Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-07-10 nr. 3245

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• EMILY DICKINSON.
11
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• EUGENIJA VAITKEVIČIŪTĖ.
Juozas Ambrazevičius-Brazaitis: „Juo tamsesnė aplinkui naktis, juo skaidriau turi degti tikėjimo ir vilties žiburiai…“
3

PUBLICISTIKA 
• STASYS STACEVIČIUS.
Vienaragio klajonės (2)

LITERATŪRA 
• RITA IVINSKYTĖ.
Apmąstau pasaulį. Szymborskos

KNYGOS 
• PRANAS VISVYDAS.
Eiliavimo krizės Lietuvoje nesimato
2
• ALFREDAS GUŠČIUS.
Kokio žmogaus nemėgo Kristus?
15
• NAUJOS KNYGOS
• Knygų dešimtukai
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Varšuvos teatriniai susitikimai: Mikės Pūkuotuko ir Švento Kryžiaus sandūroje
• RIDAS VISKAUSKAS.
Pakilę skrydžiui
• Su JUSTINU SARTAUSKU kalbasi SVAJŪNAS SABALIAUSKAS.
Šiaulių dramos teatro spektaklius rodys Šiaulių televizija

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Dvi Vilniaus tapybos tradicijos
3
• KRISTINA STANČIENĖ.
Mitologinių skulptūrų parkas: menas kurti ir būti kartu
6

MUZIKA 
• VACLOVAS JUODPUSIS.
Festivalis pasibaigė, festivalis prasidės…

PAVELDAS 
• ALFONSAS TAMULYNAS.
Tūkstantmečio parodoje – Lietuva senuosiuose istorijos šaltiniuose
• „Neregėta Lietuva“ Japonijoje­­­

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Tūkstantmečio paunksmėje
3

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
1953

POEZIJA 
• ILONA JANULIENĖ.
7

PROZA/Apsakymo konkursas 
• ALGIS KUKLYS.
Sūnaus vardas
4

VERTIMAI 
• MARLEN HAUSHOFER.
Pasileidėlis

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
 MYKOLAS MAŠNA.
Profesionaliųjų imtynių spektaklis

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Utenos muzikos fenomenas pagal Vasha Dadaya: „Tikra magija“
1

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• BIRUTĖ ASEVIČIŪTĖ.
„Folk session“: tautinio identiteto ženklai jaunųjų menininkų akimis
1

KULTŪRA 
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
K. G. Jungo idėjos – Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimo fone
6

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• VIRGINA ŠUKYTĖ.
Kaip prapuolė slibinai
• VIRGINA ŠUKYTĖ.
Kodėl išnyko undinės
1
• KĘSTUTIS PULOKAS.
Praėjusių vasarų kronika
2
• Skraidom užsienio lėktuvais1

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS

Profesionaliųjų imtynių spektaklis

MYKOLAS MAŠNA

[skaityti komentarus]

iliustracija
Amerikietiškų imtynių
karnavalas.
Hulkas Hoganas

Priimta manyti, kad kultūriniam reiškiniui, vadinamam profesionaliosiomis imtynėmis, pradžią davė keliaujantys karnavaliniai galiūnų, akrobatų bei gimnastų pasirodymai. Tačiau prancūzų literatūros teoretikas, semiotikas Rolandas Barthes’as profesionaliųjų imtynių šaknų yra linkęs ieškoti dar antikinėje Graikijoje. Rinktinėje „Mitologijos“ („Mythologies“, 1957) pasirodžiusiame straipsnyje „Imtynių pasaulis“ mokslininkas teigia, jog „čia (imtynėse) mes randame pompastikos, kokia turėjo būti būdinga antikiniams teatrams“1. Be to, anot R. Barthes’o, imtynėms, kokias mes žinome šiandien, didžiausią įtaką padarė vėlyvieji viduramžiai –­ prancūziškoji Moliere’o komedija bei italų commedia dell’arte. „Todėl imtynininkų fiziologija – tokia pat, kaip commedia dell’arte veikėjų, savo kostiumais ir laikysena iš anksto atskleidžiančių savo vaidmenų turinį: kaip Pantalone niekada nebus kas kitas, o tik juoką keliantis žmonos apgautas vyras, Arlekinas – sumanus tarnas, o Daktaras –­ kvailas pedantas, taip ir Thauvinas (storas, prakaituotas, apžėlęs, pasak R. Barthes’o, seksualinį pasišlykštėjimą keliantis imtynininkas, neigiamas herojus) visada bus tik niekingas išdavikas, Reinieresas (suglebęs aukštas blondinas susivėlusiais plaukais) – judantis pasyvumo paveikslas, Mazaudas (žemaūgis, arogantiškas kaip gaidys) – groteskiška pasipūtimo išraiška, Orsano (sumoterėjęs stileiva, apsivilkęs žydrai rožinį chalatą) –­ juoko nekeliantis, kerštinga salope arba boba“2.

Tiesa, nuo R. Barthes’o laikų kiek pasikeitė ir imtynių samprata, ypač turint omenyje nekintančius, fiksuotus personažus. Laikui bėgant, imtynėms tapus svarbia populiariosios kultūros dalimi, o ypač įvykus komercionalizacijai ir persikėlimui į televizijos ekraną, kito ir šio reginio koncepcija. Anksčiau konfliktas tarp gėrio ir blogio jėgas atstovaujančių veikėjų galėjo tęstis kelerius metus ar net dešimtmečius, tačiau išaugus visuomenės vartotojiškumui, personažai buvo priversti keistis, transformuotis. Nors vis dėlto iki šių dienų išliko archetipinis pasiskirstymas į dvi grupes: „geriečius“ (angl. babyface ar tiesiog face) ir „blogiukus“ (heel), tarp pastarųjų įsiterpė ir dar viena –­ in-betweener arba neutralių personažų – kategorija. Šiai priklauso tie imtynininkai, kurie, pvz., iš pirmo žvilgsnio atlieka antagonistų funkcijas, tačiau juos aktyviai palaiko publika. Svarbu paminėti, kad tik praeito dešimtmečio viduryje amerikietiškose imtynėse „legalizavosi“ perėjimo iš vienos stovyklos į kitą galimybė, kuri, žinoma, buvo ir anksčiau, tačiau dažniausiai reikšdavo, kad imtynininkas turės palikti buvusį personažą ir įsikūnyti į naują. Tokią galimybę įtvirtino ligtolinis „Amerikos didvyris“ Hulkas Hoganas, iki tol skatinęs jaunimą klausyti tėvų, kalbėti maldas ir gerti vitaminus, rinkodaros tikslais paverstas (net sportinio kostiumo spalvinė gama tuo tikslu iš raudonos ir geltonos buvo pakeista į juodą) cinišku, žiūrovus ir kitus imtynininkus įžeidinėjančiu garbėtroška. Nuo tol imtynių veikėjai pradėjo darytis panašesni į tikrus žmones, daugelis jų ilgainiui prarado „komikso personažo“ įvaizdį. Atsiradus galimybei įvairiau varijuoti personažų psichologija, tapo įmanoma akrobatinius atletų pasirodymus papildyti įvairesnėmis, nuolat susipinančiomis siužetinėmis linijomis, taip amerikietiškąsias imtynes priartinant prie stanislavskiškojo teatro modelio.

To negalėtum pasakyti apie senąsias tradicijas tęsiančias meksikiečių profesionalų imtynes (lucha libre –­­ laisvosios kovos), kuriose kaukėti imtynininkai yra „pasmerkti“ visą karjerą (o kartais net visą gyvenimą) dėvėti galvą slepiančias kaukes. Kaukėtieji kovotojai neturi teisės reikšti daugelio žmogiškų emocijų, į priekį juos veda tik garbės ir keršto už pamintą garbę jausmas. Didžiausias paniekinimas čia – kaukės netekimas, demaskavimas (oponentui pralaimėta kaukė nebegrąžinama, ją praradęs imtynininkas turi pasitraukti). Panašiais principais pagrįstas ir japoniškasis imtynių variantas. Čia pastebima didelė tradicinio japonų teatro įtaka (ypač kabukio: nemaža dalis personažų čia dėvi kabukio teatrui būdingą margą grimą, kostiumus su konkrečias personažo chararakterio ypatybes reiškiančiomis įvarių spalvų variacijomis, imituojami kabukio aktorių judesiai).

R. Barthes’as studijoje „Imtynių pasaulis“ bando profesionaliąsias imtynes reabilituoti, todėl siūlo pamiršti visas kalbas apie žemą jų prigimtį ir analizuoti jas ne kaip sporto varžybas. Juk imtynininko tiks­las, išėjus į ringą-sceną, nėra laimėti ar pralaimėti, o kuo geriau, kokybiškiau atlikti savo darbą. Vadinasi, dėmesys sutelkiamas ne į rezultatą (jis – nulemtas iš anksto), veiksmas čia performatyvus, orientuotas į patį atlikimo procesą. Skirtingai nei klasikiniame teatre, imtynininkai-aktoriai nepalieka savo kuriamų charakterių ir neišeina nusilenkti publikai. Neretas atvejis, kai imtynininkas taip susitapatina su savo personažu, kad net oficialiai pasikeičia tikrąjį vardą sceniniu pseudonimu (pvz., buvęs profesionalus imtynininkas Jimas Hellwigas, dalyvaudamas imtynėse kaip personažas Paskutinysis karys (Ultimate Warrior) savo tapatybės dokumentuose dabar vadinasi tiesiog Kariu). Tapatybės, ribų tarp realybės ir kuriamos iliuzijos, gyvenimo ir teatro klausimas profesionaliosiose imtynėse aktualus kaip niekur kitur.

iliustracija
Paskutinysis karys

Imtynės, anot R. Barthes’o, – reginys, nesibaigiantis „nesaikingumo karnavalas“. Tai tarsi savaiminė aliuzija į rusų formalisto Michailo Bachtino liaudiškojo karnavalo, kaip nesaikingumo, apsirijimo, kūniškumo, lytiškumo, nešvankybių ir grotesko šventės, sąvoką. Ši šventė nėra griežtai apribojama laiko: prasideda ji ne tada, kai imtynininkas įžengia į ringą, ir baigiasi ne tada, kai jis priešininką paguldo ant menčių ar priverčia pasiduoti. Ant grindinio tysantis paslikas kūnas, anot R. Barthes’o, tampa pajuokos, patyčių objektu. Karnavale neegzistuoja ribos, skiriančios atlikėjus ir žiūrovus. Stebėtojo čia nėra – publika tampa lygiaverčiu spektaklio dalyviu, ji tame spektaklyje gyvena. Kultūros tyrinėtojas amerikietis Johnas Fiske’as studijoje „Populiariosios kultūros supratimas“ (2008) išskiria tris žiūrovų dalyvavimo imtynių spektaklyje lygmenis: fizinį (kai žiūrovas „talžo“ greta atsidūrusį imtynininką, padeda šiam atsikelti ar padrąsina, tapšnodamas per petį), žodinį (palaikymo, paniekinimo šūkiai, įžeidinėjimai, skanduotės, keliami plakatai) ir simbolinį (į orą iškeliamos imtynininką imituojančios lėlės, dėvimi marškinėliai). „Televizijos kamera žaidžia su stebinčia dvikovas minia, kuri vaidina tiek pat, kiek ir imtynininkai – neįmanoma kategoriškai atskirti, kas vaidina, o kas žiūri: visi vienodai gyvena šiame apverstame parodijų pasaulyje“3.

Čia negalioja sportinis principas, garbingo žaidimo taisyklės: tas, kas jų laikosi –­ neišvengiamai pralaimi. Imtynės yra socialiniame diskurse priimtų taisyklių iškraipymas, deformavimas, galiausiai –­ laužymas. „Blogieji nedorėliai triumfuoja – ne taip kaip daugelyje televizijos rodomų susidūrimų. „Groteskiškasis realizmas“ virsta kontrastu „vyraujančiai teisybei“, kurią idealizuoja socialinė tvarka“4.

Imtynės, kaip kovinio sporto šaką ir dramos spektaklį suvienijanti teatro forma, leidžia stebėti ne tik imtynininkų-aktorių fizines galimybes, bet ir jų kuriamų personažų moralines bei emocines būsenas. „Profesionalų imtynės susikoncentruoja ir ties intymiais, ir ties fiziškai išreiškiamais personažų psichologijos aspektais, sujungia neliteratūrinio teatro formą su literatūriniu turiniu (...) Imtynės įsisavina devyniolikto amžiaus melodraminiam teatrui būdingus asmeninius, tarpasmeninius, socialinius bei moralinius konfliktus ir įkūnija juos fizinėje dviejų atletų dvikovoje“5.

Imtynėms patekus į populiariosios, masinės kultūros kategoriją, jos pradėjo itin aktyviai reflektuoti socialinę (pvz., aktyviai dalyvauti sprendžiant rasinės ar lytinės diskriminacijos klausimus: pirmą kartą pasaulio čempionu tapo juodaodis, įkuriami moterų imtynių divizionai), politinę (pvz., abiejų kandidatų dalyvavimas imtynių transliacijose paskutiniųjų JAV prezidento rinkimų kampanijos metu) ar net ekonominę tikrovę (parodijuojama didėjanti žmonių finansinė priklausomybė nuo stambių kompanijų bei bankų). Be to, nuo aštuntojo praeito amžiaus dešimtmečio, susidūrus trims panašios ekonominės galios amerikietiškų imtynių organizacijoms, pastebimos imtynių savianalizės (neretai tai būna autoironiškas ar parodijuojantis atlikimo mechanizmų, vaizdavimo ir priėmimo bei suvokimo būdų tyrimas) tendencijos.

Atsiradęs autoreflektyvus požiūris, svarbiausių akcentų perkėlimas nuo konkretaus rezultato ant atlikimo proceso, įsigalėjantis kūniškumo, seksualumo kultas, ribų tarp gyvenimo ir teatro, tikrovės ir iliuzijos išnykimas (pvz., prieš keletą metų tuometiniam WWE –­­ Pasaulio imtynių federacijos – čempionui Chrisui Benoit iš tikrųjų sušaudžius savo šeimą ir nusižudžius, organizacijos vadovas nutraukė inscenizuotos savo paties žmogžudystės istoriją ir „prisikėlė iš numirusiųjų“) neabejotinai pažymi, jog ir imtynės neatsilieka nuo bendrakultūrinio diskurso posūkių ir meninių procesų transformacijų ir pamažu įžengia į postmodernaus būvio stadiją.

_________________________________
1Barthes R. MYTHOLOGIES. – New York: 1991, p. 13.
2Barthes R. Ibid, p. 15.
3Fiske J. POPULIARIOSIOS KULTŪROS SUPRATIMAS. – V.: Žara, 2008, p. 76.
4Fiske J. Ibid, p. 77.
5Sammond N. STEEL CHAIR TO THE HEAD. –­­ 2005, p. 59.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
5:11:32 Nov 28, 2011   
Mar 2009 Jul 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba