Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-02-05 nr. 3270

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALGIMANTAS MACKUS.
Pokalbis apie negyvųjų gimimą
7
• SVEIKINAME!
• TRUMPA KRONIKA

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POKALBIAI 
• Kas mes iš tiesų esame?3

POLEMIKA 
• Apie R. Juknio straipsnį „Vėl skelbiamas karas Lietuvos upėms“8

KNYGOS 
• GENOVAITĖ DRUČKUTĖ.
Du vieno autoriaus romanai lietuviškai
• INGA MANELYTĖ.
Ištesėtas pažadas
2
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• KRISTINA STEIBLYTĖ.
„Juodoji višta“ grįžo į „Lėlę“
1
 RIDAS VISKAUSKAS.
Vaikams – su išmone ir meile

KINAS 
• AGNĖ MACAITYTĖ.
Kam plaka širdys „Žiemos ekranuose“?

MUZIKA 
• ANTANO KUČINGIO laiškai.
Tiesus savo siela

DAILĖ 
• AISTĖ PAULINA VIRBICKAITĖ.
„Estampas ’09“ – perspektyvi tradicija

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Choristai

PAVELDAS 
• KRISTINA JOKUBAVIČIENĖ.
Algio Kliševičiaus paroda „Tarp atėjimo ir išėjimo“
2

POEZIJA 
• TOMAS PETRULIS.
9

PROZA 
• POVILAS ŠARMAVIČIUS.
Sekmadienis
3

VERTIMAI 
• CATHERINE DUFOUR.
Šarlit sodas
1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Paslaptis
5

IN MEMORIAM 
• EUGENIJUS KARPAVIČIUS
1953–2010

KRONIKA 
• Artėja XI Vilniaus knygų mugė
• Nauji žurnalo „Vilnius“ numeriai

DE PROFUNDIS
Užtenka dingti elektrai – iškart nustoja galios visos ideologijos
 
• LUANA MASIENĖ.
Skaičiuotė
• Muzikologas nelegalas Palmyra Dzvonkas fon Faršas.
CD arba Dzievas Kumpaktas
4

DAILĖRAŠTIS
LDS informacinis priedas
 
• SVEIKINAME!
• AUŠRA POŠKUTĖ.
Kur link artėja tapyba
2
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Knygos ženklų liudijimai
2
• Su tapytoja EGLE GINEITYTE kalbasi dailėtyrininkė NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Gyvenimas tapybos atradimo džiaugsmu
1
• AISTĖ BIMBIRYTĖ.
Lyčių kovos
1
• KRISTINA STANČIENĖ.
Už dekoratyvumo ribos?
3
• Priėmimo į Lietuvos dailininkų sąjungos tikruosius narius taisyklės2
• Informacija
• Dėmesio!
• Jubiliejai
• Parodos LDS galerijose
• In memoriam1

TEATRAS

Vaikams – su išmone ir meile

RIDAS VISKAUSKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Aktoriai Vaidotas Žitkus, Aldona Vilutytė ir Vytautas Leistrumas spektaklyje „Kvailos ir trumpos istorijos“
Nuotrauka iš „Monoklio“ archyvo

Apie spektaklį mažiesiems „Kvailos ir trumpos istorijos“, sukurtą pagal Kęstučio Kasparavičiaus knygas „Kvailos istorijos“ ir „Trumpos istorijos“ (rež. Antanas Gluskinas; „Monoklio“ studija), turėjau parašyti dar praėjusį rudenį (premjera įvyko rugsėjo 25 d. vaikų globos namuose „Gilė“ Vilniuje), tačiau taip jau būna: festivaliai, premjeros, renginiai, finansiniams metams baigiantis, lipa vienas kitam „ant galvos“, vos spėji bėgioti iš vieno į kitą, tad dabar tenka žvilgčioti į užrašų knygutę, ką buvau pasižymėjęs apie minėtą spektaklį...

Gyviausias emocinis įspūdis – tai ekstremalios sąlygos, kuriomis vaidino aktoriai Aldona Vilutytė, Vaidotas Žitkus (abu iš Keistuolių teatro) ir Vytautas Leistrumas (iš „Atviro rato“; visi aktoriai –­­ Aido Giniočio mokiniai, tad profesiniam susikalbėjimui kliūčių nebuvo). Siaura, bet gana gili jaukių vaikų globos namų „Gilė“ salė buvo pilna vaikų; priekyje buvo įsitaisę vaikeliai, susodinti ar vežimėliuose, kurie dėl įvairių apsigimimų ir ligų negalėjo reaguoti į vaidinimą kaip įprasta... O spektaklis pagrįstas aktorių bendravimu su vaikais. Po vaidinimo klausiau aktorių, ar jie, iš pradžių pamatę žiūrovus, nepatyrė šoko? Juk negalima ignoruoti priekyje sėdinčių, apsimetinėti, kad jų nematai, bet negalima ir delsti, laukti jų reakcijų – nuobodžiaus kiti žiūrovai... Vėliau pagalvojau, kad aktoriaus profesija – tai ir žmogaus širdies išbandymas, ne vien profesionalumo. O ne vieną apdovanojimą už knygas vaikams kaip autorius ir dailininkas pelnęs K. Kasparavičius atkreipė dėmesį: galbūt „sunkieji“ vaikai nesuprato visų spektaklio siužeto peripetijų, bet gal juos veikė gera aktorių nuotaika ir formos dalykai –­ spalvos, ritmas, muzika?..

Vaidinimas sugalvotas kaip kamerinis mobilus teatrinis žaidimas, pasitelkus vadinamą gyvą aktorių planą, lėles, nesudėtingą scenografiją –­ lentynėlių konstrukciją, kuri iš priekio atrodo kaip kvadratukų kompozicija, iš už jos aktoriai traukia paslėptas detales (dailininkė Aistė Anaitė). Kiekvienas aktorius čia kuria daugybę charakterinių vaidmenukų ir žaidžia su pirštininėmis lėlėmis (lėlių animacija nėra dramos aktoriams įprasta, galbūt būtų pravertusios patyrusio lėlininko konsultacijos-pratybos). Žmonių veikėjus čia įkūnija lėlės, o daiktus „įvaizdina“ aktoriai. Linksmus etiudus apie daiktus, jų transformacijas aktoriai turbūt mėgsta nuo studijų laikų: čia gali pasireikšti kiekvieno fantazija, humoras, pastabumas, skonis ir formos pojūtis. Juk smagu žiūrėti, kaip A. Vilutytė žaidžia Dantų pastos tūbelę, Šlepetes, Keramikinį vazonėlį, Šakutę, Porcelianinį puodelį, o vyrukai – kokius „pensijon išėjusius“ batus, kiaušinius obuolių pyragui, šaukštą ar peilį... Patenkinti ir mažieji – linksmai pažadinama jų vaizduotė, kūrybiškumas.

Istorijos, kurių spektaklyje bene 12 (aktoriai susitarę jas kaitalioja pagal situaciją, publiką), suvertos ant vienos dienos buities ritualų, kurie vaikams gerai pažįstami – nuo rytmetinio prausimosi iki vis atidėliojamos privalomos draugystės su pagalviuku vakare...

Spektaklis žaismingas, be lašo didaktikos (tuo, beje, kaip ir primityvoka forma, sumenkintais tikslais sau, kaip režisieriui, netikėtai sutrikdė Arnoldo Jalianiausko kamerinis muzikinis vaidinimas vaikams „Paika pelytė“ Valstybiniame jaunimo teatre, kuris iš karto pradedamas „bum čik, bum čik“ ritmu, aktoriai dainuoja aibę dainų pagal fonogramą, o ši ir leidžiama per garsiai; aktoriai ne tiek žaidžia, kiek imituoja žaidimą...).

Štai pirmoje „kvailoje“ istorijoje veikia personažai: Dantų šepetukas, Pastos tūbelė, Senas muilas. Pirmiausia jie sveikinasi su vaikais: „Sveiki, dantys: iltiniai, krūminiai!“ – ir mažyliai iš karto linksmai sušurmuliuoja, užsimezga jų kontaktas su spektakliu. Po to aktoriai sužaidžia etiudą – istoriją apie gal ir ne tokį mielą vaikams, bet būtiną ryto prausimąsi...

Vaidinimas – interaktyvus, aktoriai vaikų tai klausinėja, tai duoda užduočių arba organizuoja masinį žaidimą. Žinoma, per vaikų replikas atsiskleidžia jų šeimos pasaulis, teatrinė kultūra. Spektaklio personažui paklausus, ką paprastai galima rasti šaldytuve, vienas vaikis tiesiai šviesiai pasakė: „Alaus!“ Mes, suaugę žiūrovai, iš juoko kritome vietoje, aktoriams teko laikytis... (Vaikų replikos aktoriams per spektaklius –­ atskira tema. Neužmiršiu per Vilniaus teatro „Lėlė“ vaidinimą „Muzikinė dėžutė“ vieno isterikon linkusio mažylio reikalavimo, subtiliai pritemdžius salę prieš spektaklio pradžią: „Uždekite šviesą, arba iškviesiu policiją!“)

Norėtųsi „Kvailas ir trumpas istorijas“ pamatyti dar kartą, atgaivinti įspūdžius, pasitikrinti, kaip jame sudėlioti režisūros akcentai: ar tarp gausybės istorijų „nepasimeta“ spektaklio ritmas, pagrindinė mintis. Spektaklį aktoriai jau vaidino Utenoje, Rokiškyje, Alytuje. Gal „Monoklio“ vadybininkai ras būdų, kaip parodyti spektaklį platesnei Vilniaus žiūrovų publikai?

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
5:11:45 Nov 28, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba