Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-02-05 nr. 3270

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALGIMANTAS MACKUS.
Pokalbis apie negyvųjų gimimą
7
• SVEIKINAME!
• TRUMPA KRONIKA

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POKALBIAI 
• Kas mes iš tiesų esame?3

POLEMIKA 
• Apie R. Juknio straipsnį „Vėl skelbiamas karas Lietuvos upėms“8

KNYGOS 
• GENOVAITĖ DRUČKUTĖ.
Du vieno autoriaus romanai lietuviškai
• INGA MANELYTĖ.
Ištesėtas pažadas
2
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
 KRISTINA STEIBLYTĖ.
„Juodoji višta“ grįžo į „Lėlę“
1
• RIDAS VISKAUSKAS.
Vaikams – su išmone ir meile

KINAS 
• AGNĖ MACAITYTĖ.
Kam plaka širdys „Žiemos ekranuose“?

MUZIKA 
• ANTANO KUČINGIO laiškai.
Tiesus savo siela

DAILĖ 
• AISTĖ PAULINA VIRBICKAITĖ.
„Estampas ’09“ – perspektyvi tradicija

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Choristai

PAVELDAS 
• KRISTINA JOKUBAVIČIENĖ.
Algio Kliševičiaus paroda „Tarp atėjimo ir išėjimo“
2

POEZIJA 
• TOMAS PETRULIS.
9

PROZA 
• POVILAS ŠARMAVIČIUS.
Sekmadienis
3

VERTIMAI 
• CATHERINE DUFOUR.
Šarlit sodas
1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Paslaptis
5

IN MEMORIAM 
• EUGENIJUS KARPAVIČIUS
1953–2010

KRONIKA 
• Artėja XI Vilniaus knygų mugė
• Nauji žurnalo „Vilnius“ numeriai

DE PROFUNDIS
Užtenka dingti elektrai – iškart nustoja galios visos ideologijos
 
• LUANA MASIENĖ.
Skaičiuotė
• Muzikologas nelegalas Palmyra Dzvonkas fon Faršas.
CD arba Dzievas Kumpaktas
4

DAILĖRAŠTIS
LDS informacinis priedas
 
• SVEIKINAME!
• AUŠRA POŠKUTĖ.
Kur link artėja tapyba
2
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Knygos ženklų liudijimai
2
• Su tapytoja EGLE GINEITYTE kalbasi dailėtyrininkė NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Gyvenimas tapybos atradimo džiaugsmu
1
• AISTĖ BIMBIRYTĖ.
Lyčių kovos
1
• KRISTINA STANČIENĖ.
Už dekoratyvumo ribos?
3
• Priėmimo į Lietuvos dailininkų sąjungos tikruosius narius taisyklės2
• Informacija
• Dėmesio!
• Jubiliejai
• Parodos LDS galerijose
• In memoriam1

TEATRAS

„Juodoji višta“ grįžo į „Lėlę“

KRISTINA STEIBLYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Juodoji višta“
Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka iš teatro „Lėlė“ archyvo

      Sausio 30 d. Vilniaus teatras „Lėlė“ parodė atnaujintą spektaklį „Juodoji višta“. Pagal Anatolijaus Pogorelskio pasaką, kurioje vaizduojama pamokanti istorija apie berniuko Aliošos nuotykius stebuklingoje požemių karalystėje, spektaklį 2001 m. kūrė dailininkė Julija Skuratova kartu su režisieriumi Rimu Driežiu. Kalbiname Rimą Driežį, kuris, rudenį atšventęs 50 metų jubiliejų, pastaruoju metu gilinasi į lėlių teatro istoriją.

Prieš jubiliejų sakėte, kad esate užsiėmęs labiau teatro istorijos tyrinėjimu, straipsnių rašymu nei darbu teatre. Ką veikiate dabar?

Darbas įvairus – kūrybinis ir ne. Prižiūriu „Lėlės“ muziejų, rengiu parodas teatre ir senstu. Teatro istorija jau kuris laikas man pati įdomiausia, nes rašydamas knygą apie „Lėlės“ įkūrėją Balį Lukošių atrandu vis naujų dalykų, kurių nė neįtariau buvus...

Kodėl „Juodoji višta“ vėl buvo įtraukta į repertuarą?

Spektaklio kurį laiką nerodėme dėl skaudaus praradimo – mirė aktorius Evaldas Mikaliūnas. Iš repertuaro buvo dingę ir daugiau spektaklių, kuriuose vaidino Evaldas: po pertraukos jau vaidinami Algirdo Mikučio režisuoti „Trys paršiukai“, „Princesė ir kiauliaganys“, dabar atnaujinome „Juodąją vištą“. Spektaklyje vaidins Dalius Butkus.

Šis pastatymas išsiskiria puikia Julijos Skuratovos scenografija. 2002 m. ji buvo apdovanota Kristoforu už geriausią dailininko darbą tiek lėlių, tiek dramos ir operos scenografijoje. Taip pagerbti ir jos mokytojai, nes „Juodosios vištos“ scenografija – Skuratovos, tuo metu Vilniaus dailės akademijos magistrantės, diplominis darbas, prie jo prisidėjo darbo vadovas Vitalijus Mazūras ir dėstytoja Virginija Idzelytė.

Atėję į „Juodąją vištą“ (spektaklis bus rodomas vasario 21 d.), žiūrovai teatro fojė pamatys parodą, atspindinčią Vitalijaus Mazūro pedagoginę veiklą – pradėjęs dėstyti VDA 1987 metais, jis ne vieną studentą „užkrėtė“ lėlių teatru. Dabar šią veiklą tęsia jo mokinė Julija Skuratova.

Kokia „Juodosios vištos“ sukūrimo istorija?

Julija sukūrė scenografiją ir norėjo ją įgyvendinti scenoje. „Lėlė“ nebuvo pirmas teatras, į kurį ji kreipėsi su pasiūlymu, bet „Lėlės“ vadovas Juozas Marcinkevičius geranoriškai ją priėmė ir suteikė sąlygas, kurių retai sulaukia debiutuojantys kūrėjai. Iš pradžių ji bendradarbiavo su kitu režisieriumi, bet jiems sunkiai sekėsi susikalbėti. Teatras norėjo šio spektaklio, tad pasikvietė režisuoti mane. Bet mano dalyvavimas „Juodojoje vištoje“ –­ nežymus.

Kai atėjau, buvo scenografija ir Pogorelskio apysaka. Julija – „režisuojanti scenografė“, jos eskizai provokavo spektaklio idėją. Todėl mano uždavinys buvo „atrakinti“ scenografiją. Dėl to tekstas spektaklyje suspaustas, o kai kurias scenas „vaidina“ Julijos sukurti vaizdai.

Ar daug pasakos epizodų teko atsisakyti?

Liko pasakos idėja. Pogorelskio kūrinys tirštas įvykių, siužeto vingių. Kiekvieno valia skaityti savaip. Apysakos esmė, kas Julijai buvo aktualu, – istorija apie tai, kad talentas gaunamas iš aukščiau. Kaip mes su juo pasielgsim? Pavyzdžiui, Alioša, pagrindinis pasakos veikėjas, gavęs stebuklingą grūdelį, kuris „padeda mokėti visas pamokas nė kiek nesimokius“, pradeda tuo didžiuotis lyg savo nuopelnu. Bet išpuikėliui talentą išsaugoti sunku.

Gautas dovanų talentas keičia pasaulį. Spektaklyje tai išreiškiama muzika. Mokiniai pamokas kala perkusijos ritmu. O gavus stebuklingą grūdelį, atsišaukia kitokia muzika – turtingesnė, melodinga, su daugybės instrumentų skambėjimu.

Ar spektaklyje išlieka didaktiniai pasakos aspektai?

Taip, spektaklyje kalbama apie moralę. Juk padarę klaidą, ją taisome, nes kitaip ji mus grauš. Bet svarbiausia yra tai, kaip elgiamasi su talentu.

Dažniausiai spektaklius ne tik režisuojate, bet esate ir jų dailininkas. O šio spektaklio dailininkė – Julija Skuratova. Ar Jums nekilo noras ką nors keisti?

Kai kurių dalykų reikėjo atsisakyti. Bet apie keitimą mąstoma nebuvo. Pagrindinis uždavinys buvo atgaivinti sukurtą scenografiją.

Julija Skuratova, kaip ir Vitalijus Mazūras geriausiuose spektakliuose, atskleidė, kad sugeba kurti režisuojančią scenografiją. Ji galėtų būti gera režisierė.

Kiek teko skaityti interviu su J. Skuratova, ji teigia nesusikalbanti su aktoriais. O ar iš karto sekėsi susitarti su popieriumi, teptuku ar lėlių mechanika?

Julija svajoja rasti režisierių, su kuriuo darbas vyktų sklandžiai, lyg keturiomis rankomis grojant pianinu. Bet ji yra linkusi pati „rašyti natas“ tam pianistų duetui. Todėl jai lengviau būtų pačiai tapti režisiere, negu rasti režisierių, kuris atitiktų jos lūkesčius.

Šiame spektaklyje scena – balta. Neįprasta. Kas dar, žvelgiant į šio spektaklio scenografiją, kostiumus, kaukes, lėles ir jų valdymą, atrodo neįprasta?

Anksčiau teatruose baltos spalvos buvo daugiau, pas­kui atėjo juodos scenos mada. Balta scena šiame spektaklyje nėra atsitiktinė. Vaizduojama Peterburgo žiema. Be to, balta spalva turi gerą ypatybę: ji leidžasi apšviečiama. Pašvietus raudonai ant balto, scena net spindi raudoniu –­ Julija tai vykusiai išnaudojo.

„Juodosios vištos“ scenografijoje matau Mazūro spektakliuose įtvirtintą vaizdų kalbą, kuri Julijos kūrinyje reiškiasi kaip „pasaulį gelbstintis“ grožis, spalvos grynumas, mažų ir didelių daiktų sąskambiai ar didelėje erdvėje įsirėžianti įspūdinga detalė.

Esate minėjęs, kad lėlių teatre spektaklio kūrėjai pagal svarbą atrodytų taip: dailininkas, kompozitorius, režisierius. Papasakokite apie spektaklio muziką.

Dažniausias mano spektaklių kompozitorius – Faustas Latėnas. Iš jo visada tikiuosi stebuklo. Nors tai ne visada pasitvirtina, bet dažniausiai jis įvyksta.

Jei reikėtų nusakyti, kas yra muzika teatrui, klausyčiausi Latėno muzikos ir joje rasčiau visus atsakymus.

„Juodosios vištos“ muzika tinka Julės vaizdams. Yra viena scena, kurią, regis, „suvaidina“ muzika. Pagal pasakos siužetą, gavęs stebuklingą grūdelį, Alioša turi grįžti iš požemio karalystės į pensioną. Julija buvo sugalvojusi sceną, kurioje jis susitinka su mama. Alioša, gyvendamas pensione, jos ilgisi. Tad prieš grįždamas iš požemio, jis pamato tarsi iš sapno išnyrančios mamos viziją. Dvejojau, ar šios scenos reikia, bet repetavome. O Faustas buvo parašęs melodiją fleitai, kuri skyrėsi nuo visos kitos spektaklio muzikos. Jos neplanavau panaudoti. Galiausiai sujungėme mamos sceną su šia muzika. Per spektaklį šioje scenoje įvyksta stebuklas: pasigirdus fleitai, publika nuščiūva. Tai muzikos nuopelnas. Kalbant sąžiningai, muzikos ir vaizdo. Bet labiau muzikos, nes scena vyksta spektaklio vidury, tad su tuo, ką mato, žiūrovai jau apsipratę.

Prieš ketverius su puse metų duotame interviu Skuratova apgailestavo, kad „Juodoji višta“ aktyvesnio susidomėjimo sulaukia iš lėlininkų, bet ne iš žiūrovų.

Spektaklis nebūtinai iš karto parodo, kuo jis vertingas. Lėlių teatre pirmiausia gimsta scenografija, formuojasi spektaklio struktūra. Nuo aktorių priklausantys dalykai atsiranda ilgainiui. Spektaklis bręsta ir auga vaidinant.

Keitėsi ir „Juodoji višta“. 2008 m. „Vieno teatro festivalio metu“, „Lėlei“ švenčiant penkiasdešimtmetį, į spektaklį susirinko pilna salė. Ne vaikų, o paauglių. O tai „pavojinga“ publika: minioje jaunuoliai pasijunta nematomi, replikuoja. Bet spektaklis buvo puikiausiai „suvalgytas“. Jau lyg ir norėjome jo atsisakyti, bet pamatėme, kad spektaklis įdomus žiūrovams.

Kokį įsivaizduojate šio spektaklio žiūrovą?

Spektaklis yra skirtas žiūrovui, mokančiam matyti. O matyti reikia mokėti. Čia vaizdas svarbesnis už tekstą. Šiame ir kituose Skuratovos spektakliuose vaizdai turiningi, įtaigūs, kalbantys.

Rodoma mokykla, todėl „Juodoji višta“ turbūt tiktų vyresniems darželinukams, pradinių klasių moksleiviams. Tačiau Julijos scenoje kuriamas pasaulis –­ universalus, todėl kiekvienas čia gali rasti ką nors sau.

 

Skaitytojų vertinimai


57152. Bendarvimas2010-02-09 19:22
Susikalbėjimo pagrindas su aktoriais - bendravimo menas bei psichologinės žinios, be kurių joks režisierius negali dirbti. Su Julija, padariusią vos keletą darbų - susiklabėti neįmanoma, nes ji pilna tuščios ir kvailos didybės. Gaila, nes dailininkė tikrai talentinga.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
5:11:42 Nov 28, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba