Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-12-18 nr. 3264

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• AL PURDY.
Klausantis savęs
21
• Kitas numeris išeis
sausio 1 d.
3
• TRUMPA KRONIKA
• PRENUMERATA

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

ESĖ 
• STASYS STACEVIČIUS.
Laikrodis ir begonija
5

AKTUALIJOS 
• 2009 m. Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Ar menininkų ir valdininkų dialogai tinkami tik komedijos žanrui?
4
• Gerbiami leidėjai ir vertėjai!

LITERATŪRA 
• KAROLIS BAUBLYS.
Nemirtingai mirtingas lapkritis
5
• Emily Dickinson lietuviškai
• „Literatūros ir meno“ 2009 m. publicistikos ir apsakymo konkursas5

KNYGOS 
• STASYS STACEVIČIUS.
Dingusiesiems ir esantiesiems
1
• ALEKSANDRAS ŠIDLAUSKAS.
Ir vėl kalendorius-klaidynas
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• Režisierių CEZARĮ GRAUŽINĮ kalbina KRISTINA SAVICKIENĖ.
Žmogaus šokis ant angelo sparnų
2
• SNIEGUOLĘ DIKČIŪTĘ kalbina KĘSTUTIS LENKŠAS.
Adventas – su „Prabudimais“

FOTOGRAFIJA 
• GABRIELĖ KUIZINAITĖ.
Lietuviškosios fotografijos istorijos ženklai
1

DAILĖ 
• VAIDILUTĖ BRAZAUSKAITĖ-LUPEIKIENĖ.
Labas viso gero
1

MUZIKA 
• VIDAS PINKEVIČIUS.
Lietuvos vargonų katalogas
2

KINAS 
• LINA ŽIŽLIAUSKAITĖ.
Beprotiškas apetitas gyventi
3

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Ragai ir kanopos

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Propaganda
25

POEZIJA 
• ALGIS SKAČKAUSKAS
1955–2009.
7

PROZA 
• GEDIMINAS KUKTA.
Visi karaliaus tarnai: romanas
3

VERTIMAI 
• HAIKU2

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Pakeliui į save, tolyn nuo dangaus...
1

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
 Su RITA ŠERPYTYTE kalbėjosi IEVA VASILIONYTĖ.
Rita Šerpytytė: filosofija – amatas iš pašaukimo, ir tik virš jo – „visi genialumai“
17

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• JUOZAS ŽITKAUSKAS.
Nebeverkti, bet pradėti džiaugtis
1

KRONIKA 
• Talentingo vertėjo atminimui11
• Maironio lietuvių literatūros muziejaus naujiena
• „Kūrybos procese“

IN MEMORIAM 
• DAIVA LAGAUSKAITĖ
1953–2009
1

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• HANS CARL ARTMANN.
Iš sapnininko
„Neužgimusi žinia. 90 sapnų“
3
• MĀRIS BĒRZIŅŠ.
Gūtenmorgenas ir Kalninis
1
• Brangus Kalėdų Seneli,

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE

Rita Šerpytytė: filosofija – amatas iš pašaukimo, ir tik virš jo – „visi genialumai“

Su RITA ŠERPYTYTE kalbėjosi IEVA VASILIONYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Rita Šerpytytė
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

      RITA ŠERPYTYTĖ – Vilniaus universiteto filosofijos profesorė, vadovaujanti VU Religijos studijų ir tyrimų centrui. Profesorės interesai apima religijos filosofiją, filosofinę hermeneutiką, M. Heideggerio ontologiją, šiuolaikinę italų filosofiją ir filosofinę nihilizmo problematiką. Rita Šerpytytė yra paskelbusi monografiją „Nihilizmas ir Vakarų filosofija“ (2007 m. apdovanota VU Rektoriaus premija). Jos straipsniai publikuoti Lietuvos ir užsienio moksliniuose leidiniuose. Ji yra išvertusi nemažai religijos filosofijos knygų ir kitų tekstų, parašiusi vadovėlį „Religija ir filosofija“. Rita Šerpytytė skaitė paskaitų ar pranešimų Belgijos, Vokietijos, Prancūzijos, JAV, Italijos universitetuose.

Kas yra filosofija?

Jei tas klausimas būtų užduotas kur kas anksčiau, tai ne tik studentams, bet ir sau būčiau galėjusi vienareikšmiškai atsakyti, kas yra filosofija. Bet juo ilgiau gyveni, tuo sunkiau rasti atsakymą. Nes patį klausimą jau suvoki ne kaip teorinį dalyką, o kaip tam tikrą egzistencinę laikyseną. Galiu atsakyti, kas man yra filosofija. Nepaisant visų „prisiskaitymų“, nepaisant visų filosofinių mokyklų, kurios darė teigiamą arba neigiamą įtaką, – filosofija man pirmiausia buvo ir išliks „klausiančiojo būsena“. Teorinių nuostatų yra gausybė, bet jeigu „išsiplauna“, išsitrina tai, ką dar graikai įvardijo kaip nuostabą, ir ką, ko gero, didžiausias XX a. mąstytojas Heideggeris vadino klausiančiojo būsena, tada nebelieka nieko – nebelieka pačios filosofijos, tik mokslas.

Dažnai pabrėžiamas filosofinių problemų amžinumas ar amžinas aktualumas. Bet atrodo, kad filosofo klausimai priklauso ir nuo jo gyvenamojo laiko. Ar tuos klausimus užduoda laikotarpis? Ir ar turėtų priklausyti?

Pirmiausia Jūsų klausimą suvokiu kaip paklausimą, ar filosofas yra ir socialiai angažuotas, ar jis turi aktyviai veikti visuomenėje, kas dabar beveik ir madinga –­ daryti poveikį socialinei, politinei aplinkai. Sunku būtų vienareikšmiškai nuneigti tokį filosofo vaidmens supratimą. Bet jeigu žvelgi iš ilgesnės istorinės perspektyvos, tai beveik aišku, kad vis dėlto filosofija tam tikra prasme yra anapus laiko. Filosofo veikloje pirmenybę atiduočiau tai sričiai, į kurią, be filosofo, niekas kitas ir neįeis. Kitaip sakant, sričiai tų amžinųjų klausimų, į kuriuos žmonija, žmogus niekada iš tiesų ir neatsakė, bet jų vertė yra pats jų aptikimas. Filosofas yra tam tikras diagnostikas ir šia prasme priklausomas nuo laiko, bet sykiu – autentiško gyvenimo, autentiško buvimo sargas.

Kalbant apie šiuolaikinę filosofiją, atrodo, kad ji gali šnekėti kone apie viską. Ar Jūs manytumėte, kad kas nors turėtų likti už filosofijos ribų?

Manau, kad apskritai filosofijai ribų nėra ir neturėtų būti ta prasme, kad ji pati tas ribas ir nusistato. Šiuolaikinė postmoderni filosofija yra ištrynusi žanrų, diskursų ribas. Ji įsiveržia netgi į kasdienybės sritis, kurias klasikinė filosofija arogantiškai apeidavo. Todėl gali susidaryti įspūdis, kad filosofija nebežino, ką veikti, ir ima kalbėti apie bet ką. Bet grėsmė, mano galva, iškyla kitur: ji glūdi ne tame, kad sufilosofinama kasdienybė, o tame, kad sukasdieninama, subanalinama pati filosofija. Tad ar nereikia užkardos, kad į filosofijos dėmesio lauką nepatektų tai, kas yra banalu, lėkšta? Aš manau, kad taip, bet čia yra savaiminis procesas, jo nesureguliuosi. O jeigu kalbėtume apie Lietuvos situaciją, tai, manyčiau, kad žiniasklaidoje ir apskritai viešajame diskurse vyrauja iškreiptas, pigus, subanalintas filosofijos supratimas –­ pradedant nuo to, kas yra tikras filosofas ir apskritai filosofas.

Ar galima numanyti, kad filosofija Jums nėra tik specialybė? Kažkokiu būdu ji tikriausiai dalyvauja ir Jūsų kasdienybėje?

Filosofija ir yra mano kasdienybė. Bet kad autentiškai atsakyčiau į šitą klausimą, reikėtų iš manęs atimti darbą, atimti mano profesorės vietą universitete ir pasižiūrėti, ką aš veikiu. Jeigu tada man dar kiltų noras filosofuoti, tada tikriausiai tą priedermę, tą pašaukimą būčiau pateisinusi. Nenorėčiau, kad taip nutiktų. Todėl stengiuosi toj kėdėj sėdėti taip, lyg būčiau jos netekusi. Tačiau dilema tarp pašaukimo ir darbo yra nuo seniausių laikų (tie „nelaimingi“ sofistai, kurie mums visą laiką varo kompleksą: kaip čia mes gauname algą už tai, kas yra mūsų pašaukimas?) Kita vertus, o kaip kitaip ką nors pasakyti pasauliui, kitiems, kaip pagaliau netgi paliudyti tai, kas tu esi, nei kad mokant kitus ir iš to užsidirbant duoną? Be pašaukimo nėra nieko. Yra tik duona.

Kaip Jūs atėjote į filosofiją? Gal galėtumėte nužymėti savo interesų kaitą?

Tas noras yra senas, gerai prisimenu netgi, kada jis buvo „suformuluotas“. Dar mokykloje, aštuntoje klasėje, buvo kažkoks vakaras, – nežinau, kam jis buvo skirtas, bet reikėjo pasisakyti, kuo tu būsi. Ir aš pasisakiau, kad būsiu filosofė. Netgi pasakiau, kaip tai suprantu, kaip man tai atrodo. Aišku, ten buvo šurmulys, niekas negalėjo manęs suprasti: kuo, kuo tu būsi?! Kai kas ir to žodžio nebuvo girdėjęs – reikėjo paaiškinti. Beje, mano ankstyvoji jaunystė sutapo su tam tikru atšilimu sovietinėje erdvėje – tai buvo 1968 metai (šešiasdešimt aštuntaisiais peržengiau aštuntos klasės slenkstį). Tuo metu leidyklos išleido gausybę visokių sovietinei erdvei neįprastų tekstų – egzistencialistų kūrinių: Sartre’as, Camus, Kobo Abė – rašytojai, filosofai... Pirmaisiais filosofiniais tekstais man buvo literatūros kūriniai – netgi Dostojevskis. Visą Dostojevskį perskaičiau aštuntoje klasėje. Ir dabar nesuprantu, kodėl man jau tada atrodė, kad turiu studijuoti filosofiją.

Tuomet parašiau laišką į Vilniaus universiteto Filosofijos katedrą. Tuo metu ilgalaikis katedros vedėjas buvo Eugenijus Meškauskas. Į mano, aštuntokės, laišką jis atsakė išmintingai: jūs dar esate jauna, tuo labiau, Lietuvoje filosofijos fakulteto nėra, tad dar neskubėkite apsispręsti. Bet jeigu ir nuspręsite būti filosofe, studijuoti filosofiją, geriau stokite kur nors kitur ir pasitikrinkite, ar tikrai jums tai yra svarbu. O tada ir apsispręsite. Tuo labiau kad, sako, visi filosofai Lietuvoje dabar yra baigę kitokius mokslus.

Nežinojau tuo metu, kas tas Meškauskas, kaip jis vertinamas, kokia bus jo aura ateity, – nieko apie jį nežinojau, bet tas laiškas nugulė mano sąmonėje. O, pasirodo, mano laiškas netgi nugulė Meškausko archyvuose – paskui jis man parodė, kai gyniausi disertaciją. Ano apsisprendimo rezultatas buvo toks, kad po ketverių metų su savo aukso medaliu ir savo norais atsidūriau prie Vilniaus universiteto slenksčio – pasiryžusi studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. Staiga, paskutinę dieną, prieš uždarant priėmimo komisiją, atėjo į galvą mintis: ne, čia kažkas ne taip. Jeigu mane nugrūs mokytoja į kokį nors kaimą, baigus lietuvių kalbą... Niekada nesiruošiau teisininko karjerai, bet įstojau į teisę ir baigiau teisę. Gal kokius dvejus metus vaikščiojau pas prorektorių Sudavičių, norėdama pereiti į lietuvių kalbos specialybę, nes labai nepatiko man teisė. Dėl to, kad ten buvo ne tik mokymasis, bet pirmiausia – ideologinė kalvė. Pereiti neleido. Tad baigiau ir labai sėkmingai. Ir tada atsidūriau tiesiai prie Meškausko katedros durų. Nė vienos dienos nedirbau teisininko darbo. Parašiau disertaciją – šiek tiek iš kuklumo pasirinkau teisės filosofiją, nes man atrodė, kad teisės sritį vis dėlto išmanau. Nors jau tada rūpėjo kas kita. Štai taip prasidėjo mano profesinė karjera.

Mano darbinis laikotarpis (nuo 1988 metų) sutapo su tuo laikotarpiu, kai keitėsi socialinė aplinka, santvarka, keitėsi valdžia. Šiandien galiu drąsiai sakyti –­ priklausau tai kartai, kuriai dar buvo suteiktas istorinis šansas išsiveržti iš už tos geležinės uždangos. Taip pat ir profesine prasme. „Įšokau“ į beveik „paskutinį traukinį“. Išvažiavau į Italiją, pirmą kartą 1993 metais. Ilgam laikui – stažuotis Romos universiteto „La Sapienza“ Filosofijos katedroje. 1996 metais – ir vėl. Tos pirmos dvi ilgos stažuotės įsiminė labiausiai. Italija suformavo ir mano filosofinį skonį, ir profesinius interesus. Paskui ten grįždavau daugybę kartų. Ypač reikšmingas sugrįžimas buvo 2004 metais, kai dirbau vizituojančia profesore Trento religinių studijų centre, realizuodama projektą „Nihilizmas po Nietzsche’s“, sudėdama paskutinius taškus habilitacijai teikiamų darbų apžvalgoje ir monografijoje „Nihilizmas ir Vakarų filosofija“.

Taigi šiandien labiausiai mane domina filosofinė nihilizmo problematika. Nors prieš porą metų išleidau apie dešimtmetį rašytą minėtą monografiją, įvairūs nihilizmo teoriniai aspektai ir toliau man išlieka įdomiausi. Prie nihilizmo klausimo priėjau iš ganėtinai skirtingų teorinių interesų ir teorinių perspektyvų: krikščioniškosios mistikos, šiuolaikinės religijos filosofijos, Heideggerio fundamentinės ontologijos bei šiuolaikinės italų filosofijos studijų. Šiandien nihilizmas man yra tas akiratis, kuriame telkiasi ir išryškėja esmingiausi Vakarų kultūros ir Vakarų filosofinio mąstymo bruožai. Tad filosofijoje esu nihilistė.

Ar būnant moterimi „suktis“ filosofinėje akademinėje sferoje ir gal netgi filosofuoti lengviau ar sunkiau?

Smagus klausimas. Nukreipiantis į feminizmą. Nežinau, ar mano veide kas nors yra parašyta, bet galiu pasakyti, kad feministė nesu. Feminizmas, kaip pozicija, man neimponuoja todėl, kad jis, pasinaudojant Nietzsche’s žodžiais, yra ne aktyvi, o reaktyvi laikysena. Neturiu jokio poreikio kovoti su vyrišku pasauliu, o juo labiau – feministiniais „ginklais“. Gal man gerai sekėsi vyrų pasauly, kad neiškilo tokio poreikio? Nelaikau savęs nesėkmingu žmogumi, bet vyrų pasauly man sekėsi panašiai kaip ir visoms moterims. Nepaisant to, neturiu priekaištų nė vienam filosofui, kaip vyrui. Ir turiu priekaištų moterims, kurios kovoja už moterų teises, nes tokio neskoningo kovojimo mano moteriška prigimtis „neatlaiko“. Sakyčiau, jeigu savo moteriškumu tu sugebi įsirašyti į „vyrišką“ filosofijos pasaulį, tai yra kur kas svarbesnis dalykas nei tas „lygybės“ reikalavimas. Filosofų bendruomenėje nenoriu jokių privilegijų kaip moteris, nenoriu, kad mane praleistų pirmą, kaip moterį, į kokį nors žurnalą. Lygiai taip pat nenoriu, kad mane išmestų iš kur nors vien dėl to, kad esu moteris. Nėra tiesiog „žmonių“ – yra vyrai arba moterys. Ir norėti, kad vyras nežiūrėtų į moterį kaip į moterį, man atrodo, yra ne visai normalu. Man nereikia tokios „lygybės“, kai vyrai, užuot praleidę tave pro duris, patys pro jas veržiasi pirmi, arba, užuot įpylę moteriai vyno į taurę, „leidžia“ jai pačiai prisipilti. Kad ir kas jie būtų – filosofai ar medkirčiai. Jau girdžiu feministes rėkiant, kad feminizmas „ne tai“. O kas? Man atrodo, kad feminizmą sugriauna pačios feministės. Beje, neseniai Niujorke klausiausi feministės Judithos Butler ir, kai pasakojau apie tai vienai protingai kolegei, kuri adoruoja Judithą Butler, paklausiau, ar yra ją mačiusi. Mano kolegė atsakė: mačiau internete, jinai atrodo tokia vyriška moteris. Aš galvoju, ar man pasigirdo? Perklausiau. Vėl pakartojo: na, jinai tokia vyriška moteris atrodo. Ir aš supratau: ji vyriškumą šiuo atveju laiko komplimentu moteriai. Feminizmo atstovei. Feministė. Supratau, kad jos, feministės, neturi tvirto pagrindo. Juk jeigu reikia moteriškumą, kaip aukščiausią kokybę, apibrėžti vyriškumu, tai kas lieka iš tokio apibrėžimo ir iš tokio feminizmo? Čia išryškėja tam tikras neįgalumas, jeigu vyriška moteris vis dėlto yra geriau negu moteris... Gal ne.

Ar yra kokių nors džiuginančių dalykų Lietuvos padangėje, o gal – pyktį keliančių? Kokių pokyčių norėtųsi?

Piktintis yra lengviausia ir pirmiausia mes įpratę tai daryti, bet aš, matyt, nepriklausau tai kategorijai žmonių, kurie pirmiausia norėtų piktintis. Visada stengiausi laikytis to, kas gera. Ir sovietmečiu, ir dabar man buvo brangus kolegiškumo jausmas. Jis nėra aprašomas niekur žiniasklaidoj, niekur jo nerasi suklasifikuoto, bet kiekvienas iš mūsų gali apie savo kolegas pasakyti, kad yra buvę daugybė tokių svarbių dalykų gyvenime: kas nors ką nors priima į darbą, suranda stažuotę, kas nors palaiko, kai kitas nepalaiko, – tai yra patys brangiausi dalykai ne tik tarp filosofų, bet ir apskritai tarp žmonių. Be to, daugumą kolegų gerbiu už nuoseklumą, kad, nepaisydami visokių permainų ir nepagarbos intelektualinei veiklai, jie atkakliai dirba.

Kartais stebina tam tikras „programinis“ uždarumas, bandymas įsivaizduoti, kad esame Europos ar net pasaulio cent­ras, sykiu nebandant net žingsnio žengti į tos Europos pusę, tiesiog apsiskelbiant, kad esame geriausi. Kaip didžiausią filosofo vertės paliudijimą propaguojame „sėslumą“, užmiršdami, kad Lietuvos kaimas –­ tai ne graikų polis. Kur išsigelbėjimas? Reikia skaityti knygas. Niekur kitur. Reikia amatą mokėti, kad kitus galėtumei mokyti. Mes galime svajoti apie gražius batus ir nemokėti jų pasiūti. Čia yra lygiai tas pat – tik amatas, ir virš jo –­ visi genialumai. Bet ne atvirkščiai. Ir dar –­­ reikia nebijoti komunikuoti su pasauliu. Tas išsigelbėjimas neateina per vienerius ar dvejus metus, reikia nuolatos atkakliai –­ kaip Platonas mokė – trinti, trinti, trinti ir trinti. Nuo to priklauso ir mūsų ateitis. Dirbti reikia. Paprasti dalykai.

Koks Jūsų laisvalaikis, ar jo lieka? Gal galite trumpai papasakoti apie savo dienotvarkę.

Dienotvarkė priklauso nuo to, kokie darbai tuo metu svarbūs, bet laisvalaikis nelabai skiriasi nuo darbo dienos. Skaitau kitas knygas, kurių neskaitau, kai dirbu, arba – apkeičiu jas vietomis. Nežinau, ar laikyti laisvalaikiu tai, kad nueini į filmą ar teatrą, paskui tuos spektaklius ar filmus „interpretuoji“. Prisimenu, kai ėjau į Oskaro Koršunovo „Meistrą ir Margaritą“, tai vienas studentas sakė: Jūs einat kaip į darbą. Taip. O kai nuėjau į Jono Vaitkaus „Бесы“ pastatymą, tai mintinai kartojau Dostojevskio tekstą – ką Vaitkus praleido, ir pykau ant režisieriaus, kad nesuprato Dostojevskio. Taigi koks čia laisvalaikis? Ne, tai nėra laisvalaikis. Laisvalaikis – tai šeimos šventės, kai vaikai aplanko arba kai su jais nueini kavos išgerti...

Laisvalaikis man yra po konferencijos, kai viskas pasiseka ir trumpam atsikvepi prieš kitus darbus, nusivalai dulkes nuo rašomojo stalo ir iš naujo kita tvarka sudėlioji knygas. Arba – po kokio nors svečių vizito nueiti pavakarieniauti su tais pačiais kolegomis, išgerti taurės vyno ir pasikalbėti apie tą patį, apie ką neseniai kalbėjome. Ne, ne vien tai. Laivalaikis dar yra visos užsienio kelionės, netgi jei ten dažniausiai tenka sunkiai dirbti – skaityti paskaitas, pranešimus konferencijose, susitikinėti su kolegomis. O dar laisvalaikis man yra, kai paprašau savo vyro, kad jis atvažiuotų valandą vėliau manęs paimti iš darbo, ir tiesiog pereinu pėsčiomis Gedimino prospektą, žiūrėdama į vitrinas arba eidama iš vienos parduotuvės į kitą. Tada jau niekas manęs nemato, ir aš darau, ką noriu. Banali moteris, banali visiškai, neturiu savyje nieko ypatinga.

Bet juk norisi, kad ne visada tik į tave žiūrėtų – auditorijoje, konferencijų salėje, susitikimuose, bet ir tu pati nukreiptumei žvilgsnį, už jo ir pasislėpdama, –­ kad ir į vitriną.

(visas interviu – www.filosofija.vu.lt)

 

Skaitytojų vertinimai


56397. selė :-) 2009-12-21 16:58
Graudžiai atsidusau ir pati sau prisipažinau, kad, palyginus su filosofe, esu tikra "blondinė" pilna to žodžio prasme... atrodo ir Dostojevskį ir Bulgakovą skaičiau, bet, jei iš aukščiau neduota tai...

56403. ap2009-12-21 20:01
Prasminga ir gilu

56420. AišV2009-12-22 18:27

안녕

mmmmjo. Galėčiau labai ramiai ir labai rimtai pasakyt, kad šitos ledi doktrina yra man artimiausia. Ji yra uncoverinė .Tai nieko nereiškia, žinoma. Bet, ir ... pats jos mentalitetas/reportažas yra klaikus - bailus, atsargus, karjeristinis ir nieko nepasakantis in move. TAi nesuderinam su mano, sakykim, pozicija bendrąja prasme. Tokiame inf. triukšme reikia garsiai kalbėt, o ne pašnibždomis.

o dėl kritikos tai sudėtinga. Todėl aš kaip lodorius išsisuksiu žydiškai, pasakysiu pamokslaujamą švietimą arba šviečiantį pamokslą - kas yra UNCOVER?

  • visų pirma tiesiogiai semantiškai versti būtų negererai. Pati semantika buitiniame pavidale yra nerimta. Panašiai su sąvoka transcendentinis. Abu verčiami kasdieniškai - atodanga arba nepaprasta.
  • sąvoka yra įsistvirinusi labai neblogai mano pažįstamų/kolegų tarpe. Kaip ir sąvoka  transcendentinis, uncoverinis su kiekvienu kuriančiu asmeniu tampa sodresniu, kadangi nauja plytą global filosofical padangėje, sąvoka keičiasi exponentiškai greitai.

Dėl laiko stokos ir neaiškios auditorijos - paprastas bihevioristinis analoginis pateikimas. Kas vyksta pvz su muzika. Jos raida nepaliekant pvz valso, kaip tuometinio popso. O gi atsiranda muzikoje uncover kultūra, pvz. negrai. Ateina atsragiai uncoveriniu būdu per tirpstančios religinės kultūros pamatus - spiričuelai, po to bliuzai, po to twistai, po to rock`n`rollai po to ... ir susiformuoja profesionali/harmoninga dabartinė muzikinės kultūros doktrina. Bet uncover sukinį padaro naujai atrasta negrų kultūra. Nieko panašaus neturinti su pvz harmonijos ir estetikos kanonais iš XVIII a. AD. Aišku klasikos užsikabinimui nėra kaip. Bet permanentine klasika vis tik patampama. Kaip ir su Šv. Augustinu arba jo broliuku dvynuku Lao Zy ir sekančiai paradigmatiniai filosofijos kartai

Dėl sąlygų rimtam ucoveriniui sprogimui irgi nėra jokių rimtų oponuojančių kliedesių. Pati soc. raidos sintaksėje paradigamtika yra labai kietas nekvestiuojamas. Na kaip ir priešybių konfliktas. Paradigmatika Eurokutlūroje įvyko išsiveržus iš už jūrų marių iš lokalizuotų systemos darinių. Tai scandinavų militaristinis/urbanistinis filosofijos/mitų perversmas, o labiausiai per Didžiuosius Geografinius Atradimus ir vėl XVIII a. AD. Jei pažiūrėtumėm iš ancoverinio taško viskas juk geštalt įvyko. Na gal pavėluotai - Dekartas arba Don Kichotas. Bet tai tik daigeliai. Pagrindinė uncoverinė problematika vyksta jau ne geštalt, - pasikeitė inf erdvė. Kaip ir su begaliniais vandenynais technologijom, taip ir filosofijai atsirado informacinis "perteklius".  Ne tik internetas, bet ir švietimo doktrinos įsivažiavimas, bei kietai įsiūto socialaus gamtamokslinio žmogaus atsiradimas, kaip nešėjo ir plus jokios reglamentacijos. Kaip ir vandenynas, juk neturi teisinių rėmų, nors vandenyme būdavo daugiau bendruomenės nei kokioje atskiroje valstybėje formuojančia intervencija į aplinką. Toks suicidinis ratas iš esmės nėra jau toks pažangus, bet ...

      ... jei girdime - informacinė visuomenė, išgirskime ir uncoverinė filosofija. Kurti kol kas nieko nereika (pats postmodernizmas apie tai kvaksi jau 50 metų), reikia atidengti. Štai taip.

P.S. ėch, jei būtų viskas tvarkoj. Sėsčiau Aš visai nakčiai su šita ledi paparti. Gal pasidulkinti ir neišeitų, bet kavos puodukų būtų virš tylėjimo ir estetiško nesiklausymo (manifestalijų) būtų be proto daug


56430. T.2009-12-23 12:06
Gana įdomus interviu, o kažkas labai bjauriai žaidžia ir baisiai teršia viešą erdvę.

56438. Rapolas2009-12-23 22:04
Gražus interviu. Niekada nemaniau, kad Lietuvoje yra žmonių suvokiančių ir gerbiančių Filosofiją. P.S. Itin neskoninkas Vasiliauskaitės komentaras.

56448. 1232009-12-24 12:35
o Judith Butler yra grazuoliu grazuole.

56450. Mantautas :-) 2009-12-24 14:39
Tiesiog puikus interviu, ypač patiko atsakymas į klausimą - "kas yra filosofija?" Sėkmės Ritai ir Ievai.

56461. rapolui2009-12-26 21:38
o kuris cia vasiliauskaites komentaras? as irgi ta pavarde turiu, kaip ir daugelis Lietuvos zmoniu, bet juk jis yra ne mano, nors as irgi megstu filosofuoti, ir muzikuoti, netgi man interneta neseniai atjunge del to, kad kita vasiliauskaite nesumokejo, bet ne as, kuri pirmiausia galetu pagal tikimybe nesumoketi, nors visada tvarkingai sumokanti, ak preteksto ieskojo kazkas...bent pagal pavarde. pagal ja, apsiraminkite, nieko nerasite.

56462. ;?2009-12-26 21:52
kai esi laisvas, maziausiai metus bedarbis, tada ir niekam nepriklausai, pasalpu negauni, niekas nieko niekam, tada pasijauti labai laisvas. pagaliau laisvas, ir toks laisvas, kad bet kokie politikavimai ar politiniai eterio, laikrasciu zaidimai persisviecia tarsi per lakmuso popiereli, kas yra kas, esi laiSvas, turi laisve mastyti, turi laisve suvokti ne svetimas mintis, o savo. SAVAS. absoliucia laisve, jei esi ne banditas ar isibrovelis: juk jie irgi SUGeBA zaibiskai suMastYTI. kaip issisukti is padeties. o FILOSOFAI POETAI, KA JIE SUMASTO? TIKIUOSI KAZKA PAMATYSIME, O NE TIK PRIESISKUS DEBATUS AR SUPRIESINIMUS, JUK MUSU NE TIEK IR DAUG. KAD DAR IR KANDZIOTUMES. REIKETU VIENAS KITA PALAIKYTI.

56464. T.2009-12-27 16:58
Šiuo metu išplitusi bedarbystė garbės niekam nedaro, bet šmeižiančios ir juodinančios atakos iš pasalų buvo smerkiamos visais laikais :)

56468. to 564642009-12-27 23:04
is pasalu esi nelaisvas padaras, o kas daro garbe, ar melas?

56476. Dileta :-) 2009-12-28 13:44
Puiku, nuoširdu..miela. Sėkmės, Rita:)

56493. ??2009-12-30 11:56
ir kodėl visada atrodė, kad komentatorius AišV yra moteris?

56498. pl :-) 2009-12-31 10:35
Puikus interviu. Puikus pavyzdys, kaip nefeministė moteris kelia moterų prestižą (apie šiuolaikines feministes esu tos pat nuomonės kaip gerb. filosofė, o gal dar blogesnės, nes dažnai jos tiesiog atidirba už ES pinigėlius, o dirbantys už pinigėlius viską daro labai piktai). Kelia moterų prestižą savo protu ir pasiekimais. Daug įdomesnis interviu, nei anksčiau buvęs su vyru-filosofu, pataikūniškai nusišnekėjusiu iki to, kad Lietuvoje tėra vienas filosofas. Ne vienas. Gerų Naujųjų gerb. filosofei.

56504. d2010-01-01 17:34
Laimingų Naujųjų, profesore. gražus pokalbis, ačiū

56514. tatanka2010-01-02 23:12
tik nebukite narcizais, viskas gerai. viskas visiems visada bus gerai, tik jei tas nercizas nezinotu, koks jis grazus, tada viskas butu kitaip, apiue jo grozi pranestu ezeras ir vejas. ir nereiketu skandintis... kaip veronikai, bet del kitu tikslu, del proto grozio, del apskritai del jkkkazko, ko negali pakelti, ,,,, lionkliu vuieisme pakelti daug daugoaiau nei jie sugeba ir nesikisti i kitu, ypac skirta tiemas, kurie megsta kistis (io svaresnius kitu gyvenimus)...

56515. tatanka2010-01-02 23:15
tik nebukite narcizais, viskas gerai. viskas visiems visada bus gerai, tik jei tas nercizas nezinotu, koks jis grazus, tada viskas butu kitaip, apie jo grozi pranestu ezeras ir vejas. ir nereiketu skandintis... kaip veronikai, bet del kitu tikslu, del proto grozio, del apskritai del kazko, ko negali pakelti, ,,,, linkiu visiems pakelti daug daugiau nei jie sugeba ir nesikisti i kitu, ypac skirta tiems, kurie megsta kistis (i svaresniu kitu gyvenimus)...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
5:07:57 Nov 28, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba