vyrai vaikai jų
tėvai senučiukai
vargu ar supras kad ant šventinio stalo
pasislėpęs mergaitiškas juokas
sekmadienis
baltam kambary
raukšlėtos moterys
siuvinėja gyvenimus
žodis – kryželis
kryželis – tyla
žaižaruoja vidudienis
žodis – dindan
dindan – tyla
atsitrenkęs į langą
byra bijūnas
susitaikymas
pagaliau tavo vyrai sumetė ginklus – – –
vėjyje plaikstos baltos paklodės.
šoka mergelės – kasos išpintos.
kūdikiai gieda. Ar man tik rodos?
seseriai
pamenu kaip
sukneles pasikaišiusios
braidydavom
po mėlyną upę
mūsų juokas
dangun atsitrenkęs
paukščiais
sugrįždavo
lesinom juos
ir vėl juokėmės
dar tada nežinojom
kad kartais
atsiveria
dugno mozaikos
virsmas
Atsimerkiu
tamsu ir ankšta
aplink vien kailių
kvėpavimas šiltas
tuoj nubus jie
pajutę
kad motina grįžo
dantim kruvinais
tuoj užuos
– – – – – – – – – – – – – – –
lėkčiau su broliais
kiekvieną rytą
kiekvieną ankstų
prakeiktą rytą
Kažkada rašiau ir aš. Baigiau, nes radau daug kitų - nuostabiai rašančių, dar daugiau sutikau tų, kurie stalčių dugnan guldė nuo jausmo ir minties apsunkusias eiles. Pasirinkau skaitytojos, klausytojos dalią. Ir labai nustebau, Ilona, sugėrei Vilniaus tarpuvarčių žibučių šypsenas, po kojom žiogą pamatei. Koks keistas sutapimas, aš vakar su sūnum apie žiogą kalbėjau. Išgelbėjome jį, nelaimėlį, tiesiai į dubenį su skalbiniais, nutūpusį... Atsargiai rankose džiovinom, o sūnus vis prašė: „Nesulaužykim kojyčių, kuo jis gros? Juk vasara dar nesibaigia?“ Džiugu, kad rašai. Dėkui redaktoriui (-ei) už nuosprendį paviešiti.