Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-07-10 nr. 3245

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• EMILY DICKINSON.
11
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• EUGENIJA VAITKEVIČIŪTĖ.
Juozas Ambrazevičius-Brazaitis: „Juo tamsesnė aplinkui naktis, juo skaidriau turi degti tikėjimo ir vilties žiburiai…“
3

PUBLICISTIKA 
• STASYS STACEVIČIUS.
Vienaragio klajonės (2)

LITERATŪRA 
 RITA IVINSKYTĖ.
Apmąstau pasaulį. Szymborskos

KNYGOS 
• PRANAS VISVYDAS.
Eiliavimo krizės Lietuvoje nesimato
2
• ALFREDAS GUŠČIUS.
Kokio žmogaus nemėgo Kristus?
15
• NAUJOS KNYGOS
• Knygų dešimtukai
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Varšuvos teatriniai susitikimai: Mikės Pūkuotuko ir Švento Kryžiaus sandūroje
• RIDAS VISKAUSKAS.
Pakilę skrydžiui
• Su JUSTINU SARTAUSKU kalbasi SVAJŪNAS SABALIAUSKAS.
Šiaulių dramos teatro spektaklius rodys Šiaulių televizija

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Dvi Vilniaus tapybos tradicijos
3
• KRISTINA STANČIENĖ.
Mitologinių skulptūrų parkas: menas kurti ir būti kartu
6

MUZIKA 
• VACLOVAS JUODPUSIS.
Festivalis pasibaigė, festivalis prasidės…

PAVELDAS 
• ALFONSAS TAMULYNAS.
Tūkstantmečio parodoje – Lietuva senuosiuose istorijos šaltiniuose
• „Neregėta Lietuva“ Japonijoje­­­

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Tūkstantmečio paunksmėje
3

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
1953

POEZIJA 
• ILONA JANULIENĖ.
7

PROZA/Apsakymo konkursas 
• ALGIS KUKLYS.
Sūnaus vardas
4

VERTIMAI 
• MARLEN HAUSHOFER.
Pasileidėlis

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• MYKOLAS MAŠNA.
Profesionaliųjų imtynių spektaklis

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Utenos muzikos fenomenas pagal Vasha Dadaya: „Tikra magija“
1

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• BIRUTĖ ASEVIČIŪTĖ.
„Folk session“: tautinio identiteto ženklai jaunųjų menininkų akimis
1

KULTŪRA 
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
K. G. Jungo idėjos – Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimo fone
6

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• VIRGINA ŠUKYTĖ.
Kaip prapuolė slibinai
• VIRGINA ŠUKYTĖ.
Kodėl išnyko undinės
1
• KĘSTUTIS PULOKAS.
Praėjusių vasarų kronika
2
• Skraidom užsienio lėktuvais1

LITERATŪRA

Apmąstau pasaulį. Szymborskos

RITA IVINSKYTĖ

[skaityti komentarus]

Vienaip turbūt yra tada, kai tau septyniolika, kai viskas negerai, nes tu geriau žinai, kaip turi būti, kai viena iš patrauklesniųjų „darymo daryti tai, ką noriu“ formų – poezijos knygelė, įsprausta į matematikos vadovėlį (suprantat – skaitome teorijas, mokomės trikampių, tangentų, pakelti laipsniu šaknį), – tylus protestas, išaugantis į garsią deklaraciją jau ne paslapčiom, o oficialiai – pritemdytos aktų salės scenoj, badant nuostabos pravertų burnų kiaurymėms, skambant muzikai... Sapnuosi, kad išvis nereikia kvėpuoti1 –­ kaip teigia W. Szymborska eilėraštyje „Apmąstau pasaulį...“ Kitaip viskas (net ir tas pats) būna jau paskui.

Leidžiu čia sau šitą „lyrinį nukrypimą“, nes nežinau, kaip pradėti. Tiksliau, nežinau, kaip kitaip pradėti. Nes pradėti norisi nuo pradžių, o pradžia būtent tokia ir buvo – naivoka, lyriška ir įstrigusi ilgam. Kaip jau sakiau, vienaip yra, kai tau septyniolika, kai laisvai pasirinkti tekstai neįpareigoja ir užtenka vien to, kad juos skaitai, kai pats procesas įprasmina tekstą savaime ir leidžia mėgautis tiesiog poezija, negalvojant apie ataskaitą, kurios anksčiau ar vėliau bus pareikalauta (taigi nereikalaujant jokio supratimo įrodymo). Kiek kitaip, kai sugrįžti prie tų pačių tekstų su nauja patirtim, brandesne sąmone, šiokia tokia kompetencija (turiu omeny įgytą išsilavinimą) ir su pretenzija į daugiau ar mažiau, bet būtinai apčiuopiamą ir pademonstruojamą rezultatą. Noras įrodyti, kad supranti, paaiškinti, išaiškinti (pirmiau, žinoma išsiaiškinus) čia „kaunasi“ su baime sugriauti tą įsimintiną pirminį įspūdį, jaukų santykį su tekstu ir neapčiuopiamu, bet labai gerai juntamu jo pasauliu.

Todėl, atiduodama „duoklę“ tam pirminiam įspūdžiui, pažinčiai su poete ir jos kūryba, kaip orientyrą ar punktyrinę liniją savo mąstymui pasirinkau W. Szymborskos eilėraštį „Apmąstau pasaulį“. Pastarasis, manau, labai parankus tam, ką rengiuosi daryti – ne išnarplioti, atskleisti, išspręsti ir pademonstruoti, o tiesiog apmąstyti poetinį W. Szymborskos pasaulį. Kartu tai atitinka ir pačios autorės poziciją – ne postuluoti, įrodyti ar pamokyti, bet apmąstyti (paliekant galimybę ginčytis ar nesuprasti). Sekdama minėto eilėraščio diktuojama „tvarka“, pamėginsiu trumpai pamąstyti apie gamtos ir žmogaus santykį, laiką ir mirtį –­ tris skyrius, kuriuos esant savo pasaulyje-knygoje mini autorė.

* * *

„Apmąstau pasaulį, antrąjį leidimą, / antrąjį leidimą, pataisytą“, – savo pasaulio apmąstymą pradeda poetė. Taigi pasaulis –­ knyga. Čia būtų galima įžiūrėti ryškų pasaulio suvokimo ryšį su krikščioniškąja (bibline) tradicija, konkrečiai – pasaulio sukūrimo mitu. Pradžioje buvo Žodis, sakoma Biblijoje. W. Szymborskos mąstyme apie pasaulį būtent Žodis yra pirminė materija, iš kurios ir sukuriamas pasaulis, ir tai suprantama tiesiogiai. Taip kaip knyga susideda iš žodžių, taip iš Žodžių, kaip pirminės materijos, susideda ir pasaulis. Tačiau pasaulis, kuriame gyvename mes (dabartinis pasaulis) yra jau antrasis knygos leidimas. Ir šita – pasaulio kaip knygos antrojo leidimo –­ situacija, manau, labai svarbi, kalbant ne tik apie konkretų eilėraštį, bet ir apie visą poe­tės kūrybą apskritai. Turiu omeny tai, ką E. M. Bojanowska savo straipsnyje apie W. Szymborskos poeziją įvardija „peržiūrėjimo poetika“2, kurios pagrindinis principas –­ nuolat peržiūrint, pertikrinant istorinę, kultūrinę žmonijos ir pasaulio atmintį sustoti ties tuo, kas toje atmintyje neišlikę. Tai bandymas (įsivaizduojant) išryškinti to nebebuvimo svarbą, kurti „ne egzistavimo (ar nebe egzistavimo) dramą“3. Čia akcentą norėčiau dėti ne ties paminėta nebeegzistavimo drama –­ kuri tikrai išryškėja kituose poetės darbuose, kuriuose kalbama apie dingusius (o gal ir neegzistavusius) pasaulius ir rūšis – svarbus pats peržiūrėjimo momentas. Antrasis knygos leidimas – pataisytas, taigi jis, lyg ir savotiškas evoliucijos produktas, tačiau į tą pataisymą būtų galima pažiūrėti ir ironiškai. Jei į priešistorinį pasaulį žiūrėsime kaip į pirminį, tai antrasis leidimas (peržiūrėtas) – neva tobulesnis –­ pataisytas ne tiek pridedant ar patobulinant, kiek „išbraukant“, tokiu būdu antrasis leidimas yra ne tobulesnis, o tiesiog nebepilnas.

Nors žmogus yra gamtos dalis (biologiškai), tačiau tiesioginė priklausomybė yra prarasta. Ir, atrodo, nepataisomai. Kad ir kaip būtų, žmogus vis bando komunikuoti, atrasti nutrūkusį ryšį su gamtos pasauliu. Kaip vienas iš tokių bandymų, W. Szymborskos pasaulio knygoje atsiranda skyrius „Augalų ir žvėrelių kalba“. Tai, kad ryšio ir dialogo ieškoma iš žmogiškosios pozicijos (t. y. būdo komunikuoti ieško pats žmogus), nurodo pavadinimas. Būdas komunikuoti pasitelkiant kalbą –­ tai grynai žmogiško mąstymo padarinys. Apskritai bandymas atrasti ryšį su gamta W. Szymborskos kūryboje išreiškiamas tuo, ką E. M. Bojanowska minėtame straipsnyje įvardija kaip „biologinį žargoną“. Ryšio su gamta dažniausiai ieškoma, bandant ne žmogui taikyti gamtiškumo matmenis, o atvirkščiai –­ kalbant apie gamtą (jos reiškinius ir objektus), pritaikyti tai, kas būdinga žmogui. Toks bandymas – kurį būčiau linkusi vadinti savotiška antipersonifikacija (gamtai lyg ir pritaikoma, suteikiama kokia nors grynai žmogiška savybė, tačiau tai jokiu būdu „nesužmogina“ gamtos, o tik dar labiau išryškina skirtumą ir atitrūkimą) –­ galiausiai įrodo tik tai, kad taikyti gamtai žmogaus matmenis ir tokiu būdu mėginti susitapatinti yra visiškai absurdiškas užmojis. Bandymas komunikuoti ir taikyti savam pasauliui būdingas savybes yra žmogiška intencija – tai pagrindinis bruožas, žmogų išskiriantis iš gamtos pasaulio. Tačiau mąstymas žmogui nėra absoliuti vertybė. Mąstymo ir suvokimo galimybė yra tiek pat privilegija, tiek pat –­ bausmė ir prakeiksmas. Būdamas sąmoningas, žmogus supranta savo ir savo pasaulio trūkumus, kenčia sąžinės graužatį, baimes ir t. t., o bandymas komunikuoti su gamtos pasauliu – tai siekis susigrąžinti tai, kas prarasta.

Kalbant apie gamtos ir žmogaus ryšį W. Szymborskos poezijoje, reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kaip čia suprantama evoliucija. Pirmiausia svarbu tai, kad W. Szymborska atmeta antropocentristinį požiūrį į evoliucijos procesą. Žmogus jai nėra tobulas evoliucijos kūrinys. Jis jokiu būdu nėra evoliucijos rezultatas, jis tėra vienas iš etapų. Kalbant apie evoliucijos sampratą W. Szymborskos kūryboje, būtų galima skirti dvi evoliucijas: visuotinę, kada turimas omeny pasaulio, kaip vienio, evoliucionavimas, vykstantis vienoms rūšims keičiant kitas (arba – vienoms virstant kitomis, nes labai svarbu tai, kad kiekviena nauja rūšis yra senosios tęsinys ir turi savyje dalelę prieš tai buvusiosios), ir rūšies evoliuciją, kada omeny turimas vienos rūšies (būtent žmogaus) „tobulėjimo“ procesas. Beje, tobulėjimą rašau su kabutėmis sąmoningai, nes (tiek kalbant apie visuotinę, tiek apie rūšies evoliuciją) pastarasis jokiu būdu nėra evoliucijos padarinys, greičiau atvirkščiai –­ W. Szymborska tobulumą mato primityvume. Tiesa, tai, ką čia pavadinau rūšies evoliucija ir priskyriau žmogui, būtų galima įvardyti ir kita sąvoka, leidžiančia atsiversti antrąjį pasaulio-knygos skyrių: žmogaus (kaip rūšies) evoliuciją galima pavadinti istorija. Ir tai ne tik rodo dar vieną skirtį tarp žmogaus ir gamtos (gamta yra evoliucionuojanti, o žmogus –­ istoriškas), bet ir leidžia kalbėti apie laiką W. Szymborskos poezijoje.

Nepagarba amžinybei – taip lakoniškai W. Szymborskos poziciją laiko atžvilgiu įvardija M. A. Packalén4. Kalbėdama apie laiką ir laikinumą, aš būčiau linkusi pasirinkti mažiau kategorišką ir ne taip neigiamai konotuotą apibūdinimą. Manau, kad W. Szymborska ne negerbia amžinybės, ji tiesiog jos nesureikšmina. Čia tenka išskirti dvi laiko kategorijas: amžinybę ir akimirką. Akimirkos susijusios su gyvybe ir gyvenimu. Turiu omeny tai, kad skaitant W. Szymborskos poeziją, išryškėja mintis, jog akimirka yra vertesnė už amžinybę jau vien tuo, kad tik akimirkoje iš tikrųjų slypi gyvybė. Todėl tai, kas amžina, jokiu būdu negali būti gyva. Todėl su amžinybe poezijoje siejama tik tai, kas negyva – daiktai (vienas ryškesnių pavyzdžių – eilėraštis „Muziejus“, kur neva žmonijos amžinybę įrodantys eksponatai iš tikrųjų yra tik akibrokštas tokiam siekiui, nes tai, kas daugiau ar mažiau amžina, yra tik daiktai, neturintys jokios reikšmės ir ne postuluojantys vieno ar kito žmogaus asmenybę, o tik nurodantys į savininką ir demonstruojantys jo laikinumą – pralaimėjimą negyvam daiktui):


        Karūna pergyveno galvą.
        Delnas pralaimėjo pirštinei.
        Dešinysis batas nugalėjo koją.5

Tuo tarpu gyvybė slepiasi tik akimirkoj. Tokiu būdu joje talpindama visą žmogaus gyvenimą ir jo prasmę. Akimirkos išgyvenimas yra vienintelis galimas žmogaus įsiamžinimas, nes žmogus – tai, kas gyva, o ne tai, kas lieka po jo. Nei darbai, nei kūriniai, nei jokie kiti materialūs dalykai negali garantuoti žmogui amžinybės, nes jie yra tik nuorodos.

Tačiau kaip nėra taisyklių be išimčių, taip ir kalbant apie amžinus ir laikinus dalykus W. Szymborskos kūryboje tenka daryti šiokią tokią išlygą. Čia turiu omeny kūrėjo situaciją. Kritika sutartinai kartoja, kad vienintelis būdas, anot W. Szymborskos, „nugalėt“ mirtį ir „užsitraukt“ amžinybę yra kūryba. Ir su tuo galima sutikti, bet tik iš dalies. Taip, žinoma, kūryba – naujo pasaulio steigtis, savotiškas savęs pratęsimas, gyvenimo „įforminimas“. Tačiau bet kokiu atveju, tai nėra tapatu žmogui ir jo gyvybei. Bet koks kūrinys irgi tėra tik nuoroda į žmogaus gyvenimą. Tai – žmogaus gyvenimui ir buvusiai jo gyvybei suteikta amžinybei tinkanti forma. Galbūt garantuojanti amžinybę, bet ne amžiną gyvenimą (kad ir kaip kalambūriškai tai skambėtų).

„Kančia (trečias skyrius) / nežemina kūno. / Mirtis, / kai miegi, ateina“, –­­ paskutinį savo apmąstomos pasaulio-knygos skyrių pradeda W. Szymborska. O man baigti tenka tuo, nuo ko pradėjau6. Mirties situacija. O mirtis – tik tokia. Ne žiauri, ne baisi, ne dramatiška ar negailestinga. Tam, kad mirtum, nereikalingos dramos. Užtenka paprastų dalykų – gripo ar nelaimingo atsitiktinumo. Mirtis W. Szymborskai – paprasta. Kaip sapnas. Taip, kaip paprastai užmiegame –­­ taip (anksčiau ar vėliau) numirsime. Žmogus nebijo užmigti, nebijo miegoti. Lygiai taip pat jis neturi bijoti ir mirties. Apskritai – mirties baimė ir mirties situacijos drama – žmogaus (gyvo žmogaus) privilegija, egzistuojanti tik tol, kol nepriartėjama prie tikrosios mirties situacijos.

* * *

Prisijaukinusi mirtį – taip W. Szymborską apibūdina M. A Packalén7. Bet man atrodo, kad tokio apibūdinimo nepakanka. Tai, kas skaitant W. Szymborskos poeziją kadaise stebino aktualumu ir atpažįstamumu, kėlė susižavėjimą ir pagarbą, dabar po truputį ima kelti pavydą. Ne piktą. Baltą pavydą. Ir pavydu ne talento, ne laimėjimų, ne pripažinimo. Pavydu požiūrio. Blaivaus, šviesaus ir ramaus. Į tai, kas absurdiška, kas nesuprantama, baugu. Atrodo skaitai, o iš tikrųjų stovi labai gerai apšviestoje salėje, pilnoje veidrodžių. Matai save, labai gerai matai, taip gerai, kad imi nebeatskirti. Nes esi visur, nes esi niekur ir visai ne baisu, atvirkščiai – labai ramu ir gera. Todėl W. Szymborska, manau, prisijaukinusi ne mirtį, ji prisijaukinusi pasaulį – su žmonėmis, gyvūnais, žolėmis, paukščiais, mirtimis ir gyvenimais – o jos poezija –­ įrodymas, kad gali ir taip atsitikti.

_________________________________________
1Szymborska W. POEZIJOS RINKTINĖ/ POEZIE WYBRANE. – V.: 1998, p. 25.
2„Pasiskolindama“ terminą iš Balcerzano. – E. M. Bojanowska.
„Wisława Szymborska: Naturalist and Humanist“. – „The Slavic and East European Journal“, vol. 41, Nr. 2 (1997, vasara), p. 211.
3Ten pat.
4M. A. Packalén. „A Domestication of Death: The Poetic Universe of Wislawa Szymborska“ [prieiga internetu: http://nobelprize.org/nobel_prizes/literature/articles/packalen/index.html]
5Szymborska W. POEZIJOS RINKTINĖ/ POEZIE WYBRANE. – V.: 1998, p. 29.
6Turiu omeny citatą straipsnio pradžioje.
7M. A. Packalén. „A Domestication of Death: The Poetic Universe of Wislawa Szymborska“

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
5:11:33 Nov 28, 2011   
Mar 2009 Jul 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba