Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2002-07-05 nr. 2906

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Vaiva Vėbraitė.
DIPUKŲ LIETUVA IR SUGRĮŽTANČIŲJŲ TIKROVĖS
35
• TRUMPAI1
• KITAME NUMERYJE2

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LRT KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• MENININKO STATUSAS
 Kęstutis Keblys.
"SANTARA" - ANYKŠČIAI
9

SVEIKINAME SUKAKTUVININKĘ 
• LIŪNĖ SUTEMA4

TEATRAS 
• MIRĖ GARSUS LIETUVOS AKTORIUS
ARNAS ROSENAS
1
• Aušra Martišiūtė.
LIETUVIŠKI SUSITIKIMAI VECLARE

RADIJO TEATRAS 
• NEAPŠVIESTAS RAMPOS

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
VILNIAUS FESTIVALIO PUSLAPIAI
2
• "VIEN MUZIKA MAN NIEKADA
NEBUVO ĮDOMI"
1

PROZA 
• EDMUNDAS3
• mini esė.
PO ŠITUO STOGU
• KAS VADINTINA TRADICIJA1

KNYGOS 
• Vida Mažrimienė.
ATGIMUSI "TAWA NOUSON"
• Ramutis Karmalavičius.
METAFIZINIO TEMPERAMENTO SUTELKTIS
1
• NAUJOS KNYGOS

POEZIJA 
• ROBERTAS KETURAKIS2

DAILĖ 
• Saulius Mikėnas.
PARODA "DUBLIS"
• Pillė Veljataga.
APIE DAILĘ ESTIJOJE

DIFFICILE EST SATIRAM NON SCRIBERE! 
• Tadas Desperadas.
TIESOS MOMENTAS

DE PROFUNDIS 
• Vytautas Galvanauskas.
DIDŽIAJAI PARTIJAI
5

AKTUALIJOS

"SANTARA" - ANYKŠČIAI

Kęstutis Keblys

[skaityti komentarus]

Po gana sėkmingos pradžios Vilniuje "Santaros-Šviesos" konferencija tęsėsi "Šilelio" poilsio namuose Anykščiuose birželio 21-23 dienomis. Suvažiavo rekordinis skaičius dalyvių - užsiregistravusių buvo apie 140, tad paskaitų salė visuomet buvo artipilnė. Nors šiais metais išdžiūvo fondų parama ir studentai patys turėjo susimokėti dalyvavimo išlaidas, jų susirinko nemažas būrys. Pridėjus dar neseniai mokslus baigusius, konferencija atrodė ganėtinai jauna, taip kad ir amerikietiškas žilas plaukas (dalyvavo gera sauja "Santaros" "senbuvių") negadino nei bendro vaizdo, nei nuotaikos.

Po registracijos be jokių ceremonijų buvo šokta prie darbo. Tikrai be ceremonijų - valdžia net užmiršo duoti žodį konferencijos pasveikinti atėjusiam jaunajam Anykščių merui. (Galima klausti - kokia valdžia? Atrodė, kad konferencija vyksta spontaniškai, be jokių matomų rengėjų, šeimininkų ir vairuotojų, nors galima buvo įtarti, kad Kazys Almenas turi kažką bendra su programa, o Virginijus Savukynas - su ūkiškais reikalais.) Klaida buvo greitai pastebėta ir ištaisyta, meras Darius Gudelis tarė trumpą žodį, ir konferencija grįžo prie literatūrinių svarstymų.

MALŪKAS, ŠERELYTĖ IR GRAJAUSKAS

Svarstymuose dalyvavo Vilniaus universiteto Literatūros katedros ekipa, vadovaujama Giedriaus Viliūno. Jis pats pradėjo svarstybas pranešimu apie populiariosios literatūros problemą Lietuvoje. Iki šiol tokia tema literatūriniuose svarstymuose nepasirodydavo, nebent tuo laikytume paskiras paniekinančias šypsenėles Malūko adresu. Negaišdamas daug laiko teorinėms įžvalgoms ir definicijoms, Viliūnas nubrėžė istorinę populiariosios literatūros tėkmę, duodamas pavyzdžių iš caristinio laikmečio, tarpukario, sovietmečio bei išeivijos lietuviškų knygų. Nenuostabu, kad jis čia suminėjo Jono Marcinkevičiaus "Raudonas Kauno naktis" ir J.Pilyponio detektyvus, bet netikėtas buvo kai kurių Mažvydo, Lazdynų Pelėdos ir Vienuolio veikalų priskyrimas populiariajam žanrui. Sovietmečiu viskas buvo per daug ideologizuota ir per rimta, kad klestėtų pramoginė literatūra, ir gal tik V.Sirijos Giros romanus galima būtų priskirti šiai kategorijai. O išeivijoje populiariai rašę ne tik Kazys Almenas, bet ir (vėl netikėtumas!) Jurgis Jankus su Eduardu Cinzu.

Paskaitininko apskaičiavimu, šiuo metu Lietuvoje populiarią prozą rašo apie 20 rašytojų, ir jų produkcija siekia netoli šimto romanų. Šalia jau pramoginės literatūros simboliu tapusio Eduardo Malūko paskaitininkas suminėjo dar Vytautą Rožuką, Birutę Mackonytę, Aidą Pelenį, Eleną de Strozzi (nesijaudinkite, ji tikra lietuvaitė), Ireną Buivydaitę. Nedaug trūko, kad į šią kompaniją pranešėjas įrikiuotų ir Jurgą Ivanauskaitę su jos ankstesnėmis knygomis. Viliūnas teigė, kad dauguma populiariosios prozos autorių nė nepretenduoja į elitinius rašytojus, tačiau jų raštija kelia rimtą iššūkį mūsų grožinei literatūrai, kuri pradeda nebeturėti ką pasakyti naujosios buržuazijos skaitytojui.

Antroji pranešėja, Audinga Peluritytė, kalbėjo apie jaunąją lietuvių prozą, aišku, nepopuliarią. Ji taikliai apibūdino ir analizavo keturių jauniklių kūrybą (vargu ar daugiau jų ir yra). Birutė Jonuškaitė, nesivaikanti avangardų ir dekonstrukcijų, primenanti ankstyvą Aputį savo novelėmis, romane "Didžioji sala" gabiai vaizduoja sudėtingas jausmines veikėjų būsenas. Jurga Ivanauskaitė naujausiame savo romane "Sapnų nublokšti" rodo daugiau santūrumo ir brandos demonstruodama erotinę vaizduotę, bet apskritai jos proza stokoja metaforiškumo, užtat dažnai priartėja prie pramoginės literatūros ribų. Renata Šerelytė, jauniausia ir perspektyviausia šio kvarteto rašytoja, pasižyminti aštria akim detalėms, su kurių pagalba vysto siužetą, o charakterius sukuria iš užuominų. Jos apsakymai "Žuvies darinėjimas" buvo daugiausia recenzuota tų metų knyga. Marius Ivaškevičius romane "Istorija nuo debesies" žaidžia kraštutinį konstrukcijos ir dekonstrukcijos žaidimą, įdomiai apvelka savo fantasmagorinius, metaforų perkrautus vaizdus realistiškai atrodančia fabula, kurią galima laikyti kriminalinės sąmonės išsiskleidimu.

Apie jaunąją poeziją kalbėjo Brigita Speičytė, pavadindama pastarojo dvylikmečio poetinius debiutus žiemos balsais - kaip kontrastą Maironio pavasario balsų džiaugsmams ir viltims. Iš penkiasdešimties poetų, pasirodžiusių literatūros arenoje bent dviem rinkiniais, kalbėtoja ilgiau sustojo prie Aido Marčėno, Sigito Parulskio, Liudviko Jakimavičiaus, Eugenijaus Ališankos ir Gintaro Grajausko. Taikliu analitiniu žvilgsniu aptarusi šių poetų kūrybinius ypatumus, kalbėtoja dar trumpai užsiminė ir apie Daivos Čepauskaitės bei Kęstučio Navako poeziją.

Kiek vėliau vyko diskusija dėl savivokos pokyčių naujausioje lietuvių literatūroje. Bent jau taip buvo įrašyta programoje. Tačiau kalbėjo tik Regimantas Tamošaitis ir dar truputį, lyg ir moderuodamas, Mindaugas Kvietkauskas, nes Speičytė ir Viliūnas jau buvo savo pasakę, o daugiausia recenzuota Šerelytė nepasirodė. Bet užteko ir Tamošaičio, nes jis labai rišliai ir įtikinamai išdėstė savo hipotezę, kodėl mūsų proza tokia silpna. Esą kalta istorinė mūsų kultūrinės savimonės raida. Mes dar vis įšalę valstietiškoje kultūroje, o toji labiausiai atsilikusi. Ji uždara, pasyvi, intravertiška. Todėl mums ne tiek svarbu, kas vyksta už mūsų, kiek tai, kas dedasi mumyse. Užtat mes perdėm lyriški, užtat mes nepasakojam, kas dedasi aplink mus, o tik raudam vidines raudas. Norvegams buvo gėda rašyti poeziją, jie rašydavo apie savo žygius ir keliones. O pas mus vien poetai. Net ir prozininkai rašo lyriškai. Mūsų dabartinė proza pavargusi, ir mes esam pavargę nuo savo prozos. Pats laikas, kad mūsų rašytojai nugalėtų savo egocentrizmą, išmoktų atsigręžti į konkretų gyvenimą ir jį suprasti. Bet kol kas nematyti, kad jie ryžtųsi išgyventi aplinką, sugerti naujas patirtis ir suprasti, kas vyksta aplink. Todėl mūsų prozos perspektyvos artimoj ateityj negalinčios džiuginti.

Diskusijos po Viliūno komandos pranešimų buvo vangios, tuo tarpu po neilgo Tamošaičio pranešimo publikoj pakilo rankų miškas. Kaip įprasta, naujų įžvalgų buvo nedaug, ir kalbėtojo tezių niekas galutinai nesušaudė. Bet padiskutuota buvo smagiai, teisinant ar kalant žemėn mūsų vargšę prozą.

RELIGIJA IR DONSKIAI

Religinės tematikos svarstymai šioje konferencijoje buvo netikėti, nes paprastai jie būna už lietuviškai liberalios "Santaros" dėmesio ribų. Ar tai reiškia naują atvirumo dvelktelėjimą? Kad ir kaip ten būtų, sesija apie religingumo pokyčius Lietuvoje įvyko. Andrius Navickas, be kitų užsiėmimų, dirbantis dar ir Teisingumo ministerijoje, kalbėjo apie paviršutinius ir vidinius religingumo parametrus postkomunistinėje Lietuvoje. Cituodamas išsamią ir daugiaplotę statistiką, kalbėtojas priėjo išvadą, kad didelis lietuvių religingumas yra tik mitas. Katalikais save laiko apie 75% gyventojų, bet tik dešimtadalis jų kas sekmadienį eina bažnyčion, o penktadalis net visai netiki į Dievą. Didelis procentas net netiki, kad Kristus kada nors gyveno. Išvada - katalikiškumas yra labiau tapatybė negu tikėjimas.

Ne ką geresnes naujienas skelbė ir antrasis pranešėjas, legendinio darbštumo religijotyrininkas ir publicistas Gintaras Beresnevičius. Pirmoj savo kalbos dalyje jis uoliai linksmino klausytojus analizuodamas jaunimo kultą kaip religinę apraišką, kur liturgiją atstoja disco ir popkoncertai, ekstazės ieškoma per narkotikus. O kai jau ateina laikas "atsiversti", šios pseudoreligijos nariai eina ne pas katalikus, o pas sektas, kurios artimesnės, nes irgi pripažįstančios transą. Nejučiom atvertęs antrąjį savo pranešimo puslapį, Beresnevičius baigė juokus ir itin pesimistiškai nusakė Katalikų Bažnyčios (miela p.Babiliūte: jei pakeisit B į b, nepyksiu, nes ką gali žinoti - gal ir pats kardinolas Bačkis taip rašo...) būklę Lietuvoje. Perspektyvos augti ir keistis nėra labai geros, nes kaimo tikintieji nepriima jokių naujovių, o seminarijos auklėja kunigus labiau kaip tarnautojus negu kaip apaštalus. Tik vienuolijos (nes jos laisvesnės) dar teikiančios šiek tiek vilties.

Pirmoji "Santaros" diena Anykščiuose baigėsi poezija ir dainomis. Poetai skaitė nuo kavinės balkono, o tauta klausėsi plačiu puslankiu sustojusi apačioje. Panašiai kaip pernai, tik šį kartą poetai buvo blaivesni, o tauta linksmesnė. Savus eilėraščius skaitė amerikonės Vitalija Bogutaitė ir Eglė Juodvalkė, lietuviai Gintaras Bleizgys, Jonas Ivanauskas bei Mindaugas Kvietkauskas ir dar lietuvaitė su jamaikiška šukuosena Ieva Rosonovienė. Po jų tribūnoj pasirodė Jolanta Donskienė ir gitara nešinas Leonidas Donskis. Tie, kurie šį vaizdą regėjo pirmą kartą, nejaukiai pašiurpo - Donskis muzikuos? Donskiai dainavo, ir po pirmo posmo skeptišką siaubą pakeitė maloni nuostaba: žiūrėk tu man, ne tik plieninį protą, bet ir auksinę gerklę turi, tikra multidiscipliniškumo viršūnė! Donskiai tikrai patraukliai dainavo romansus, senas jaunystės dainas, kernagiškas balades, žavingas vaikiškas daineles. Baigė Dariui Kuoliui dedikuota, biso sulaukusia daina "Žiema, žiema". Kažkas entuziazmo pagautas, rodos, lyg ir šaukė: "Donskius į Euroviziją! "

FILOSOFIJA, ŠUNYS IR ŠOKIAI

Visa antroji diena buvo skirta filosofijai. Kone kasmet "Santaroje" paskaitaujantis Algis Mickūnas herojiškai mėgino visas reikšmes ir visas apraiškas suvesti į vieną tašką, būtent į erotiką, kurią įvardino troškimo troškimu bei geidimo geidimu. Prie bendrosios dienos temos (galvojimo sąlygos Lietuvoje) kiek labiau priartėjo Tomas Sodeika, pasišovęs išnagrinėti, kas yra cinikai, snobai ir kas mužikai.Pirmuosius išmėsinėjo iki paskutinės gyslelės, antruosius tik prabėgom, o vargšams mužikams taip ir neliko laiko. Jie buvo paminėti tik šmaikščioj išvadoj: kadangi mus, mužikus, valdo snobai, tai nelieka nieko kita, kaip būti cinikais.

Po pietų kalbėjo Nerijus Milerius, jauniausias ir bene drąsiausias šios sesijos dalyvis. Jis aptarė filosofijos ir filosofavimo padėtį Lietuvoje, negailėdamas aštrių kritikos žodžių ("… mes ne tik klausiame vakariečių klausimus, bet ir kartojame jų atsakymus…"). Sąlygos filosofiniam dialogui yra prastos, nes minčių sklaidą riboja instituciniai varžtai, disciplinų fragmentiškumas ir bendras nesidomėjimas kitų darbu bei pasiekimais.

Paskutinysis kalbėtojas, Arūnas Sverdiolas, grįžo prie cinizmo, išsamiai analizavo jo variantus ir istorines apraiškas. Kodėl tiek daug dėmesio cinizmui, paaiškėjo tik paskaitai slenkant į pabaigą. Pasirodo, Sverdiolas cinizmu laiko visas galvojimo (o gal negalvojimo?) apraiškas Lietuvos viešame gyvenime. Kalbos pavertimas valstybine yra ne kas kita, kaip ciniškas nacionalizavimas. Valdžia reguliuoja, ką tik sumano, o visuomenė kaip avių banda leidžiasi vedžiojama už nosies, vien tik ciniškai tą valdžią keiksnodama. Žmonių lengvatikystė ir cinizmas eina kartu, parengdami dirvą žiniasklaidos įsigalėjimui. Spauda cinišku politikų ir verslininkų demaskavimu įgyja vis daugiau ir daugiau jėgos. Bukaprotiško cinizmo pilna ir tariamai rimtose televizijos laidose, pigus cinizmas dominuoja visuomenės galvoseną ir elgseną.

Visa tai lyg ir rodytų, kad galvojimo sąlygos Lietuvoje yra baisiai skurdžios. Na, taip. Kai aplink visi tik pašiepia vieni kitus, kai šaiposi iš visko, bet nieko rimtai nevertina ir neanalizuoja, sunku blaiviai galvoti. Žmonėms - taip. Tačiau filosofams? Juk jie plūduriuoja kažkur virš minios, ir nemąstanti visuomenė lyg ir neturėtų gadinti filosofams mąstymo sąlygų. Deja, diskusijose šis klausimas nebuvo išaiškintas.

Apskritai diskusijos po filosofų pranešimų nebuvo itin gilios ir įžvalgios. Vyresnieji kalbėtojai mandagiai papešiojo Mileriaus pažertas tezes, bet klausanti liaudis daug šviesos diskursui nesuteikė. Diskusijas net galima būtų pavadinti ciniškomis. Matyt, filosofijos pilna diena auditorijai buvo per didelis krūvis, tad, paskaitoms pasibaigus, visi giliai atsikvėpė ir pradėjo "šposauti". Visa sesija kažkaip ėjo su šuns ženklu. Jau Mickūno paskaitos metu, per patį erotikos įkarštį, salėn įbėgo buldogas. Niekam neįkando, tik apuostė erotikos klausytojus ir, net nepaženklinęs savosios teritorijos, išbinzeno lauk. Tačiau Sverdiolas, matyt, užgautas šio įsiveržimo, savo kalboje apmėtė šunis ciniškais grumsteliais. Esą cinikai į žmogų žiūri šuniškai, tuo tarpu patys elgiasi šuniškai, nors gal ir nėra tokie šuniški kaip šunys. Vienam klausytojui šios gyvulių nemeilės apraiškų buvo per daug, ir diskusijose jis išrėžė pamokslą filosofams, asmeniškai paliudydamas, kad gyvena su dviem šunėnais ir kad juose nieko - nei šuniško, nei ciniško - nepastebėjęs. Taigi gal ir tiesa, jog Lietuvoje filosofiniam diskursui yra sunku.

Antrosios dienos vakare konferencijos dalyvius linksmino gausus anykštėnų būrys: tautiniais rūbais pasipuošę šokėjai, dainininkai ir muzikantai. Nepaisydami rauplėtos pievos, ir jaunieji, ir rimtai subrendę šokėjai stebino savo grakštumu bei tikslumu. Viskas vyko su Joninių ženklu, su papročių įvardinimu ir pagaliau su tradiciniu vainikų plukdymu Šventąja. Muzikantai dar negreit pavargo, tad pievoj polką pylė ne tik studentai, bet ir savo amžių laikinai ignoravę "Santaros" senbuviai.

LIBERALIZMAS, VISATA, ASTROLOGIJA

Paskutinioji diena buvo skirta liberalizmui ir gamtos mokslams. Liberalizmo Lietuvoje sesiją karžygiškai moderavo atsakingai tam pasiruošęs Vytautas Adomaitis iš Klaipėdos. Filosofas Alvydas Jokubaitis savo paskaitą pavadino "Apie liberalizmo prietarus" ir pažėrė nemažai aštrios kritikos liberalais besivadinantiems ir apie liberalizmą kalbantiems lietuviams. Nors girdėjosi priekaištų, kad Jokubaitis iškraipęs Vytauto Kavolio mintis, jis kalbėjo išraiškiai ir efektingai. O jo tezė, kad liberalizmu pas mus dangstosi visi, kam tik patinka, nebuvo įtikinamai paneigta.

Antrąją paskaitą apie liberalizmo sampratų įvairovę skaitė jaunas intelektualas Mindaugas Vinkus. Temos pavadinimas teikė vilties (bent amerikoniškiems klausytojams), kad pagaliau bus išnarpliota liberalizmo sąvokų maišatis Lietuvoje. Bet nebuvo. Vinkus gana ryškiai išdėstė teorinius liberalizmo atspalvius, įvardindamas juos klasikiniu (John Locke) neoliberalizmu ir naujuoju liberalizmu. Skirtumas tarp neo ir naujojo yra tas, kad neoliberalai asmeninę laisvę neatskiriamai sieja su ekonomine laisve (laisva rinka). Tuo tarpu naujieji liberalai nepripažįsta, kad absoliuti ekonominė laisvė laiduoja teisingumą, todėl jie siekia valstybės įsikišimo (mokesčiai) tam teisingumui užtikrinti. Kaip tos liberalizmo sąvokos atsispindi konkrečiame Lietuvos gyvenime, kalbėtojas neaiškino, nors davė suprasti, kad mūsų politiniai liberalai (ą la Gentvilas) yra neoliberalai ir kad jie turėtų krypti į naująjį liberalizmą, idant sulauktų visuomenės pritarimo. Už tas liberalizmo atmainų etiketes Algirdas Degutis Vinkų smarkiai išplūdo, ir diskusijos, nepaisant sizifiškų Adomaičio pastangų, davė daugiau kibirkščių negu šviesos. Atrodo, kad lietuvišką liberalizmą dar teks ne sykį aiškintis.

Paskutinioji sesija vadinosi "Gamtos mokslai ir pasaulėžiūra". Jai vadovavo Kazys Almenas, pranešimus skaitė fizikai Z.Rudzikas ir G.Kamutavičius. Pirmasis kalbėtojas neišvystė temos apie tikėjimą ir žinojimą, bet kalbėjo įdomiai, populiariai nubrėždamas žmogaus menkumą visatos platybėje. Astronominiais dydžiais bei greičiais, žvaigždžių gausa, jų gimimu ir žuvimu domino klausytojus ir antrasis paskaitininkas. Į diskusijas su platesniu komentaru dar įsitraukė Rimas Vaišnys iš Yale universiteto. Jis papasakojo apie naujas hipotezes, kad žmoguje yra genų, verčiančių jį ieškoti priežastingumo ryšių.

Diskusijose viena jauna humanitarė primygtinai ieškojo mokslinio ryšio tarp astronomijos ir astrologijos, bet abu fizikai ją skaudžiai nuvylė, pasakydami, kad mokslas lieka mokslu, o burtai - burtais. Tuo maždaug konferencija ir baigėsi. Tiesa, prieš išsiskirstant, Darius Kuolys, lietuviškosios "Santaros" pilkoji eminencija, sušaukė trumpą organizacinį posėdį, kuriame buvo surinktas programos komitetas ateinantiems metams ir pranešta, kad kitos konferencijos organizavimo darbų imsis Kauno "Santaros" klubas. Po to - padėkos katutės šios konferencijos ruošimo darbininkams, Lietuvos himnas, ir namo.

Prieš keletą metų buvo smarkiai abejojama, ar "Santara", kaip intelektualinis bendravimo būdas, Lietuvoje prigis. Atrodė, kad smarkiai fragmentuota mūsų akademinė bendruomenė neįpras megzti dialogo su kitų disciplinų žmonėmis. Nors akademinis uždarumas dar klesti, per šių metų konferenciją pesimistiškų ateities prognozių nesigirdėjo. Atrodo, kad interesas susirinkti ir atverti save naujoms (ar bent kitokioms) idėjoms, pasidalinti savo išmone su kitų patirčių žmonėmis atviruose svarstymuose nemažėja, o auga. Šios konferencijos patirtis mena, kad ateinančiais metais bus taip pat įdomu ir smagu Anykščiuose.

 

Skaitytojų vertinimai


167. VyTas2002-07-08 18:49
Žiūriu, visai linksmai praėjo SŠ tusovkė.

172. vv2002-07-09 08:02
Smunkam, mielieji, toliau smunkam...

177. ReTa :-) 2002-07-09 13:59
labai smagiai ir taikliai parašyta; mūsiškiai taip būtų nesugebėję, - būtume sulaukę arba liaupsinimo, arba dantų griežimo, arba įmantraus postringavimo apie nieką (kaip postringavo Sodeika apie žodžio `cinikas` reikšmę pagal tarptautinių žodžių žodyną...:-(

179. xX2002-07-09 17:17
Renginys devalvuojasi - nejaugi nebėra įdomių temų? Kad ir iš gamtamokslinių šviežienų - Skaitmeninis Dievas ir Tikrovės Algoritmai, Chaoso Teorija ir Ateities Numatymas, Fraktalai ir Universalus Gamtos Grožis, Sinergetika ir Paprastumas Sudėtingume, Datamining`as ir Visuotiniai Labirintai, Dirbtiniai Neuronų Tinklai ir Siela, etc.
Tuo tarpu dabar stumdomos nusibodusios senienos. Ir jokios muzikos ir kinikai to nekompensuos.

192. nana :-) 2002-07-10 13:23
SŠ senokai užstrigo - bet juk jį tebedaro vis tie patys senomis idėjomis kvėpuojantys žmonės. Vargu, ar renginys atlaikytų rimtesnes permainas, tačiau jis ir toks dar gana efektingas - kitaip ar rinktųsi kasmet tiek daug žmonių. Bet gal tūsas ir nusveria visa kita, ką ten gali žinoti, argi kas nors dorai prisipažins...

193. MMM2002-07-10 15:21
Santara primena makdonaldizuotos etnografijos ekspozicija.

194. MMM-ui2002-07-10 23:48
na neskubėkite taip šmaikštauti - ir MacDonald`s turi savo vietą pasaulyje, ir etnografija nėra tuščias dalykas, ir Santara ne grybas. Maža kas kam primena, prieš leptelint reikia gerai pagalvoti, ką sakai, nes ir leptelėtojas gali ką nors netikėtai - ir visai netikusio - priminti.

197. MMM2002-07-11 09:52
Kodel nepagalvotai? Pagalvotai buvo pasakyta. O gal reiketu pagalvoti pries pradedant pamokslauti ir kitus mokyti, ka jiems galvoti ir sakyti?

200. @2002-07-11 20:36
Apie tai, kad viskas turi savo vietą po šia Saule ir tesę egzistuoti:
Gamtoje yra pastebėtas dėsningumas - jei sunaikinsime "nepanašius į mus", išnyksime ir mes patys. Tai vadinamasis įvairovės paradoksas - lyg tai kitokie, negu mes, yra mūsų priešai, bet mes be jų negalime gyventi.
Todėl ir į kitokią, negu mano, nuomonę aš žiūriu kaip į Dievo (Gamtos) dovaną, ypač jei aš randu argumentų jai paprieštarauti. Tolerancija būtu per nuobodu, bet intelektualus mūšis - besąlygiškai azartiškas reiškinys.
SŠ susibūrimas - tūsas - savaime vertas dėmesio reiškinys. Bet tada nereikėtų rimtu veidu gvildenti temas, kurios yra nutrintos iki kaulų smegenų ir nieko jose naujo nesimato. Tokiam tūsui siūlyčiau temas: "MacDonald`s įtaka Lietuvos filosofijos raidai", "Taikomoji filosofija, arba plytos panaudojimas argumentacijoje", "Greimo nusikryžiavimas ant semiotikos kryžiaus" etc.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
5:07:39 Nov 28, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba