Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2002-07-05 nr. 2906

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Vaiva Vėbraitė.
DIPUKŲ LIETUVA IR SUGRĮŽTANČIŲJŲ TIKROVĖS
35
• TRUMPAI1
• KITAME NUMERYJE2

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LRT KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• MENININKO STATUSAS
• Kęstutis Keblys.
"SANTARA" - ANYKŠČIAI
9

SVEIKINAME SUKAKTUVININKĘ 
• LIŪNĖ SUTEMA4

TEATRAS 
• MIRĖ GARSUS LIETUVOS AKTORIUS
ARNAS ROSENAS
1
• Aušra Martišiūtė.
LIETUVIŠKI SUSITIKIMAI VECLARE

RADIJO TEATRAS 
• NEAPŠVIESTAS RAMPOS

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
VILNIAUS FESTIVALIO PUSLAPIAI
2
• "VIEN MUZIKA MAN NIEKADA
NEBUVO ĮDOMI"
1

PROZA 
• EDMUNDAS3
• mini esė.
PO ŠITUO STOGU
• KAS VADINTINA TRADICIJA1

KNYGOS 
• Vida Mažrimienė.
ATGIMUSI "TAWA NOUSON"
 Ramutis Karmalavičius.
METAFIZINIO TEMPERAMENTO SUTELKTIS
1
• NAUJOS KNYGOS

POEZIJA 
• ROBERTAS KETURAKIS2

DAILĖ 
• Saulius Mikėnas.
PARODA "DUBLIS"
• Pillė Veljataga.
APIE DAILĘ ESTIJOJE

DIFFICILE EST SATIRAM NON SCRIBERE! 
• Tadas Desperadas.
TIESOS MOMENTAS

DE PROFUNDIS 
• Vytautas Galvanauskas.
DIDŽIAJAI PARTIJAI
5

KNYGOS

METAFIZINIO TEMPERAMENTO SUTELKTIS

Ramutis Karmalavičius

[skaityti komentarus]

iliustracija
Nijolė Simona Pukinskaitė

Nijolės Simonos Pukinskaitės kūryboje poetizuojama pati kultūrinio gyvastingumo paradigma, siekiant suburti energetiškai įmagnetintos kalbos atmosferą, o simultaniškos istorijos ženkluose atpažįstant individo unikalumo būvius - imlius minties kontraktus. Komunikuojama taip, tarytum jie ne įgyti, o turimi savaime. Pasitikima "teoriniais komentarais", vienoviškomis dviprasmybėmis, atestuojamomis gnostine mistika, nelyginant intelektinių ego akordų sąrašais. Todėl istorija - antjutiminis, tačiau emocinės realybės kūnas, kuriame šeimininkauja dabartis, gyva kultūrinio praeities visoviškumo egzistencija su nematomais, pasaulio tikrumo nebaidančiais rimties ir atvirumo švytėsiais. Gėrimasi gotika, kuri yra kultūrinės, o ne konfesinės dievybės erdvė, estetinio kalbos religiškumo aorta, viršliturginė statikos neaprėpiamumo dimensija. "Pagrindinis dieviškumo atributas" disciplinuoja tvinstantį ego vertikalės "stilių", kuriame miestas - žmogumi žaidžiančių metafizinių demokratizmo plotmių oazė. Tačiau įveikiamas ir būties atšiaurumas, ir chaoso romantika, nes kultūra - koliziejiškas religijos ir natūros mediumas, "pasaulio antrybę" bei libidinį maištą harmonizuojanti minties architektūra, kurios žeisti nepajėgūs būtų nei filosofinis skepsis, nei mokslinio atributyvumo saugai. Todėl eilėraštis nėra belytės kontempliacijos aktas, - F.Pessoa šito neleistų ("aš negalėjau būti anksčiau, negu pasaulis atsirado"). Kultūrinio humanizmo realybė reiškiasi kaip veiksniausia ego patirtis, nors tai tik vieno "žemiško gyvenimo parafrazė". Į "kultūros teologiją" einama ir išeinama iš jos eilėraščiu - "tobulo spindesio", absoliutaus (galbūt) "ribinio rūpesčio" jaukumu, su "tobulą įtampą" sublimuotai atpažinusio klausimo "kas aš toks" skliautais (V.Mačernio, A.Mackaus, P.Tilicho egzistencinio horizonto, o ne vulgarios mūsų "gyviesiems didvyriamas" būdingos isterikos ataudai).

Kūrybos tylą propaguojanti idėja išvaduojama iš filologiškai nusiaubtos tradicijos, egoizmo ir klasikos (savosios bei pasaulio), idant eilėraštis atstovautų ne išprotauto perimamumo retorikai, o būtų kuo autentiškesnis metafizinių žaismo skverbčių ir "absoliutą" žeidžiančių išvadų balansas.

Tikėjimas kūryboje atsiranda kaip vaizduotės krūvių sinonimas, kuriame metaforinė anapusybė šiapusiškumu žaidžia nelyginant kultūrinio minties savitumo formomis, tikrovei egzistenciškai merkiančiomis žeidžiančiomis analogijomis:

nežinantis-nežinantis

apdujęs nuo nepaaiškinamo svaigulio

laimingas-laimingas

Veriasi vartai į dvasios darbus kaip į orgiastinio intensyvumo amžinybę, kuri garantuoja bei laimina "pralaimėjimo sąskaitų" skaidrumą.

Gelmės labirintas įvertikalinamas archetipiniu sąmonės gaivalingumu, todėl būties konceptas čia virsta subtiliu, ego dieviškumą ištreniravusių įžvalgų pasauliu. Tuštuma įgyja meditacinį būties pajautų svorį, o sielos peizažas - kultūrinio akto funkcijas laike, kurį harmonizuoja universali patirties predikatumo erdvė. Pati gamta - erdviškai įcivilizuojamo miesto galerija, dvasios knygos augmenija, "viduramžių atsiskyrėlių kolonijos biblioteka". Ji palydima paukštiško žvilgsnio ir judesio žaidėjos paslaptimi, kaip veikiančios Dievo akies - labirinto ramybės - įstatymu, todėl namai (ar ne atitariant E.Dikinson) taikiai absorbavę šviesos nuodėmės ir vizijinio išganymo kelią; pats eilėraštis - Dievas, "naminė" paprastumo dvasia ("galiausiai visa nurimsta", bet niekas infantiliai neišblunka). Laiko teologija metafiziškai sulydo kultūrinės patirties antinomijas, idant koliziniu iracionalumo pagrindu atsivėrusioms stigmoms nebūtų teikiami mitiniai titulai ar privilegijos, nors prisiminti jas būtina sprendžiant amžiną istorinę "sielų vienovės" bylą. Ją liudija emigrantų, išeivių iš civilizacinio miesto, vienišų kiparisų eisenos, kolonos, bibliotekos. Kultūra - estetinį patirties purizmą įprasminanti atsiskyrėlio ašara, "didžiulę vientisą tvarką" nuo ornamentuoto puritonizmo gelbstinčio spindulio moralė - malda, "tęsinio dėsnis", begalybės vynuogienojų laisvė... Toks eilėraštis jau nei ima, nei reikalauja, teikdamas utopinius projektus. Jis tiesiog yra kaip kultūrinio dvasios identiteto miestas, akmuo, geriantis drėgmę, kurio architektūra net neprimena panteistinės (de)konstrukcijos veido, nes yra "atgailos laiko" kontūras, o ne (pato)logistinės sumaišties vėliava.

Menas - "tęsinio dėsnio" veikimo sala, todėl, tarkim, F.Pessoa lietuvių poetės knygoje apsireiškia it skiemuo, neparašyto romano personažas, romantiškai pirmapradis - "dar nebuvęs tarp būties svajų". Kultūra, Dievas, Dvasia neamputuoja gamtos, o prie sūkuriuojančio jos prarajingumo prisiliečia tylos išminties kvapu. Todėl gyvenimas - eilėraštis ("be dvejonių / dogmų / doktrinų") - materialus sūkuringos Tuštumos rojus.

iliustracija
Dailininkas Rokas Gelažius

Poetės vaizduotė maitinasi ją filosofiškai persekiojančios refleksijos įdirbiu, transcenduojančiu "akimirkos šiapus" - minties fejerijų bei viršopozicinių santykių terpę. Gamta juose - įarchitektūrinti kultūrinio pasąmoningumo miestai-namai, tobulu spindesiu viliojančios freskos. Žodis - prasminio griuvėsių erdvės virtualumo pasąmonė, "aukšti tylos langai", pro kuriuos (dažnai tuos pačius) nuolat, nebijant kartojimosi, mantriškai žvalgomasi. Poezija - viršpatyriminis estetinio pažinimo "grožis". Jo bedugniškame "aš" - nieko nelaukiantis, autentiškas "veltui viltie" refrenas, todėl pats sau laiduojantis sėkmę būti savimi, - nes tik skaidraus eterio siela pajėgi identifikuotis su bendrųjų - formos nepamainomumo ir drauge atvirumo - tiesų būtimi.

Eilėraštis - ne vitražiškai dekoratyvus ar formaliai technizuotas (jo potencijos nevaržo nei kanoninė struktūra, nei verlibriško instinkto miniatiūros). Eilėraštis - taip pat tikrumo tapatybę atpažinusi begalybės etikos forma - kalba. Srovinė estetika (simbolizmas, modernizmas) savaip aplenkiama, nereikalinga: vietoj jos - intelektinio atbalsiškumo tekstai (intersrautai). Per juos realizuojama saviinterpretacinė hermeneutika.

koks tolimas vėjas

mus pasitinka

tolimi aistrų

ir vaizduotės

pasauliai

sujungti su erdvėm

forumais

teismais

Metafiziniams ūkams nenaudojamas nei avangardinio ekstremizmo, nei neoklasicistinių normų paveldas. Maksimaliai atsiduodama ego patirtį kalbiškai nusvidinančiam kultūrinės metafizikos kūnui, kaip "teisingo likimo" paradigmai ("tiesos ieškant") ir drauge skaidriausio fatumo nervui. Tekstas talpus - čia ir bedugnė praamžių geometrija, intelekto paslapčių bei koliziejiškų "visumos priežasčių" įtampa, it nuostabą keliančių klausimų ir atsakymų, tai yra civilizacinę misteriją kontempliuojančios savimonės, rega; joje įšaknytas visoviškas tylos galerijų gaudesys, tarytum jau užužmetafizinė - centro be krypties - topografija.

Toks eilėraštis - nelyginant burtažodžių eisena, išvietintųjų skausmą priglaudusi minimalistinės tekstūros kriauklė. Drauge ji - chaotišką istorijos bei gamtos stilių-kodų dermę oksimoroniškai suvienijančio patirties ovalo laisvė ("dangaus slėnys", "aukšti labirintai", "aukšti amžiai"). Įspūdžių ir malonumų karnavalas - vidinių motyvacijų puota, bet ne savitikslių ritualų bravada. Todėl metafizinės kalbos parametrais nepiktnaudžiaujama: jie išsigrynina iki tauriąsias sutaptis švelniai ironizuojančių analogijų ("aukštybės sugestijų"). Poetės eilėraštis netampa taisyklinga atsiskyrėlio cele-scena, o lieka gyvybės judesį paraboliškai įkainojantis manuskriptas. Galbūt tai naujųjų, sąmonę ryjančius demonus išganysiančių, viduramžių prognozė ("mes esam paženklinti" naujosios dvasios imperijos laukimo), kur sapnas - meninį vaisingumą generuojanti žemės druska, lingvistinis "vienišojo eremo" skeptras.

šviesos

signalai

ateinančių

amžių ženklai

mitinėj žemėj

prieš šventą

atvaizdą

jungiantį

demonų jėgą

Ne deklaratyvi, tačiau lyg virškategorinė "dangiškos galios mumyse" kalbėsena; komentuodama gnostinius "mistinio skliauto" slėpinius, ji stengiasi išvengti vienpusių reikšminio koketavimo eskizų. Todėl pamišėliškumas nebūtinai siurrealus, o nuoseklus demoniško poezijos nepaneigiamumo įrodymas. Ant jo pamatų postcivilizacinis Pukinskaitės eilėraštis (veltui laukiu atsakymo) gimsta iš abipusės - Knygos ir Svaigulio - traukos, natūraliu būdu, kai procesas reikšmingesnis už rezultatą, nes tampa nesvyruojančios būtinybės ("determinuoto potencialumo") forma. Prieš dieviškąjį jos paprastumą nublanksta konjunktūriniai profesinio amato režimai bei loginiu vienmatiškumu spekuliuojantys (filo)loginio proto numatymai.

Tokia poezija - viršreliatyvistiškai taiki, tarsi vykdytų "kito krašto" įstatymus, atsisveikinusi su formų stabilumu bei statika, tačiau išvengusi a priori, nes ten įsitaisiusi intelektinės iniciacijos prokalbė (aukštybės sugestija yra dangaus kūnų laisvoji mintis manyje). Kartu tai būties binarizmus įveikusios Rašto egzistencijos šviesa, kuri įkandin Nykai-Niliūnui, V.Baltuškevičiui, G.Cieškaitei, E.Levinui atliepia pokyčius kūrybos būties filosofijoje. Neieškodama užuovėjos postnihilistinio (net lietuvių) eilėraščio slinktyje, Pukinskaitė nei pernelyg savavališkai eksperimentuoja, nei pasiduoda struktūriniam despotizmui; jos poetika laikosi inversijų atmintimi, kur žmogus - bedugnis visatos daiktas, kontempliuojantis savo sielos permainingumo paslaptis, regis, labiau linkęs rizikuoti žaisdamas lietuvių kanoninei lyrikai gan nepatraukliomis "neognostinio betarpiškumo" bei transcendentinių patirties užuominų lygtimis.

Pukinskaitė N.S. ŽAIDĖJA-ŽEI-DĖJA. - Regnum, 2001.

 

Skaitytojų vertinimai


170. užspringęs :-( 2002-07-09 01:24
Galima užspringt beskaitant Karmalavičiaus sakinį...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
5:07:35 Nov 28, 2011   
Nov 2010 Nov 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba