Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-07-10 nr. 3245

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• EMILY DICKINSON.
11
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• EUGENIJA VAITKEVIČIŪTĖ.
Juozas Ambrazevičius-Brazaitis: „Juo tamsesnė aplinkui naktis, juo skaidriau turi degti tikėjimo ir vilties žiburiai…“
3

PUBLICISTIKA 
• STASYS STACEVIČIUS.
Vienaragio klajonės (2)

LITERATŪRA 
• RITA IVINSKYTĖ.
Apmąstau pasaulį. Szymborskos

KNYGOS 
• PRANAS VISVYDAS.
Eiliavimo krizės Lietuvoje nesimato
2
• ALFREDAS GUŠČIUS.
Kokio žmogaus nemėgo Kristus?
15
• NAUJOS KNYGOS
• Knygų dešimtukai
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Varšuvos teatriniai susitikimai: Mikės Pūkuotuko ir Švento Kryžiaus sandūroje
• RIDAS VISKAUSKAS.
Pakilę skrydžiui
• Su JUSTINU SARTAUSKU kalbasi SVAJŪNAS SABALIAUSKAS.
Šiaulių dramos teatro spektaklius rodys Šiaulių televizija

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Dvi Vilniaus tapybos tradicijos
3
• KRISTINA STANČIENĖ.
Mitologinių skulptūrų parkas: menas kurti ir būti kartu
6

MUZIKA 
• VACLOVAS JUODPUSIS.
Festivalis pasibaigė, festivalis prasidės…

PAVELDAS 
• ALFONSAS TAMULYNAS.
Tūkstantmečio parodoje – Lietuva senuosiuose istorijos šaltiniuose
• „Neregėta Lietuva“ Japonijoje­­­

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Tūkstantmečio paunksmėje
3

(PA)SKAITINIAI 
 MINDAUGAS PELECKIS.
1953

POEZIJA 
• ILONA JANULIENĖ.
7

PROZA/Apsakymo konkursas 
• ALGIS KUKLYS.
Sūnaus vardas
4

VERTIMAI 
• MARLEN HAUSHOFER.
Pasileidėlis

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• MYKOLAS MAŠNA.
Profesionaliųjų imtynių spektaklis

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Utenos muzikos fenomenas pagal Vasha Dadaya: „Tikra magija“
1

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• BIRUTĖ ASEVIČIŪTĖ.
„Folk session“: tautinio identiteto ženklai jaunųjų menininkų akimis
1

KULTŪRA 
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
K. G. Jungo idėjos – Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimo fone
6

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• VIRGINA ŠUKYTĖ.
Kaip prapuolė slibinai
• VIRGINA ŠUKYTĖ.
Kodėl išnyko undinės
1
• KĘSTUTIS PULOKAS.
Praėjusių vasarų kronika
2
• Skraidom užsienio lėktuvais1

(PA)SKAITINIAI

1953

MINDAUGAS PELECKIS

[skaityti komentarus]

Mauriac, Claude. PROUSTAS JO PATIES AKIMIS.
Iš prancūzų kalbos vertė Vytautas Bikulčius.

– V.: Kronta, 2008.

NO PRIDE

Jei apsidžiaugėte, kad čia Valentino Louiso Georges’o Eugène’o Marcelio Prousto (1871–1922) autobiografija – be reikalo. Kai kuriems – nuobodžiausias, kai kuriems – rimčiausias ir geriausias rašytojas, tiesa, čia kalba, tačiau ne savo, o savo veikėjų lūpomis. O šį sumanymą realizavo kito rašytojo, nobelisto François Mauriaco (1885–1970) vyriausiasis sūnus Claude’as Mauriacas (1914–1996). Šios knygos autorius penkerius metus dirbo Prancūzijos prezidento Charle’io de Gaulle’io (1890–1970) asmeniniu sekretoriumi, vėliau parašė kelis romanus, esė rinkinius, dirbo žurnalistu, scenaristu (kūrė scenarijų 1962 m. filmui pagal tėvo romaną „Teresė Deskeiru“). Tai C. Mauriacas sumanė terminą „neliteratūra“ (alittérature). O apie M. Proustą ši originali 1953 m. knyga sukurta neatsitiktinai: C. Mauriaco žmona Marie-Claude Mante buvo klasiko dukterėčia.

C. Mauriacas su mirusiais rašytojas jau buvo „bendravęs“, tad žinojo, kaip prakalbinti ir savo giminaitį M. Prous­tą (yra „kalbinęs“ André Gide’ą, Jeaną Cocteau ir kt.). Rašytojas atsiveria per kūrinius „Žanas Santejis“, „Svano pusėje“, „Žydinčių merginų šešėlyje“, „Germantų pusė“, „Sodoma ir Gomora“, „Kalinė“, „Dingusi Albertina“, „Atrastas laikas“ ir „Laiškai“. Maždaug 160 puslapių turinčios knygos pirmajame skyriuje trumpai aprašoma M. Prousto „užsitęsusi“ vaikystė, „pažeidžiama“ jaunystė, „dykystė ir aistra rašyti“, santykis su snobais ir aukštuomene, meilė ir mirtis; antrajame galime paskaityti, kokie M. Proustui atrodė žmonės. Iš gausių citatų suvokiame, kad rašytojui svarbiausia buvo laimė ir tikrasis gyvenimas, jie – „kertiniai prustiškojo statinio akmenys“ (p. 154). M. Proustas, pasak C. Mauriaco, manė, jog kūrybinis sumanymas be kančios neįgyvendinamas, o poezija gali būti tikroviškesnė už tikrovę. Tuomet mums suteikiamas netikėtas šansas suprasti, jog iš pažiūros nuobodus rašytojas buvo džiaugsmo ieškotojas.

Knygoje paminėti ir reikšmingiausi, autoriaus nuomone, veikalai apie M. Proustą prancūzų kalba. Šis leidinys ypač patiks naujosios Lietuvos eros, prasidedančios šių metų liepos 12-ąją, žmonėms, atėmusiems iš visos žmonijos vaivorykštę ir paskelbusiems, jog tik jie vieni turi į ją teisę: „Moterims jautė tik dvasinį potraukį ir meilę pažino tik su vyrais“ (p. 95). Tiesa, pats M. Proustas tuo nesididžiavo ir nevadino savęs gay pride, priešingai – rašydamas „Sodomą ir Gomorą“, pabrėžė, kad jo herojė Albertina jautė polinkį ydai (taip rašytojas vadino homoseksualią, lesbietišką meilę). M. Proustas to neatskleidė, kol buvo gyva jo motina, nes bijojo ją įskaudinti.

Burroughs, William S. NARKAŠAS.
Iš anglų kalbos vertė Julius Keleras ir Agnė Narušytė.

– K.: Kitos knygos (serija „Intro“), 2009.

DRUG LITHUANIA

Prieš akis turime neeilinę knygą, kurią Lietuvoje pristato „Kitos knygos“ ir poetas, dramaturgas, fotomenininkas bei vertėjas Julius Keleras, jiems talkina Lietuvos narkotikų vartotojų advokatavimo ir tarpusavio pagalbos organizacija „Tavo DRUGys“ (www.drugys.lt). „Narkašas“ –­ penktoji serijos „Intro“ knyga (serija skirta klasikiniam 6–8 deš. literatūros undergroundui; išleistos skandalingos Charleso Bukowskio, Richardo Brautigano, Hunterio S. Thompsono, Eduardo Limonovo knygos). Kaip matome iš žargono žodžio narkašas, nuorodos į knygos konsultantus ir viršelio, kuriame „Vario burnos“ pavaizdavo JAV vėliavą, papuoštą aguonomis, šis legendinio menininko Williamo Sewardo Burroughso II (1914–1997) romanas, išleistas 1953 m. pavadinimu „Junky“, yra apie narkotikus. Įtarimą patvirtina ir Daumanto Každailio sudarytas žodynėlis (p. 170–176), kuris paaiškina kai kuriuos narkomanų žargono žodžius. Lietuviškasis narkomanų žargono variantas – rusiškojo („prichodas“, „lomkės“, „kasiakas“), angliškojo („gandža“, „hašas“, „paregorikas“, „dileris“; beje, yra ir demerolis, dėl kurio neva mirė ar buvo nužudytas Michaelas Jacksonas) ir lietuviškai kaimietiškojo („molis“, „lopas“, „daigas“, „merga“) mišinys. Vieno žodžio vertimas sukėlė abejonių: hopstopinti (angl. hop-stop „apiplėšinėti, paprastai nenaudojant jėgos, metro ir autobusų stotelėse“; p. 171). Kiek pamenu, tai –­ senas sovietinis vagių žargono žodis, aiškinamas kaip „gop-stop – apiplėšimas gatvėje, naudojant prievartą arba grasinant ją panaudoti“ (http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%93%D0%BE%D0%BF-%D1%81%D1%82%D0%BE%D0%BF). Ar tik nepudrina smegenų mums narkomanų advokatai?

J. Keleras juos ir W. S. Burroughsą gina. Pasak jo, šis „kačių ir šaunamųjų ginklų gerbėjas“ (p. 179) knygą išleido 1953 m., o nuo heroino buvo priklausomas nuo 1944-ųjų. Šią priklausomybę W. S. Burroughsas neva įveikė apie 1965 m. „Narkašas“ (kiti mano girdėti variantai – narkoša, narkotas) – pirmasis rašytojo romanas, žvelgiant literatūrologiškai, priklausantis ankstyvųjų jo darbų serijai (kartu su „Pederastu“ ir „Yage laiškais“). Bitnikų dievukas W. S. Burroughsas išgarsėjo ne tik literatūros kūriniais, bet ir eksperimentinėje muzikoje imtu taikyti cut-up metodu (pagal romanus „Nuogi priešpiečiai“, „Minkšta mašina“, „Novos ekspresas“, „Bilietas, kuris sprogo“, „Interzona“). Beje, „Narkašas“ buvo rašomas Meksikoje ir dalimis siunčiamas bitnikų ikonai Allenui Ginsbergui.

Neketinu giedoti ditirambų W. S. Burroughsui, kaip J. Keleras (pasak vertėjo, vartotojiška visuomenė kalta, kad atsiranda narkomanai). Lenkiu galvą prieš W. S. Burroughso talentą, kurį lietuvių skaitytojui dar reikia atrasti. Tikiuosi, jog ši knyga – tik pradžia, įvesianti į sudėtingą šio rašytojo pasaulį. Su narkašų gyvenimu prieš 13 metų visa Lietuva susipažino pamačiusi filmą (kiek vėliau išleista ir knyga, kurią kišeniniu formatu perleido „Kitos knygos“) „Traukinių žymėjimas“, taigi ko nors nauja čia nerasime. Gaila, knygos įvade nebuvo leista tarti žodžio menotyrininkei, fotografijos kritikei, išleidusiai įspūdingą monografiją „Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje“ (Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2008) – manau, būtume turėję kitokį požiūrį į W. S. Burroughsą. Juk jis – tas pats žmogus, kuris parašė kelis skirtingų dimensijų sakinius. „Kaifas – tai akimirkos laisvė nuo senstančio, atsargaus, maudžiančio, išsigandusio kūno“ (p. 167). „Mūsų nacionalinis narkotikas – alkoholis“ (1960 m.). „Paranoikas – žmogus, kuris šiek tiek nutuokia apie tai, kas vyksta“ (1970 m.).

VLADIMIRAS TOPOROVAS IR LIETUVA.
Sudarė Algirdas Sabaliauskas, Jolanta Zabarskaitė.

– V.: Lietuvių kalbos institutas (Kalbotyros istorija: baltistikos archyvai; 1), 2009.

TURTŲ KUPINA SLĖPTUVĖ

Beveik 500 puslapių knygoje – semiotiko, poligloto, indoeuropeisto, baltisto Vladimiro Toporovo straipsniai, interviu, atsiminimai apie šį neseniai Anapilin išėjusį žmogų (1928–2005). Mokslininkas, po 1953 m. atšilimo (kai mirė Josifas Stalinas, buvo sušaudytas Lavrentijus Berija ir į valdžią SSRS atėjo Nikita Chruščiovas) pradėjęs domėtis tuo, kas iki tol buvo tabu, per ilgą ir turiningą gyvenimą parašė daugiau kaip 1500 mokslinių darbų, į rusų kalbą išvertė budizmo literatūros šedevrą „Dhammapada“, sudarė 5 tomų prūsų kalbos žodyną. Profesoriaus žmona Tatjana Jelizarenkova (1929–2007) – rusų indologė, vadinta viena geriausių pasaulyje Vedų žinovių. V. Toporovas ypač daug nusipelnė Lietuvai studijuodamas baltiškuosius toponimus ir baltų mitologiją, leisdamas žurnalus rusų kalba „Baltų ir slavų tyrinėjimai“ (1980–2005), „Linguistica Baltica“ (1992–2005). Lietuviškai iki šiol teturėjome vieną profesoriaus knygą „Baltų mitologijos ir ritualo tyrimai: Rinktinė“ (Aidai, 2000). 1990 m. V. Toporovas Maskvoje apdovanotas aukščiausia – Valstybine – premija, tačiau po Sausio 13-osios jos atsisakė (p. 241).

Plataus masto tyrinėtojas (jį domino lingvistika, literatūrologija, mitologija, kultūrologija, dvasinė kultūra, religija, semiotika ir kt.) turėtų būti kuo plačiau pristatytas Lietuvai. Po šios Lietuvių kalbos instituto parengtos knygos turėtų sekti V. Toporovo veikalų vertimai. V. Toporovo mokinys, mitologijos ir religijos tyrinėtojas Dainius Razauskas pastebi, jog tai – milžiniškas darbas, nes su baltų tradicijomis susiję profesoriaus darbai sudarytų bent kelis storus tomus (p. 239).

V. Toporovas 2000 m. gegužės 20 d. Lietuvos ambasadoje Maskvoje, Jurgio Baltrušaičio premijos įteikimo proga prisiminė, kad jo „susidomėjimas Lietuva, ryšiai su ja užsimezgė prieš pusšimtį amžiaus ankštoje Maskvos universiteto auditorijoje, lietuvių kalbos paskaitose, profesoriaujant Michailui Nikolajevičiui Petersonui, Viktoro Karlovičiaus Poržezinskio mokiniui, kuris buvo Filopo Fiodorovičiaus Fortunatovo, pradėjusio Maskvoje lietuvių kalbos tyrinėjimus, mokinys“ (p. 244). Beje, pirmą kartą į Lietuvą V. Toporovas atvyko 1952 m..

Knygoje prisiminimais apie baltistą dalijasi Algirdas Sabaliauskas, Zigmas Zinkevičius, Vytautas Mažiulis, Aloyzas Vidugiris, Izidorius Šimelionis, Tomas Venclova, Nijolė Laurinkienė, Viktorija Daujotytė, Jurgis Pakerys, D. Razauskas, Nikolajus Michailovas, Dovydas Judelevičius, Marcelijus Martinaitis, Arvydas Juozaitis, Birutė Palovienė-Sabaliauskaitė, Jonas Vaiškūnas, Juozas Budraitis, Tatjana Civjan ir Marija Zavjalova.

V. Toporovas neretai buvo įsivaizduojamas ir turįs antgamtinių galių (D. Razauskas prisimena, kaip bendravo su juo sapnuose, o T. Venclova teigė, jog „sklido šnekos, kad Toporovas kilęs iš šamanų ir burtininkų šeimos ir pats toks esąs“; p. 16).

Pasak A. Sabaliausko, baltų kalbų tyrinėjimas, jų senosios kultūros pažinimas V. Toporovui buvo ne papras­ta profesija, o moralinis uždavinys (p. 21). Pasak N. Michailovo, tai investicija į, Pietro Umberto Dini’o žodžiais, balticitas, baltiškumą, „o dar konkrečiau –­ lietuvybę“ (p. 155).

Knyga neperkrauta. Prisiminimai įdomūs, tačiau lakoniški. Didelė dalis knygos (beveik pusė) skirta paties V. Toporovo straipsniams, yra fotografijų. „Man mokslas buvo slėptuvė, leidžianti nesirinkti ko nors kito“, – prisiminė V. Toporovas 2003 m. saulėtą žiemos dieną.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
5:11:29 Nov 28, 2011   
Mar 2009 Jul 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba