Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-07-10 nr. 3245

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• EMILY DICKINSON.
11
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• EUGENIJA VAITKEVIČIŪTĖ.
Juozas Ambrazevičius-Brazaitis: „Juo tamsesnė aplinkui naktis, juo skaidriau turi degti tikėjimo ir vilties žiburiai…“
3

PUBLICISTIKA 
• STASYS STACEVIČIUS.
Vienaragio klajonės (2)

LITERATŪRA 
• RITA IVINSKYTĖ.
Apmąstau pasaulį. Szymborskos

KNYGOS 
• PRANAS VISVYDAS.
Eiliavimo krizės Lietuvoje nesimato
2
• ALFREDAS GUŠČIUS.
Kokio žmogaus nemėgo Kristus?
15
• NAUJOS KNYGOS
• Knygų dešimtukai
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Varšuvos teatriniai susitikimai: Mikės Pūkuotuko ir Švento Kryžiaus sandūroje
• RIDAS VISKAUSKAS.
Pakilę skrydžiui
• Su JUSTINU SARTAUSKU kalbasi SVAJŪNAS SABALIAUSKAS.
Šiaulių dramos teatro spektaklius rodys Šiaulių televizija

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Dvi Vilniaus tapybos tradicijos
3
• KRISTINA STANČIENĖ.
Mitologinių skulptūrų parkas: menas kurti ir būti kartu
6

MUZIKA 
• VACLOVAS JUODPUSIS.
Festivalis pasibaigė, festivalis prasidės…

PAVELDAS 
• ALFONSAS TAMULYNAS.
Tūkstantmečio parodoje – Lietuva senuosiuose istorijos šaltiniuose
• „Neregėta Lietuva“ Japonijoje­­­

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Tūkstantmečio paunksmėje
3

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
1953

POEZIJA 
• ILONA JANULIENĖ.
7

PROZA/Apsakymo konkursas 
• ALGIS KUKLYS.
Sūnaus vardas
4

VERTIMAI 
 MARLEN HAUSHOFER.
Pasileidėlis

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• MYKOLAS MAŠNA.
Profesionaliųjų imtynių spektaklis

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Utenos muzikos fenomenas pagal Vasha Dadaya: „Tikra magija“
1

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• BIRUTĖ ASEVIČIŪTĖ.
„Folk session“: tautinio identiteto ženklai jaunųjų menininkų akimis
1

KULTŪRA 
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
K. G. Jungo idėjos – Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimo fone
6

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• VIRGINA ŠUKYTĖ.
Kaip prapuolė slibinai
• VIRGINA ŠUKYTĖ.
Kodėl išnyko undinės
1
• KĘSTUTIS PULOKAS.
Praėjusių vasarų kronika
2
• Skraidom užsienio lėktuvais1

VERTIMAI

Pasileidėlis

MARLEN HAUSHOFER

[skaityti komentarus]

      Austrų rašytoja Marlena Haushofer (1920–1970) parašė apsakymų, romanų, radijo pjesių, knygų vaikams ir jaunimui. Jos kūryba buvo iš naujo atrasta ir deramai pripažinta tik po autorės mirties. Pagrindinė rašytojos tema – moteris, atsidūrusi tarp savarankiškumo siekio ir prisitaikymo būtinybės, reikšmingiausiu laikomas kūrinys – moteriškoji robinzonada „Siena“ („Die Wand“, 1963). Už šį romaną rašytoja pelnė Arthuro Schnitzlerio premiją. Jis išverstas ir į lietuvių kalbą.

      Apsakymas „Pasileidėlis“ („Der Wüstling“) priklauso rinkiniui „Baisi ištikimybė“ („Schreckliche Treue“, 968), už kurį M. Haushofer apdovanota Austrijos valstybine literatūros premija. Jame pasakojama apie tokius žmones, kokie jie ir yra, su visais jų trūkumais – tiek apie moteris, tiek apie vyrus, turinčius progą nebevaidinti jų lyčiai nuo seno skirto vaidmens.

                              Vertėja


Lorencas buvo žmogus, kokį seniau romanuose būtų apibūdinę žodžiu „pasileidėlis“. Jis nė pats nežinojo, kaip čia taip susiklostė. Lorenco nuomone, jis jau mokykloje buvo pasileidėlis ir jau anuomet dėl to turėjo bėdos. Kai kada netgi svarstydavo, kaip būtų galėjęs su tuo kovoti, bet niekad nerasdavo išeities, nes kaskart išnirdavo kokia nors moteriška ir sutrukdydavo rimtai mąstyti.

Kadangi vyriškis turėjo dar ir verstis profesine veikla ir užsidirbti pinigų, manė esant netikslinga švaistyti brangų laiką varginantiems, ilgai trunkantiems bandymams suartėti ir galiausiai rado schemą, pagal kurią suskirstė beveik visas moteris. Buvo karvučių, ožkelių-damučių, kačių ir šunių, taip pat, žinoma, reptilijų ir paukštukių, jo kelią kirto kumelė, tikra hiena, šeškė, lapės ir visokios triušės, jūrų kiaulytės bei vištos.

Vos tik moteris sužadindavo Lorenco susidomėjimą, jis rasdavo jai vietą savo schemoje ir atitinkamai su ta moteriške elgdavosi. Ir beveik visuomet toks būdas visai šauniai pasiteisindavo Moteris-karvutes kaip žmones jis labai vertino, bet jei tik įstengdavo, traukdavosi iš kelio. Mat negalėjo žiūrėti į ašaras, todėl labai sunkiai jų atsikratydavo. Be to, jos buvo už jį tartum pranašesnės – savo nepalaužiamu romumu, šiuo puikiu baltu kūnu ir nuostabiai paprastai rodomu prielankumu. Būti karvutės mylimuoju buvo pakilu, tačiau ilgai – ne jam. Tokia moteris reikalavo didelių, stiprių jausmų, kuriuos vaidinti ilgą laiką buvo ne jo jėgoms.

Ožkelės-damutės gebėjo būti linksmos, įdomios, joms kildavo minčių, kurios Lorencui atrodė netgi kiek ekstravagantiškos, tačiau jam nepatiko jų kūnas ir jis sunkiai pakentė jų balsą. Maloniausios buvo katės, bet tik tuomet, kai jų nemylėdavo, ir visa likdavo žaidimu. Nuo šunių – rodos, jų būta visos krūvos –­ po vieno labai skausmingo potyrio laikėsi kuo ato­kiau. Vos tiktai Lorencą užkliudydavo vienas jų ištikimų jausmingų žvilgsnių, jis parodydavo padus. Vyriškis nebuvo sadistas, tad šios vargšės jam kėlė mirtiną nuobodį. Triušės, jūrų kiaulytės ir vištos, apskritai daugybė moteriškių, apskritai paėmus, vis dėlto buvo per kvailos, kad ir ne visuomet pavykdavo probėgšmais jų išvengti. Kartą, būdamas dar visai jaunas, Lorencas baisingai kentėjo nuo vienos šeškės, kuri, nei iš šio, nei iš to apimta kraujo troškimo, jam kąsdavo, drėksdavo ir šiaip stipriai sužalodavo. Kadangi vyras nebuvo ir mazochistas, ji liko vienintele jo šeške.

Ligi šiolei Lorencas buvo įsimylėjęs tik du kartus gyvenime, ir niekas nesistebėjo labiau už jį patį, kad jis tą sugeba. Pirmoji didelė jo meilė buvo vardu Pija, į kielę panaši būtybė tokiu laibu kakleliu, kad vyriškis beveik įstengė jį apimti viena ranka, tamsiomis lyg juodasis gintaras apvaliomis akimis, smailia nosimi ir liesomis į vidų lenktomis kojomis. Ji turėjo įprotį mojuoti rankomis lyg plaktų sparnais ir trūkčiojamai judinti galvytę pirmyn atgal – tai sužavėjo Lorencą. Drauge vyras pats nesuvokė, ką joje rado, galbūt visišką kitoniškumą. Jis tikėjosi vieną gražią dieną apkabinti ją visai tvirtai, ramiai ir paguldyti jos juodaplaukę galvą sau ant krūtinės – pagaliau nutildęs ir sugavęs Piją. Tačiau taip toli jis niekad nenuėjo, nes kai mylėdavo, ištvirkėlio patirtis jį palikdavo visiškoje likimo valioje. Pija ištekėjo už vyresnio vyro ir susilaukė trijų kielyčių. Lorencas kurį laiką laužė galvą, kaip jo varžovui galėjo pavykti šiuos vaikus daryti, ir įsivaizdavo, kad tas įvykę žaibišku greičiu jai praskrendant pro šalį.

Daugybę metų laidojęs šią širdgėlą po trumpalaikiais meilės ryšiais ir jau, galima sakyti, pasijutęs cinišku ūžautoju, jis ir vėl patyrė tą patį. Vyriškis įsimylėjo kumelę, vardu Herta, tikrą ponią, labai šviesiais karčiais, ilgais blizgančiais dantimis ir nuostabaus grožio kaukole. Kadangi Lorencui tikrai nieko netrūko, jam buvo nesunku mylėti Hertą platoniškai. Jis norėjo ne turėti ją, o tik būti šalia, žavėtis jos galva ir blogiausiu atveju čiupinėti plonus ilgus rankų pirštų kauliukus. Tiesiog jos skeletas buvo gražiausias, ir iš esmės Lorencas buvo įsimylėjęs jį, nes jau netgi anuomet žinojo, kad ta moteris – nepakenčiama nuoboda. Ši aistra truko šešis mėnesius, tada Herta ištekėjo už bjauraus turtuolio. Ji neturėjo nė sudilusio skatiko, tik gana aristokratišką vardą, o kadangi vengė darbo ir buvo reikli, negalėjo priimti Lorenco pasiūlymo tuoktis. Todėl jis išsaugojo jai kažkokį dėkingumą bei simpatiją ir netgi ne vieneriems metams praėjus lydėdavo ją kartą du per metus į nuobodžias parodas.

Ir linksmas gyvenimėlis ėjo toliau –­ taip toli, kad kartais Lorencui pasidarydavo kraupu. Jis spėjo, kad būtų galėjęs ką nors nuveikti kokioje nors srityje, jei tik būtų pavykę visą savaitę pasilikti namie vakarais ir pamąstyti. Tačiau taip nė sykio nenutiko – nors vakare jis dažnokai sėdėdavo namie, bet niekada – vienas. Kur tik pažvelgdavo – moterys ir dar kartą moterys, ir kažin kas vertė jį artintis prie jų, net kai visiškai neketindavo. Dažnai Lorencas jausdavosi taip, lyg būtų automatas, o kartą, po vieno itin nemalonaus nutikimo, susirado gydytoją ir paprašė patarimo. Rodos, tai buvo ne tas gydytojas, šiaip ar taip, jis supyko, pamanė, kad Lorencas norįs iš jo pasijuokti, ir ilgai negalėjo nurimti. Medikas sakė kasdien konsultuojąs vyrus dėl visiškai priešingo pobūdžio negalavimų, o Lorencas turįs vesti, tuomet visa susitvarkysią savaime. Vyriškis sumišęs grįžo namo, ir niekas nepasikeitė. Be to, ištvirkėliškas gyvenimas darėsi vis nepakenčiamesnis ir nykesnis. Moterys keisdavo viena kitą kaskart greičiau, o patys reikalai nepakito. Buvo nuobodu lygiai taip pat, kaip kas dieną valgyti, nusirengti, apsirengti, valytis dantis ir panašiai. Jeigu tuo metu nebūdavo su moterimi, Lorencas sakydavo sau, kad malonumai, kuriuos teikia šis gyvenimas, neverti pykčio, kildavusio po to. Būdavo vis atgrasiau nusikratyti moterimis. Matant jų ašaras, vyriškio skrandis susitraukdavo iš užuojautos, tačiau kartu jis jausdavo neapykantą šitiems padarams, verčiantiems kalbėti ir daryti tai, kuo pats bjaurisi.

Šioje giliausioje gyvenimo duobėje nepatikliai ir nenoromis Lorencas įsimylėjo trečią kartą. Šįsyk – savo sekretorę, mergaitę-šimpanzę. Ji buvo labai juokinga, o jos veidas, kurį jis būtų lengvai uždengęs delnu, atrodė lyg mažos mergytės veiduko karikatūra: akys –­ per didelės, burna – per plati, nosis –­ kiek per plokščia. O šukuosena priminė kepurę iš plono juodo beždžionės kailio. Lorencas dabar labai mielai užsibūdavo biure ir dirbdavo daugiau nei paprastai. Jam buvo smagu stebėti gyvą merginos veidą, kuris keisdavo išraišką kas minutę. Jis prie jos beveik neprisiliesdavo, nebent ranka perbraukdavo per skruostą arba švelniai spriegtelėdavo nosin tarsi juokais ir šiek tiek tėviškai. Nors šis vaidmuo Lorencui visiškai netiko, tačiau jam buvo keturiasdešimt, o jai – dvidešimt vieneri, ir ji nematanti čia nieko bloga. Kartais, atvėręs duris į sekretorės kambarį, vyriškis nutverdavo ją tokios veido išraiškos, kokią ji, matyt, nutaisydavo tik būdama viena: be galo liūdna kaukė su žemyn nuleistais lūpų kampučiais ir melancholišku žvilgsniu. Merginos akys atrodė lyg apneštos pilkomis dulkėmis – mažõs šimpanzytės, uždarytos narve, viltį praradusios akys. Vyras labiausiai būtų norėjęs duoti jai bananą. Tačiau vos tik pamačiusi Lorencą, ji tuojau pat nutaisydavo tą savo spinduliuojantį vaiko veiduką, tarsi jis būtų gerasis senelis, ketinąs padėti jai ant rašomojo stalo pilną maišą saldumynų. Po kelių savaičių mergina jam ėmė atrodyti daili ir tuoj tapo vienintele dėmesio verta moterimi, tačiau tai jam netrukdė naktimis ir toliau atsiduoti savo automatiškai atliekamai veiklai. Beje, apie naująją meilę Lorencas nežinojo ničnieko, išskyrus vardą ir tai, kad ji buvo pusėtina sekretorė, kiek per daug užsispyrusi ir per protinga šiai profesijai –­ rašyti greitraščiu ir spausdinti mašinėle ji ne itin sugebėjo, užtat mokėjo derėtis su žmonėmis ir dažnai turėdavo gan naudingų minčių. Ji buvo vardu Marieta, kaip ir jos motina, pusiau italė. Tačiau tai viskas, ką jam pavyko išgauti. Tiesa, dar ir tą, kad Marieta – nuomininkė, ir jis gali su ja susisiekti telefonu. Nors šiaip ji buvo draugiška ir nesunkiai prašnekinama, bet užsisklęsdavo, kai būdavo kalbama apie ją pačią. Lorencas atsitiktinai sužinojo, kad mergina piešia karikatūras – skubiai brūkštelėtas galvas, kurios jį tarsi prablaivydavo ir išgąsdindavo. Jis neįsivaizdavo, iš kur jauna mergaitė gali turėti šį šaltą skvarbų žvilgsnį, o mintis, kad, ko gera, ji ir į jį taip žiūri, šiek tiek šiurpino. Tačiau vyriškis matė jos gabumus, ir, be abejo, kiti taip pat apie juos žinojo. Gali būti, kad Marieta laisvalaikiu laksto su purvinais dailininkais. Ir čia jis ničnieko negali padaryti –­ ši mintis buvo nepakeliama.

Lorencas ėmė pabrėžtinai rodyti, koks jis maloningas šefas – kasdien ją lydėdavo pietų į mažytį itališką restoranėlį, čia pat už kampo. O kadangi nedrįsdavo pats jos kur nors pakviesti, visuomet valgydavo porciją spagečių, užsigerdamas pigiu raudonu vynu. Vienodas maistas tiesiog lindo per gerklę, tačiau jis nematė kitos galimybės labiau suartėti su Marieta. Dabar viskas priklausė nuo jo subtilumo, jis turėjo būti be galo kantrus, nedaryti nieko, kas ją išgąsdintų. Marieta atrodė patenkinta tokiu jo elgesiu ir nesivaržydama plepėjo apie ką tiktai nori, tik ne apie save. Bet gal padėtis dar galėjo pasikeisti.

Pirmąkart gyvenime Lorencas atrado draugystę. Jis niekuomet nepalaikė draugystės ryšių su vyrais, juk jau mokykloje lakstė paskui bobų sijonus, tad vyrai tegalėjo būti varžovai arba sėbrai. Apie draugystę su moterimis nebuvo nė kalbos. Jau ir taip ganėtinai sunku nusikratyti meiluže, o draugė ir meilužė – šis derinys kvepėjo amžinybe. Vos tiktai santykiams iškildavo grėsmė įgyti tokį pavidalą, Lorencui piestu stodavo plaukai, ir jis sprukdavo.

Su Marieta buvo kitaip – ji nebuvo jo meilužė, ir jis neketino jos tokia paversti. Vyriškis su ja turbūt draugavo, nė nenutuokdamas, ar ji taip pat jaučia panašius bičiuliškus jausmus. Mergina buvo protinga, linksma ir įdomi kaip anksti subrendęs vaikas bei visiškai nenuspėjama. Buvo taip gera galėti žvelgti į jos mielą mažą beždžionikės veiduką.

Kartą, bevalgant spagečius ir begeriant vyną, Lorencas papasakojo jai apie savo polinkį rasti veiduose tam tikro panašumo į kai kuriuos gyvūnus, pagal tai vertinti žmones ir atitinkamai elgtis. Jis aiškiai pasakė „žmones“, o ne „moteris“, kad jos neužgautų; kas žino – Marieta buvo šiokia tokia menininkė ir galėjo paimti tai į širdį. Iškart labai susižavėjusi, ji irgi įsitraukė į tą veiklą lyg į naują žaidimą ir ant kitos valgiaraščio pusės nupiešė du lankytojus už gretimo staliuko, vyrą-bizoną ir moterį-ožkelę, kuriai Lorencas negalėjo taip greitai rasti vietos schemoje. Marieta jam labai rimtai ir išsamiai paaiškino, kad moteriškė išore mėgdžioja stirną, todėl ją ne išsyk gali atpažinti, bent jau būdamas vyras. Ir apskritai, sakė ji, bėda ta, kad moterys vargiai kada atpažįsta savo tikrąjį tipą. Lorencas matė priešais save stropų merginos veidą ir apglėbė ranka jai žastą – vaikiškai liauną ranką. Vyriškis to visiškai nepastebėjo, toks buvo jo įprotis – jis nesugebėdavo sėdėti šalia moters, jos neliesdamas. „O kas aš per žvėris?“ – paklausė Lorencas. Marieta pakėlė akis ir pažvelgė į jį, tiriamai ir atsiribodama, kaip ką tik žiūrėjo į vyrą-bizoną. Tuomet tarė: „Nematau“ ir šiek tiek atsitraukė, tad jam teko paleisti jos ranką. Lorencas palaikė tokį elgesį išsisukinėjimu, tikriausiai mergina įžvelgė jame kokį gana nemalonų gyvūną ir nedrįso pasakyti. Vyriškis nukreipė pokalbį kita vaga, tačiau jį graužė mintis, kad ji iškart neatpažino liūto.

Nubudęs naktį, jis svarstė: jeigu ją vesiu, ko gero, sugadinsiu visus mūsų santykius. Jei nevesiu, ją iš manęs netrukus atims kas nors kitas, purvinas dailininkas, kuris su ja niekingai elgsis. Lorencas atsidūrė aklavietėje. Jis nenorėjo prarasti Marietos, ji vienintelė dar teikė džiaugsmo ir žadino širdyje draugiškus jausmus, kita vertus, vyriškis bijojo po dvidešimties paleistuvystės metų vesti tokią jaunutę padorią mergaitę. Ir kaipgi jam pavyktų perlydyti dvigubą gyvenimą į sklandų vienintelį gyvenimą, dienąnakt su moterimi, kurią myli? Ta mintis Lorencą taip nugąsdino, kad trečią valandą jis atsikėlė ir nuslinko į virtuvę išgerti butelio alaus. Kad kas nors vyktų, jis surašė testamentą Marietos naudai. Lorencas jokiu būdu nebuvo turtingas – taip gyvendamas, vyras negali praturtėti, tačiau mergina bent jau kada nors nebūtų apleista, jei purvinas dailininkas ją mestų. Toji mintis buvo tokia absurdiška, kad vyriškiui skubiai prireikė antro butelio alaus. Galiausiai jis tvirtai pasiryžo rytojaus dieną iškart pasipiršti Marietai ir ramus užmigo.

Pusę devynių biure jos dar nebuvo. Lorencas šiek tiek susirūpino, bet sekretorė ir šiaip nebuvo visų punktualiausia –­ ji dar tikrai turėtų ateiti. Dešimtą jam paskambino jos šeimininkė ir pranešė radusi Marietą lovoje negyvą – nusinuodijusią migdomaisiais.

Vyras apdujęs padėjo ragelį ir bandė prisiminti vakarykštę popietę. Trečią valandą jis ėjo į teismą. Marieta pakėlė nuo darbo stalo liūdnas šimpanzės akis į šefą ir kažką sumurmėjo. Pusę penkių jis grįžo, o ji išvirė kavos ir juokėsi iš vieno pokšto – nusiminimo ir liūdesio nebuvo nė ženklo. Tada jis išėjo, o ji dar ketino parašyti du laiškus, beje, jie gulėjo čia, šalia adresuotų vokų. Tuomet kažkas įvyko – kažin kas, ko jis niekada nesužinos. Galbūt kaltas koks vyras – taigi vis dėlto Lorencas buvo per lėtas. Jis pažvelgė žemyn į savo kumščius ir įsivaizdavo, kaip rengiasi prikulti tą berną, tada netikėtai prisiminė įvairius dalykus iš savo gyvenimo ir labai sutriko. Tad štai kaip viskas atrodo, žiūrint iš šalies. Apie tai jis niekad nepagalvojo.

Lorencui teko duoti parodymus policijai, ir, regis, niekas nenorėjo patikėti, kad jis su savo sekretore neturėjęs intymių santykių. Tik pasirodžius skrodimo išvadai ir paaiškėjus, kad ji, kaip ten rašoma, buvo virgo intacta – skaisti mergina, pareigūnai tapo malonesni. Matyt, mergaitė tapo psichikos sutrikimo auka. Vyriškis paklausė, kaip būsią su laidotuvėmis, – pasirodo, išdygo kažkoks netikras brolis ir perėmė visas išlaidas. Jis, Lorencas, buvo nebereikalingas ir nuėjo į savo biurą.

Tik po savaitės – pagaliau reikėjo priimti į darbą naują sekretorę – jis pasiryžo ištuštinti jai skirtą rašomojo stalo stalčių. Rado mėlyną nosinę su tušo dėmėmis, braižomąją plunksną, tušo, keturis pieštukus, trintuką, ant kurio Marieta brūkštelėjo kino veidą, tabletes nuo galvos skausmo, neaiškų molinį daiktą, mažutį medinį arkliuką su karčiais iš tikrų ašutų, tačiau be uodegos ir tik trimis kojomis, ir J. Ensoro parodos katalogą. O pačiame stalčiaus gale – jam teko pasilenkti, kad matytų – glūdėjo aplamdytas popieriaus lapas. Matyt, ji ant to lapo labai stengėsi Lorenco veide įžiūrėti kokį nors gyvūną, tačiau nesėkmingai – visi eskizai buvo perbraukti. Kitoje pusėje, dešiniajame viršutiniame kampe, buvo nupiešta jo galva tarsi graikiškos statulos – graži, taisyklinga kaukė, iš tuščių baltų akiduobių spoksanti į stebėtoją. O pačioje apačioje, kairėje, Marieta pakeverzojo savo karikatūrą: mãžas šimpanzytės veidelis, akys – liūdni apskritimai, nupiešti tušu, plati burna, plokščia nosis, aplink galvą – trumpi juodi plaukai, pasišiaušę tarsi iš baimės. Tada ji tikriausiai perbraukė piešinį ranka, nes atrodė, lyg būtų pasislėpusi po lietaus skraiste.

Lorencas sulankstė lapą ir įsikišo piniginėn. Jis nesiryžo sunaikinti testamento ir įdėjo jį į dėžutę šalia Marietos turto turtelio. O vieną akimirką jį persmelkė mintis, kad kada nors po mirties mažoji mergaitė-šimpanzė sugrįšianti ir pasiimsianti savo nuosavybę. Tuomet, kai jai nebereikės bijoti savo ar jo žmogiško veido.

Tą vakarą Lorencas ėjo su boba, kuri jį užšnekino gatvėje, ir prasidėjo naujas jo gyvenimo tarpsnis.

Iš vokiečių kalbos vertė JŪRATĖ DUKSAITĖ

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
5:11:15 Nov 28, 2011   
Mar 2009 Jul 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba