EUGENIJUS KARPAVIČIUS
1953–2010

Neseniai netekome vieno žymiausių Lietuvos knygos dailininkų Eugenijaus Karpavičiaus. Per trumpą gyvenimą jis apipavidalino per 300 įvairių žanrų knygų – meno ir fotoalbumų, katalogų, poezijos, esė knygų, vadovėlių, mokslinių leidinių. Jo apipavidalintos knygos nuolat buvo vertinamos premijomis Lietuvos ir tarptautiniuose Knygos meno konkursuose, tarptautinėse knygų mugėse eksponuojamos Lietuvos leidėjų asociacijos, atskirų Lietuvos leidyklų bei Pasaulio gražiausių knygų konkurso stenduose.

Eugenijus Karpavičius 1973–1978 m. mokėsi Valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija), dirbo „Mokslo“, „Baltų lankų“ ir Dailininkų sąjungos artesria leidyklose, Nacionaliniame muziejuje, 2001 m. įkūrė savo vardo leidyklą. Jis buvo Lietuvos dailininkų sąjungos narys (1984) ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys (2005).

Valstybiniame dailės institute Eugenijus studijavo dizainą, todėl ankstyvoji jo kūryba susijusi su grafiniu dizainu, konkrečiai su teatriniu plakatu. Jis dalyvavo tarptautinėse plakatų trienalėse ir bienalėse Lahtyje (Suomija), Varšuvoje (Lenkija), Brno (Čekija), parodose JAV, Japonijoje, Vokietijoje. 1984 m. Baltijos šalių plakatų trienalėje Taline (Estija) buvo apdovanotas Grand Prix už plakatų kolekciją Panevėžio dramos teatrui, o 1990 m. dailininko kūryba buvo pristatyta Japonijos grafinio dizaino žurnale „IDEA“).

Knygos kompozicijos ir maketavimo pagrindų E. Karpavičius sėmėsi prof. Alberto Gursko paskaitose, kurias pastarasis skaitė grįžęs iš stažuotės Leipcigo aukštojoje grafikos ir meninio knygų apipavidalinimo mokykloje, nes aštunto dešimtmečio VDI studijų programoje knygos menas buvo grafikų prerogatyva, ir dizaineriai šioje srityje dirbdavo retai. Rimtą profesinį požiūrį į knygos meną E. Karpavičius suformavo dirbdamas „Mokslo“ leidykloje (1982–1992) ir savarankiškai analizuodamas tipografikos klasikų ir šiuolaikinių knygos meno teoretikų veikalus. Postūmis profesinėje srityje jam buvo Atviros Lietuvos fondo rengtos išvykos į Frankfurto knygų muges (1995–1997). Išskirtinis E. Karpavičiaus bruožas buvo nuolatinis savarankiškas domėjimasis knygos meno ir spaudos naujovėmis.

Naują požiūrį į tipografinį knygos dizainą Lietuvos knygos mene ženklino dešimtajame dešimtmetyje E. Karpavičiaus apipavidalintos „Baltų lankų“ leidyklos knygos. Dailininkas rėmėsi klasikiniais naujosios tipogra­fikos principais – patogus formatas, aiški architektonika, atitinkanti knygos paskirtį ir adresatą, lengvai skaitomas šriftas, racionaliai sukomponuotos iliustracijos ir moksliniai priedai. Kiekviena jo apipavidalinta knyga turi aiškų scenarijų (prologą, eigą, epilogą), paremtą prasminiais ir meniniais akcentais, ritminėmis pauzėmis. Dailininkas profesionaliai suvokė knygų meno maketavimo specifiką, turėjo įgimtą knygos kultūros jausmą. E. Karpavičius atsakingai vertino knygos sudarymo procesą ir buvo daugelio apipavidalintų knygų sudarymo bendraautoris (pvz., „Antanas Mončys“, „Feliksas Jakubauskas“, „Petras Repšys“ ir kt.). Jis visada „vedė“ knygą nuo idėjos iki jos realizavimo – parinkdavo kiekvieno leidinio vidinių lankų ir priešlapių popierių, įrišimo medžiagas, prižiūrėjo spaudos darbus.

Dailininko meninis stilius pasižymi santūrumu, aiškia maketo kompozicija, darniai ir logiškai išdėstyta vaizdine medžiaga, puikiu profesiniu spaudos galimybių išmanymu. Jis vengė išorinio puošnumo, įvairių dekoratyvių detalių ir vertino minimalizmą. Pagrindinis jo kūrybos principas buvo „mažiau yra daugiau“. Tačiau, kurdamas meno ar fotografijos albumus, dailininkas nevengė emocionalumo, atsiskleidusio per vaizdų išdėstymo ritmą, formų, spalvų santykius.

Tuo pasižymėjo jo apipavidalintos įvairių žanrų knygos – meno albumai, poezija, dalykinė literatūra. Ilgainiu pagrindine E. Karpavičiaus kūrybos sritimi tapo meno, o pastaruoju metu – architektūros fotografijų albumai (pradedant fotoalbumu „Tarybų Sąjungos gamta“, kuris 1987 m. pripažintas gražiausia Pabaltijo knyga ir eksponuotas Brno grafinio dizaino bienalėje, ir vėlesniais darbais –­ „Lietuvos bažnyčių menas“, „Dagerotipai, ambrotipai, ferotipai Lietuvos muziejuose“, „Antanas Mončys“, „Petras Repšys“, „Feliksas Jakubauskas“¸ „Stanisław Filibert Fleury. 1858–1915“, „Pažaislis. Menas ir istorija“, „Vilnius. Baroko miestas“, A. Kunčiaus „Vilnius. 1960–1970“, M. Sakalausko „Vilnius nuo aukštumų“, daugelis kitų). Būtent šio tipo knygose išryškėjo kertiniai E. Karpavičiaus kūrybos principai.

Prisikaupus neįgyvendintų idėjų, dirbant ar bendradarbiaujant įvairiose leidyklose, 2001 m. dailininkas įsteigė „E. Karpavičiaus leidyklą“. Pirmoji šios leidyklos knyga – „Jan Bułhak. Vilniaus barokas“ (2003). Iki 2009 m., kol nepalaužė liga, jis spėjo parengti ir išleisti keliolika mokslinių bei architektūros fotografijų leidinių – „Vilnius. Baroko miestas“ (sudarytoja Giedrė Mickūnaitė, 2006), Algimanto Kunčiaus „Vilnius. 1960–1970“ (2007), Mečislovo Sakalausko „Vilnius nuo aukštumų“ (2008) ir kt.

Liko neįgyvendinti sumanymai... Liko šeima. Likome mes – jo draugai, kolegos... Lietuvos knygos menas neteko daug. Yra nepakeičiamų žmonių. Vienas jų – Eugenijus Karpavičius. Mūsų Augutis...