Kaip prapuolė slibinai

Pasaulio pradžioje Dievas buvo keisčiausių gyvūnų sutvėręs – undinių, slibinų, dinozaurų... Lepūs dinozaurai orams atšalus patys išmirė, undines pavydžios moterys išnaikino, o štai slibinus – pats Kūrėjas.

Kodėl? Pradžioje Dievas džiaugėsi baisiai gražų padarą sukūręs: didelis kaip daržinė, ugnimi spjaudo, iš nosies kibirkštys žyra, iš po uodegos dūmai šnypščia. Vieni vandenyse plaukiojo, kiti žeme ropojo, treti urvuose lindėjo, bet visi turėjo sparnus ir galėjo oru lakioti. Kuo senesnis slibinas –­ tuo daugiau galvų turėjo, mat kas dešimt metų slibinui nauja galva išaugdavo. O slibinai net šimtą metų gyvendavo.

Žmonėms ir žvėrims per tuos slibinus –­ vienos bėdos, mat pabaisos ugnį spjaudydamos malėsi kur pakliuvo: tai mišką pelenais pavers, tai trobą supleškins, tai žolę padegs.

O kai slibinai išalkdavo, iš baimės drebėjo žmonės, žvėrys ir paukščiai, nes jie rydavo visa, kas gyva. Pagavę auką sugriebdavo baisiais dantimis ir pūstelėję ugnies čia pat išsikepdavo.

Kai kurie slibinai nuo gero gyvenimo visai ištvirko: tik gardžiausią žmogieną rydavo – jaunas mergaites ir berniukus.

Daugelis slibinų nuo persirijimo taip nutuko, kad pašliaužti nei paskristi nebegalėjo – storo pilvo kojos nepanešdavo, sparnai nuo žemės nebepakeldavo. Tokių net vaikai nebijojo – prislinkdavo visai arti ir pagaliukais baksnodavo, kad imtų žiežirbas leisti. Slibinas pyksta, šnypščia, o mažiesiems – pramoga. Tėvai griežčiausiai draudė slibinus erzinti, bet kur tau vaikai klausys...

Bet pavojingiausi buvo slibinų leidžiami dūmai – bezdalai. Smarvė neišpasakyta, bet žmonės nuo jų maloniai apkvaisdavo, matydavo nebūtus vaizdus, visokius niekus liežuviais maldavo... Dauguma prie tų dūmų taip įprasdavo, kad daugiau niekas neberūpėjo, tik slibinų bezdalais apsipūsti. Sekiodavo paskui pabaisų uodegas, net į jų olas lįsti nebijodami, todėl lengvu grobiu slibinams virsdavo.

Vieni žmonės šaukėsi dangaus bausmės slibinams, kiti kaltino Dievą, kam tokius pabaisas sutvėręs.

Dievas visa tai matydamas vis labiau rūstybe tvinko. Ugnį slibinams jis buvo paėmęs iš Saulės ir prisakęs geriems darbams naudoti: žemei, orui ir vandeniui šildyti, laužams ir židiniams užkurti, o žiežirbas – per didžiąsias šventes leisti. Ir ėsti jiems buvo paskyręs tik sergančius, nusilpusius žvėris, ar kurių per daug prisiveisę. Bet slibinai nė nemanė klausyti Dievo ir nebaudžiami viešpatavo žemėje.

Nieko gera iš tų slibinų, be reikalo aš juos sutvėriau, – krapštė galvą Dievas.

Sušaukė jis visus slibinus ir įsakė:

– Neklausėte mano priesakų, todėl baigėsi jūsų viešpatystė žemėje. Daugiau neskriausite žmonių nei žvėrių. Nuo šiol virsite mažais padarėliais, kad niekam žalos nedarytumėt.

– Pasigailėk mūsų, Dieve. Palik mums nors ugnį...

– Jokios ugnies, – lyg kirviu nukirto Dievas. – Kiek pati Saulė jums duos, tiek ir turėsite.

– Tai nors palik mums mūsų galvas, –­ maldavo slibinai...

– Kokia nauda iš galvų, jeigu jos kvailos. Verčiau jau kelios uodegos...

Kaip dievas pasakė, taip ir įvyko: slibinai mažėjo, mažėjo, kol virto mažais driežiukais. Dabar jie turi tik po vieną galvą ir ryja uodus bei muses. Labiausiai mėgsta tysoti prieš saulutę, kad nors kiek ugnies gautų. O jeigu koks vaikas pagauna driežiuką už ilgos uodegos, šis sugeba pasprukti, palikdamas savo uodegą, kuri netrukus atauga. O tų driežų bezdaliukai labai silpni paliko – reikia ilgai uostyti, kad nors kiek galvon kirstų.