Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2002-07-05 nr. 2906

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Vaiva Vėbraitė.
DIPUKŲ LIETUVA IR SUGRĮŽTANČIŲJŲ TIKROVĖS
35
• TRUMPAI1
• KITAME NUMERYJE2

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LRT KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• MENININKO STATUSAS
• Kęstutis Keblys.
"SANTARA" - ANYKŠČIAI
9

SVEIKINAME SUKAKTUVININKĘ 
• LIŪNĖ SUTEMA4

TEATRAS 
• MIRĖ GARSUS LIETUVOS AKTORIUS
ARNAS ROSENAS
1
• Aušra Martišiūtė.
LIETUVIŠKI SUSITIKIMAI VECLARE

RADIJO TEATRAS 
• NEAPŠVIESTAS RAMPOS

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
VILNIAUS FESTIVALIO PUSLAPIAI
2
• "VIEN MUZIKA MAN NIEKADA
NEBUVO ĮDOMI"
1

PROZA 
 EDMUNDAS3
• mini esė.
PO ŠITUO STOGU
• KAS VADINTINA TRADICIJA1

KNYGOS 
• Vida Mažrimienė.
ATGIMUSI "TAWA NOUSON"
• Ramutis Karmalavičius.
METAFIZINIO TEMPERAMENTO SUTELKTIS
1
• NAUJOS KNYGOS

POEZIJA 
• ROBERTAS KETURAKIS2

DAILĖ 
• Saulius Mikėnas.
PARODA "DUBLIS"
• Pillė Veljataga.
APIE DAILĘ ESTIJOJE

DIFFICILE EST SATIRAM NON SCRIBERE! 
• Tadas Desperadas.
TIESOS MOMENTAS

DE PROFUNDIS 
• Vytautas Galvanauskas.
DIDŽIAJAI PARTIJAI
5

PROZA

EDMUNDAS

HERMANN HESSE

[skaityti komentarus]

Edmundas, gabus jaunuolis iš gerų namų, per keletą studijų metų tapo mylimiausiu tuomet garsaus profesoriaus mokiniu.

Tai buvo toje epochoje, kai vadinamasis pokario metas ėjo į pabaigą, kai dideli karai, didis gyventojų perteklius ir visiškas papročių bei religijos išnykimas suteikė Europai tą nevilties iškreiptą veidą, kuris į mus žvelgia beveik iš visų to meto reprezentantų portretų. Dar nebuvo prasidėjusi ta epocha, kuri žinoma "viduramžių atgimimo" pavadinimu, ir vis dėlto jau buvo iš pamatų sukrėsta visa, kas daugiau kaip šimtą metų buvo visuotinai garbinama ir pripažįstama, ir plačiausiuose sluoksniuose buvo jaučiamas greitai didėjantis nuovargis ir bodėjimasis tomis žinojimo ir gebėjimų sritimis, kurioms buvo teikiama pirmenybė devynioliktojo amžiaus viduryje. Visiems buvo gana ir net pervirš analitinių metodų, technikos, kaip savitikslio, racionalių aiškinimų, skysto išmintingumo to pasaulėvaizdžio, kuris prieš kelis dešimtmečius buvo Europos mokslo viršūnė, tarp kurio tėvų kadaise išsiskyrė Darvino, Marxo ir Haeckelio pavardės. Pažangiuose sluoksniuose, kuriems priklausė Edmundas, netgi vyravo tam tikras bendras dvasinis nuovargis, skeptiškas ir, beje, tuštokas noras beatodairiškai kritikuoti save, išmoninga inteligentijos ir joje vyraujančių tendencijų saviplaka. Kartu tuose sluoksniuose buvo tiesiog fanatiškai imta domėtis tuomet labai aktyviais relijos tyrinėjimais. Į buvusių religijų argumentus buvo žiūrima ne kaip anksčiau iš istorinio, sociologinio ar ideologinio taško, o stengiamasi pažinti jų tiesiogines gyvybines jėgas, jų formų, vaizdinių ir panaudojimo psichologinį bei magiškąjį poveikį. Vyresni žmonės ir mokytojai vis dėlto dar truputį puikuodamiesi smalsavo grynai moksliškai, kaupė, lygino, aiškino, sistemino ir dėjosi visažiniais; jaunesnieji tų studijų ėmėsi naujoviškai, būtent labai pagarbiai, kupini pavydo religinio gyvenimo reiškiniams, išalkę tų kultų ir formulių turinių, mums paliktų istorijos, kupini slapto, pusiau gyvenimo išvarginto, pusiau tikėti pasiruošusio troškimo pasiekti visų tų reiškinių branduolį, tikėjimą ir sielos būseną, kuri jiems galbūt leistų, lygiai kaip jų tolimiesiems protėviams, gyventi vadovaujantis stipriais ir aukštais siekiais, energija ir intensyvumu, trykšte trykštančiu iš pirmykščių religinių kultų ir meno kūrinių.

Pavyzdžiui, išgarsėjo vienas Marburgo privatdocentas, pasiryžęs aprašyti pamaldaus poeto Novalio gyvenimą ir mirtį. Žinia, jog tas Novalis po savo sužadėtinės mirties nusprendė taip pat mirti ir, būdamas išties pamaldus žmogus ir poetas, pasirinko ne kokias nors mechanines priemones - nuodus ar šaunamuosius ginklus - ir siekė savo tikslo lėtai, grynai dvasios ir magijos priemonėmis, ir mirė labai anksti. Privatdocentas pasidavė to keisto gyvenimo ir mirties žavesiui, ir jam kilo noras pamėgdžioti tą poetą ir numirti kaip jis, tiesiog dvasiškai jį mėgdžiojant ir lyginantis. Jis to siekė ne todėl, kad būtų pasibodėjęs gyvenimu, o norėdamas stebuklo, tai yra sielos jėgomis valdyti ir veikti fizinį gyvenimą. Ir išties gyveno ir numirė kaip tas poetas, dar nesukakęs trisdešimties. Tas įvykis tuomet sulaukė didelio dėmesio ir buvo neigiamai vertinamas tiek konservatyvių sluoksnių, tiek tos jaunimo dalies, kurią domino ir sportas, ir materialūs dalykai. Bet gana apie tai; mes čia analizuojame ne tą metą, o tik užsimename apie dvasinę būseną ir nuotaiką tų sluoksnių, kuriems priklausė diplomantas Edmundas.

O tas, kaip sakyta, studijavo pas profesorių Cerkelį religijos mokslą ir domėjosi beveik vien tiktai tais iš dalies religiniais, iš dalies magiškais pratimais, kuriais kiti laikai ir tautos bandė dvasiškai valdyti gyvenimą ir padaryti žmogaus sielą nepriklausomą nuo gamtos ir likimo. Jam, ne taip, kaip jo mokytojui, rūpėjo ne filosofiniai ir literatūriniai religijų aspektai, vadinamosios pasaulėjautos, o pažinti ir ištirti tikras, tiesiogiai gyvenimą veikiančias praktikas, pratimus ir formules, simbolių ir sakramentų, kūrybinių sielos būsenų sukėlimo būdus. Paviršutiniškumas, su kuriuo ištisą šimtmetį buvo aiškinami tokie fenomenai kaip askezė, egzorcizmai, vienuolybė ir atsiskyrėliškumas, jau seniai buvo užleidęs vietą rimtoms studijoms. Edmundas dabar sykiu su dar vienu pažangiu mokiniu lankė specialų Cerkelio seminarą, kur buvo siekiama įsiskverbti į tam tikras magiškas formules ir tantras, neseniai aptiktas Šiaurės Indijoje. Jo profesorius šiais dalykais domėjosi grynai kaip tyrinėtojas, jis rinko ir klasifikavo reiškinius, kaip kitas, tarkim, renka vabzdžius. Tačiau jis puikiai suvokė, kad jo mokinį Edmundą prie tų burtažodžių ir maldų traukia visai kitokie troškimai, ir jis jau seniai buvo pastebėjęs, kad jo mokinys į kai kurias paslaptis, neatsiskleidžiančias mokytojui, buvo įsiskverbęs per didesnį pamaldumą; jis tikėjosi, jog dar ilgai galės išlaikyti šį gerą mokinį ir pasinaudoti jo bendradarbiavimu.

Dabar jie šifravo, vertė ir aiškinosi tų indiškų tantrų tekstus, ir Edmundas ką tik buvo taip išvertęs iš senovinės kalbos vieną jų aforizmą:

- Jeigu tavo siela suserga ir užmiršta tai, ko jai reikia, kad gyventų, ir tu nori patirti, kas yra tai, ko jai reikia, ir ką turi jai duoti: tada ištuštink širdį, kiek įmanydamas apribok kvėpavimą, įsivaizduok savo galvos centrą kaip tuščią ertmę, nukreipk į tą ertmę savo žvilgsnį ir sutelk dėmesį į jį žiūrėdamas, tada tuštuma staiga liausis buvusi tuštuma, ir tu pamatysi, ko reikia tavo sielai, kad toliau gyventų.

- Gerai, - ištarė profesorius ir linktelėjo galva. - Tiktai kur jūs sakote "užmiršta", matyt, tiksliau bus sakyti "praranda". Ir jūs, be abejo, pastebėjote, kad žodis "ertmė" yra tas pats, kurį tie gudrūs žyniai ir stebukladariai vartoja motinų įsčioms apibūdinti. Tiems vyrukams išties pavyko gan dalykišką instrukciją, kaip gydyti melancholiją, paversti sudėtingu burtažodžiu. Tasai "Mar pegil trafu gnoki" savo skambesiu panašus į kokio nors gyvačių kerėtojo užkeikimą, kuris kokiam nors vargšui tada mulkintam bengalui turėjo atrodyti gan baisus ir šiurpus! Pati instrukcija, kaip ištuštinti širdį, apriboti kvėpavimą ir nukreipti žvilgsnį į vidų, mums, aišku, nieko nauja nesako, ji, pavyzdžiui, daug tiksliau suformuluota aštuoniasdešimt trečiajame aforizme. Bet jūs, Edmundai, žinoma, vėl visiškai kitaip manote? Ar ne?

- Pone profesoriau, - tyliai atsakė Edmundas, - aš manau, kad jūs ir šįsyk neįvertinote pačios formulės reikšmės; čia svarbu, ne kaip lėkštai mes aiškiname tuos žodžius, o patys žodžiai, be tiesioginės aforizmo prasmės, reikėjo dar kažko, skambesnio, retų ir senovinių žodžių, asociacijas su gyvačių kerėtojų užkeikimais žadinančios melodijos - tiktai tuomet aforizmas įgydavo magišką galią.

- Jeigu ką išvis įgydavo! - nusijuokė profesorius. - Gaila, kad jūs tuomet negyvenote, kai tie aforizmai dar buvo taikomi praktikoje. Jūs būtumėte buvęs labai dėkingas objektas jų kūrėjų fokusams. Deja, atėjote į šį pasaulį keliais tūkstantmečiais vėliau, ir aš galiu kirsti su jumis lažybų: kad ir kaip stengsitės daryti viską, ko reikalauja šis aforizmas, rezultatas bus absoliučiai nulinis.

Po to jis atsigręžė į kitą mokinį ir ėmė su juo įdomiai ir gyvai šnekėtis.

Edmundas tuo tarpu perskaitė aforizmą darsyk, ypač didelį įspūdį jam padarė įžanginiai žodžiai, kurie, rodės, tiko jam pačiam ir jo padėčiai.

"Jeigu tavo siela suserga ir užmiršta tai, ko jai reikia, kad gyventų, ir tu nori patirti, kas yra tai, ko jai reikia, ir ką turi jai duoti: tada ištuštink širdį, kiek įmanydamas apribok kvėpavimą…" ir taip toliau.

Jam geriau negu per ankstesnius bandymus pavyko susikaupti. Jis įvykdė nurodymus, ir kažkas jam sakė, kad išties atėjęs toks momentas, kai jo sielai gresia pavojus ir ji yra pamiršusi svarbiausia.

Jau nuo pat pradžių, kai ėmė jogiškai kvėpuoti, kaip jau nesyk buvo daręs, jis pastebėjo, kad jo viduje kažkas vyksta, pajuto, kad jo galvos viduryje atsiranda nedidelė ertmė, arba "motinos įsčios". Ir ertmė pamažu ėmė iš vidaus šviesėti, šviesa po truputį ryškėjo, priešais jo žvilgsnį ertmėje vis labiau ir labiau ryškėjo vaizdas to, ką jam reikia padaryti, kad toliau galėtų gyventi. Jis neišsigando to vaizdo, nė akimirkos nesuabejojo, ar jis tikras; viduje juto, kad tas vaizdas tikras ir rodo būtent jo "pamirštą" didžiausią reikmę.

Ir iš to vaizdo pasisėmęs neregėtų jėgų, džiugiai ir neabejodamas ėmėsi vykdyti įsakymą ir padarė tai, ką ertmėje buvo matęs kaip pavyzdį. Jis pakėlė pratimo metu nuleistus vokus, pakilo nuo suolo, žengė žingsnį į priekį, ištiesė rankas, suėmė jomis profesoriaus kaklą ir lėtai jį tol spaudė, kol pajuto, kad jau daugiau nereikia. Jis leido pasmaugtajam susmukti ant žemės, nusigręžė ir tada pamatė, kad jis ne vienas: suole sėdėjo jo mirtinai išblyškęs bendramokslis prakaituota kakta ir baisėdamasis spoksojo į jį.

- Viskas išsipildė žodis žodin, raidė raidėn! - sušuko Edmundas sužavėtas. - Aš ištuštinau savo širdį, vos vos kvėpavau, galvojau apie ertmę galvoje, kreipiau savo žvilgsnį į ją, kol jis iš tiesų prasiskverbė į vidų, ir netrukus pasirodė vaizdas; aš mačiau mokytoją ir mačiau save patį, mačiau savo rankas ant jo kaklo ir visa kita. Savaime paklusau tam vaizdui, man nereikėjo jėgų, nereikėjo pasiryžti. Ir dabar man nuostabiai gera, kaip niekad gyvenime!

- Žmogau, - sušuko moksladraugis, - atsikvošėk ir galvok, ką kalbi! Tu atėmei gyvybę! Tu žudikas! Už tai pats būsi nuteistas mirti!

Edmundas jo nesiklausė. Kol kas tie žodžiai jo nepasiekė. Jis tylomis kartojo aforizmo žodžius: "Mar pegil trafu gnoki" ir nematė prieš save nei negyvo, nei gyvo mokytojo, o tik begalinę jam atsivėrusią pasaulio ir gyvenimo erdvę.

1930 m.

Iš vokiečių kalbos vertė

TEODORAS ČETRAUSKAS

Versta iš: Hermann Hesse. "Gesammelte Erzälungen", vierter Band, 1919-1945, Suhrkamp Taschenbuch, 1977.

H.Hesse`s smulkiosios prozos knygą rudeniop žada išleisti leidykla "Alma littera"

 

Skaitytojų vertinimai


2769. spokerfondarkranger@xxx.lt :-) 2003-06-19 23:07
nors knygu neskaitau, bet sita mane suzavejo...

2778. dead@xxx.lt2003-06-20 19:01
reiktu pabandyt, juk hesse nerasytu issigalvojimu...

2943. Stasiux :-) 2003-07-05 13:43
Hesė, tai turiningiausiai ir turtingiausiai praleistas laikas.. :-)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
5:07:40 Nov 28, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba