Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-02-05 nr. 3270

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALGIMANTAS MACKUS.
Pokalbis apie negyvųjų gimimą
7
• SVEIKINAME!
• TRUMPA KRONIKA

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POKALBIAI 
• Kas mes iš tiesų esame?3

POLEMIKA 
• Apie R. Juknio straipsnį „Vėl skelbiamas karas Lietuvos upėms“8

KNYGOS 
• GENOVAITĖ DRUČKUTĖ.
Du vieno autoriaus romanai lietuviškai
• INGA MANELYTĖ.
Ištesėtas pažadas
2
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• KRISTINA STEIBLYTĖ.
„Juodoji višta“ grįžo į „Lėlę“
1
• RIDAS VISKAUSKAS.
Vaikams – su išmone ir meile

KINAS 
• AGNĖ MACAITYTĖ.
Kam plaka širdys „Žiemos ekranuose“?

MUZIKA 
• ANTANO KUČINGIO laiškai.
Tiesus savo siela

DAILĖ 
• AISTĖ PAULINA VIRBICKAITĖ.
„Estampas ’09“ – perspektyvi tradicija

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Choristai

PAVELDAS 
• KRISTINA JOKUBAVIČIENĖ.
Algio Kliševičiaus paroda „Tarp atėjimo ir išėjimo“
2

POEZIJA 
• TOMAS PETRULIS.
9

PROZA 
• POVILAS ŠARMAVIČIUS.
Sekmadienis
3

VERTIMAI 
 CATHERINE DUFOUR.
Šarlit sodas
1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Paslaptis
5

IN MEMORIAM 
• EUGENIJUS KARPAVIČIUS
1953–2010

KRONIKA 
• Artėja XI Vilniaus knygų mugė
• Nauji žurnalo „Vilnius“ numeriai

DE PROFUNDIS
Užtenka dingti elektrai – iškart nustoja galios visos ideologijos
 
• LUANA MASIENĖ.
Skaičiuotė
• Muzikologas nelegalas Palmyra Dzvonkas fon Faršas.
CD arba Dzievas Kumpaktas
4

DAILĖRAŠTIS
LDS informacinis priedas
 
• SVEIKINAME!
• AUŠRA POŠKUTĖ.
Kur link artėja tapyba
2
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Knygos ženklų liudijimai
2
• Su tapytoja EGLE GINEITYTE kalbasi dailėtyrininkė NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Gyvenimas tapybos atradimo džiaugsmu
1
• AISTĖ BIMBIRYTĖ.
Lyčių kovos
1
• KRISTINA STANČIENĖ.
Už dekoratyvumo ribos?
3
• Priėmimo į Lietuvos dailininkų sąjungos tikruosius narius taisyklės2
• Informacija
• Dėmesio!
• Jubiliejai
• Parodos LDS galerijose
• In memoriam1

VERTIMAI

Šarlit sodas

CATHERINE DUFOUR

[skaityti komentarus]

      Catherine Dufour gimė 1966 metais. Ji pradėjo rašyti eiles, būdama septynerių. Po penkerių metų, sužinojusi, kad „visi poetai baigia savo karjerą kaip ginklų kontrabandininkai“, ji metė poeziją ir pradėjo rašyti noveles. Po dvidešimties metų ir kelerių apdovanojimų atrado Terry Pratchettą ir nusprendžia viską pradėti nuo nulio. Taip gimė jos ciklas „Quand les dieux buvaient“ („Kai dievai gerdavo“), pelnęs Merlino premiją, o vienas iš šiam ciklui priklausančių mokslinės fantastikos romanų „Le Goût de l’immortalité“ („Nemirtingumo skonis“) ją išgarsino tarp Prancūzijos šiuolaikinės fantastinės literatūros rašytojų.


– Šis sodas stovi apleistas jau ilgus metus.

Andrė Matenas savo sausa ranka paglostė nudžiūvusios kriaušės kamieną.

„Ilgus metus...“ 

– Gaila, – tarė Aleksis, žvalgydamasis aplink. Pajuodusi nuo samanų Pomonos statula, įsprausta į buksmedžio nišą, stovėjo virš persikreipusio akmeninio suolo. Po visa užgrobusiomis gervuogėmis dar buvo galima įžvelgti braškyno pėdsakus. Žolė buvo apėjusi visas alėjas, kurios it ilgi išblyškę vaiduokliai rangėsi po sulūžusiomis arkomis.

– Čia buvo vaismedžių sodas, o čia – rožynas, – tęsė Andrė. Jis stabtelėjo prie purvo balos, virš kurios liūdėjo pageltęs gluosnis.

– Čia plaukiojo raudonos žuvelės ir mediniai laiveliai. Kiekvienais metais mes juos perdažydavom.

Andrė atsisuko:

– Čia, po liepa, valgydavome pavakarius. O ten, beržyne, šalia didžiojo riešutmedžio, vasarą buvo pati vėsiausia vietelė visoje apylinkėje.

Šnarėdamos drebulės po jų kojomis žėrė rieškučias auksinių lapų. Aleksis giliai įkvėpė gedinčios žemės ir sudrėkusių grybų aromatą.

– Čia taip liūdna.

Vėjas nusileido nuo medžių viršūnių, aplink abiejų vyrų kojas įsuko auksinius ratus, pūstelėjo į veidus artėjančio sniego nuojautą.

– Skraidė daug drugelių; tai dėl rožių.

Andrė pakėlė į pilką dangų be galo mėlynas akis. Net perkopus šešiasdešimt, jo veidas, paženklintas begale raukšlių, liko gražus. Išsitaršę žili plaukai jaunino. Aleksis buvo panašus, nepaisant kone pusės amžiaus skirtumo. Jis atsisėdo ant suolo, pasirėmė alkūnėmis į kelius ir pakėlė galvą į Andrė:

– Man taip sunku įsivaizduoti, kad šios kapinės kadaise buvo smagi vieta.

Andrė atsisėdo šalimais:

– Tai buvo smagi vieta. O kapinėmis ji tapo prieš..., na, buvau kiek jaunesnis už tave. Ar tau kas nors jau pasakojo apie Šarlotę Berg?

– Ne. Ji Kristinos giminaitė?

– Šarlotė Berg gimė tais pačiais metais kaip ir aš. Ji yra... buvo tavo draugės Kristinos močiutės sesuo. Tais laikais mes susieidavom kiekvieną vasarą, lygiai kaip tu kas vasarą susitinki su Kristina ir visa bičiulių kompanija. Jūs savo popietes leidžiate paplūdimyje, mes savąsias leisdavome čia. Mūsų kompanija buvo kiek mažesnė nei jūsiškė. Tavo senelis, dėdė Fransua, kurį pravardžiuodavom Balų Lancelotu, Šarlotė Berg, jos pusseserė Adriana Vilers ir senoji teta Roza, kuri tada nebuvo nei teta, nei sena. Ir kiti – kartais mano brolis Adrianas, tas, kuris mirė per karą nuo raudoniukės, taip pat toks Benua, jei neklystu, tėvas to, kuris pabėgo su savo įbroliu – mūsų buvo apie penkiolika. Ir Diteris Soksas, kurį vietinės senės vadindavo „pačiu gražiausiu vaiku pasaulyje“. Kartais, kai mergaitės žaisdavo, matuodamosi savo mamų suk­neles, susieidavom tik vaikinai. Plukdydami laivelius, kalbėdavom visada apie tą patį – bendrai apie moteris ir konkrečiai apie šias paneles. Ir visada prieidavom tos pačios išvados – Adriana buvo pati gražiausia, tačiau mes visi buvome įsimylėję Šarlotę.

Andrė nuo peties nubraukė pūką, nukritusį iš apleisto lizdo.

– Taip, taip, patikėk manimi, Adriana buvo labai graži. Dailus veidas, gražūs šviesūs plaukai ir šviesios akys. Ji buvo visai smulkutė ir juokdavosi tik kartą per metus, tačiau jos šypsena buvo nuostabi. Tuo tarpu Šarlotė buvo aukšta kūninga mergaitė, ilgų ilgiausiais juodais plaukais. Niekas, noriu pasakyti – niekas fizine prasme, negalėjo paaiškinti, kur slypėjo jos žavesys, – nei kodėl, nei iš kur jis sklisdavo. Galbūt jos dvasia buvo nerami, ji įaudrindavo kraują, kuris, pašėlęs, liesdavo odą ir tai buvo matyti. Šarlotė buvo tobulo, kiek matinio baltumo, o jos lūpos buvo raudonos lyg tamsi rožė. Ji niekada nedarydavo staigių judesių, ji niekada nekeldavo balso... jos balsas! Būčiau galėjęs jo klausytis valandų valandas. Tačiau joje buvo justi kažin kokia sumaištis... kartais, būdavo, mirtinai išbąla, o po penkių minučių nežinia iš kur kilęs susijaudinimas pripila jos skruostus tiršto vyno, suvirpina lūpas, o akys ima blizgėti. Negalėčiau tau pasakyti, kokios spalvos buvo jos akys, tačiau man niekaip nepavyksta pamiršti jos žvilgsnio. Čia klajojantis, čia blizgantis, staiga jis tapdavo tamsus ir bėgantis... Šarlotė mus jaudino. Ji mus baugino. Sakytum, graži širma, už kurios atsitūpusi pabaisa kartkartėm iškiša savo nagus. Šarlotė, būdavo, pasineria savyje, užsisvajoja, krūpteli, ima dusliai kvėpuoti, netikėtai pratrūksta juoktis ar ilgam nutyla... tada staiga ji vėl imdavo plepėti, tapdavo linksma ir tokio meilumo, kokio nebūtumei galėjęs tikėtis iš tokio sudėtingo būdo žmogaus. Jos judesiai buvo lėti ir švelnūs, kupini erotinės gracijos, kokią turėtų geiša, užaugusi tarp vienuolių. Jos kasos, susuktos į kuodą, buvo kone mėlyno juodumo – nelaimę nešančio katino juodumo. Galvojant apie ją, man prieš akis iškyla mandragoros, tuberozos, pilnatyje pražystančių beladonų puokštės. Niekada jos nemačiau besielgiančios kitaip, nei derėtų merginai iš geros šeimos, tačiau ji nešiojo nematomą diademą rusalkų, tų rusiškų fėjų, kurios juokdamosi supasi medžiuose ir linksminasi klaidindamos vyrus pelkynuose. Fransua, pretenzingasis storulis, vadindavo ją „mirtino svaigulio flakonu“. Kitas – jau nebepamenu kuris – kalbėdavo apie „morbidezza“ – nuodingą gražiųjų tuberkuliozininkių vilionę.

Andrė atsiduso:

– Aš pažinojau moterų, kurios pasitelkdavo šį... šią gudrybę, kosėdamos, alpdamos, net naudodamos žalsvą makiažą. Tačiau nė viena iš jų neturėjo to nerimą keliančio Šarlotės keistumo. Ji spindėjo tarsi obsidianas, agatas, smaragdas – kas tik nori, kad tik būtų brangu ir tamsu. Tuo pačiu išlikdama šaunia gerai išauklėta mergina. Akimis rydavome tik ją. Ji mums įkvėpdavo nederamų troškimų, degdavom noru krimstelti jos besikaitaliojančius skruostus, išpinti ir paskleisti tą pragarišką plaukų mazgą, kuriuo, rodės, pasmaugtum ją ar pasikartum pats, degdavom noru mirti prie jos kojų, klausydami, kaip ji gieda nežinia kokią pagonišką giesmę... vaidilutė, nusileidusi iš raudono mėnulio su mezginiu tarp pirštų ir žvaigždėmis plaukuose. Citrinmedžio žiedas, prasiskleidęs kartuvių papėdėje.

Andrė kostelėjo, nusišypsojo:

– Mes ją vadinome Šarlit. Tėvai manė, kad tai tik kiek snobiška amerikietiška vardo versija. Ko gero, ji manė taip pat. Tačiau tai buvo Šarlotės ir Lilit trumpinys. Šis vardas jai tobulai tiko... Tau gali keistai atrodyti tokios pretenzingos nieko neišmanančių jaunuolių fantazijos. Iš mokyklos pensionato išvažiuodavau tik atostogų pas tėvus. Dėl to aš – visi mes – mitome vien nežinia, paaugliškais troškimais ir prakeiktais poetais, visa perversiška ir užslopinta, haliucinacijų ir tamsos kupina literatūra. Trumpai tariant, mus, stipriai nuobodžiaujančius nuo mokslo metų pradžios iki pat galo ir nieko ničniekiausio neišmanančius, net visiškas menkniekis būtų galėjęs išvesti iš proto. Vargšė Šarlit... ji buvo širdininkė, tik tiek, ir ji tai žinojo. Tikriausiai ji mėgdavo pabėgti į savo vaizduotės pasaulį, ir mums dėl to atrodė, kad ji kaprizinga tarsi prakeiksmas – o ji tebuvo išsigandusi. Ši besikeičianti liepsna jos žvilgsnyje, mums atrodžiusi tokia keista, tebuvo mirties baimė, o jos katiniškas rimtumas – sergančio vaiko branda. Aš daug apie tai mąsčiau ir manau, kad buvo būtent taip. Ji buvo tokia jaunutė! Mes taip pat. Garsiai kvatodami, mirdavom iš meilės kiekvieną popietę. Pamenu, kad juokdavomės iš bet ko – vapsvos ar apvirtusio puodelio. Valandų valandas galėdavom juoktis, vien plukdydami savo laivelius. Prisimenu mus visus kaip gerą nuotaiką, kuri kildavo iš šiltos žemės, kuri krisdavo iš žydro dangaus, kuri tekėjo iš mūsų jaunystės šaltinio ir vasaros. Šarlit taip pat juokdavosi, rodydama rausvą liežuvį ir mažus ledinius dantis. Pamažu tapo akivaizdu, kad jai prie širdies buvo Diteris. Lygiai kaip mergaitės nesistebėjo tuo, kad mus visus traukia Šarlit, – ko gero, dėl to, kad tokią pačią trauką jausdavo ir jos, – mes nė kiek nenustebome dėl tokio jos pasirinkimo. Diteris buvo gražiausias iš mūsų visų. Jis buvo gan uždaro būdo, kuris laikomas paslaptingu ir žavi tarsi karnavalo kaukė – abejinga ir elegantiška. Be šios kaukės Diteris buvo tiesiog avigalvis. Tačiau tą vasarą jis tapo Šarlit riteriu – sėsdavosi šalia jos, skindavo rožes ir, nuskabęs spyglius, dovanodavo jai; kai iš Šarlit kuodo iškrisdavo smeigtukas, Diteris jį pakeldavo. Tai atrodo visiškai kvaila, tačiau kai plunksna ar skrendantis pienės pūkas įsipainiodavo į Šarlit plaukus, teisę juos išimti turėjo tik Diteris. Jis turėjo teisę liesti šį glotnumą, teisę pasilenkti virš jos ir ja kvėpuoti. Jis, ir tik jis vienas, turėjo teisę būti jos artumoje, teisę stebėti iš arti jos odą, priartėti lūpomis prie jos ausies, prisidengęs patikimos jai paslapties dingstimi, visiškai iš arti matyti jos prasiveriančias lūpas, tamsiai raudonas Šarlit lūpas, kvėpuoti jos alsavimu. Nieko negali būti baisiau! Aš matydavau, kaip venos išpampdavo Diterio smilkiniuose, kai pakeldama ranką nepaklusniai sruogai sutvarkyti, Šarlit smogdavo jam savo pažasties šiluma į veidą, o krūties iškiluma – tiesiai į akis. Jis turėjo teisę būti arti. Labai arti. Bet ne daugiau: Šarlit iš tiesų buvo tik šauni gerai išauklėta mergina. Tikra kankynė. Tas vargšas tipas sukos it koks sukutis aplink svaiginančią Šarlit orbitą. Aš jį matydavau be kvapo sustingusį, piktu žvilgsniu – vos už dvidešimties centimetrų nuo jo dantų buvo Šarlit skruostas, nuostabus rausvo marmuro švelnumas, apvalėjantis nuo drėgnos burnos linkio iki blizgančio akių veliūro... nežinau, kaip jam pavykdavo atsispirti. Žiūrėdami į tai, mes tapdavome vis labiau ir labiau nervingi, mus irgi išpildavo raudonis, apimdavo gniaužiantis įsiūtis ir lipni melancholija. Suirzusiais pirštais, praplepėdavom ištisas popietes –­­ isterišku tonu, vis mąslesniais balsais, įsiveldami į betikslius ginčus ir be jokios priežasties puldami į ašaras. Sėdėdami ant žolės, mindavome mįsles, o iš dangaus krito pragariškas karštis, dėl kurio rožės kvepėjo vis stipriau ir kuris nuo menkiausio judesio ratilais nubanguodavo aplink mus... Plaukai klijavosi prie kaktų, marškinėliai lipo prie odos ilgais degančiais sūkuriais – mes išgerdavome upes vandens su sirupu ir arbatos. Panelės vėdindavosi lapų vėduoklėmis. Būdavo, kad įkvėpęs Šarlit ir Adrianos kvapų kokteilio, kokią pusę minutės stingte sustingdavau iš geismo. Kartais Diteris atsistodavo, vandenyje sudrėkindavo Šarlit nosinaitę ir įdėdavo jai į delną. Jo pirštai liesdavo Šarlit pirštus... Pokalbis nutrūkdavo, netardami nei žodžio, stebėdavome jų susiliečiančias rankas – pas­kui lyg niekur nieko tęsdavome pokalbį ten, kur jis buvo nutrūkęs.

Andrė atsitiesė, šyptelėjo, truktelėjo pečiais:

– Visa tai darėsi nepakeliama. Šis rojaus sodas tapo rožių pragaru, tikru... prakeiksmu. Frustruotų kūnų smilkykle, svaiginančių kvapų krosnimi. Kepėme joje dusdami – iš karščio ir iš geismo. Net rimtoji Adriana prunkšėdavo, įsikniaubdama į savo apykaklę. Galų gale nebedrįsome žiūrėti vieni į kitus. Vakare, vienas kambaryje, ėjau iš proto, prisimindamas mintis, kurios užplūsdavo mane, žiūrint į Šarlit korsažą, Rozos sijoną, Adrianos sprandą. Tais laikais žaisti su savimi buvo nuodėmė. Tą vasarą aš nusidėdavau it pašėlęs. Ir ne tiek gailėjausi savo nuodėmių, kiek buvau paklaikęs dėl to nedidelio palengvėjimo, kuris ateidavo po to – net ir po dešimties kartų iš eilės.

Andrė kostelėjo dar kartą:

– O paskui pradėjo lyti. Dvi dienas lietus žliaugė be paliovos. Kai grįžome į sodą, visos rožės gulėjo ant žemės. Oras buvo tyras, lapai švarūs. Nežinia kokia pavasariška nekaltybė pakeitė vidurvasario dusulį. Man atrodo, kad mums pasidarė gėda dėl tų dienų. Ir tuomet nutiko keistas dalykas. Vaikščiojome mažomis grupelėmis tarp purvinų balų ir kai kas iš mūsų garsiai piktinosi, matydamas apgailėtiną mūsų laivyno būklę. Netoli laivelių buvo ramunių pulkelis. Diteris jas vieną po kitos nuskynė ir... įteikė Adrianai. Adriana jas priėmė labai paprastai. Tai buvo tarsi angelo pripažinimas, atsispyrus velnio vilionei. Saulučių triumfas po audringos rožių agonijos. Tą dieną Adriana vilkėjo žydrą suknelę su gėlytėm ir labiau nei bet kada atrodė šventa Nepasiekiamoji. Šarlit, vilkinčios violetine, veidas buvo išbyškęs, apsuptas juoda plaukų aureole. Dėl nesveiko dusulio ir to jai įprasto „išmušančio raudonio“ papurtusiomis, beveik pamėlusiomis lūpomis, su dviem purpurinėmis dėmėmis ant skruostų. Ryškus makiažas ir nepadorus Babilono kekšės nuovargis. Stebėdama tą sceną, ji visa išraudo, paskui labai išbalo. Labai labai išbalo. Net nežinau, kaip tau paaiškinti visa tai.... tai truko ne ilgiau kaip minutę. Visi nuo jos nusisukome. Diteris ir Adriana pradėjo eiti tolyn –­ vienas šalia kito, lėtais žingsniais. Mes sekėme iš paskos. Šarlit liko už nugarų. Ji liko vienui viena po rožyno – rožyno be rožių – arka. Aš atsisukau: tarsi ieškodama paguodos, ji vieną po kito skabė rožyno spyglius. Tai buvo idiotiškas, nervingas ir kiek žiaurokas išsiblaškymas. Visai ne kaip Adriana, trumpai tariant. Todėl nusekiau paskui kitus... Ar tu žinai, ką reiškia adatos dūris? Nieko ypatingo, bet, kaip sakoma, perveria širdį. Neskauda, tačiau tampa nejauku tarsi adata dviem dūžiais būtų nusliuogusi iki širdies. Kartais tikrai būna, kad adatos galiukas ar spyglys lūžta ir vena nukeliauja iki širdies. Nuo to, regis, galima ir numirti... Už nugaros išgirdau krentančio kūno garsą. Atbėgome tekini. Šarlotė gulėjo žolėje. Krentant jos plaukai išsileido, ir ant šio juodo kilimo jos veidas atrodė įstabiai baltas. Atsagstėme jos palaidinę, pliaukštelėjome per skruostus, paskui atėjo pagalba. Tačiau ji jau buvo mirusi.

Andrė perbraukė ranka per akis.

– Kas atsitiko? Staigi vėsa po nepakeliamo vasaros karščio? Į širdį įsmigęs rožės spyglys? Ant jos pirštų galiukų buvo kraujo... O gal ji mirė nukritusi? Ant jos gražiųjų plaukų taip pat buvo kraujo. Raudonas kraujas ant juodų plaukų, o aplink – raudoni mirusių rožių žiedlapiai. Galbūt kuodo smeigtukas pervėrė kaukolę? Adrianas buvo įsitikinęs, kad ji mirė iš meilės, o Fransua – dėl nutrūkusio garbinamo susižavėjimo srauto, kuris į ją plūdo iš mūsų visų. „Gražioji vampyrė mirė iš bado“, – kartą jis man patikėjo paslaptį. Man atrodo, jis tikrai tuo tikėjo. Ir išties ji krito tarsi marionetė, kurios visos virvutės buvo nukirptos... Daugiau niekada man neteko matyti tokio gražaus ir graudaus reginio – išsidriekusi Ofelija, mirusi savo plaukų tinkluose, kruvina ant krūtinės padėta ranka. Sakė – trūko aneurizma, ištiko širdies smūgis. Tai visiškai nesvarbu. Nuo tos dienos mes niekada nebegrįžome į sodą. Dar po metų buvau jau didelis ir savo atostogas leisdavau kitur. Nei vienas iš mūsų neprasitarė tėvams, kas vyko rožių sode iki lietaus. Ką galėjome pasakyti? Kad Šarlit buvo ragana, įsikūnijusi Lilit? Ar kad Diteris pakeldavo jos nosinaitę? Nebuvo ko pasakoti, tačiau visi mes šiek tiek jautėmės šios ritualinės žmogžudystės, mūsų nedoras mintis atperkančios aukos sąmokslininkais... Jau prabėgo pusė amžiaus nuo to laiko, kai palaidojome Šarlit. Jos kapas – kaime. Keli iš mūsų vis dar nuneša ant jo gėlių.

Andrė nutilo. Drauge su Aleksiu jie dar ilgai sėdėjo ant suolo ir, kol jų plaukus šiaušė rudens vėjas, stebėjo atkaklų liūdną šešėlį, kuris jau penkiasdešimt metų klaidžiojo po apleistą sodą.


Iš prancūzų kalbos vertė INGA MANELYTĖ
Versta iš apsakymų rinkinio „Lilith et ses Soeurs“, Editions de l’Oxymore, 2001.

 

Skaitytojų vertinimai


57138. ap2010-02-08 11:47
Gražu, romantiška ir puikiai (manau) išversta

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
5:11:43 Nov 28, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba