Tūkstantmečio paunksmėje

Nebuvo šventinio koncerto, kad neskambėtų „Lietuva brangi“. Bet nebuvo ir TV transliacijos be reklamos ar savireklamos. Kai ekrane užrašyta, jog transliuojama tiesiogiai, staigus dainų, šokių ir patriotizmo nukirtimas klausimu „Ar tau neskauda stuburo?“ atrodė keistokas. Pagiriamasis vaizdelis degtinei per šokių svaigulį iš „Žalgirio“ stadiono nuteikė netgi smagiai. Turbūt jo nematė tribūnoje sėdėję valdžios vyrai su žmonomis ir išrinktoji moteris Dalia Grybauskaitė. Aikštėje sukosi „Suk, suk ratelį“... Nežino ir nulydimasis prezidentas Valdas Adamkus, kad iš karto po jo sveikinimo susirinkusiesiems Katedros aikštėje televizijoje pasirodė reklama. Ten būta ir daugiau keistumų, ypač koncerto pabaigoje, kai televizija lyg ir nežinojo, ką rodyti, į estradą žygiavo orkestrantai, o skardžiabalsiai Edita Mildažytė su Algirdu Kaušpėdu prašapo minioje. Minioje visko pasitaiko, net ilgiausios repeticijos negali numatyti, kokie paukščiai čiulbės medžiuose – varnos ar varnėnai.

Filmuoti intarpai buvo iš anksto apgalvoti ir sumontuoti. Džiaugiuosi, kad pavyko įtikinti, jog Vladislovas Starevičius yra pasaulinio garso animacininkas. Europos „Feliksą“ laimėjusio Audriaus Stonio tarp kinematografininkų neradau. Mūsų fotomenininkai iš viso nebuvo pagerbti tarp menininkų. Per dūdų orkestrų šventę iš Kalnų parko nelabai supratau, kas šmėkščioja ekrane virš dūdininkų, kol nepasirodė senoji kronika ir Egidijus Sipavičius neužtraukė: „Onyte, einam su manim pašokti... “

Nėjau nei šokti, nei dainuoti, bet neatsilaikiau Sereikiškių parko etnografiniams malonumams. Iš pakruojiečių gavau naminio alaus, iš šaltkalvių – atminimo medalį, o iš šimtų nuo ryto iki vakaro ringavusiųjų senąsias dainas – gero ūpo dozę. Tik nespėjau į Lietuvos žemės supylimo ceremoniją – lietuvišką mandalą, bet, žiūrėdamas į tai per televiziją, pamąsčiau, ar visa ji bus mūsų ne po šimtmečių, o po gero dešimtmečio? Kai istorikas Alfredas Bumblauskas visaip auksavo dabartinius laikus, lygindamas juos su tūkstantmečiu, badautojai statė palapines prie Seimo. Kol kas trumpam, bet jei bus pajudintos pensijos, ar nesigaivinsime šaltu dušu po šventinio šurmulio?

Prie visų netikėtumų geriausiai prisitaikė keliauninkas Paulius Normantas: paskambino ir supratęs, kad per šventes galvoju ne apie jo fotografiją, pasakė: „Nekenčiu diktatorių ir švenčių.“ Toks darboholikas tiktų į porą mūsų naujajai prezidentei, kuri dar prieš inauguraciją kartojo: „Svarbiausia – darbas Lietuvai, o ne piniginei.“ Pritartų himalajininkui P. Normantui ir Alpių mėgėjas, prancūzų rašytojas Jeanas Jacques’as Rousseau: „Atrodo, kad tik kildamas viršum žmonių buveinės, palieki apačioje visus žemus ir žemiškus jausmus, o artėdamas prie dangiškų sričių įgauni kažką iš jų amžino skaistumo. Daraisi rimtas, bet ne liūdnas, ramus, bet ne tingus, džiaugiesi, kad egzistuoji ir mąstai; visi per daug karšti geismai apmalšta, netenka skausmingo aštrumo, širdies gilumas tepasiekia lengvas ir malonus jaudulys...“ Kokius šiemet jausmus parsivežė iš Himalajų P. Normantas, netrukus parodys fotografijų parodoje Vilniuje, o gal ir Vengrijoje. Paminklo K. Bekešui atidarymas Vilniuje jam turėjo priminti, kaip seniai pradėti riesti tiltai tarp vengrų ir lietuvių žemių. Televizijai sunkiau buvo parodyti viso pasaulio lietuvių vieningumą. Liko tik netiesioginis tiesioginės televizijos įspūdis: štai dabar, 21 val., visi turėtų giedoti Vinco Kudirkos „Tautinę giesmę“. Jachta „Ambersail“ atplaukė į Klaipėdą, nors klaipėdiečiai per „Panoramą“ skundėsi, kad tūkstantmečio garbei mieste nėra jokių renginių. Bus. LTV skelbia iš Klaipėdos rodysianti savaitinį visos Europos folkloro festivalį. Tad kas dabar galėtų paneigti, kad Nacionalinė televizija nevykdo kultūrinės misijos?

Ką rodė komerciniai kanalai per šventes? TV3 amerikietišką filmą „Šakalas“, LNK –­ veiksmo komediją „Džekis Čanas. Pirmasis smūgis“, BTV – mistinį trilerį „Biblijos kodas“, „Lietuvos ryto TV“ – „Sniego žmogų“. Ir jokių tautinių pasižmonėjimų po Lietuvą, išskyrus žinias ir politiką. „Žinių radijas“, diskutuodamas apie dainų šventes, kiaurą dieną zyzino amerikietiškas melodijas. Niekas negalėjo apeiti JAV ir Rusijos prezidentų susitikimo. RTV jam pasirengė savaip: parodė laidą su naujais faktais apie pernykštį Rusijos ir Gruzijos konfliktą. Ji buvo lyg ankstesnio informacinio karo tęsinys. Osetijoje žuvo 176 žmonės, o ne tūkstančiai, kaip buvo skelbiama pernai rugpjūtį. Gruzija neteko 224 piliečių. Rusija ruošėsi konfliktui iš anksto ir slapčia buvo sutelkusi Osetijoje ir Abchazijoje daugiau kaip tris kartus galingesnį karinį potencialą, negu spėjo apsiginkluoti Gruzija. Diskusijoms apie senesnę istoriją labai tiko tame pačiame kanale pakartotas daugiaserijinis filmas „Lenino testamentas“. Jį sukūrė režisierius Nikolajus Dostalis, ką tik tarptautiniame Maskvos festivalyje apdovanotas pagrindiniu prizu už filmą „Petia pakeliui į dangų“. „Lenino testamentas“ – tai ir rusų rašytojo, lagerininko Varlamo Šalamovo biografija, ir garsių jo „Kolymos apsakymų“ ekranizacija. Kažin ar pavyktų kam nors taip ekranizuoti Aleksandro Solženicyno „Gulago archipelagą“, kaip N. Dostaliui pasisekė įsiskverbti į Stalino epochos žmogaus išniekinimo procesą. Kur paslaptis? Ne tik aktoriaus Vladimiro Kapustino santūri vaidyba, bet ir režisieriaus sugebėjimas nesimėgauti epochos žiaurumais ar demaskuojančia vakarykščius laikus politine patetika. Viskas parodyta per žmonių likimus, tiksliai atkuriant laiko detales. Du sargybiniai leisgyvį herojų per taigą tempia į teismą, o jis gelbstisi pasakodamas populiaraus filmo „Kiaulininkė ir piemuo“ turinį. Teismas prideda herojui dar 10 metų lagerių, o enkavedistai keikiasi iš paskutiniųjų, kad jo nenudėjo pakeliui ir pavėlavo į išliaupsinto filmo finalą.

Tarptautiniame kino festivalyje Lagove (Lenkija) spėjau į dokumentinį lenkų filmą „Kadaise Afrikoje“. Prieš karą Lenkija buvo nusprendusi įsigyti kolonijų Afrikoje ir pasirinko Liberiją. Nusiuntė ten laivą su dovanomis ir tikėjosi parsigabenti afrikiečių. Nespėjo, užklupo Molotovo–Ribentropo paktas. Ar kada nors pamatysime ką nors nežinomo iš tūkstantmetės Lietuvos istorijos?