Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2002-07-05 nr. 2906

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Vaiva Vėbraitė.
DIPUKŲ LIETUVA IR SUGRĮŽTANČIŲJŲ TIKROVĖS
35
• TRUMPAI1
• KITAME NUMERYJE2

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LRT KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• MENININKO STATUSAS
• Kęstutis Keblys.
"SANTARA" - ANYKŠČIAI
9

SVEIKINAME SUKAKTUVININKĘ 
• LIŪNĖ SUTEMA4

TEATRAS 
• MIRĖ GARSUS LIETUVOS AKTORIUS
ARNAS ROSENAS
1
• Aušra Martišiūtė.
LIETUVIŠKI SUSITIKIMAI VECLARE

RADIJO TEATRAS 
• NEAPŠVIESTAS RAMPOS

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
VILNIAUS FESTIVALIO PUSLAPIAI
2
 "VIEN MUZIKA MAN NIEKADA
NEBUVO ĮDOMI"
1

PROZA 
• EDMUNDAS3
• mini esė.
PO ŠITUO STOGU
• KAS VADINTINA TRADICIJA1

KNYGOS 
• Vida Mažrimienė.
ATGIMUSI "TAWA NOUSON"
• Ramutis Karmalavičius.
METAFIZINIO TEMPERAMENTO SUTELKTIS
1
• NAUJOS KNYGOS

POEZIJA 
• ROBERTAS KETURAKIS2

DAILĖ 
• Saulius Mikėnas.
PARODA "DUBLIS"
• Pillė Veljataga.
APIE DAILĘ ESTIJOJE

DIFFICILE EST SATIRAM NON SCRIBERE! 
• Tadas Desperadas.
TIESOS MOMENTAS

DE PROFUNDIS 
• Vytautas Galvanauskas.
DIDŽIAJAI PARTIJAI
5

MUZIKA

"VIEN MUZIKA MAN NIEKADA
NEBUVO ĮDOMI"

[skaityti komentarus]

Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvos muzikiniame gyvenime iškilo kūrėjų karta, vienijama bendrų idėjų, estetinių nuostatų. Atsiskleidė universalūs Algirdo Martinaičio, Onutės Narbutaitės, Mindaugo Urbaičio talentai. Šie kompozitoriai ne tik kuria muziką, bet ir rašo eiles, piešia. Visų kūrėjų pasaulėjautai labai svarbus poezijos pasaulis. Žinoma, kiekvieno santykis su juo yra intymus ir subjektyvus.

Mindaugo Urbaičio eilėraščiai buvo publikuoti spaudoje. Nors dabar jų ir neberašo, tačiau kompozitoriui poezija vis dar labai svarbi. Vokalinė muzika M.Urbaičiui yra viena artimiausių ir patraukliausių kūrybos sričių. Gal ji intriguoja ne tiek balso galimybėmis, kiek proga poeziją integruoti į muziką: "Meilės daina ir išsiskyrimas" aukštam balsui ir vėluojančiai sistemai parašyta pagal Antano A.Jonyno eiles (1979), "Išvaikščiojau mišką, išvaikščiojau lauką" mišriam chorui - pagal Jono Juškaičio poeziją (1986), "Resignatio" sopranui ir styginių kvartete panaudotas Czesławo Miłoszo tekstas (1992-1993), "Schlubstuk" mecosopranui, trombonui, kontrabosui, mušamiesiems, vibrafonui ir styginių kvartetui intonuoja Rainerio Maria Rilke`s eiles (1998).

Koks gi kompozitoriaus Mindaugo Urbaičio santykis su poezija?

Poezija vaikystėje man visai nebuvo svarbi. Ji atsirado vėliau. Vaikystėje skaičiau romanus. Ne tik vaikiškas, bet ir suaugusių knygas. Poezijos poreikis kilo septintojo dešimtmečio pabaigoje. Poezija tada ne tik man, bet ir daliai humanitarų, taip pat menininkų buvo tam tikra laisvės apraiška. Turiu minty 1968 metus, kada pasklido Sigito Gedos eilėraščių knygos, pirmą kartą Lietuvoje pasirodė Jono Meko publikacijos. Man tai buvo tarsi laisvės gūsis, suvokimas, kad žodžiais jau galima kai ką pasakyti. Muzika gali protestuoti prieš ką nori, bet, išskyrus tai, kad jai "įtaką daro Vakarai", daugiau niekas nieko nepastebės. Tuo atžvilgiu naujoji poezija mane labai traukė.

Iš tikrųjų - kas poezijos nebando rašyti. Visai nesureikšminu to savo rašymo. Dauguma jaunų žmonių rašinėja, o paskui užmeta. Keletą metų rašiau intensyviai, paskui procesas sulėtėjo, o galiausiai ir sustojo. Manasis eilių rašymas buvo susijęs su ano laikotarpio aplinkybėmis. Tai buvo ne tiek saviraiška, kiek galimybė, siekis žodžiais perteikti muzikinį intonacinį sąryšingumą. Nors nepasakyčiau, kad plačiai ir tolygiai į poeziją būtų galima perkelti muzikines idėjas. Be to, sunku buvo tai daryti neturint filologinio išsilavinimo, o vėliau gal ėmė ir laiko stigti. Labiau sukoncentravau dėmesį į muziką.

Žinau, kaip mane veikia kitų poetų tekstai, ir galiu tinkamai juos adaptuoti muzikai. S.Geda yra sakęs, jog manimi pasitikįs ir žinąs, kad su jo tekstais padarysiu tai, ką reikia. Turbūt daugiausia su šiuo poetu ir teko dirbti. S.Geda labai atviras kompozitoriams, mielai padaro variantus. Tai žmogus, kuris nori dirbti, siekti rezultato.

Niekad nebuvo į galvą atėjusi mintis kurti muziką pagal savo tekstus. Daug labiau mano muziką patvirtina kitų tekstai. Mano tekstai ir mano muzika - tai būtų per daug vienplaniška, vienpusiška. Manęs tai niekad netraukė. Bet, jei tai būtų opera, - aišku, ne pagal mano romaną, nes aš jo naparašiau, - literatūrinę medžiagą apdoročiau pats tikrai geriau nei kas kitas, nes tiksliai žinau, ko man reikia.

Renkuosi poeziją, kurioje nėra sudėtingų žodinių konstrukcijų, labai ilgų sakinių, sudėtingos minties. Pagal tokius kriterijus poezija savaime atsisijoja (atrodo, ne aš vienas tai darau). Poezijos forma man nereikalinga, nes mano forma yra muzikinė, kurioje aš "apgyvendinu" poeziją. Poezija man niekad nekūrė formos. Bet tai nereiškia, kad žodžiai prirašomi prie užbaigto kūrinio. Toks modelis ypač paplitęs popmuzikoje, kai parašoma muzika, o tada ieškoma poeto, kuris pritaikytų tekstą. Man toks darbo principas visiškai neįmanomas. Mane žodinis tekstas visada inspiruoja.

Labai mėgstu Jono Juškaičio poeziją, kuri yra nepaprasto grožio, bet ji labai sunkiai paklūsta muzikai. Kai pasirinkau jo eiles rašomam muzikos kūriniui, jis pats ir kiti buvo nustebę. Juškaitis? Juk tai neįmanoma! Ir Tomas Venclova sakydavo, kad pagal jo poeziją tikrai negalima muzikos parašyti. Jis įsitikinęs, kad rašo antimuzikalią poeziją. Tam tikru atžvilgiu Venclova yra teisus, nors aš žinau kompozitorių, rašiusių vokalinius ciklus pagal jo tekstus.

Labai tinkama vokalinei muzikai yra Jono Meko poezija. Turiu minty ne jo ankstyvuosius eilėraščius, o kiek vėlesnius, kur yra toks kalbėjimas - nedaug žodžių, aiški mintis, jausmas. Nėra ilgų samprotavimų, aprašymų, abejonių, kas muzikoje prapuola, - uždainuoji ir užmiršti, kas buvo pasakyta prieš penkis žodžius. Skaitydamas poeziją, prie to paties sakinio gali sugrįžti daug kartų, o klausant muzikos kūrinio toks procesas neįmanomas - kūrinys prasideda ir baigiasi. Tuomet geriau pasekti J.S.Bacho pavyzdžiu, kai, pasirinkus vieną žodį, sukuriama dešimties minučių muzika chorui. Daugelis moderniosios muzikos kūrėjų sako, jog kūrinio žodinis tekstas gali būti negirdimas, jį reikia skaityti programoje, nes tekstas yra šaltinis, tapęs to kūrinio pagrindu.

Kiekvieną kompozitorių traukia poezija, kurios poetinė struktūra artima jo rašomai muzikai. Man labai svarbūs tapo Antano A.Jonyno tekstai. Aš viename kūrinyje jungiu kelis tekstus.``Meilės dainoj ir išsiskyrime`` sujungiau tris Jonyno eilėraščius: pagrindinis yra "Meilės daina", interliude skamba kitas, be pavadinimo, ir dar vienas, be pavadinimo, - pabaigoje. Pastarasis tapo tarsi išsiskyrimo motyvu. Ko gero, prie Jonyno poezijos dar sugrįšiu...

Kartais poezija tiesiogiai inspiruoja muzikos kūrinį. Taip buvo su Czesławu Miłoszu. Tyliais "Varšuvos rudens" festivalio vakarais pasiimdavau iš lentynos jo poezijos tomus ir skaitydavau. Per dešimt dienų kai ką ir išsirinkau. Tai patys trumpiausi jo eilėraščiai - ypatingi, tokių tikrai nedaug. Lyg aforizmai - tik mintis, kuri labai svarbi, nes atitinka kūrinio sumanymą. Į muzikinę kompoziciją aš inkrustuoju pagrindinę mintį, jos komentarą ir pabaigą.

Ko gero, dar grįšiu ir prie Rainerio Maria Rilke`s. Man gražu, kaip Rilke`s eilės skamba vokiškai, juolab kad jo poezijos skambesys neatsiejamas nuo turinio. Tai labai svarbu.

Vien muzika man niekada nebuvo įdomi. Neretai ateidavo mintis ir poezijoje išbandyti analogiškus muzikai struktūrinius principus. Pavyzdžiui, aleatorinis komponavimo principas, kuriuo anksčiau labai domėjausi ir kuris iki šiol man labai reikšmingas, nors gal ir mažiau. Aleatoriką laikau vienu didžiausių atradimų. Ten gali perkėlinėti ribas, tarkim, muzikinė frazė W.Lutosławskio muzikoje "patempiama", "pailginama" kito instrumento partijoje, arba kitas instrumentas groja ją nuo laisvai pasirinkto garso. G.Ligeti kanonuose kiekvienas instrumentas įsijungia pagal kanono principą, bet vis nuo kito serijos garso. Tai logogrifinis principas. Tą patį galima pritaikyti ir poezijoje - kai nėra skyrybos ženklų. Turi galimybę stabtelti bet kurioje vietoje, nuo bet kur pradėti naują eilutę. Tipiškas pavyzdys galėtų būti L.Berio Trečiosios simfonijos tekstas, kurį gali skaityti ir vertikaliai, ir horizontaliai, norima eilės tvarka dėlioti žodžius, skaidyti strofas. Bet kuriuo atveju prasmė atsiranda, aišku, jei parašyta taip, kad tai įvyktų. Aleatorika - muzikinis, ne žodžio meno principas. Bent iš dalies bandžiau jį pritaikyti savo eilėraščiuose. Nors ta poezija, kuri buvo publikuota, yra rišli, skaitoma iš kairės į dešinę. O kaip perskaitysi giliąją mintį, priklauso nuo subjektyvaus žodžių sujungimo, prasminio taško padėjimo.

Poetinė kalba diktuoja kompozitoriui tam tikrus dalykus, ypač šiuolaikinių poetų tekstai. Esu jautrus vidinėms kalbos nuorodoms ir joms paklūstu. Žodis turi būti tiksliai ištartas, tiksliai artikuliuotas. Tam tikru atžvilgiu muzika turi atspindėti kalbos muziką, nes kalba juk turi savo muziką, melodinį kontūrą, ritminį piešinį. Todėl negaliu prie muzikos "prilipdyti" teksto - tai reikštų visai ignoruoti žodį, kalbą.

Gyvos kalbos turi savo prozodiją. Su tuo susidūriau, kai parašiau muziką pagal originalų (anglišką) A.MacLeisho tekstą. Kadangi anais laikais originalo kalba rašyti buvo neleistina, nes būtinai reikėjo visiems suprasti, todėl privalėjau viską perdirbti pagal Tomo Venclovos vertimą. Teko prirašyti antrą vokalo eilutę, nes pritaikyti dviejų kalbų buvo neįmanoma.

Vilniaus festivalio autoriniame koncerte skambėjo "Meditacija Jono Meko žodžiais". Prieš koncertą stilistė pakeitė pavadinimą - "Meditacija" (J. Meko ž.). Tada aš jos paklausiau - ką reiškia meditacija? Sakau - medituoti galima žodžiais, yra tokie populiarūs kaip OM, Hari Hari Krišna… Bet aš galiu medituoti Jono Meko žodžiais, galiu kartodamas jo žodžius medituoti. Būtent ši meditacija ir yra Jono Meko žodžiais...

Užrašė VITA ČESNULEVIČIŪTĖ

 

Skaitytojų vertinimai


182. LLL :-) 2002-07-09 21:02
Nors muzika ir literatūra tikrai skirtingos sritys, o muzikantų nuomonė apie tai visuomet labai specifiška, publikacija įdomi nuoseklumu - nedažnai galime skaityti tarsi nefiltruotą muziko požiūrį apie kokius nors dalykus, o svarbiausia, be nereikalingo blaškymosi po įvairias temas.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
5:07:42 Nov 28, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba