SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-02-13 nr. 601

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
 Lina Jakeliūnaitė
Piešimas dūmais
10
• Didžiausia Vilniaus galerija3
• Kultūros plėtros perspektyvos

Muzika 
• Muzikos spektras knygų mugėje
• Jūratė Terleckaitė
Britų šiuolaikinio šokio mugėje
• Klarnetininkas Algirdas Budrys mini kūrybinės veiklos sukaktį1
• Vilniuje koncertuos Skandinavijos trombonų trio
• "Kaukių balius" su Badri Maisuradze
• LTV muzikinės laidos
• KONCERTAI

Dailė 
• Linda Nochlin
Nauji seno šuns triukai: tapybos sugrįžimas
4
• Živilė Ambrasaitė
Mieliausias darbas
• Viktorija Ryžovaitė
Pažintis su kūryba
1
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Iš spektaklio paraščių
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• "Kino pavasaris" = "Vilniaus pavasaris"?2
• Živilė Pipinytė
Berlinalė juda finišo link
• Valentinoms ir Valentinams
• Lietuvių kino gražuolės
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Seksbombos laikai2

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Pirmasis

Piešimas dūmais

Jono Gasiūno paroda Šiuolaikinio meno centre

Lina Jakeliūnaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Jonas Gasiūnas. "AH-64 Apache". 2003 m.
O. Posaškovos nuotr.

Yves’o Kleino kūryboje pasirodžius vandens ir ugnies stichijoms, jis buvo pramintas "pirmuoju postmodernizmo alchemiku". Tuo pačiu metu ugnies materiją savo kūryboje naudojo ir Zero grupės narys Otto Piene. Nuo 1960 O. Piene kūrė dūmų ir ugnies paveikslus, analizuodamas šviesą, judesį ir erdvę. Destruktyvių ugnies pėdsakų yra ryškiaspalvėse menininko abstrakcijose.

Ugnies pėdsakų matome ir naujausioje Jono Gasiūno parodoje "Piešimas dūmais" ŠMC. Žvakės liepsnos dūmai tapo savotišku atradimu menininkui 2000 metais. Tačiau tai, kas juos pasitelkus yra vaizduojama, anot menininko, tėra tie patys dūmai, fikcija. O. Piene domino šviesos kaitos spektras dūmų tapyboje (nuo laipsniško spalvos tamsėjimo drobėje iki visiškos drobės destrukcijos – sudeginimo). J. Gasiūnas dūmais piešia figūrų kontūrus, atsiribodamas nuo destruktyvios ugnies prigimties. Dūmai tampa lengvo prisilietimo prie drobės žyme.

O. Piene ir Y. Kleiną labiau domino tikroji ugnies prigimtis, jos santykis su pasirinkta kūrybine medžiaga. J. Gasiūnui tai tėra piešimo priemonė, jis neakcentuoja išskirtinio drobės ir ugnies santykio.

Menininko pasirinkti objektai varijuoja tarp religinių, istorinių siužetų ir kasdienio gyvenimo parafrazių. Efektingų dydžių paveiksluose pasakojamos daugiasluoksnės istorijos. Žmogaus reprezentacija paveiksluose kinta nuo klasikinio modelio iki abjekcijos.

Klasikinis modelis. Mimezės principu atlikti tradiciniai istorinės, religinės tematikos darbai – "Atminčiai Vytauto Didžiojo / Lietuvos Kunigaikščio / Mano vilčių karaliaus / Mano sapnų princo", "Švč. Aušros vartų Mergelė". Dūmais išpieštos ikonos – ironiškas autoriaus santykis su tradicijų fetišais. Kuo tampa daugybėje ikonų įkūnyta dievybė? Ar ji tebėra aukščiausioji instancija, tik įsikūnijusi į atvaizdus? Ar masinis reprodukavimas desakralizuoja religiją, dievybę? Tokie klausimai kyla siekiant identifikuoti paveikslo vaizdinį. Šiuose darbuose išryškėja realistinis piešinys, dūmų linija kinta į daugiasluoksnes žvakės liepsnos dūmų dėmes.

Savotiška vyriškojo ego ir istorijos samplaika pateikiama didžiausiame parodoje paveiksle "Didžioji kunigaikštystė" (2004 m.). Menininkas erdvės "duoklę" atiduoda lietuviškų mitų žemei. Efektingo dydžio drobė su gyvūnų banda nori nenori sukelia minčių apie Altamiros, Lasko olų tapybą. Natūralistinė piešimo maniera, dūmų palikti pėdsakai primena pirmykščių kultūrų piešinius. Drobėje objektai niveliuojasi – tai ir pirmykštės kultūros parafrazės, ir šmaikšti ironija. Dabarties ir praeities kategorijų žaismas galimas tik dėl paveikslo pavadinimo.

Mitologizuoti siužetai buvo matomi jau ankstyvojoje J. Gasiūno kūryboje. Būdingi grotesko, metaforos, abjekto meno motyvai regimi ir dabar.

Abjekcija. Savotiška kūno dekonstrukcija regima keliuose menininko darbuose. Juose išsiskiria žmogaus ir gyvūno kūno santykis. Kaip ir 8-ojo dešimtmečio Londono mokyklos atstovas Francis Baconas, menininkas kuria žmogaus ir gyvulio hibridus ("Be tavęs man dangaus vartai nereikalingi", "Du prasilenkiantys kadrai"). Žmogaus kūnas suardomas, gyvūno ir žmogaus kūnai sąmoningai suliejima ir vyras su gyvūno ausimis, moteris su tešmeniu. Kūnas reprezentuojamas kaip kažkas pasąmoningai gyvuliška, žema.

Kiekvienas vaizdinys kuria gyvuliškų instinktų ir žmogiškosios moralės santykį. Pats menininės kūrybos aktas gali būti prilyginamas abjekto atsikratymui, išsivalymo aktui.

Žmogaus įvaizdžiai J. Gasiūno kūryboje neapsiriboja tik negatyvia reprezentacija. Kituose paveiksluose vaizduojamas įprastas, normalus žmogaus kūnas. Pasitelkus grakščią dūmų liniją, gėrimasi moters kūnu. Išraiškingi kūno linkiai, garbanoti plaukai, ryškūs veido bruožai – tai jau visai kitoks moters įvaizdis J. Gasiūno kūryboje.

iliustracija
Jonas Gasiūnas. "Discovery Channel". 2002 m.
O. Posaškovos nuotr.

Šalia ekspresyvios figūrinės abstrakcijos svarbią vietą užima du videofilmai. "Kelionė pajūriu" – savotiškas monumentas ant smėlio nupieštiems paveikslams, kuriuos tuoj pat nuplauna jūros bangos. Menininkas keliauja pakrante, žymėdamas kryžiais paliktus paveikslus, kuriems nelemta išlikti. Kaip ir G. Makarevičius "Upėje" (jis, beje, ir filmavo šį J. Gasiūno performansą) menininkas pasirenka vandens stichiją. G. Makarevičiaus "Upė" – menininko dienos dienoraštis,įgavęs savotišką amplua projekte "Butas ’99". J. Gasiūnas neišlikusius smėlio kūrinius įprasmina pasitelkęs videokamerą, o galerijos erdvėje jie įgauna meno statusą. Įdomu, kad tapyboje menininkas pasirenka ugnies materiją, o videomene matome vandenį. Savotiška stichijų – ugnies, vandens, žemės (pajūrio smėlis) derinys.

Erdvės, laiko dimensijas matome antrajame menininko videodarbe "Du sapnai". Du žmonės – vyras (J. Gasiūnas) ir moteris (J. Kyzikaitė) filmuoja vienas kitą, keliaujančius tais pačiais stogais, laiptine, nesusikertančiomis trajektorijomis. Kalbos kūnas (sakinys – "Du sapnai") ir vaizdo kūnas (media) yra tarpusavyje susiejami; lygiai taip pat jie skiriasi vienas nuo kito. Kalba ir vaizdas įdaiktinami ir modeliuojami, kuriamas specifinis erdvės, laiko ryšys. Ryšys, kuriame vyksta nuolatinis judėjimas, ėjimas į kažką. "Klajojantys vaizdai" – tarsi vyro ir moters skirtumo simbolis. Savo esme jie tokie skirtingi, kad net būdami ten pat ir tuo pačiu metu niekada nesusitiks.

Abu videofilmus galima žiūrėti kaip vienas kito tąsą, tarsi daugiasluoksnę istoriją. Abiejuose videodarbuose egzistuoja ta pati laikinumo, nuolatinio kitimo, judėjimo dvasia. Ir čia, ir ten išryškėja vidinio ir išorinio vaizdo dualizmas. Veiksmai atrodo beprasmiai, tačiau intencijos prasmingos. Judėjimas, kaita sugestijuoja siekį, viltį. Įprasminamas atsitiktinis žmogaus įvykis tampa ilgalaikiu, o fiksuojamas judesys – simboliu. Kūno judesiai – tai sielos "judesių" metafora.

Tapyboje įžvelgiu kur kas didesnę ironijos dozę nei videodarbuose. Ir ne tik dėl kūrinių pavadinimų. Sąmoningas kūno destruktūrlizavimas, religinių, istorinių asmenybių desakralizavimas kuria ironišką postmoderniosios kultūros vaizdinį. Pasirinktas didelis paveikslų formatas, vaizdo atsiradimas vaizde imituoja kino ekraną. Pasakojamos istorijos daugiasluoksnės, kaip ir paveiksle vienas kitą dengiantys vaizdai. Videodarbai labiau sukoncentruoti į egzistencijos problemas, o tapyba – į šiuolaikinę visuomenę, įsigalėjusią žiniasklaidą, jos kuriamus naratyvus.

Postmodernizmas neatskiriamas nuo nostalgijos praeičiai, prancūzų taikliai vadinamai la mode retro. J. Gasiūno darbai taip pat vis atsigręžia į istoriją ir mitologiją šiuolaikinio žmogaus akimis.

Šiuolaikinis žmogus, įpratęs prie rėksmingų, ryškių reklaminių spalvų, fluorescencinės šviesos, parodoje pateks į kur kas ramesnio kolorito J. Gasiūno paveikslų erdvę. Menininkas linksta prie švelnios žalsvos, rusvos, melsvos, spalvų koloritą pagyvindamas juosva žvakės dūmų linija. J. Gasiūno tapyboje 8-ajame dešimtmetyje vyravę neoekspresionizmo bruožai parodoje susipina su abstrakcija, minimalizmu (figūrų lakoniškumas), konceptualumu.

 

Skaitytojų vertinimai


2930. cumi2004-02-19 11:13
desakralizacija, postmodernizmas... pasigavom ir nesam - kur visa tai tuose darbuose - nurodykit, o ne kartokit populiarius zodzius... beje, tokia "abjekcija" - jei jau taip panorot vadint, buvo ir viduramziskas reiskinys - pavartykit Baltrusaiti...

2931. Li2004-02-19 14:05
so?

2932. to cumi2004-02-20 00:10
"Abjekcija", "abjektas" etc. - tai pats madingasis mūsų dailėtyrinykų terminas, paeinantis dar iš J.Kristevos, tačiau į mūsų dailėtyrinykų savokyną prasimušęs aplinkkeliais, turbūt per "October" autorius. Atkreipėte demesį, kaip mūsų dailėtyrinykai yra pamėgę remtis antriniais šaltiniais? Tipo perpasakoja Lacaną, o nurodo Žižek/Lacan... Taigi Lacano originalo akyse nematę. Patiklūs žmonės. O juk su sąvokomis derėtų "dirbti", t.y. jas kvestionuoti, plėtoti, tikslinti...

2934. to 29322004-02-20 11:17
tai kad ir terminai "postmodernizmas", "desakralizacija" ir kt. ne mažiau populiarūs, vartojami taip, lyg jie būtų aiškūs kaip "mama" arba "košė"...

2935. Geografas2004-02-20 12:24
Jeigu leisit, dar pridėsiu kelis kodinius žodelius, kurie įsimena skaitant panačias recenzijas: "reprezentacija", "archetipas", "naratyvas". Ir dar labai populiarus štampukas "jei autoriui YY kažkas yra tikslas, tai autoriui ZZ, tai tėra tik priemonė" - arba atvirkščiai... Beje, kuo jau taip ypatingas drobės ir ugnies santykis? Manyčiau, kad ugnis su bet kuo santykiauja panašiai - nelygu temperatūra. ;-)) Tas pats Geografas

2936. cumi2004-02-20 12:43
Geografe, svarbus ne sąntykis ugnies su drobe, o suvokėjo sąntykis su drobe paliesta ugnies. Tik to sąntykio galimybių per madinguosius štampukus nesimato. Deja.

2937. 2932 to 2934 (svarbu ne kokie žodžiai, o kas su jais dirbama)2004-02-20 13:19
Aš ir "košę" irgi "mamą" kvestionuočiau. Mąstymas (menotyrinis taip pat) "juda" tik "judinant" sąvokas. Sykį išgirdau lietuvių kvazifilosofą "apibrėžiant" vieno ryžysoriaus kūrybos "privalumus": " Jam būdinga neišsenkanti, begalinė fantazija". Suprask, komplimentas. Komplimentas??? O štai W.Benjaminas, rašydamas apie baroko tyjatrą irgi dramą, atskleidžia, kaip menkai buvo vertinama individualaus menininko fantazija. Vertybių hierarchijos specifika. Jei jau žaviesi "neišsenkančia ryžysoriaus fantazija", būk mielas reflektuoti savo mąstymo štampus irgi specifiką. Istorizuok (susiistorink?),kontekstualizuok, tpsknt, savąjį mintijimą.

2938. Geografas2004-02-20 13:49
Cumi et al., Taigi... :-|G.

15636. smmeleke :-( 2009-04-02 18:16
zinokite ce nesamone su photoshopu padaryte nnnu netikekit ginesamone ce yra................................................as gryna durne..............................................ar ne? ................................................

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Lapkričio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 200 iš 202 
4:51:06 Nov 28, 2011   
Mar 2009 Jul 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba