Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-12-18 nr. 3264

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• AL PURDY.
Klausantis savęs
21
• Kitas numeris išeis
sausio 1 d.
3
• TRUMPA KRONIKA
• PRENUMERATA

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

ESĖ 
• STASYS STACEVIČIUS.
Laikrodis ir begonija
5

AKTUALIJOS 
• 2009 m. Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Ar menininkų ir valdininkų dialogai tinkami tik komedijos žanrui?
4
• Gerbiami leidėjai ir vertėjai!

LITERATŪRA 
• KAROLIS BAUBLYS.
Nemirtingai mirtingas lapkritis
5
• Emily Dickinson lietuviškai
• „Literatūros ir meno“ 2009 m. publicistikos ir apsakymo konkursas5

KNYGOS 
• STASYS STACEVIČIUS.
Dingusiesiems ir esantiesiems
1
• ALEKSANDRAS ŠIDLAUSKAS.
Ir vėl kalendorius-klaidynas
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• Režisierių CEZARĮ GRAUŽINĮ kalbina KRISTINA SAVICKIENĖ.
Žmogaus šokis ant angelo sparnų
2
• SNIEGUOLĘ DIKČIŪTĘ kalbina KĘSTUTIS LENKŠAS.
Adventas – su „Prabudimais“

FOTOGRAFIJA 
• GABRIELĖ KUIZINAITĖ.
Lietuviškosios fotografijos istorijos ženklai
1

DAILĖ 
• VAIDILUTĖ BRAZAUSKAITĖ-LUPEIKIENĖ.
Labas viso gero
1

MUZIKA 
• VIDAS PINKEVIČIUS.
Lietuvos vargonų katalogas
2

KINAS 
• LINA ŽIŽLIAUSKAITĖ.
Beprotiškas apetitas gyventi
3

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Ragai ir kanopos

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Propaganda
25

POEZIJA 
• ALGIS SKAČKAUSKAS
1955–2009.
7

PROZA 
 GEDIMINAS KUKTA.
Visi karaliaus tarnai: romanas
3

VERTIMAI 
• HAIKU2

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Pakeliui į save, tolyn nuo dangaus...
1

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• Su RITA ŠERPYTYTE kalbėjosi IEVA VASILIONYTĖ.
Rita Šerpytytė: filosofija – amatas iš pašaukimo, ir tik virš jo – „visi genialumai“
17

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• JUOZAS ŽITKAUSKAS.
Nebeverkti, bet pradėti džiaugtis
1

KRONIKA 
• Talentingo vertėjo atminimui11
• Maironio lietuvių literatūros muziejaus naujiena
• „Kūrybos procese“

IN MEMORIAM 
• DAIVA LAGAUSKAITĖ
1953–2009
1

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• HANS CARL ARTMANN.
Iš sapnininko
„Neužgimusi žinia. 90 sapnų“
3
• MĀRIS BĒRZIŅŠ.
Gūtenmorgenas ir Kalninis
1
• Brangus Kalėdų Seneli,

PROZA

Visi karaliaus tarnai: romanas

GEDIMINAS KUKTA

[skaityti komentarus]

Ponas D. mirė greitai ir tyliai: užspringo slyvos kauliuku. Mums, jo ištikimiausiems draugams, sėdint namo terasoje ir gurkšnojant pono tarnaitės, lieknos ir iki nesveikumo išblyškusios merginos, atneštą šaltą kompotą stikliniame ąsotyje, o vienam iš mūsų (rodos, tai buvo ponas A.) besigiriant savo ištaigingu, tolėliau, už nepermatomų krūmų stovinčiu automobiliu, ir visiems likusiesiems kvailai spoksant kalbančiojo rankos kryptimi, ponas D., spėju, jau gulėjo ant medinių terasos grindų ir nesustabdomai mėlynavo.

Po to sekę mūsų veiksmai labiau panėšėjo į nevykusią saviveiklinio teatro trupės repeticiją, nei į mirties regimybę išgyvenančių žmonių poelgius. Ponas A., visiškai nieko nepastebėjęs, toliau pasakojo automobilio privalumus: tarša gamtai minimali, pabrėžė paskutinį žodį ir grubokomis plaštakomis kepštelėjo orą priešais save. Kiek patylėjęs, atsisuko, pažvelgė tiesiai man į akis, tada į poną B., tuo metu jau šokantį nuo kėdės ir griūvantį šalia mirštančiojo, ir išleido kažin kokį keistą gerklinį garsą, dar iki šiol skambantį ausyse. Ponas B. taip trinktelėjo gulinčiajam į krūtinę, kad akimirką įsivaizdavau iš praviros pono D. burnos kaip iš šampano butelio pokštelint į viršų nelemtą slyvos kauliuką. Deja, lieso kontorininko kumščių smūgiai negelbėjo. Ponaitis F., tyliausias iš mūsų penketuko, bet protarpiais ūmaus būdo, neprognozuojamas, ne pagal amžių subrendęs teisės studentas, sustingo kėdėje ir teištarė: vyrai, ką mes padarėme. Tai buvo taip netikėta, kad ponas A., prieš akimirką laidęs neartikuliuotus garsus, vyptelėjo ir, patikėkite, atsilošęs pintame krėsle nuoširdžiai nusijuokė. Tada surimtėjo, atsistojo, žengė prie svetainės durų, atsisuko į mus, nudelbė akis žemėn ir atbulas įsmuko kambarin. Girdėjau žvangtelint telefono ragelį.

Bet keisčiausia scena mūsų dar tik laukė. Iš už namo kampo pasirodė tarnaitė su padėklu. Įsispitrijusi į skambčiojančius arbatinius puodelius bei mažas likerio stiklinaites, atėjo iki terasos iš kiemo pusės, atsargiai užlipo tris laiptelius iki mūsų ir, nuleidusi blyškias akis, nuolankiai išaimanavo: arbata ir likeris. Atsikvošėjęs iš stingulio, ponaitis F. nespėjo jos sustabdyti... Išleidusi iš rankų padėklą (stiklinaitės atšoko, skimbtelėjo ore ir nuriedėjo tris laiptelius žemyn į dailiai apkirptą veją), spygtelėjo, suklupo prie šeimininko, ilgai negalvodama atsisėdo šonu jam ant krūtinės ir pradėjo kilnoti, atsiprašant, savo užpakalį, taip sakant, šokinėti ant mūsų draugo, kiek tai buvo įmanoma, žinoma. Desperatiškas kvailos tarnaitės, tarnybai atsidavusios tarnaitės, įsimylėjusios šeimininką tarnaitės poelgis – atsekiau savo minčių giją. Neabejotinai, ponas D. ir ši vargšė, paliegusi, nors, kaip vėliau supratau, simpatiška, ne, tiesiog pritrenkiamo grožio mergina, vieno iš mūsų žodžiais, turėjo slaptą romaną. Tragišką sceną nutraukė ponas B.: sugriebė panelės riešą ir kilstelėjo ją nuo lavono. Viskas, niekuo jam nebepadėsite, tarstelėjo lyg būtų išmokęs tekstą atmintinai ir priglaudė ją prie šono – panašiai elgiasi tėvai su mažametėmis, į ašaras linkusiomis dukromis. Panelė S. neverkė.

Nežinau, kiek praėjo laiko, kai tolumoje išgirdome sirenas. Ponas A. išturseno iš svetainės, atsirėmė į durų staktą ir sunėrė priešais rankas: greitoji pagalba, krentančia intonacija atsiduso, lėtai visus nužvelgdamas. Ponaitis F., dabar jau pagautas lengvo transo, lingavo ant kulnų pirmyn atgal kartodamas: vyrai, vyrai, vyrai. Persibraukiau delnu plaukus, kaktą, prakaito lašeliai sudrėkino pirštus. Pro saulės nutviekstus medžius išniro greitosios pagalbos automobilis ir, įsukęs pro vartus, ramiai sustojo ant žvyro. Gydytojai neskubėjo išlipti. Vėliau supratome, atvažiavo sanitarai. Ponas A. telefonu aiškiai ir be užuolankų jiems paaiškino apie staigią draugo mirtį, kitaip tariant, neatšaukiamą mirties konkretumą, kaip jis vėliau įvardino savo patyrimą.

Keliant poną D. ant neštuvų ir užklojant veidą staltiese nuo mūsų vaišių stalo, netikėtai pravirko ponas B., švelniai atstūmė panelę S. ir, užsidengęs balta nosinaite akis, bet, atkreipiau dėmesį, pro plyšelį slaptai žvilgčiodamas į šoko ištiktą moterį, žengtelėjo tris laiptelius į kiemą, pasisuko sodo pusėn ir vikriu žingsniu pasileido paunksnės link.

Visi likusieji nusekėme paskui sanitarus baltais chalatais. Ponas A. atidarė dureles, neštuvai slystelėjo vidun. Tik tuomet pastebėjau į kiemą sugužėjusius kitus tarnus ir kambarines. Jie stovėjo susiglaudę viens prie kito, markstėsi prieš saulę kaip ką tik gimę kačiukai. Vienas jų, turbūt sodininkas, priėjo prie manęs ir pasistiebęs, kad girdėčiau, drebančiu balsu paklausė: ar poniai kas nors pranešė? Dėl visa ko linktelėjau. Šalia manęs stovintis ponaitis F. keistai blyksėjo saulės spinduliuose, lyg iš jo veido kas būtų išsiurbęs paskutinius kraujo lašus. Aš jį prilaikiau, kol sanitarai kažką tarėsi su ponu A. Formalumai, paaiškinau iš kitos pusės stovinčiai panelei S. Ji skvarbiai mane nužvelgė, pritariamai sumirksėjo, apsisuko ir linguodama nuėjo į priešingą nei ponas B. pusę – prie žaliais dumbliais apžėlusio tvenkinio. Greitosios pagalbos automobiliui išsukus iš kiemo, nuvilnijo šnabždesiai. Pamenu, buvo pats vidurdienis, ponaitis F. nualpo vakare, prieš pat pono D. žmonai grįžtant iš viešnagės pas tėvus, o simpatingai (tą teko pripažinti ir man) panelei S. patiekiant kuklius priešvakarius.

Praėjus mėnesiui nuo šio nemalonaus atsitikimo, gavau laišką, kad esu kviečiamas į paskutinio velionio kūrinio (ponas D., nepaminėjau, buvo pradedantysis rašytojas, tam tikras visuomenės sluoksnis jį gerbė ir vertino kaip daug žadantį menininką) skaitymą artimiesiems bei draugams. Neslėpsiu, ponas D. dažnai pajuokaudavo, kad mums, savo ištikimiesiems kompanionams, jis po mirties paliks šį bei tą pritrenkiamo menine prasme. Mirtį, reikia pridurti, jis visada įsivaizdavo būsiant netikėtą, tiesiog tragišką: lėktuvo sudužimas audroje, paslaptingos damos kulka, įsiutusi cirko arenos liūtė, nuoširdžiai kvatodavosi ponas D. – tiesiog iki ašarų, taip užkrėsdamas visus klausytojus. Tas juokas visada skambėdavo naiviai, primindavo nežinia ką pirmapradžio, iki galo neišsivysčiusio ir todėl koktaus. Nuo jo mane apimdavo silpnumas.

Tačiau grįžti į tuos namus buvo lengviau nei įsivaizdavau. Vakarėjo, terasoje pasitiko ponia K., mūsų anapilin išėjusio draugo vargšė žmona, paspaudė ranką, pavedėjo į svetainę ir, mostelėjusi į susirinkusiuosius, pristatė. Apžvelgiau kambarį. Be pono B., atsišliejusio į sieną ir nuobodžiai gurkšnojančio raudoną vyną, pono A., besidairančio į šalis it laikrodžio švytuoklė ir sekundę įtariai mane nužvelgusio, ir ponaičio F., kuris atrodė kiek suirzęs ir išsiblaškęs (nervingai lietė rankovių sąsagas), kambarys buvo pilnas tarnų, daugiau tarnų nei tądien kieme. Tarp baltai ir juodai apsivilkusių kambarinių bei kostiumuotų liokajų išvydau panelę S., vilkinčią paprastą pilką suknelę su rausva sage po kaklu. Buvo aišku, ji šiuose namuose nebedirba ir taip pat kaip ir mes, keturi pono D. draugai, buvo pakviesta išklausyti paskutinių buvusio šeimininko fantazijos polėkių.

Rašinys buvo skaitomas mažesniame kambaryje, tik išėjus iš svetainės, pono kabinete, pritemdytame sunkių užuolaidų ir šviesą slopinančių medžiaginių lempų gaubtų. Ant vienos sienos, mano nuostabai ir, nemeluosiu, siaubui, kaip piktas pokštas, kabėjo natiurmortas su violetinėmis slyvomis blizgančioje lėkštėje. Tą pastebėjau tik aš ir panelė S., visi kiti sužiuro į neatplėštą voką ant stalo. Daili mūsų draugo rašysena, antspaudas – viskas kaip dera. Ponia K. krenkštelėjo, parodė vietas, kur galime sėstis, pati atsistojo vidury kambario, atplėšė voką, ištraukė balto popieriaus lakštus ir prisimerkusi, virpančiu balsu pradėjo skaityti:

„Visi karaliaus tarnai buvo sukviesti į didžiąją menę pasveikinti jo didenybę su ilgai laukto sūnaus gimimu. Sūnaus, kuris atrodė tikras išsigimėlis – it visas bestiariumas būtų puolęs į krūvą, sumišęs ir keistomis formomis pasisėjęs kūdikio kūne. Kojos buvo taip susuktos, jog negalėjai skirti, kurioj pusėj pirštai, o kur kulnas; rankos buvo baisiai perkreiptos – arčiausiai karaliaus stovėjęs tarnas įžiūrėjo tik tris mažylio pirštus, kiti matė didžiulį nykštį, užimantį visą plaštakos plotą...“

... Ponia K. baigė skaityti kaip tik tą akimirką, kai ponaitis F., neišlaikęs įtampos ir nervingai glamžydamas marškinių rankoves, staigiai sprigtelėjo jų sąsagą, kuri švystelėjusi ore skimbtelėjo tiesiai į panelės S. sagę. Mirties konkretumas, pasilenkė prie manęs ponas A. ir gnybtelėjo į alkūnę. Dar kelias minutes pasisukioję kabinete, išgėrę stiklą romo bei persimetę nereikšmingais žodžiais su ponia, kaip perpildytame triume sulindome į holą, prie laukųjų durų, kur gaivus nakties vėjelis kilnojo pilkąją panelės S. suknelę, prieš jai nusilenkiant poniai K. ir vikriai išbėgant į terasą, pasukant kairėn, į sodą, ir dingstant už obelų.

Netrukus atsisveikinome ir mes. Palikę ponią K. stovėti sietynų apšviestame tarpduryje (ji priminė tą nelaimingą karalienę iš pono D. rašinio), pasukome, kaip vėliau paaiškėjo, neatsitiktinai, į nakties apgaubtą sodą. Tai, kas vyko toliau, priminė pagreitintą kinematografą.

Visi keturi ėjome nuleidę galvas, tylėdami, nors nežinia kodėl nežymiai spartindami žingsnius. Greitai išsukome iš tako ir kulniavome kelkraščiu iki miesto. Keiktelėjau poną A. nepasiėmus ekologiškojo automobilio, tas mane ramino, pridėjęs pirštą prie lūpų, pro mažytį plyšelį leisdamas švokščiantį garsą – šhaa, šhaaa. Prisivijome ir aplenkėme anksčiau išskubėjusią panelę S. Aš vos vos kliudžiau jai petį, ji pasitraukė, užleisdama mums vietą. Jaučiau, norėjo kažką pasakyti, rodos, dar dabar matau žodžiams besiveriančią burną. Išvydęs pirmutinius miesto žiburius, ponas B. staiga atsipeikėjo, atsisuko atgal, į tamsą, persibraukė ranka akis, pažiūrėjo į mūsų veidus, vėl į tamsą. Juo pasekėm ir mes, stovėjom vidury kelio, laukėm nežinia ko: panelės S., sprunkančių iš namo tarnų, gal paties velionio, turėjusio paaiškinti visą šią keblią situaciją. Ponaitis F. pradėjo drebėti, taip stipriai, be nuovokos, atsišliejo į poną A., tas atšoko į šoną, susverdėjo ir abu išsitiesė kelkraštyje tarp smulkių akmenų ir sausų žolių. Turime ką nors daryti, praplėšė tylą ponas B., juk tai meno kūrinys, riktelėjo dar garsiau ir pasileido atgalios, ištiestomis rankomis graibydamas prieblandą. Tai tik regimybė, šaukiau jam pavymui, pats tuo netikėdamas.

Pamenu, buvo tvanki rugpjūčio naktis, miestą pasiekiau vienas, paryčiais, įvirtau į kambarį ir išmiegojau vėsiuose pataluose visą dieną. Po savaitės išvykau pas seserį į N. miestelį prie jūros, kur jos vyras, prakaulus, sūraus vandens išvagotu veidu užsienietis, išmokė mane rišti tvirtus mazgus, ryti nepjaustytą žuvį ir mylėti moteris.

Kaip paaiškėjo vėliau, panelė S. ir ponas B. susitiko naktyje, tamsaus kelio viduryje, tarp slaptai namą paliekančių pono D. tarnų ir dulkėtame kelkraštyje gulinčio pono A. su ponaičiu F. Subtili trajektorija, garsiai mąsčiau, sėdėdamas pintame krėsle su savo ištikimiausiais draugais žaviosios ponios K. terasoje. Ponas A. ištiesęs elegantišką ranką rodė naują ištaigingą automobilį, šį kartą pastatytą šalia vartų ant žvyro, mums prieš akis. Ponaitis F. stovėjo atsirėmęs į tinkuotą terasos koloną, žvelgė į seną sodininką, kerpantį išsikerojusį kiparisą, iškilmingai pakėlė taurę šampano į jo sveikatą ir nugėrė gerą gurkšnį. Pastarasis pamojo masyviomis žirklėmis ir toliau dirbo. Į nutrūktgalviškumą linkusi ponia S. prisiglaudė prie pono B., kokčiai nusijuokė, atmetė ilgus baltus plaukus ir lėtai panardino į tamsią burną prinokusią slyvą.

 

Skaitytojų vertinimai


56432. selė :-) 2009-12-23 12:38
Net pasitikrinau: ar tik ne vertimą iš kokios nors kitos kalbos skaitau... sėkmės autoriui...

56457. terra2009-12-26 12:18
tikrai gera novelė

57559. Ponia :-) 2010-03-07 14:37
Labai gera. Paskaičius užsilieka.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
5:08:03 Nov 28, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba