NAUJOS KNYGOS

„Klausykis, Paula, aš tau papasakosiu istoriją, kad pabudusi neklaidžiotum patamsiais“, – taip prasideda šios nuostabios rašytojos knyga, pradėta tuo metu, kai jos dvidešimt aštuonerių dukterį Paulą ištiko koma. Palinkusi prie dukters lovos, Isabelė Allendė nenuleidžia akių nuo ekrano, kuriame šviesos kreivės brėžia širdies tvinksnius.  Išsklaidyti bežadę tylą rašytoja bando stebuklingais metodais, kuriais senelė sugebėdavo pajudinti cukrinę ar nuspėti ateitį.

Taip puslapis po puslapio į dienos šviesą išnyra daugybė giminaičių, bičiulių ir nepakartojamų jų gyvenimo istorijų. Stebinanti išmonė virsta įspūdinga šeimos saga.

„Krizė“ – visuomeninis intelektualinis V. Mykolaičio-Putino romanas, sukurtas 1937 metais. Rašytojo žvilgsnis į „atkurtos jaunos valstybės būvį“, sielojantis dėl Lietuvos likimo, neįtikėtinai aktualus ir šiandien. Pavyzdžiui, ar netenka, praėjus daugiau kaip septyniasdešimčiai metų nuo kūrinio pasirodymo, pasvarstyti romano herojaus lūpomis: „…o aš manau, kad ir ekonominį gyvenimą valdo kažkoks fatalizmas. Atsiminkime, gerbiamieji, faraono sapną: septynios karvės riebios, septynios liesos – septyneri metai geri, septyneri blogi...“

1937 m. pasirodęs romanas „Krizė“ laimėjo Valstybinę „Sakalo“ bendrovės literatūros ir Ukmergės miesto literatūros premijas.

Dalia Jazukevičiūtė yra žinoma poetė, prozininkė, įvairių literatūrinių premijų laureatė. Išgarsėjo tiriamosios žurnalistikos straipsniais. Kiekvieną rašytojos knygą lydi audringi skaitytojų ir kritikų ginčai. „Stiklinis paukštis“ – ketvirtasis jos romanas.

Kodėl žmogų ištinka dideli sukrėtimai? Dangus baudžia ar tiesiog per kentėjimus atveda ten, kur prasideda kitoks, tobulesnis gyvenimas? Ar pasiteisina net ir pats teisingiausias kerštas? Ar nuodėmė iš tikrųjų yra nuodėminga? Ar įmanoma perprasti mirtį ir kodėl ji neateina šaukiama? Štai kas kankina jauną romano veikėją bibliotekininkę Laną. Po žiauraus užpuolimo ir išniekinimo ji tetrokšta vieno – numirti... Arba bent „amputuoti“ pasaulį, nes jaučiasi apgauta ir apleista net paties Dievo, niekam žemėje nereikalinga. Juk atsipeikėja beprotnamyje, kur ją įkišo doroji teta Milė, užauginusi merginą po tėvų žūties.

Beprotnamyje Lana susipažįsta su Dovydu, turtingu, tarytum tvirtai ant kojų stovinčiu vyru, gerokai už ją vyresniu...

Poetas teigia: „Mano eilėraštis kyla iš dviejų šaltinių: žmogaus, įvairių jo išgyvenimų, dvasios patirčių bei virpesių, ir tautos. Jos istorijos ir dabarties. Man svarbiausi du dalykai: žmogus ir tauta. Kitais žodžiais: žmogus tautoje.“