amsėk žiogeli
karščio ar lavono
darbas
įmigęs plytose
benamis žiūri
kaip artėja
du kalbantys gyvūnai
povas ir jo šleifas
gilios perkūnijos
aš sukrėstas kalbu
apžlibęs nuo šviesų
kramtydamas kažką
ir teka upės
liūnai stovi
amsėk žiogeli
karštis ar lavonas
pro langą išmuštą
ties vandeniu žaliu
gyvūnai atrajojantys
ir skeltanagiai peri
ties parku
seilės medžiuose
ir kriuksintys šuneliai
prie biusto vedami
totorių gatvėj
* * *
sloguojantis advokatas
įrodė
kad gali sau leisti
skaityti civilinę teisę
autobusui greitai važiuojant
duobėtu keliu
todėl dabar
jis gyvena
dangaus namuose
tarp kolonų laimingas
ir žvejoja sapnus
pardavėja įmitus
įrodė
galinti dirbti
gėrimų skyriuj
naktį viena
todėl dabar
ji svajoja
apie savo kūno skaidrumą
tamsiuos buteliuos
savo herbą mėnulio fone
Mergaitė Diana
Voras medžioklis
voratinklio vidury
jo žvilgus karabinas
žvilgsnis skaidrus
jo kulka
tavo kaukolėj
tu jam nedievas
ir todėl nežinai
apie povą sode
povo balsas užlūžta
neliesdamas krešulio
šito krešančio būgno
skraidančio kilimo
šito krešančio būgno
tiesiamos rankos
nes gerklėj
atplaišėlė mergaitės
ji apšaudo lanku
povo balsą
* * *
įsivaizduok
kad esi
metalo laužo
aikštelėj
kur elektrinis magnetas
įtraukia nuogą tave
lyg nupeštą vištą
priplojęs prie
savojo disko
ir piešia ore
tavo kūno žemėlapį
tavo kūno ekstazę
ir tu jautiesi
laimingas
pakliuvęs tenai
kur negalima
klaikiai patenkintas
šelmi
* * *
opų malūnai ateisit
kur išmalat opas
o jūsų pačių atėjimas
bus netikėtas
lyg saulės rezginio
blyksnis
blankiam kambary
ilgas popietės
šturmas
trumpas asbesto
ruožas
nuo liūties
ir žvaigždžių
neritminga kalba
per grubi
angelams
jūs ateisit
pas musių
rijiką
lavonėliuose musių
iš laikrodžio
berdami svaigią
zvimbiančią mėsą
* * *
susitikimai yra
paženklinti paukščiai
pažįstu nedaug
krintantys
kiekvieną vakarą
veidais
į tamsias urnas
tu taip pat
iš tos žemės
kaip ir murzinas
vaikiščias
tempiąs rakandus
į gatvę
ištrūkęs
iš aplinkos
todėl kad
būtent susitikimai
yra nematomi
paukščiai
pažįstu nedaug
sunkiose akmeninėse
rankose
ir tu
pabėgęs namo
neišrastas
pusgyvis padaras
kurio aš bijausi
lyg tamsos
arba drugio
* * *
geltonas garsas
virš y
sukasi apvalios patalpos
tame
ką vadiname lietumi
ar kitaip klaustrofobija
apsiniaukusiom kojom eini
susigėdęs ir visas toks
melsvas
ten kur lėkštės beformės
o votys malonios
ir kirminas margas
ištiškęs dainuoja
šlapiuoja gerklytė
o tu sakai stop
prie bufeto
sugautas šernų
kurie kosti
šermukšnio lekiojančio
būrio
buklaus legiono motušių
krenti ant cemento grindų
ir rausiesi
Hermetica
ir staiga
jis išnirdavo
iš tamsos
ir suduodavo
raktais
į taktą
o už lango
mašinos
už lango
laidais elektra
ir diena
atsimušus
į skydinę
kur pražilus
teta
neria
ilgą vandens
imitaciją
ir kartoja
kad laiko
nėra
nes nėra
kas pasuktų
svirtelę
ir iš rūsio
paleistų dujas
tą trikinkę
melsvą karietą
su senu
vaikeliu
viduje
pasirišusiu
žydrą žiurstelį
* * *
netobulos
angelų skulptūros
kas pristabdo
jūsų kūnų irimą
paukščių kaukėms
ir gedulo plėnims
įsimetant
šypsotės kartais
taip melancholiškai
tokia praeinačia šypsena
dienos mirgėjime
prarandančios kontūrus
ir niekas nepastebi
jūsų senos ligos
kuri yra
tamsi būtinybė
prilygstanti vandeniui
Aš tik mokausi tokias eiles skaityti, prie jų įprasti ir, pagaliau, suprasti... esu nepataisomai pripratusi prie ritmo ir rimo... tikrai skaitysiu dar kartą...
Norėjau suprasti, bet įveikiau tik antrąjį ir paskutinį, kuris man netgi patiko... Man tokio stiliaus eilės /ne tik šio poeto/ asocijuojasi su pradžios mokyklos aritmetika, kai mokiausi sudėti virš dešimties: du /ar trys, ar keturi.../ rašom, o vienas atminty... manau, kad poetas tą "vieną atminty" dažniausia pasilieka sau... na, gal kartais pasilieka sau tik kas virš dešimtuko, o skaitytojui atiduoda "vieną atminty"... Vistiek ačiū poetui, privertusiam šiek tiek pamąstyti...