Lyčių kovos

Viktoras Binkis. Apie Juos ir Jas Drobė, aliejus. 2009

Sausį „Akademijos“ galerijoje veikė Viktoro Binkio paroda „Apie Juos ir Jas“. Kaip teisingai pastebėjo apie šią parodą „Lietuvos ryto“ dienraštyje rašiusi Lilija Valatkienė, tai, ką savo darbais pasakoja menininkas, ne visiems bus malonu išgirsti. Tikra tiesa, ir tą supratau neatsispyrusi pagundai paskaitinėti po straipsniu išdėstytą viešąją nuomonę. Kiek sujudimo! Tačiau skaitytojų apšauktas feministu, nesuvokiančiu moters grožio, ir nevykusiu Franciso Bacono mėgdžiotoju, autorius ir jo meninė pozicija, mano galva, nė kiek nenukentėjo. Kiek čia tiesos? Daug, nes tai, kuo menininkas kaltinamas, ir yra jo kūrybos tikslai.

Sakysite, kad menininkas – feministas, – šis, ko gero, atrėžtų, kad būtent taip ir yra. Jo paveikslų herojės akivaizdžiai stipresnės už vyrus. To neslepia ir autorius sakydamas: „Be abejo, aš žvelgiu iš feministo pozicijų. Labai kritiškai žiūriu į vyriškąją lytį, žaviuosi moterimis ir iš jų labai daug tikiuosi.“ V. Binkio moterys gudrios, pro krentančias ant veido plaukų sruogas jos dviprasmišku žvilgsniu žiūri į nuodėmių pritvinkusį vyrišką kūną. Taip, stiprioji lytis daugelyje menininko paveikslų tėra kūnai, valdomi instinktų. Tuo tarpu dailioji, kuri čia visai nėra daili, virsta stipria ir net agresyvia. Tačiau, kaip retoriškai paklaustų V. Binkis: „Kas jai belieka?“ Autorius personažus ir jų tarpusavio santykius tapo tokius, kokius mato čia ir dabar, tiek socialinėje, tiek politinėje plotmėje. Jei kalbėsime apie grožio nesuvokimą, tai čia, matyt, derėtų žvelgti į formaliąją darbų pusę. Išdarkyti, žvilgsniu ir teptuku išmėsinėti kūnai, aitrios spalvos ir, rodos, tuo pernelyg stipriai išreiškiami personažų charakteriai – štai kas erzina aktyvius interneto (ir, žinoma, ne tik jo) vartotojus, pirmenybę teikiančius „tikram, gėrį skleidžiančiam menui“. Anei gėrio, anei dailių formų čia nerasime. O kur dar paveikūs kompoziciniai sprendimai, pasitelkus kuriuos objektai išlankstomi, ištampant jų ir taip ligotas galūnes, kad tik tilptų į jiems akivaizdžiai per mažą drobę.

Kas dėl Franciso Bacono – paralelė taip pat ne iš piršto laužta. Panašumas akivaizdus. Ką apie tai pasakytų menininkas – nežinau, tačiau vos įėjus į galeriją iš tikrųjų apima jausmas, kad visa tai matyta. Galbūt tą iš dalies lemia aukščiau išvardytos formaliosios kūrinių savybės. O gal autorius išties simpatizuoja garsiajam britui? Bet kuriuo atveju V. Binkio herojų kūnai taip pat deformuoti, kaip deformuota ir juose tūnanti siela. Ir žodis „tūnanti“ čia labai tinka, nes atrodo, kad šios žmogystos lindi tamsiausiame, ankščiausiame kampe, idant pasislėptų nuo puolančių ar pultų pačios.

Štai tokias bemaž „pasakaites iš rūsio“ apie Juos ir Jas pasakoja Viktoras Binkis, moterų mylėtojas ir tradicinės grožio sampratos darkytojas...