Kokio žmogaus nemėgo Kristus?

Dažnai autoriai, parašę straipsnį ar knygą, ilgai suka galvą, ieškodami tinkamo pavadinimo. Antraštė – raktas, leidžiantis atsirakinti veikalo spyną ir įeiti į jo vidų. Pasitaiko ilgai knebinėtis su raktu ar nevykusia spyna. Muzikologo, publicisto, aktyvaus piliečio ir politiko Kazimiero Šiaulio publicistikos knyga pavadinta tiesiai šviesiai, be užuo­lankų –­ „Tauta tarp kosmopolitų ir barbarų“. Nuo pavadinimo „įpareigojimo“ nenukrypta į kitas tematines lankas. O vienas iš 29 straipsnių pakartoja pavadinimą. Tai – programinis straipsnis. Jo preambulę verta pacituoti: „Pagrindinės mūsų pilietinę visuomenę ir tautinę sąmonę veikiančios grėsmės yra globalizacijos lydimas kosmopolitizmas –­­ iš vienos pusės ir vietinė pragmatinė barbarybė – iš kitos. Žmonių susvetimėjimą ir politinį abejingumą galima įveikti tik per kultūrą ir tautinį ugdymą.“

Šia tema prirašyta ir prikalbėta daug. Daugelio balsų nebesigirdi, jie nuskęsta unisono gaudesyje. K. Šiaulio balsas ryškiai artikuliuotas, turi tvirtą, metaforiškai tariant, diafragminę atramą, arba – pasaulėžiūrinį stuburą: K. Šiaulys drąsiai gina tautiškumą, šeimą, dvasines vertybes. Jis remiasi Vinco Kudirkos, Vydūno, Stasio Šalkauskio, Antano Maceinos ir kitų mūsų šviesuolių mintimis, teiginiais, nebijo atrodyti senamadis... „Esame tarsi žirnių lauke. Reikia pradėti nuo pradžios. Mūsų nebesieja su protėviais...“ –­ K. Šiaulys cituoja kultūrologą A. Sverdiolą ir argumentuotai įrodinėja, kas gi tie „niekadėjai“, trukdantys bendrauti su protėviais, sekinantys tautinę ir istorinę atmintį, kas gi privertė akademiką Zigmą Zinkevičių atsistatydinti iš švietimo ir mokslo ministro pareigų ir kodėl tarp Atviros Lietuvos fondo išleistų knygų sunku rasti bent vieną, ugdančią tautinį orumą, patriotizmą?

Gražūs, skambūs žodžiai – „laisva“, „nepriklausoma“, „demokratinė“ Lietuva. Jie mus skatino veržtis iš komunistinės santvarkos, eiti į Baltijos kelią, stoti į Sausio 13-osios barikadas. Bet, pasirodo, kova už laisvę, nepriklausomybę, demokratiją, teisingumą nesibaigė, nuvertus Lenino paminklus. K. Šiaulys kaip pirštu beda į silpnąsias, į pavojingąsias mūsų naujojo gyvenimo vietas. „Lietuvos valstybę, sakoma Konstitucijoje, kuria Tauta. Tačiau ne mažiau svarbu pabrėžti, kad atkurta ir ne kartą apginta valstybė privalo demokratinę tautos egzistenciją ir jos gyvybingumą nuolat palaikyti, o ne alinti. Žmogus save tarp kitų nori matyti ne kaip zoologinį vienetą ar belytį visuomenės narį (šiandien esu Lietuvoje, rytoj Amerikoje), o kaip kuriančios ir turinčios tikslą savos istorinės tautos ir istorinės valstybės pilietį. Negalima leisti politikams ir valdininkams, kovojantiems tarpusavyje dėl turto bei įtakos sferų, politiką – valstybės kūrimo ir valdymo meną – paversti gudravimo ir klastingumo pinklėmis, o nusivylusius tautiečius išvaikyti po svetimas šalis.“

K. Šiaulio publicistika gausiai dokumentuota, chronologizuota. Ją skaitydamas, imi prisiminti ne vieną įvykį, faktą, kazusą, apmąstyti santykį, tarkime, kad ir patriotizmo – kosmopolitizmo, politiškumo – demokratiškumo, tradiciškumo –­ urbanizmo, privatizavimo – nacionalizavimo... Prabylama temperamentingu žodžiu, laiko išbandymus atlaikiusių vertybių ginamuoju patosu, taikliomis išvadomis, kartais, atrodytų, gal net per karštomis... „Valdžia neturi tikslo veikti visų piliečių labui, nes nėra žmogaus etinio vertinimo ir pagarbos gyvybei. Duoti priesaiką, pasirodo, dar nepakanka. Manyčiau, kad šiandieninės Lietuvos „valstybininkams“ reikėtų pastudijuoti Sąžinės institute, kurį ir siūlyčiau įsteigti...“ Iš tiesų, jeigu turime Laisvosios rinkos institutą, tai kodėl, kaip siūlo autorius, neįsteigus Socialinės rinkos instituto? Arba – gal tikrai leisti ar net įpareigoti prieš pamokas sugiedoti Lietuvos himną ir nekaltinti mokytojų politikavimu kaip Rokiškio rajone 2006 metais?

O kiek politikavimo yra K. Šiaulio knygoje? Nedaug. Tai tiesiog kompetentinga aprašomų įvykių analizė, nuoširdus susirūpinimas tautos likimu. Gerai pažįstantis žiniasklaidos specifiką, autorius greit pamato šių masinio informavimo priemonių panaudojimo kryptį ir dažnai su ja nesutinka. Straipsnyje „Lietuvos televizijoje sklando „kaspervizijos“ dvasia“ K. Šiaulys, paanalizavęs 1998 m. Sausio 13-osios televizijos programų „tinklelį“, atskleidė jos vadovų abejingą, indiferentišką požiūrį į tuos dalykus bei vertybes, kurios dar daugeliui Lietuvos žmonių brangios. Pilietiškas K. Šiaulio požiūris ir į Vilniaus senamiestį, į mūsų istoriją, paveldą, gamtą. K. Šiaulys ne vieną mūsų laikų politiko, valdininko, verslininko elgesį lygina su siautėjančiais E. Ionesco personažais –­ raganosiais... Taip, tendencingumo knygoje esama, kai kas regima iš siauresnių paties K. Šiaulio partinių pozicijų; tačiau –­ kokio žmogaus nemėgo Kristus? Drungno, t. y. tokio, kuris nei karštas, nei šaltas. K. Šiaulys, kaip jau sakyta, karštas publicistas, jo ginamos vertybės regimos pro subjektyvią pasaulėžiūros prizmę. Su 90 procentų knygos idėjų, postulatų, išvadų sutinku – man patiko jos tradicinė genezė, einanti iš lietuviškumo pradmenų, iš istorijos gelmių, iš krikščioniškųjų vertybių, kaip sako autorius, „per šeimą, per tautą į pasaulį“. Galima sakyti ir taip – postmodernistiniais laikais K. Šiaulys moko mus ir primena, kaip svarbu išsaugoti tradicinius orientyrus, remtis patikimais, istorijos ir laiko smūgius atlaikiusiais autoritetais. Tokios K. Šiaulio pastangos turėtų būti suprastos ir įvertintos.