklės2
• Informacija
• Dėmesio!
• Jubiliejai
• Parodos LDS galerijose
• In memoriam1

POKALBIAI

Kas mes iš tiesų esame?

[skaityti komentarus]

Pokalbis tokia tema vyko pernai*, kai Latvija ir latvių literatūra buvo pagrindinė Geteborgo knygų mugės pagrindinė tema.
Pokalbį vedė Stokholmo karališkosios bibliotekos vyriausiasis akademinis bibliotekininkas tiriamojo darbo klausimais Janis Krėslinis jaunesnysis, dalyvauti pokalbyje pakvietęs buvusią Latvijos Respublikos Prezidentę Vairą Vykę-Freibergą ir vieną savo mėgstamiausių rašytojų Hertą Müller. Rašytoja kilusi iš Rumunijos Banato švabų, 2009 m. tapo Nobelio literatūros premijos laureatė. Tai viena priežasčių, paskatinusių publikuoti šį pokalbį. Angliškai nekalbanti Herta Müller į klausimus atsakinėjo vokiškai; daugumą sėdinčiųjų salėje sudarė švedai.

Janis Krėslinis jaunesnysis. Šiandien esu laimingas žmogus. Esame susirinkę kalbėti apie identitetą, ir, pagalvojus, savąjį šiuo metu regiu čia, ant šios scenos: faktiškai už jį turiu dėkoti Vairai Vykei-Freibergai, kuri iš tiesų buvo mano mokytoja, išmokiusi įvairiose šalyse jaustis kaip namie, nepaisant manojo sudėtingo, daugiasluoksnio identiteto. Čia yra ir Herta Müller, kurios knygas skaitydamas taip pat jaučiuosi kaip namie –­ nėra daug rašytojų, suteikusių man tokią galimybę. Šių dviejų nuostabių moterų identiteto paieškos buvo nepaprastai įdomios. Herta Müller, pirmiausia kreipiuosi į Jus: gal keliais žodžiais papasakotumėte, ką reiškia kilti iš konkretaus krašto – Jūsų atveju, Banato Švabijos, –­ vėliau tą kraštą palikti ir suvokti, jog sugrįži neįmanoma?

Herta Müller. Na, pirmiausia turiu prisipažinti, kad tame krašte jau seniai jaučiausi svetima. Ten valdė diktatūra, mane šantažavo ir persekiojo slaptosios tarnybos. Man visa tai buvo įkyrėję iki gyvo kaulo, aš jau gana ilgai laukiau progos palikti tą kraštą, kitaip kurią nors akimirką būtų tapę per vėlu, ir būčiau praradusi sveiką nuovoką. Galiausiai pati nebegalėjau suprasti – ar juokiuosi, ar verkiu. Priėjau liepto galą. Išvykti buvo išeitis. Be to, atrodė, jog [Vakaruose] manęs laukia daugiau galimybių. Tačiau ten atsidūrus, viskas pasirodė truputėlį kitaip. Viena man tikrai buvo aišku: kelio atgal nėra; taip pat tikinau save, kad nė nenorėčiau grįžti. Stengiausi ir emociškai užsklęsti duris: jei manęs ten nenorite, ir aš ten būti nenoriu. Vis dėlto tai veikia tik teoriškai. Kai nuvertė Ceauşescu, po trijų mėnesių grįžau. Atrodo, žmogaus galvoje yra tartum kompasas, kuris man skelbė: tik nemanyk, kad dabar čia gausi kokių dividendų, niekam tavęs čia nereikia... Tik nežinau, ar atsakiau į klausimą.

J. K. Ką tik girdėjome, kad išvykdama Herta Müller duris, ko gero, uždarė. Tuo tarpu Vaira Vykė-Freiberga savo gyvenimo kelionėje jas, atrodo, paliko atviras.

Vaira Vykė-Freiberga. Greičiau buvo taip: durys man buvo atidaromos, o aš – priversta pro jas eiti, jokios pasirinkimo galimybės neturėjau. Durys, kurios liko už manęs, užsitrenkė; atrodė, kad visiems laikams durys į Latviją liks užrakintos. 1945 m. sausio pirmąją, stovėdami ant denio pabėgėlių laive (jis taip pat buvo pilnas kareivių ir ginkluotės, o Baltijos jūra buvo pilna torpedų), giedojome Latvijos himną ir stebėjome tolstantį Kuržemės krantą. Daug kas verkė, žinodami, kad savos žemės gali niekuomet nebeišvysti. Aš vis dėlto giliai širdyje jaučiau, kad vieną dieną grįšiu. Būdama vaikas, pabėgėlių stovykloje greitai apsipratau, susidraugavau ir su latviais, ir su vokiečiais. Vienuolikos jaučiausi laisvai ir stovykloje, ir už jos, ėmiau prigyti naujoje aplinkoje. Buvau išplėšta iš savo šalies, turėjau palikti savo mylimas močiutes, visus giminaičius, įprastą aplinką – tai buvo labai skaudu. Bet po truputį ėmiau prigyti stovyklos dirbtinėje aplinkoje ir anapus jos, Vokietijos mieste Liubeke. Vis dėlto ir iš čia buvome prievarta išplėšti: tarptautinė pabėgėlių organizacija pranešė, kad stovyklos uždaromos, keliaukit sau. Nežinia kur. Tai buvo ilgas ir alinantis procesas, tačiau galiausiai atsidūriau prancūzų Maroke: vidury nakties atvykome į mažą kaimelį, nemokėdami nė žodžio prancūziškai ir, be abejo, nė žodžio arabiškai. Nepaisant to, ir čia greitai prisitaikiau – šitaip sekasi vaikams bei paaugliams – ir Marokas man labai patiko, aš jį iki ausų įsimylėjau. Mokykloje sekėsi labai gerai, turėjau draugų, buvau laiminga. Ir štai vieną dieną tėvai sako: na, metas keliauti. Todėl, kad prasidėjo teroro išpuoliai, Marokas rengėsi nepriklausomybei, ir buvo aišku, kad norės, jog visi europiečiai dingtų. Durys dar kartą užsitrenkė, ir mes išvykome į Kanadą. Ten turėjau prasiskinti kelią dvie­jose bendruomenėse – latvių išeivijoje, kuri buvo užsisklendusi savyje, jie visi buvo atvykę vienu sykiu, pažinojo vienas kitą, o mes jiems buvome lyg užsieniečiai, ir kanadiečių bendruomenėje. Taigi minimas mano „atdarumas“ man buvo užkrautas ant pečių – taip, pati stengiausi pagal galimybes būti „atdara“, tačiau ne pati rinkdamasi. Niekas vaiko neklausia, ko jis nori; tėvai nusprendžia ir taškas.

J. K. Tokiose kelionėse visuomet turime lagaminą. Norėčiau paklausti pašnekovių: kas buvo Jūsų lagaminuose?

H. M. Mano lagamine – visiška painiava. Banato švabų kalba iš mano gimtojo kaimo, tos vietovės dialektas yra mano gimtoji kalba; bendrinė vokiečių kalba, kurios mane mokė mokykloje, buvo visai kas kita; ir dar prisidėjo rumunų kalba. Rumunų kalbą išties gerai pramokau, sulaukusi penkiolikos, mokykloje jos mokiausi kaip užsienio kalbos. Mūsų kaime – tai buvo visai mažytis kaimelis – gyveno tik vokiečiai. Porą kilometrų tolėliau buvo veng­rų kaimas, toliau – slovakų, dar toliau –­ rumunų. Jie nebuvo mišrūs. Matyt, žmonės šitaip gyveno jau šimtmečius. Tame kaime, kuriame gimiau, buvo tik du rumunai –­ policininkas ir gydytojas; ir nė su vienu iš jų nesinorėjo turėti jokių reikalų. Mano senelis mieste prekiavo grūdais bei kolonijinėmis prekėmis, bet šiaip niekas į miestą dažnai nevažiuodavo. Bendrinę vokiečių kalbą laikė manieringa, „ponų kalba“, o miestiečius – pasipūtusiais. Šiaip ar taip, po 1945 metų viską sprendė valstybė ir vienintelis geras dalykas – tokia lyg ir kompensacija mano tėvams –­ buvo tas, kad galėjau lankyti gimnaziją mieste, tik turėjau išlaikyti stojamuosius. Jei nebūčiau tų egzaminų išlaikiusi, būčiau tapusi siuvėja – mama man jau buvo sutarusi mokinės vietą. Vis dėlto egzaminus išlaikiau ir galėjau gyventi mieste, kur greitai išmokau rumunų kalbą. Kalba man labai patiko, aš ja išties gardžiavausi, daug skaičiau, kaip ir vokiškai. Posakiai, patarlės, poetizmai –­ visa tai rumunų kalba buvo taip neįprasta. Viena kalba pavasarinę gėlę vadina „gegužės varpeliu“, o kita – „mažąja ašara“; visąlaik stebiuosi, kaip skirtingai kalbos mato pasaulį. Tai, kas viena kalba yra vyriškos giminės, kita –­­ moteriškos, ir atvirkščiai. Visa tai pasiėmiau, lyg tai man priklausytų – nežinau, kas be šito būčiau. Tiesa, rumuniškai niekada nesu rašiusi, bet rumunų kalba visuomet su manimi.

J. K. Tęsiant lagamino metaforą – kažin, kas buvo Vairos Vykės-Freibergos lagamine, jai grįžus į Latviją? Jos istorija turi šią laimingą pabaigą – sugrįžimą.

V. V. F. Kai Raudonoji armija užėmė Rygą, mano tėvai turėjo tik kelias valandas susidėti daiktus į lagaminą. Ir pranašiškai šis senas lagaminas turėjo firminį ženklą „Globetrotter“ („Pasaulio keliau­tojas“). Ir iš tiesų manęs laukė ilgos klajonės po tris kontinentus ir keturias šalis. Kai 1998 m. grįžau, šis lagaminas jau seniai buvo sudūlėjęs, tačiau jį buvo pakeitęs dvasinis lagaminas, sutalpinęs gana gausų bagažą. Ir fizine prasme kiekvienoje rankoje laikiau po lagaminą: vienas buvo pilnas knygų ir popierių, kitas –­­ pačių būtiniausių drabužių, su kuriais turėjau išsiversti, kai po aštuonių mėnesių mane išrinko prezidente. Su tuo, kas buvo tame lagamine, turėjau atstovauti šaliai kaip pridera pagal rangą.

J. K. Nepaprastai svarus lagaminas. (Hertai Müller) Ar galima sakyti, kad svarbiausias lagaminas yra kalba? Ar kalba yra Jūsų namai?

H. M. Ne! Aš tam jau tiek kartų esu priešinusis! Yra per daug rašytojų, –­ dauguma, kuriuos pažįstu, yra vokiečių rašytojai – tvirtinančių: „Mano namai –­ kalba.“ Manau, kad tai nepagrįsta. Taip galėtų teigti žmonės, pabėgę nuo Hitlerio, ištremti, tie, kuriems toks tvirtinimas tikrai reiškė kažką konkretaus –­ dauguma jų gyveno izoliuoti, vienintelis dalykas, priklausęs jiems, buvo kalba. Vis dėlto ir kalboje žmogus gali jaustis svetimas. Jorge’as Semprúnas yra gražiai pasakęs: „Ne kalba yra namai, o tai, kas ja pasakyta.“ Turinys. Turinys lemia, ar žmogus yra narys, ar svetimas. Sacharovas ir kiti disidentai buvo rusai, kalbėjo rusiškai, jie turėjo savo kalbą. Bet kas per namai ta kalba, jei tau – namų areštas, sėdi kalėjime arba esi nuteistas mirti? Šia prasme turiu patirties ir taip pat pamenu, kad, atvykusi į Vokietiją, kalbėjau vokiškai, bet stebėtinai nieko nesupratau – aš supratau žodžius, kuriuos man sakė, tačiau nesupratau situacijos. Kalba yra tik maža dalelė to, ką reiškia būti namie. Kai žmogus nebeturi po kojomis savos žemės, kalba tampa tik nedidele paguoda. Žinoma, kartais geriau kalbėti visiems bendra kalba, tačiau dėl savo knygų turiu užtektinai konfliktų su vokiečių mažuma Rumunijoje. Tai labai etnocentriška mažuma, tokia ji parodyta ir mano knygose, jiems nepatinka, kai paminiu jų bendradarbiavimą su nacionalsocialistais, yra priekaištavę, kad jiems neatstovauju, dėl to jie mane yra ekskomunikavę. Priklausymas kam nors neretai gali tik pakenkti, nes tu puolamas dar agresyviau, jei esi savas... Aš tikrai manau, kad žmonėms, kurie visada yra galėję laisvai vaikščioti, kuriems po kojomis – jų pačių žemė, kurie nėra patyrę cenzūros, nereikėtų kalbos vadinti namais.

J. K. Skirtumas tarp kalbos ir žodžių. Tomas Tranströmeris yra rašęs –­ „žodžiai, žodžiai... kalbos jie nesukuria“. Kalba yra kai kas gilesnio. Ar tai, apie ką kalbėjote, buvo kalba ar žodžiai?

H. M. Sudėtinga. Aš nežinau, ar kalba, ar žodžiai. Jei žodžiai atitinka tai, ką jie daro, viskas gerai. Diktatūroje, kurioje vyrauja ideologinė kalba, nesutapimas tarp žodžių ir kalbos milžiniškas. Ideologinė kalba turi labai nedaug žodžių ir todėl tai iš tiesų nėra jokia tikra kalba –­ tai pasigailėtina kalba, sunaikinta, piktavališkai naudota kalba. Yra neįtikėtinas skirtumas tarp žodžių ir to, kokie jie atrodo nesibaigiančiame ideologijos sraute. Pavyzdžiui, prisimenu, kaip skaičiau Ceauşescu kalbą –­ visas laikraščio puslapis, tačiau, priėjusi prie pabaigos, net negalėjau pasakyti, apie ką ji. Ir demokratijoje gyvuoja ideologinė kalba, tačiau ji nėra tokia protu nesuvokiamai ciniška. Ceauşescu, pavyzdžiui, buvo vadinamas „tautos mylimiausiu sūnumi“ ir „Karpatų genijumi“, ir rasti šią metaforą kiekviename laikraščio puslapyje buvo įpras­ta. Tai buvo taip priešiška gyvenimui. Kalba buvo neigianti gyvenimą. Manau, kad žodžiai parodo, kokia yra kalba. Ištarti žodžiai parodo tavo mentalitetą, ką tu manai, kaip matai pasaulį. Žodžiai išduoda, jie atskleidžia fašistoidus ir stalinistus, kokių nereta tarp Rytų Europos politikų –­ juos išduoda jų naudoti žodžiai.

J. K. (Vairai Vykei-Freibergai) Ar Jums ilgojoje kelionėje kalba buvo prieglobstis?

V. V. F. Daugiausia ji man reikšdavo tremtį. Mes, žmonės, esame visuomeniškos būtybės ir kalbą sukūrėme komunikacijai. Aš, kaip tremties vaikas, jaučiausi izoliuota, ne savo vietoje. Eini gatve, matai judančias žmonių lūpas ir žinai, kad jie sako žodžius, tačiau tau tai tik triukšmas, nieko nesupranti. Aš tai patyriau nekart –­ atvykusi į Vokietiją, atvykusi į Maroką, atvykusi į angliškai kalbančią Kanadą. Tarp tavęs ir žmonių, kalbančių svetima kalba, yra lyg stiklo siena – matai judančias lūpas, bet tai neįgauna jokios reikšmės. Mano manymu, gabumas kalboms gimsta iš nevilties – bent jau to, ką vadina manuoju talentu kalboms, pagrindas yra visiška neviltis: akimirkos, kai jautiesi absoliučiai izoliuotas, o taip norėtum bendrauti. Vis dėlto kalba, suprantama, yra ir kai kas daugiau. Praėjusio šimtmečio pradžioje Ferdinandas de Saussure‘as parašė savo garsiąją knygą apie kalbos struktūrą. Jis rašo, kad kiekviena kalba realybę regi savaip, būtent –­ kiekviena kalba skirtingais kampais atspindi vis kitus realybės aspektus. Tai reiškia, kad tik pramokęs antrą kalbą, įgyji binokuliarinę regą: viena kalba regi dalykus šiuo kampu, o kita –­ kiek kitokiu. Tuomet suvoki, kad pasaulis turtingesnis ir įvairiapusiškesnis nei manei tada, kai kalbėjai tik gimtąja kalba. Gimtąja kalba galvoji: yra taip, kitaip būti negali. Tačiau antra kalba tau sako: gi ne, kiti žmonės tai mato kitaip. Todėl kartą, kai pas mane, kaip prezidentę, atvyko rusų moksleivių delegacija ir mėgino įteigti, kad mokydamiesi latvių kalbos jie patiria emocinę traumą ir kad tai kenkia jų smegenims, turėjau atsakyti, kad beldžiasi ne į tas duris. Ne tik dėl to, kad esu poliglotė, ir mane tokios kalbos žeidžia, bet ir dėl to, kad, būdama psicholingvistė, žinau, jog dvikalbiai vaikai, gaunantys dvilypius stimulus, net turi aukštesnį intelekto koeficientą. Vis dėlto kalba yra kai kas daugiau. Tai raktas, atveriantis pasaulį – ir ne tik emocinio sąlyčio pasaulį. Pirmą kartą nusijuokusi tinkamu metu, iš tikrųjų supratusi pokštą, iš kurio juokėsi kiti, pasijaučiau radusi savo vietą. Man pavyko patekti į tavo erdvę ir, pasirodo, vietos mums čia pakanka abiem. Eini iš vieno kambario į kitą ir jautiesi kaip namie, be to, įgyji ir visą ankstesnį palikimą, kurį turi kiekviena kalba, kaip ponia Müller jau minėjo, ir pasakojimus, posakius, tikėjimus, tau tampa prieinamas literatūros pasaulis, literatūra originalo kalba. Pajunti kvapus, spalvas, skonius, kuriuos prikelti vaizduotėje geba kalba, esi greta knygos autoriaus. Kai dvylikos metų pradėjau skaityti Balzaco „Žmogiškąją komediją“, pamaniau, Dieve, juk tai nuobodžiausia knyga pasaulyje! Tačiau vėliau, pažinusi dalykus, apie kuriuos jis kalba, supratau, kad „Žmogiškoji komedija“ yra durys į Balzaco laikų pasaulį –­ taigi ne tik į kitokį kambarį, bet ir į visiškai kitokį laiką. Balzacas užfiksavo tą prancūzų kultūrą visiems laikams – toks ir buvo jo tikslas. Kai pakliūni į kitą kultūrą ir plauki joje lyg žuvis akvariume, jausdamasis kaip namie, – tai išties nuostabus jausmas, tačiau pradžia sunki.

J. K. Tam tikru atžvilgiu abi esate pranašai...

H. M. Aš ne!

J. K. Bet...

H. M. Aš nesu!

J. K. Na, bet kokiu atveju esate rašytojos, ir kiekvienam rašytojui kai kada būtinas dykumos gamtovaizdis ir būtina pasikrauti elementus. Kur jūs tai darote?

H. M. Tai per daug komplikuotas įvaizdis! Elementų neturiu ir niekada nesu buvusi dykumoje. Rašau apie tai, iš ko noriu išsilaisvinti. Kitaip nerašyčiau. Mano nuomone, yra dviejų tipų rašytojai –­ rašantys apie tai, kas juos domina ir ką jie yra ištyrę, ir negalintieji nerašyti, pavyzdžiui, apie gulagą, apie kalėjimus, apie diktatūras, apie ekstremalius nutikimus... Aš priklausau pastariesiems. Aš to specialiai neieškojau, tai tiesiog gyvenimas, tai biografija, ir man literatūra visuomet prasideda ten, kur sunkiausia. Apie tai turiu rašyti, nes tai man pernelyg nesuprantama. Manau, kad rašydama visa tai patiriu iš naujo, lyg viską surikiuoju. Ir tai neturi nieko bendra su pasikrovimu ar nepasikrovimu. Žinoma, rašyti apie diktatūrą yra viena, kai esi viduje, ir visai kas kita, kai esi išorėje. Išorėje, aišku, išvis nė nežinai, ar ta diktatūra dar egzistuoja. Be to, žmogus sensta, viskas, kas jo gyvenime nutikę, keičia matymo kampą. Todėl man kyla vis daugiau ir daugiau klausimų: kaipgi iš tiesų buvo? O dar šešėliai... Galbūt dalykai jau patys išaiškėję, tačiau jų metami šešėliai man vis dar neduoda ramybės. Galima sakyti, kad tai mane pakrauna. Kartkartėm vis dėlto norėčiau nebūti pakrauta. Neišsprendžiama problema nedingsta „pasikrovus“, apie ją turi būti rašoma. Tu norėtum ją išspręsti, bet nelaimė ta, kad tavo žinioje – tik žodžiai. Juk gyvenimas vyksta ne žodžiais.

J. K. (Vairai Vykei-Freibergai) Kur Jūs kraunate savo elementus?

V. V. F. O, aš turiu daug ir skirtingų šaltinių! Manau, kad mums visiems būtina įvairovė, kitaip badmiriautume ir sugniužtume. Kaip tas rausvas zuikutis elementų reklamoje – laksto, laksto, kol paprasčiausiai pavargsta, subliūkšta, ir baigta. Mums, latviams, džiaugsmo šaltinis visada buvo gamta. Anksčiau mudu su vyru Imantu rengdavome seminarus apie latvių kultūros palikimą. Dainų šventės –­ tai buvo lyg „pasikrovimo“ momentai. Ten gaudavai savo B vitamino dozę, kurios užtekdavo visiems metams. Aš dėsčiau prancūzų kalbą Kvebeke, publikuodavausi – daugiausia anglų, bet ir prancūzų bei latvių kalba – tai buvo daugiakultūrė erdvė, kurioje dalijomės resursais ir jautėmės gavę naujos energijos. Dar ir latvių tautinis palikimas: liaudies dainos, kurias ėmiau tirti, ypač apie saulę, kurių turime tūkstančius, – jos atvėrė duris į seną kultūrą.

(...)


Publikacijai parengė Ieva Lešinska

Versta iš “Rīgas laiks“, 2009 metų lapkričio mėn.
Iš latvių kalbos vertė ONA ANNA KARPUTĖ

____________________________________
* Pokalbis vyko 2008 m., straipsnis publikuotas 2009 m. lapkričio mėn. (vertėjos pastaba).

 

Skaitytojų vertinimai


57139. Rūta2010-02-08 11:58
Ačiū vertėjoms ir redakcijai. Seniai teko skaityti tokį įdomų tekstą.

57143. Karla2010-02-08 19:59
Pritariu, nevalia virti savo sultyse.

57182. pl2010-02-12 21:39
Gražus pasikalbėjimas, gaila su lietuviais tokių nedaug

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
5:11:51 Nov 28, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba