Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-02-05 nr. 3270

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALGIMANTAS MACKUS.
Pokalbis apie negyvųjų gimimą
7
• SVEIKINAME!
• TRUMPA KRONIKA

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POKALBIAI 
• Kas mes iš tiesų esame?3

POLEMIKA 
• Apie R. Juknio straipsnį „Vėl skelbiamas karas Lietuvos upėms“8

KNYGOS 
• GENOVAITĖ DRUČKUTĖ.
Du vieno autoriaus romanai lietuviškai
• INGA MANELYTĖ.
Ištesėtas pažadas
2
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• KRISTINA STEIBLYTĖ.
„Juodoji višta“ grįžo į „Lėlę“
1
• RIDAS VISKAUSKAS.
Vaikams – su išmone ir meile

KINAS 
• AGNĖ MACAITYTĖ.
Kam plaka širdys „Žiemos ekranuose“?

MUZIKA 
 ANTANO KUČINGIO laiškai.
Tiesus savo siela

DAILĖ 
• AISTĖ PAULINA VIRBICKAITĖ.
„Estampas ’09“ – perspektyvi tradicija

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Choristai

PAVELDAS 
• KRISTINA JOKUBAVIČIENĖ.
Algio Kliševičiaus paroda „Tarp atėjimo ir išėjimo“
2

POEZIJA 
• TOMAS PETRULIS.
9

PROZA 
• POVILAS ŠARMAVIČIUS.
Sekmadienis
3

VERTIMAI 
• CATHERINE DUFOUR.
Šarlit sodas
1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Paslaptis
5

IN MEMORIAM 
• EUGENIJUS KARPAVIČIUS
1953–2010

KRONIKA 
• Artėja XI Vilniaus knygų mugė
• Nauji žurnalo „Vilnius“ numeriai

DE PROFUNDIS
Užtenka dingti elektrai – iškart nustoja galios visos ideologijos
 
• LUANA MASIENĖ.
Skaičiuotė
• Muzikologas nelegalas Palmyra Dzvonkas fon Faršas.
CD arba Dzievas Kumpaktas
4

DAILĖRAŠTIS
LDS informacinis priedas
 
• SVEIKINAME!
• AUŠRA POŠKUTĖ.
Kur link artėja tapyba
2
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Knygos ženklų liudijimai
2
• Su tapytoja EGLE GINEITYTE kalbasi dailėtyrininkė NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Gyvenimas tapybos atradimo džiaugsmu
1
• AISTĖ BIMBIRYTĖ.
Lyčių kovos
1
• KRISTINA STANČIENĖ.
Už dekoratyvumo ribos?
3
• Priėmimo į Lietuvos dailininkų sąjungos tikruosius narius taisyklės2
• Informacija
• Dėmesio!
• Jubiliejai
• Parodos LDS galerijose
• In memoriam1

MUZIKA

Tiesus savo siela

ANTANO KUČINGIO laiškai

[skaityti komentarus]

iliustracija
Kučingių auksinės vestuvės 1972 m. Iš kairės: sėdi duktė Rasa, anūkė Jurga Kučingytė, M. ir A. Kučingiai, anūkė Jūratė Šleinytė, stovi žentas Aleksandras Šleinys, marti Irena, sūnus Algimantas, anūkas Kęstutis Šleinys
Nuotrauka iš M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos muziejaus rinkinių

2009 m. spalio 18 d. sukako 110 metų, kai gimė vienas iškiliausių menininkų lietuvių operos istorijoje, Lietuvos kariuomenės karininkas-topografas, politinis kalinys Antanas Kučingis. Jis prisimintas Kauno muzikiniame teatre, Menininkų namuose ir Veiverių A. Kučingio menų mokykloje.

A. Kučingio gimtinė – Veiveriai. Čia 1919 m. jis baigė mokytojų seminariją. Po metų – Kauno karo mokyklą. Iki 1937 m. dirbo Lietuvos kariuomenės štabo Topografijos skyriuje. 1923 m. pradėjo studijuoti Kauno muzikos mokyklos A. Kutkaus dainavimo klasėje, o 1924 m. debiutavo Valstybės teatre, dainavo Greminą P. Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“. A. Kučingio repertuaras teatre sparčiai plėtėsi – iki 1944 m. jis sukūrė 61 vaidmenį. Įvairialypis talentas – sodrus, nepakartojamo tembro, plataus diapazono ir turtingos dinamikos, kupinas niuansų balsas, muzikalumas ir artistinis žavesys, raiški ir įtaigi vaidyba pelnė A. Kučingiui pasisekimą Lietuvoje ir gastroliuojant Paryžiuje, Prahoje, Stokholme, Helsinkyje, Taline, Maskvoje. 1948 m. šlovė nutrūko, jis buvo suimtas ir iki 1956 m. kalėjo Mordovijos, Kemerovo, Omsko srities lageriuose. Iš Lietuvos buvo ištremti beveik visi A. Kučingio artimieji. 1956 m. liepą dainininkas grįžo į Lietuvą, kur jo likimas klostėsi permainingai. Penkerius metus dainavo Vilniaus operos ir baleto teatre, tačiau į jį buvo priimtas po didelių išgyvenimų ir visuomenės skandalo. 1961 m. jis buvo priverstas parašyti pareiškimą, kad savo noru išeina į pensiją. Tai buvo smūgis, nes jautė daug kūrybinių jėgų, norėjo dainuoti ir žinojo, kaip jo laukia publika... Tikru pensininku netapo. Jį pakvietė bendradarbiauti Kauno muzikinis teatras. Nemažai koncertavo, dažnai jam akompanuodavo jo vaikaitė Jūratė Šleinytė. 1977 m., V. Noreikos pakviestas, A. Kučingis dar kartą dainavo Mefistofelį Vilniaus operos ir baleto teatre. 1983 m. liepos 7 d. maestro mirė, palaidotas Romainių kapinėse.

Atmintyje A. Kučingis visada bus gyvas kaip didis menininkas, kovotojas už lietuvybę, žmogus, nepraradęs orumo sunkiausiomis gyvenimo aplinkybėmis, anot A. Geniušo, ir su kalinio šimtasiūle atrodęs kaip kunigaikštis. Iki paskutiniųjų dienų, nepaisant sovietų valdžios represijų, jo dvasia nepalūžo, pasak poeto Antano Miškinio, „tiesus savo sieloje ir poelgiuose, kaip riteris be baimės ir priekaišto“.

M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos muziejuje saugomas Lietuvos bosų karaliaus A. Kučingio palikimas – per 3360 eksponatų, kuriuos padovanojo dainininkas, taip pat jo sūnus Algimantas Kučingis ir dukra Rasa Šleinienė, kiti asmenys. Nuotraukos, laiškai, dokumentai, asmeniniai daiktai byloja apie dramatišką menininko gyvenimo kelią.

Iš A. Kučingio epistolinio palikimo siūlome keletą laiškų. Vienas laiškas rašytas 1955 m. iš lagerio dukrai Rasai ir jos vyrui Aleksandrui Šleiniams į Krasnojarsko kraštą, kur jie gyveno tremtyje 1948–1957 m. Kiti trys laiškai rašyti 1968–1969 m. jaunystės draugui, sportininkui ir operos mylėtojui Juozui Klimui. Laiškai skelbiami pirmą kartą, jų kalba netaisyta.

                      Kristina Mikuličiūtė-Vaitkūnienė

1955. V. 23.

Rasužėle, Aleksiuk – brangieji mano!
Gavau jūsų laiškus iš V. 2 ir 5. Ačiū! Gavau sykiu ir vaikelių margas gromatėles, o taip pat ir jų fotografiją. Jūsų visų keturių fotografiją prie buto gavau anksčiau, taigi dėkoju kartu už visas. Negaliu atsidžiaugti žiūrėdamas į mažuosius, ypač į Jūruškėlę1. Ši paskutinė fotografija gana gera. Iš jos matyti vargani jūsų rūmai, bet viską puošia tie du mažieji sibiriakai. Tiesa, kai fotografuosite toliau, tai reiktų fotografuoti tik biustukus, kad veideliai būtų didesni ir aiškesni, nes aplinka ir apranga nesvarbu.

Jei neklystu, šią dieną sukanka septyni metai, kai mes rūsyje būdami, stengėmės sužinoti ar bent nuspėti, ką ir kur veža, nes kad veža, tai buvo aišku iš šūkavimų ateinančių iš to baisaus kiemo. Buvo tokių juokdarių, kurie spėliojo, kad išvažiuoja pareigūnų šeimos, o paskui ir mūsų kambarin atėjo žmogus iš miesto ir pasakė kas per siaubas užgulė miestą ir šalį. Gi artimiausiąjį ketvirtadienį sulaukiau duoklę nuo … Rastauskienės2. Gailiai, gailiai pravirkau supratęs, kas įvyko mano brangiajam lizdeliui. Vai sunki, baisi mano būklė tuomet buvo. Tik dabar pamatęs veidrodėlio šukėje savo baltą ir pliką galvą suvokiu tą sunkią ligą, kuria aš ir kiti sirgo, o kokie gilūs randai įsirėžė ne tik į kūną ir išorę, bet į pačias sielos gelmes, į būdą, į visą prigimtį.

Visuomet jaudinuosi ir neapsakomai gailauju jūsų nevykusios jaunos laimės. Ar tokia ji turėjo būti? Ir pagaliau už ką? O baisi pasaulio šlykštynė! Kaip aš trokštu jums gero padaryti, paguodos suteikti ar bent mažiausią paslaugą atlikti, kad šiek tiek užlyginti tą nuoskaudą, gal net tą neapdairumą ar abuojumą sušvelninti, kurio jūs patyrėt. Ir visų, visų jūsų mano artimųjų – brangiųjų gaila, gaila man labai. Pasiilgau begaliniai. Kada aš sulauksiu tos laimės ir galėsiu jus prispausti prie širdies, išklausinėti ir išklausyti jūsų vargą ir išgyvenimus ir pasidžiaugti bendru džiaugsmu ir laime skaidria, kurios visi mes trokštam ir laukiam, laukiam.

Kazelis3 atgavo motulei visas trobas, išskiriant kluoną ir tvartą. Gavo karvę ir sodą. Iš namų iškraustė gyventojus ir žada remontuoti. Algužėlis4 žada nuvažiuot kuriam laikui atostogų metu. Rūpi man ir A-lio netikrumas toje, vadinamoje, aukštoje mokykloje. Skundžiasi vargšelis, kad sunkus ir jo kelias „laisvėje“.

Visiems nerimas ir netikrumas neduoda galimybės dirbti ir tyliai gyventi. Visur tas prakeiktas, dirbtinas triukšmas ir įkyrumas.

Šiaip šiuo metu jaučiuosi geriau, bet nuolat kankina hipertoniško pobūdžio galvos skaudėjimas. Vika5 nuolat siunčia mitalą, dažnai rašo ir guodžia ir džiugina ne tik mane vieną. Ji niekad nesiskundžia savo dalia. Jai vargas pakeliamas lengvai, ji visuomet pilna energijos, dėl kurios čia mudu su Antmi6 negalim atsidžiaugti. Tur būt iš viso tiems žmonėms, kurie mažiau rūpinasi savimi, o daugiau gelbsti ir domisi kitais artimais ir tolimesniais, lengviau išgyventi savo nedalią.

Dutė7 kaip paprastai rašo retai ir nedaug, bet jos gyvenimo sąlygos tokios. (…)

Bučiuoju visus! Sudie!

MIELAS KĘSTUTĖLI8, AČIŪ TAU UŽ LAIŠKELĮ SU TAVO NAMELIU. PRAŠAU TAVE PADĖKOK IR SAVO SESELEI JURUŠKĖLEI UŽ FOTOGRAFIJĄ IR LAIŠKĄ. BUČIUOJU JUDU ABU.

JŪSŲ ANTANĖLIS

P.S. Nespėjęs išsiųsti, gavau Rasužės laišką V. 12 ir Kęstučio, taip pat Aleksiuko V. 15.

A.


______________________________


Palanga, 1968. V. 29

Mielas drauge!
Iš Kauno išbirzgėm 11 valandą. Kaip ir visų tarnybinių autobusų vairuotojai mėgsta uždarbiauti, taip ir mūsiškis Vilijampolėje prieš kalną sustojęs prilandino kimštinai keleivių ir įkopęs į viršų sustojo. Paaiškėjo, kad prakiuręs radiatorius ir bėga vanduo, taigi visą kelionę valandėlę pavažiavę vis turėdavom dažną progą sustoti ir pasipildyti vandens. Paskui prieš Rietavą nuleido padangą. Čia vėl pailsėjom daugiau pusvalandžio. Taip pakeliui išbarstę visus keliauninkus 18 val. privažiavom savo pastogę Palangoje. Pačiame mieste maža pakitimų. Šalta kaip ir Kaune. Kiek pavalgę nuėjom į pajūrį. Prie tilto visa lentpjūvė. Pristatyta barakų, priversta rastų, pritampyta laidų ir prišiukšlinta. Kol kas tik tilto poliai kyšo. Pakraštyje plūduriuoja vandenyje įvairių statybinės medžiagos atliekų ir rastų.

Parkas labai išretėjęs. Vietomis ištisi plotai be medžių, tik kelmai ir šaknys. Prie muzikinio paviljono daugelio aukštųjų pušų nebėra. Kopos visu pajūriu koki 10 metrų nugriautos. Viskas suniokota. Širdį skauda žiūrint. Daug metų praeis, kol šios žaizdos užgis. Vasarotojų negausu, daugiausia atvykėliai. Visur remontai ir statybos. Paplūdimys pakirptas iš abiejų galų po kokį puskilometrį – akėjamas normaliai. Jūra tuščia. Jokių laivų nesimato. Čia prie vandens ir baigiasi visi interesai ir draugystė su kaimynais. Maisto produktų pakankamai ir be ilgų eilių. Nei saulės, nei maudyklės, o be to ir tinginys apgulė. Taip ir slankinėjam pusmiriai, kol apsiprasim ir įsitrauksim į sveikatos taisymą. Tai tokie pirmieji įspūdžiai. Prašau perduoti linkėjimų poniai Vandai9 ir visai Jūsų mielai šeimai.

AKuč[ingis]


______________________________


Nida, 1969. V. 13

Atvažiavom laimingai. Visu pakraščiu Nemuno stovi vyrai ir vaikinai įmerkę meškeres, spiningus, palaidines ir kitokias meškeriojimo priemones. Kai kur ir valtyse sėdėdami dirba dabar jau draudžiamą darbą – gaudo žuvis. Tarpai tarp meškeriotojų – nuo trijų iki penkių šimtų metrų. Drąsesnieji net pamoja ranka –­ suprask – važiuokit savo reikalais ir nekliudykit. Sutikom Tobol, Ural, Svir ir keletą panašiais pavadinimais krovininių laivų, kurie rėžia mūsų Nemunėlio švelnią nugarą. Jau apie Rusnę pavasario žalumą papildo pilkumos, bet didelio skirtumo nėra. Čia, Nidoje, šiandien padvelkė šaltas vėjas ir didelis noras eiti į pliažą sumažėjo. Šalta, nors saulutė šviečia.

Poilsiautojai renkasi, daugumoje –­ vyresnieji broliai. Nuo to laiko, kai paskutinį kartą čia buvome, pristatyta keletas daugiabučių namų atvykėliams, o šiaip šiukšlynai miške padidėję ir pažangos nedaug. Į pliažą dar negalima eiti. Paklausus kodėl negalima, pasakė –­ zona – dar nesusitvarkė. Pusryčių davė gausiai ir viską suvalgėm. Vietoje sviesto – kažkoks gaminys, panašus į kremą, bet varškė skani. Nusipirkau pašte vokų, o knygyne – bloknotą. Vienoje vietoje šių prekių gauti negalima. Taigi ir rašau. Mat jeigu šilta ir gražus oras, tai šitas darbas (literatūrinis) – prievarta! Miegojom blogai – visą naktį kaukė signalai švyturiuose, nes nuo pusės dienos buvo didelė migla ir lijo. Be to naujoje vietoje pirmoji naktis nesimiega. Apėjom artimiausias vietas ir pasidžiaugėm nuostabiu šio žemės rojaus grožiu. Čia ir pernykštė audra lyg mažiau nuostolių padariusi. Nematyti tiek išvartų, kiek Palangoje. Pajūryje dar nebuvom. Pamaryje nešvaru. (...).

Būsim čia iki 24 gegužės. 25 rytą autobusu važiuosim į Klaipėdą ir Palangą. Ten tur būt teks pabūt iki Petrinių, nes turiu žinių, kad brolis švęs savo „kapą“ vardines ir dar kažką, taigi reiks grįžti į Mauručius pasiurbti alkoholiaus. Dažnai ir vis dažniau pasitaiko tokių „švenčių“, o paskui reikia spjaudytis ir sirgti. Sulaukiau senatvės, o proto dar vis pakankamai nesulaukiau, ne tik aš, bet va ir mano giminaičiai tokie pat protingi kaip ir aš. Taigi baigiu. Prašau pasveikinti ponią Vandą ir visų eilių jūsų mielą jaunimą.

Su pagarba AKuč[ingis]
Nida, poilsio namai „Jūratė“


______________________________


Palanga, 1969. VI. 5.

Jau vienuolika dienų, kai mes šildomės Palangoje. Atvažiavę radom Šleinį10, taigi abu drąsiai nukeliavom į tolimą vyrų paplūdimį. Taip porą dienų užuovėjoje jautėmės patenkinamai. Vėliau atšalo ir iki šiam laikui nesijaučia tos gintarinės Palangos. Paplūdimį pernai akėjo, šįmet pradėjo arti. Vietoje gintaro gintarinė jūra meta dervą. Dervos dūmų tvaikas sklinda link jūros iš statybų ir dangoraižių dūmtraukių. Kur tai apie rečfloto11 vilą vyksta šaudymas iš pistoletų ir kitoks tarškėjimas ir ūžimas. Šalta, pučia vėjai, nėra kiaušinių. Traukia noras važiuoti namo. Matyt atėjo tos dienos, kurios senolių laikais buvo leidžiamos gumbinėje už duonkepio. Labai gerai pasišildėme vieną kartą pirtyje, taigi kyla vilionė pakartoti. Jeigu prie viso šito nepatogumo pridėti norą rūgščių kopūstų, kurių liko Kaune, o čia nėra, tai bus suprantamas pasipiktinimas visais nedatekliais ir blogu mūsų ūpu. Kad tik datemptume iki birželio galo sveiki. Vanduo šaltas, bet reikia pasišlapinti. Tai ir visas malonumas seniem žmonėm. Dar Kaune kažkuri ponia, skaitanti lenkišką žurnalą, grafoje „pod psem“ rado birželio mėnesio prognozę ir sakė, kad bus šaltas blogas oras ir nepatarė skubintis važiuoti. Tikėjausi turėsiąs laiko, jūsų patariamas, rašyti, bet beveik nieks neišeina. Nėra pašaukimo ir gabumo. Šiam reikalui mados nepakanka. Paskaitai jūsų rašytų sakinių ir iš vieno posmo jauti tą „Kažką“, kurio ne visi ir nedaug kas turi ir gali. Pasveikinkit mielą ponią Vandą ir visą jaunimą. Sveikina ir žmona visus. Nidoj jūsų laišką gavau, ačiū! AK[Antanas Kučingis]


____________________________________
1 Jūratė Šleinytė – A. Kučingio vaikaitė
2 Rastauskienė – kaimynė Aušros gatvėje Kaune
3 A. Kučingio brolis
4 A. Kučingio sūnus Algimantas
5 Viktorija Kaupelienė, M. Kučingienės sesuo
6 Antanas Miškinis
7 A. Kučingio žmona Marija Magdalena Kučingienė slapstėsi Suvalkijoje, dirbo pas ūkininkus. Vėliau, gavusi mokytojos darbą Verpenos mokykloje (Kelmės raj.), darbavosi, augindama kiaules, daržoves, vaisius ir siuntiniais pagelbėdama lageriuose bei tremtyje atsidūrusiems saviškiams.
8 Kęstutis Šleinys – A. Kučingio vaikaitis
9 Juozo Klimo žmona Vanda
10 A. Kučingio žentas
11 Upės prieplaukos (rus.)

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
5:11:44 Nov 28, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba