Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-02-05 nr. 3270

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALGIMANTAS MACKUS.
Pokalbis apie negyvųjų gimimą
7
• SVEIKINAME!
• TRUMPA KRONIKA

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POKALBIAI 
• Kas mes iš tiesų esame?3

POLEMIKA 
• Apie R. Juknio straipsnį „Vėl skelbiamas karas Lietuvos upėms“8

KNYGOS 
• GENOVAITĖ DRUČKUTĖ.
Du vieno autoriaus romanai lietuviškai
• INGA MANELYTĖ.
Ištesėtas pažadas
2
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• KRISTINA STEIBLYTĖ.
„Juodoji višta“ grįžo į „Lėlę“
1
• RIDAS VISKAUSKAS.
Vaikams – su išmone ir meile

KINAS 
• AGNĖ MACAITYTĖ.
Kam plaka širdys „Žiemos ekranuose“?

MUZIKA 
• ANTANO KUČINGIO laiškai.
Tiesus savo siela

DAILĖ 
• AISTĖ PAULINA VIRBICKAITĖ.
„Estampas ’09“ – perspektyvi tradicija

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Choristai

PAVELDAS 
• KRISTINA JOKUBAVIČIENĖ.
Algio Kliševičiaus paroda „Tarp atėjimo ir išėjimo“
2

POEZIJA 
• TOMAS PETRULIS.
9

PROZA 
• POVILAS ŠARMAVIČIUS.
Sekmadienis
3

VERTIMAI 
• CATHERINE DUFOUR.
Šarlit sodas
1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Paslaptis
5

IN MEMORIAM 
• EUGENIJUS KARPAVIČIUS
1953–2010

KRONIKA 
• Artėja XI Vilniaus knygų mugė
• Nauji žurnalo „Vilnius“ numeriai

DE PROFUNDIS
Užtenka dingti elektrai – iškart nustoja galios visos ideologijos
 
• LUANA MASIENĖ.
Skaičiuotė
• Muzikologas nelegalas Palmyra Dzvonkas fon Faršas.
CD arba Dzievas Kumpaktas
4

DAILĖRAŠTIS
LDS informacinis priedas
 
• SVEIKINAME!
• AUŠRA POŠKUTĖ.
Kur link artėja tapyba
2
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Knygos ženklų liudijimai
2
 Su tapytoja EGLE GINEITYTE kalbasi dailėtyrininkė NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Gyvenimas tapybos atradimo džiaugsmu
1
• AISTĖ BIMBIRYTĖ.
Lyčių kovos
1
• KRISTINA STANČIENĖ.
Už dekoratyvumo ribos?
3
• Priėmimo į Lietuvos dailininkų sąjungos tikruosius narius taisyklės2
• Informacija
• Dėmesio!
• Jubiliejai
• Parodos LDS galerijose
• In memoriam1

DAILĖRAŠTIS
LDS informacinis priedas

Gyvenimas tapybos atradimo džiaugsmu

Su tapytoja EGLE GINEITYTE kalbasi dailėtyrininkė NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Eglė Gineitytė. Po medžiu
Drobė, aliejus. 2009

Eglė Gineitytė – viena iš jaunų, kūrybingų šiuolaikinių Lietuvos menininkių. Jos darbai įsimintini savita plastine sandara, subtilių dvasinių būsenų išraiška ir koloristika, savitu, tik jai būdingu emociniu ir plastiniu kompozicijų sąstingiu, mąslumu. Tapytoja pasikliauja objektyviu tikrovės suvokimu, neatmesdama subjektyvaus jos interpretavimo, neišsižada svarbių dailės istorijos pamokų, istorinių stilių, krypčių atradimų, kuriuos patiriame žvelgdami į Georges’o Seurat, Pablo Picasso ar net simbolistinius Pierre’o Puvis de Chavannes’o kūrinius, atrasdami iškalbingą erdvę, paradoksaliai prasmingą tuštumą, vienišas figūras, nulipdytas kantriai dėliojamais potėpiais. E. Gineitytės darbai paveikūs ir todėl, kad atspindi šiuolaikiniame mene nedažnai aptinkamas nuoširdžias, nesumeluotas, nesuvaidintas būsenas. Čia nerasime pretenzijų sužibėti potėpio, formos įmantrybėmis, kertinius kūrybos principus atspindi itin preciziškas komponavimas, gebėjimas jausmingai ir kartu logiškai apibendrinti, savita lėto veiksmo arba neveikimo atmosfera, įkūnyta daugelyje paveikslų.

2009 metų gruodį „Lietuvos aido“ galerijoje veikusi E. Gineitytės personalinė paroda „Labas viso gero“, kaip ir daugelis čia rengiamų ekspozicijų, buvo kamerinė, kviečianti žiūrovą jaukiai ir įdėmiai akistatai su autorės kūryba.

Dažnai menininkai vengia pokalbių apie savo kūrybą, esą visa, ką norėjo pasakyti, išreiškė savo darbuose, kiti laikosi protingos (ar „gudrios“) nuostatos, kad apie tai turi kalbėti dailėtyrininkai. Apie Eglės kūrybą nemažai rašyta, tad kritikai turėjo progų išsakyti savo įžvalgas. Man buvo įdomu pakalbinti menininkę ne tik kaip nepriklausomą kūrėją, bet ir kaip dailės mokytoją (E. Gineitytė dirba Vilniaus Tuskulėnų vidurinėje mokykloje ir J. Vienožinskio dailės mokykloje), išgirsti jos pačios meninę poziciją, pajausti kūrybinių patirčių įvairovę. Pokalbyje atsiskleidė ir menininkės asmenybė – tai žmogus be pozos, ramiai ir neangažuotai formuojantis autentišką meninių patirčių erdvę.

Kaip atėjai į tapybą?

Mokiausi Vilniaus keturmetėje vaikų dailės mokykloje (dabar – J. Vienožinskio dailės mokykla). Buvau ne itin gera tapytoja. Turėjau draugę Patriciją Jurkšaitytę, kuri anksčiau čia mokėsi. Patricija buvo tikra tapytoja, aš ėjau paskui ją... Ji mane uždegė. Man labiau rūpėjo modeliavimas, pagražinimai, padailinimai. Ir dabar man tie pagražinimai dažnai gresia... Todėl kūryboje stengiuosi atsisakyti, ko nereikia. Tapyba tuomet man nebuvo svarbiausias dalykas, o tik smagus gyvenimo būdas. Man net vienas tėvų draugas patarė, kad stočiau į tapybą, esą tada turėsiu dirbtuvę, tapysiu, kaip, pavyzdžiui, Dalia Kasčiūnaitė tapo... Mane užbūrė ta nuostabi mintis – turėti savo dirbtuvę... Į Vilniaus dailės akademiją stojau tris kartus.

O kaip studijų metais atradai tapybą?

Pirmame kurse nemokėjau nieko tapyti iš natūros, pastatymų. Kompozicijos išeidavo daug lengviau. Mane paerzindavo kursiokas Evaldas Jansas, jis taikliai ir aiškiai nurodydavo, ko reikia, ko trūksta... O kitas kursiokas Gintaras Makarevičius gražiai tapė, veikė savo susikaupimu. Mes buvom pirma Vilniaus dailės akademijos tapytojų laida atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje. Dėstytojų būta visokių. Sunkiausia buvo trečiame, ketvirtame kurse. Atsirado tuštumos pojūtis, sunkiau buvo susivokti, kaip ir ką daryti. Tada rūpėjo gyvenimo linksmybės, bėgimas be sustojimo, o ne mąstyti apie gyvenimą. Buvau sumišusi, nežinojau, kokiu keliu pasukti tapyboje.

Vėliau Patricijos kursui dėstė atvykęs iš JAV tapytojas Kęstutis Zapkus, keipiausi į jį, kad man padėtų, patartų, ką daryti, nes paveikslai nei šiokie, nei tokie išeidavo, viską dariau, lyg eičiau pro šalį. K. Zapkus pasiūlė analizuoti save, rašyti dienoraščius be pagražinimų. Apie save reikėjo rašyti nuo tada, kiek save atsimeni, iki paskutinės dienos… O aš nuogo atvirumo bijojau. Ir dabar dar bijau, daug ką nutyliu. Bet tas metodas šiek tiek padėjo, atsirado drąsesni sprendimai, mažėjo susikaustymas. Tai padėjo suprasti, koks esi, pasidarė įdomu. Tada pradėjau suvokti, kad darbai apskritai yra tokie, koks esi tu pats. Šiuo metu mano darbai liūdnoki, niūroki, nes toks laikotarpis.

Kas yra didžiausias Tavo meninis autoritetas?

Man svarbi Povilo Ričardo Vaitiekūno nuomonė. Jis mano mokytojas, ir nors pats neatėjo į šios parodos atidarymą, man persakė jo žodžius, kuriais jis mane skatino. Viena iš jo minčių – jei parodoje yra nors vienas geras darbas, tai jau labai gerai...

Koks kūrinys, Tavo pačios nuomone, labiausiai vykęs iš eksponuojamų šioje parodoje?

Tas su išjojančiu žmogum, gal jo minkštumas, tapybiškumas. Jis yra kitokios nuotaikos, tapytas kitoje šviesoje: vienus darbus tapiau rūsyje, šviečiant elektrai, kitus – sode, ryškioje saulės šviesoje. Kai saulės spinduliai krenta pro langus, šviesa tarsi pati suteikia ryškumo, gaivumo, o pats darbas iš tiesų nėra toks ryškus, kaip atrodo, labiau – prislopintas, duslokas.

Savo paveiksluose dažnai pasitelkiu trikampio formą, kuri man sukelia įvairias asociacijas: vienur – lyg ugnikalnio kontūrai, kitur palieku tiesiog neapibrėžtą erdvę, kad pats žiūrovas galėtų leistis į apmąstymus. Nes aš ir pati negalėčiau tiksliai įvardyti, ką trikampis ten reiškia. Tiesiog palieku truputį paslapties, erdvės mintims...

Tavo kūriniai neperkrauti detalėmis, jiems negresia daugžodžiavimas. Kodėl vieną darbą pavadinai „Tamara“?

Šis darbas iš temos „Labas viso gero“, kaip ir parodos pavadinimas. Tai tam tikras laiko tarpas, laukimo akimirka netrukus po atsisveikinimo, kai pajunti, kad pradedi vėl laukti... Pradžioj nelauki, pasakęs „viso gero“. Apskritai juk mes gyvename tokiais tarpsniais – tarp pasisveikinimo ir atsisveikinimo. Kaip ir ta ramybė, kaip ir kasdienybė... Su tuo, gal dar su tam tikru judėjimu, su kelione viskas susiję... Kodėl Tamara? Žiūrėdama vieną rusų filmą, pamačiau merginą iš nugaros, baltais plaukais. Tas plastinis, tapybinis vaizdas man patiko, ir čia jį panaudojau. Man šiuo atveju buvo svarbu merginos plaukai, skara, bet tapant koloritas keitėsi. Tapydama Tamaros plaukus, prisiminiau vieną eilėraštį dar iš mokyklos laikų, kur skambėjo tokia eilutė: „Karalienės Tamaros plaukų debesis krenta man ant krūtinės...“ Nors plaukų debesis neišėjo, bet kai baigiau, pavadinimas liko, kad ir be tikroviškos, realios istorijos, dvelkiantis sibirietiška nuotaika... Man įdomus Sibiras, norėčiau ten pakeliauti, bet labai sunku susiruošti tokiam žygiui.

Papasakok, kokia Tu buvai prieš dešimt­metį. Man atrodo, to laikotarpio Tavo kūryboje galima atrasti simbolizmo, neoromantizmo. Dabartinėje atrandu porevoliucinės Rusijos konstruktyvizmo.

Ankstyvieji darbai buvo ekspresionistiniai. Vieną įsigijo Lietuvos dailės muziejus. Bet jie man nelabai patinka, nenoriu prisiminti praeities, kai kurie gyvenimo epizodai slegia.

Mano mėgstamiausias dailininkas yra Vladimiras Malevičius. Jo darbuose randu viską, ko man reikia ir kas man svarbu: daug dangaus, mažai žemės ir žmogiukai... Viskas ten yra. Viename V. Malevičiaus kūrinyje aš įžiūrėjau visą tapybos tobulumą, kaip reikia „pataikyti“ padarius visai nedaug. Tiesą sakant, mane jo kūryba persekioja. Aš net kartais tyčia noriu jį pamėgdžiot, o neišeina...

Kiek Tavo darbuose racionalumo, kiek jausmo? Tau svarbesnė kompozicija ar detalės, faktūros, paviršiai?

Kad sukurtum paveikslą, reikia pradžioje turėti mintį. Man paveikslo „darymas“ – tai tikslo turėjimas. O vėliau kuri tam tikrą atmosferą ir joje pats tiesiog gyveni. Kai tapau paveikslą, aš būnu toje aplinkoje. Įsivaizduoju, kas galėtų būti ten, kairėje, ar dešinėje, aukštai ar apačioje. Gal todėl mano darbų formatai nėra maži, nes man patinka toks būvis, tarsi įeitum į juos… Mano figūrų dydžiai irgi „žmogiški“, neišdidinto ir nesumažinto mastelio. Kuriu be eskizo, iš karto tapau. Tik iš dalies žinau, ko noriu, tapydama kalbu, ilgainiui „pagaunu“ tą ar kitą siužetą, motyvą.

Tapant vis atsiranda naujų detalių. Gyvenu tapybos atradimo džiaugsmais. Kurdama ką nors pakeičiu, ir pasidaro dar įdomiau... Kaip atrodys užbaigtas paveikslas, nežinau.

Mane vis persekioja stebuklingas sakinys. Tapybą man dėstė Augustinas Savickas. Nedaug aš jo žodžių prisimenu. Bet vienos paskaitos metu, kai išklojau daug eskizų, profesorius paklausė, kas man patinka, ką pati norėčiau nutapyti. Jis pasakė: „Kai pradėsi tapyti, daryk visiškai priešingai, negu esi nusipiešus. Į savo darbą pasižiūrėk visai iš kito kampo. Pasisukiok toje vietoje (t.y. pačiame kūrinio siužete) pati, ir tau bus įdomiau...“ Todėl aš kurdama turiu būti labai įsijautusi, kad „pagaučiau“ tai, ko anksčiau nebuvau sugalvojusi. Kai staiga kažkas netyčia pavyksta: ar horizontas, pakeltas aukščiau, ar kokia detalė, medis, tai jau visai kita atmosfera…

Buvo ir kitų nuostabių mokytojų, tai ir Kostas Dereškevičius, ir Povilas Ričardas Vaitiekūnas, bet kadangi buvau neatidi, „nepagavau“ daug ko, tų stebuklingų sakinių…

Tavo kūryboje pastebimas kinematografinis kadravimas. Vaizdiniai tarsi jungiasi į begalinę grandinę, korį...

„Labas viso gero“ taip pat atsirado, pažiūrėjus filmą. Dabarties – praeities – ateities momentas man labai svarbus. Jei mėginčiau kažką sukurto tęsti, tai būtų jau kitas paveikslas. Dažnai daug kas atsiranda atsitiktinai. Darbe „Velykos“ debesis išėjo netyčia, neužtepus iki galo dangaus spalvos, net pati nustebau.

Nuolat turiu nutverti netikėtumo akimirkas. Mėgstu net kai kurias „klaidas“ sąmoningai palikti. Kaip tame darbe su stikline. Nelogiška – stiklinė, ir skrenda, nes palangės, ant kurios ji stovėtų, nenorėjau tapyti. Tingėjau.

Kaip surengei savo pirmas parodas?

Personalinės parodos prasidėjo nuo 2000 metų, kai buvau išvažiavusi į simpoziumą Čekijoje. Ten buvo gera aplinka, ji pastūmėjo atrasti naujesnius kūrybos būdus. Atsigręždama atgal pagalvoju: būtų buvę prabanga turėti dirbtuvę, bendrauti tik su menininkais, kurti ir nesirūpinti buitimi… Bet tos aplinkybės, kurios tarsi trukdė, padėjo sukurti geriausius darbus. Pirmąją parodą surengiau iš simpoziumo darbų. Dabar jau esu surengusi keturias personalines parodas. Parodos pas mane „ateina“ kas treji metai.

Ką Tau reiškia pedagoginis darbas?

Man maloniau duoną valgyti iš pedagoginio darbo. Randu laiko kurti. Ačiū Dievui, kūryba su alga nesusijusi. Tik baigusi akademiją, pradėjau dirbti mokykloje ir likau čia iki šiol. Kai tapydamas nesiorientuoji į pinigus, esi ramus.

Tavo darbuose juntama ta harmonija...

Būna ir pykčio, ne tik gerų emocijų... Tapau tik tuomet, kai gerai jaučiuosi. Neatsikračiusi pykčio tapyti negaliu, drobėje nėra pykčio. Ramiai pasėdėjusi atsipalaiduoju.

Anksčiau norėjosi išskirtinumo, dabar kitaip. Adrenalinas užplūsdavo, ypač kuriant ekspresionistiškai. Pas Hermanną Nitschą Zalcburge mokiausi action painting, tie darbai pražuvo baigiant akademiją. Tada pasidrabsčiau, gyvenimas pasikeitė, ir to atsisakiau.

Tapydama ant popieriaus jaučiuosi laisviau. Drobei ant porėmio paruošti reikia daugiau laiko, atsakingumo ir sveikatos – šventas reikalas…

Tavo darbai ir Tu... Ar gali ir nori žvelgti į juos iš šalies, o gal ir vertinti?

Kūryba, kol aš tapau, yra mano. Darau viską sau, bendrauju su savimi, toje savo kūrybos būsenoje. O kai darbai „pasidaro“, atsiranda, jie nuo manęs atsiskiria, ir jau pati į juos žiūriu kaip ne į savo. Manęs ten jau nebelieka. Kartais jie atrodo lyg kito žmogaus sukurti. Jie nutolsta.

Kai sukuri juos, pagyveni juose, jie išeina. Arba tu išeini. Anksčiau keldavau sau didesnius reikalavimus, o dabar, tapant rūsyje, ankstesnis vertinimas pasirodė pasenęs.

Negaliu tapyti plačiai, su užmoju, ekspresyviai, kaip, pavyzdžiui, Vygantas Paukštė – jo potėpis, visokie spalviniai perėjimai... Dirbu kitaip. Tai metodas, apie kurį nesinorėtų kalbėti, kaip ir apie tingumo momentą. Viena spalva duoda man užtektinai atspalvių, nes naudoju spalvotą drobę, tapau ne ant balto pagrindo.

Ar jauti distanciją tarp pedagoginio ir kūrybinio darbo?

Pedagoginis darbas įdomus, nes vaikai įdomūs ir tapo gerai, kartais – labai gerai, nežinau, ar pati taip sugebėčiau.

Kartais pagalvoju, kad nežinau, ar tai, ką darau, kuriu, yra tapyba, ar dažų stumdymas. Ar dažų stumdymas yra tapyba, reiks P. R. Vaitiekūno paklausti. Gal viską per daug pagražinu. Pati kitaip tapau, nei mokau. Tapyboje noriu kažką keisti. Patinka ekspresionizmas, tik va, kad neišeina.

Aš turėjau mylinčius tėvus. Prieš kelerius metus likome be Tėčio. Esu meilės vaikas, tą meilę ir šilumą nuolat jausdavau, nors ir skaudinau juos. Turiu brolį, mylimą žmogų, kuriam irgi galėčiau dažniau padėkoti, neretai tiesiog nepasakai, kad myli.

Nežinau, ką man duos kita diena, ką man duos kita šviesa, erdvė, noriu, kad nebūtų visai „viso gero“. Norėčiau sakyti: labas, viso gero ir vėl – labas…

Ačiū už pokalbį.

 

Skaitytojų vertinimai


57168. aciu...2010-02-11 12:14
gera menininke, grazus, nuosirdus pokalbis. aciu, Egle... interviu taip pat idomu skaityti, kaip ir Sapokos pokalbi su Vaitiekunu. patiko!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
5:11:40 Nov 28, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba