Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-07-10 nr. 3245

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• EMILY DICKINSON.
11
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• EUGENIJA VAITKEVIČIŪTĖ.
Juozas Ambrazevičius-Brazaitis: „Juo tamsesnė aplinkui naktis, juo skaidriau turi degti tikėjimo ir vilties žiburiai…“
3

PUBLICISTIKA 
• STASYS STACEVIČIUS.
Vienaragio klajonės (2)

LITERATŪRA 
• RITA IVINSKYTĖ.
Apmąstau pasaulį. Szymborskos

KNYGOS 
• PRANAS VISVYDAS.
Eiliavimo krizės Lietuvoje nesimato
2
• ALFREDAS GUŠČIUS.
Kokio žmogaus nemėgo Kristus?
15
• NAUJOS KNYGOS
• Knygų dešimtukai
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Varšuvos teatriniai susitikimai: Mikės Pūkuotuko ir Švento Kryžiaus sandūroje
• RIDAS VISKAUSKAS.
Pakilę skrydžiui
• Su JUSTINU SARTAUSKU kalbasi SVAJŪNAS SABALIAUSKAS.
Šiaulių dramos teatro spektaklius rodys Šiaulių televizija

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Dvi Vilniaus tapybos tradicijos
3
• KRISTINA STANČIENĖ.
Mitologinių skulptūrų parkas: menas kurti ir būti kartu
6

MUZIKA 
• VACLOVAS JUODPUSIS.
Festivalis pasibaigė, festivalis prasidės…

PAVELDAS 
• ALFONSAS TAMULYNAS.
Tūkstantmečio parodoje – Lietuva senuosiuose istorijos šaltiniuose
• „Neregėta Lietuva“ Japonijoje­­­

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Tūkstantmečio paunksmėje
3

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
1953

POEZIJA 
• ILONA JANULIENĖ.
7

PROZA/Apsakymo konkursas 
 ALGIS KUKLYS.
Sūnaus vardas
4

VERTIMAI 
• MARLEN HAUSHOFER.
Pasileidėlis

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• MYKOLAS MAŠNA.
Profesionaliųjų imtynių spektaklis

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Utenos muzikos fenomenas pagal Vasha Dadaya: „Tikra magija“
1

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• BIRUTĖ ASEVIČIŪTĖ.
„Folk session“: tautinio identiteto ženklai jaunųjų menininkų akimis
1

KULTŪRA 
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
K. G. Jungo idėjos – Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimo fone
6

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• VIRGINA ŠUKYTĖ.
Kaip prapuolė slibinai
• VIRGINA ŠUKYTĖ.
Kodėl išnyko undinės
1
• KĘSTUTIS PULOKAS.
Praėjusių vasarų kronika
2
• Skraidom užsienio lėktuvais1

PROZA/Apsakymo konkursas

Sūnaus vardas

ALGIS KUKLYS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Ernestinos Muralytės nuotrauka

Nepastebimai nuslinko savaitė, kai sugrįžęs iš užsienio, nenoromis ėmė galvoti, kaip reikės vėl atsisveikinti su žmona ir penkerių metų sūnumi, kurių beprotiškai pasiilgo, nors atostogų turėjo keletą savaičių, tačiau tos dienos tirpo kaip ledas, o bilietai lėktuvui jau seniai nupirkti, nes jo laukė fermos savininkas Airijoje, vertinąs Artūro darbą ir gerai už jį mokėjęs, tačiau joks savininkas nebūtų sumokėjęs už ilgas ir sunkias ilgesio valandas, kai vakarais jis žiūrėdavo į artimųjų nuotraukas, bet ypač buvo sunku pirmąjį kartą, kol priprato prie keistoko peizažo, siaurų kelių ir svetimos kalbos, atrodė, kad jis pateko į realų, nesibaigiantį sapną, jį supo nauji daiktai ir kvapai, šviesiai žalios pievos, apsuptos kalvų bei krūmokšnių, nedideli, spalvingi nameliai ir ilgos, sutvarkytos fermos, kuriose kriuksėjo tūkstančiai kiaulių, o joms aptarnauti įrengta speciali automatizuota įranga, kurią ištisą parą prižiūrėjo trys operatoriai – Artūras, belgas Andrė ir turkas Achmedas, darbo jiems užteko į valias, nes technika gesdavo, o naujos savininkas dar nepirko, užtai namas, kuriame gyveno, atrodė jaukus, patogiai įrengtas, tokio nė vienas samdomas operatorius turbūt niekada neturės, nes tam reikėjo nemažų pinigų; Artūras kartais lošdavo kortomis su Achmedu ir Andrė, pastarieji mėgo kalbėti apie moteris ir politiką, abu susinervindavo, jeigu jam pralošdavo, tačiau dažniausiai suklupdavo Artūras ir sykį pagalvojo, kad gyvenime yra padaręs esminę klaidą – pasirinko nevykusią profesiją, o įsigyti naują kvalifikaciją tiesiog neturėjo nei laiko, nei noro, todėl sekmadieniais, kai tik ištrūkdavo iš fermos, lėkdavo su mašinėle prie jūros, atsisėsdavo ant kranto susisupęs į šiltą lietpaltį ir prisimindavo savo kraštą, o vakarais rašydavo laiškus, rašydavo ir braukydavo, nes žodžiai būdavo ne tie, jie neturėjo nei spalvos, nei gyvybės, jie buvo kaip tie jūros akmenėliai, kurie traškėdavo po kojomis, kai žengdavo jūros pakrante su fotoaparatu, kai norėdavo ką nors įdomesnio nufotografuoti, todėl šiuo aparatu labiau pasitikėjo nei žodžiais, gyvenime jis sutiko žmonių, kurie dailiai kalbėjo, bet nesuvokiamai elgėsi, gal jie ir patys ne visuomet suprato, ką daro, todėl ir jį graužė sąžinė, jog dėl jo nepraktiškumo kentėjo šeima, o kas juos prižiūrėtų, jeigu jie rimtai susirgtų, kas jiems padėtų, ir kai galva svaigdavo nuo juodų minčių, Artūras atsikimšdavo butelį alaus ir jį tuoj pat išgerdavo, paskui paimdavo antrą, trečią, kol užmigdavo lyg negyvas, kad nematytų šito realaus sapno ir nereikėtų nieko galvoti, kad būtų kaip ta lengva žvejo plūdė, šokinėjanti ant vandens, nes kito pasirinkimo nematė, jis žinojo, kad nelengvas gyvenimas ir skurdi gamta užgrūdino airių tautą, todėl nei savininkas, nei kiti iš emigrantų nesišaipė, nes airiai taip pat išsibarstė po pasaulį kaip žirniai, ir niekas jų nebesurinks, bet su savo ponu jis mažai bendravo, nelindo savininkui į akis, o vieną kartą iš jo išgirdo pagyrimą, kad yra tvarkingas ir darbštus kaip airis, tačiau Artūras tik nusišypsojo, bet nieko jam nesakė, nors kitas, jo vietoje, gal būtų pridūręs, kad, girdi, esama darbščių lietuvių, tačiau tėvynėje jiems moka grašius, nes tėvynė tapo pamote, o kai pareidavo iš fermos, tai ilgai plaudavosi rankas, nes šaltas vanduo ramino, ir ta ferma atrodė kaip koncentracijos stovykla, tik vietoj žmonių – penimos kiaulės, kurias kiekvieną savaitę išveždavo į skerdyklą, o kiaulė – taip pat gyvas padaras, ne pakelės akmuo, bet savininkas, kaip ir kiti, kala pinigus, nes jie yra mūsų civilizacijos kraujas, o tas apsukrus airis turbūt juos net sapnuoja, bet šito jis niekada neklaus, nes Artūras apskritai mažai klausinėdavo, tiesiog tyliai, susimąstęs dirbdavo sekdamas prietaisų rodykles, Achmedui ir Andrė jis buvo žmogus – mįslė, lyg ir Sniego žmogus, iš kurio neišrausi žodžių, beje, kartą jie nusitempė jį į miestelio alaus barą, bet išgėręs Artūras užmigo prie stalo, tai Achmedas ir Andrė šiaip ne taip jį pažadino ir pargabeno iki namelio – vagonėlio, kuriame gyveno, ir daugiau jie nesiūlė jam eiti į barą, juolab, kad mergos Artūrui nerūpėjo, jis sakė, kad jos panašios į raganas, o ne į moteris, bet Andrė juokėsi: „Reikia tiek išgerti, kad būtų gražios“, tačiau Artūras mosikavo rankomis, tad juokėsi ir Achmedas, rodydamas baltus, sveikus dantis, šie vyrai priprato prie klajokliško gyvenimo, lyg anų laikų vikingai, jie taip pat turėjo šeimas ir netgi svarstė, ar nereikėtų savo žmonų čia atsivežti, bet iš pradžių joms reikėjo surasti darbus, kad turėtų ką veikti; dabar jis žvelgė į pilką dangų, kuris tarsi atspindėjo dvasinę savijautą, bangos tingiai skalavo pakrantę, šlifuodamos tamsius, iškilusius akmenis, todėl, išsitraukęs fotoaparatą, norėjo šiuos nufotografuoti, tačiau vis nesurado tinkamo rakurso, paskui prisiminė, jog tokią dieną nebus gero ryškumo, o kai pakėlė akis į horizonto pusę, nustebo, išvydęs subtilius žalsvus atspalvius, lyg danguje kas būtų įjungęs galingas lempas, žvarbus vėjas kedeno plaukus, glostė krūtinę, taip jo pirštai lengvai kedeno sūnaus galvą, kai pirmą sykį sugrįžo į namus, viename glėbyje apkabinęs ir žmoną, ir penkiametį berniuką, kuris stipriai laikė rankelėmis tėvo kaklą ir jo ilgai nepaleido, tuosyk Artūrui tik didelėmis pastangomis pavyko sulaikyti džiaugsmo ašaras, o kiti būtų pagalvoję, kad šis vyras laimingai sugrįžo iš Afganistano – sveikomis rankomis ir kojomis; iš pradžių, pirmomis dienomis Artūras sėdėjo apkabinęs sūnų, kalbino jį, uostė jo plaukus, o žmona, pažvelgusi į juos, tuoj susijaudindavo ir išeidavo į kitą kambarį, kad vyras nematytų jos bjauraus, apsiašarojusio veido, o kaip ji žvelgė į pinigus, kuriuos jis padėjo ant virtuvės stalo, lyg būtų išvydusi gyvatę, nes tai buvo jų abiejų gyvenimas, kurį sučiulpė šitie spalvoti popieriukai, jie kaip siurbėlės, išpampusios nuo žmonių kraujo, todėl greitai pinigus paslėpė spintelėje, kad jų niekas neregėtų, o sūnus tuo tarpu žaidė su žaislais, kuriuos atvežė Artūras, berniuko veidas tiesiog švytėjo iš malonumo, lyg geresnių žaislų nebūtų matęs, o tėvui taip pat spurdėjo širdis, nes nejučiomis prisiminė, kad ir jis buvo vaikas, tačiau dėl to nesuko galvos, o vakarais, kai ramiai miegodavo mažasis, glostydavo žmonos plaukus, bučiuodavo lūpas ir glausdavo prie savęs, gal žmogui daugiau neskirta šiame pasaulyje, jeigu jam neskauda širdies, kad nėra turtingas ir neturi šlovės, Artūras apie tai net nesvajojo, jo vienintelis noras – dažniau matyti sūnų ir žmoną, jie labai jo pasigesdavo, ir vakarais po keletą kartų skaitydavo vyro laiškus, bemaž mintinai juos išmoko, o sakinius, skirtus sūnui, pabraukė ir juos garsiai skaitydavo mažyliui, kuris net keletą kartų klausdavo, ar čia jam rašo tėtukas ir kada jis parvažiuos; po tokių klausimų delnu užsidengdavo akis, kad sūnus jų nematytų, ir atsistojusi išeidavo į virtuvę arba į vonią, paskui ruošdavo vakarienę arba plaudavo berniuko rūbelius, o kartą, kai vakare su vaiku išėjo pasivaikščioti, pažvelgė į daugiabutį namą, kuriame gyveno, ir truputį nustebo pastebėjusi, kad jame švietė kas trečias langas, paskui prisiminė, kad šitie butai tušti, nes jų savininkai jau gyveno užsienyje ir nežinia ar vėl sugrįš, tiesa, kai kas trumpam sugrįždavo, susitvarkydavo savo reikalus ir vėl išvažiuodavo, todėl ir ji pasiūlė Artūrui taip padaryti, nes vaikui reikia tėvo, o jai – vyro, ir jis žmonai neprieštaravo, sakydamas, kad jai surasiąs darbą, paskui parduosiąs butą; visa tai aiškiai prisiminė stovėdamas ant kranto ir klausydamas bangų teliuškenimo, ir toks vandens ritmas jį ramino, lyg bangomis alsuotų pati gamta, kurios seniai negerbia ir nemyli žmonės, nes juos domina tik pinigai, prisiminė, kaip sunkiai ir ilgai kėlėsi rytą iš šilto patalo, nes lėktuvas į Airiją skrido anksti, kita vertus, gal ir gerai, vėliau svarstė Artūras, nes palikti sugraudintus artimuosius būtų nepakeliamai sunku, nes jis neturėjo akmeninės širdies, ir staiga į galvą šovė mintis, o kas gi būtų, jeigu sugestų lėktuvas ir žūtų visi jo keleiviai, juk žmona už jį negautų jokio draudimo, o jeigu ir gautų, sūnus liktų našlaitis, o ji –­ našlė, taigi jis nesąmoningai persižegnojo ir pasijuto geriau, kai lėktuvas pasiekė nusileidimo taką; tuosyk švietė saulė, bet jį erzino ryški šviesa, svetima kalba ir išdidūs policininkai, žinantys savąją vertę, regėjosi, kad visi nusiteikę prieš jį, atvykėlį iš kitur, privalantį žinoti, ką jis gali ir ko negali, nes šalies konstitucija yra ne jam, o kitiems, todėl nė minutę neturi to užmiršti, ir šita šalis rūpinasi tik savo piliečiais, bet Artūras nieko kita ir nesitikėjo, nes svetima šalis visuomet liks svetima, net jeigu sėdėtumei auksiniame krėsle, ir gamta čia atšiauri, žiemą Arkties vėjai lenkia prie žemės, vos ant kojų išsilaikai, o vasarą ant baltutėlio smėlio nepasivartysi, todėl mūsų pajūris atrodo pasakiškas kraštas; ir kai pabodo jam žiūrėti į horizontą, atsisėdo į mašiną ir įjungė variklį, bet važiavo lėtai, nes sekmadienis priklausė jam, už jį dirbo Achmedas, nes fermoje sekmadienių nebuvo, kiaules būtina pašerti ir apkuopti, kad nežviegtų alkanos, o maži paršeliai reikalavo atskiro dėmesio, todėl kiaulių snukius regėdavo ir sapnuose, o kartais ir žmonės būdavo kiauliškos išvaizdos, ir kad nevargintų panašūs sapnai, vakare išgerdavo tablečių, kad miegas būtų gilesnis, vėliau priprato prie jų, tad gerdavo tabletes kiekvieną dieną, o rytais vaikščiodavo mieguistas, apsiblausęs, lyg būtų ką nors pametęs, o gal iš tiesų kažką tokio prarado, tik nežinojo kaip tą įvardinti, juk daug ką žmogus supranta vėliau, kai nuplaukia metų kupeta, bet vieną vakarą į savo namelį pasikvietė Andrė ir Achmedą, pripylė alaus stiklines, paruošė užkandos, o paskui prasitarė, kad šiandien jo gimimo diena; tai išgirdę svečiai sutriko, tačiau Achmedas atsistojo, nuo rankos nusiėmė laikrodį ir užmovė ant Artūro riešo, o Andrė tuoj nulėkė į savo namelį ir iš jo atnešė gėlę su vazonėliu, sakydamas, jog pats užaugino, tuosyk vyrai dar sykį pakėlė stiklines, bet nė vienas tą vakarą nedainavo, nes visų veidai atrodė rūškani, jie vienas kitą suprato be žodžių ir tai buvo pirmą kartą, kai jiems nereikėjo vograuti angliškai, Artūras parodė savo namiškių nuotraukas, o svečiai išsitraukė savąsias, ir tą akimirką jie atrodė lyg kareiviai, pakliuvę, į tuos pačius apkasus, nes kovojo prieš vieną ir tą patį priešą, kurį vadino „skurdu“, tuosyk vyrai išgėrė daug alaus, bet nė vienas labai neapsvaigo, paskui kiekvienas nuslinko į savo namelį – vagonėlį, sulinkę ir pavargę, lyg ant nugaros neštų nematomą naštą, bet po to vakaro ėmė vienas kitą geriau suprasti ir tokiu solidarumu stebėjosi fermos savininkas, kuris atrodė patenkintas jų darbu, tačiau netrukus airis neteko vieno iš jų – Artūras, važiuodamas siaurais keliais, nesuvaldė mašinos, apsivertė ir sudegė: kai Andrė, Achmedas ir fermos savininkas atrakino velionio vagonėlį, jame rado gėlę, kurią padovanojo Andrė, o ant sienos buvo flomasteriu išrašytas Artūro sūnaus vardas ir nedidelė besišypsančio berniuko nuotrauka.

 

Skaitytojų vertinimai


53919. sandra2009-07-15 16:38
Apsakymas sklandus ir skaudus. Tik labai sunku skaityti tokį vientisą bloką internete...

53930. il :-) 2009-07-16 09:10
laikraštyje irgi...

53941. donkichotas2009-07-16 21:07
reiketu persiusti visoms partijoms ir visiems seimo bei vytriausybes nariams.

54154. 3102009-07-28 13:49
patiko

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
5:11:11 Nov 28, 2011   
Mar 2009 Jul 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba