Literatūra ir menas

Literatūra ir menas, 2011-11-25 nr. 3355,
www.culture.lt/lmenas/?st_id=18896

PUBLICISTIKA

Tauro g. 10

[skaityti komentarus]

iliustracija
Astridos Petraitytės nuotrauka

        Paėmus kurio nors mūsų klasiko tomą į rankas dažnusyk, jo autorius(-ė) sąmonės periferijoje tešmėžuoja kaip blanki abstrakcija – nors galbūt jis ar ji yra mūsų tėvų, senelių amžininkas ir to laikotarpio dvasia, buities ir gyvensenos reliktai mums pažįstami... Tad galbūt verta pabūti, pasižvalgyti ir tiesiog –­ įkvėpti, užėjus į išlikusias, saugomas gyvenimo saleles, memorialinius butus (taip, „Wer den Dichter will verstehen...“).

        Nutarėme pirmiausia pasidomėti rašytojų butais Vilniuje... Štai, patyrėme, kad Vilniaus savivaldybei priklausanti Memorialinių muziejų direkcija jungia keturis padalinius: rašytojų Vinco Mykolaičio-Putino, Vinco Krėvės-Mickevičiaus, Antano Venclovos ir dainininkės Beatričės Grincevičiūtės butus.

        Pradėjome nuo memorialinėmis lentomis turtingo (ir Mykolaičiui-Putinui, ir Krėvei-Mickevičiui, ir Sruogai) 10 namo Tauro gatvėje.

        Vinco Mykolaičio-Putino memorialinio muziejaus vadovė RAMUNĖ ŠORIENĖ mielai sutiko mums pravesti ekskursiją, aptardama Rašytojo gyvenimo šiame bute peripetijas.


1939-ųjų pabaigoje nutarta Humanitarinių mokslų fakultetą iš Vytauto Didžiojo universiteto Kaune perkelti į Vilniaus universitetą, garsieji mūsų profesoriai – Vincas Mykolaitis, Balys Sruoga, Vincas Krėvė, Mykolas Biržiška –­ pakviesti čia dėstyti, o šis namas –­­ Tauro 10 –­ paskirtas profesūrai. Pirmame aukšte apsigyveno Krėvė, antrame –­ Sruoga su šeima. Mykolaičiui šiame name pritrūko vietos, jis buvo apgyvendintas gretimame – Tauro 12. Galime prisiminti, kad aname jo bute vykdavo žymiosios literatūrinės popietės – jas atsimena ir Nyka-Niliūnas, ir Kazys Bradūnas. Karo metais, Universitete uždarius visas draugijas, Mykolaitis tradiciškai susitikimams pasiūlė savo namų prieglobstį, ir kas antrą penktadienį ten vykdavo literatūriniai pokalbiai, jis šiltai bendraudavo su jaunimu, pats paskaitydavo savo naujų kūrinių. O ši tradicija pradėta dar Kaune –­ 1926-aisiais Universitete įsikūrus literatūrinei „Šatrijos“ draugijai, jos susiėjimai, bent jau pradžioje, taip pat vykdavo profesoriaus Mykolaičio bute.

V. Mykolaitis-Putinas 1944-aisiais kurį laiką glaudėsi Krėvės bute (šiam emigravus į Vakarus), nes jo butas gretimame name buvo labai suniokotas: besi­traukiant frontui, kai jis su žmona viešėjo jos tėviškėje Gaižiūnų kaime Vabalninko rajone, į namą įsiveržė Raudonosios armijos kareiviai; kiemsargė, kuriai buvo įduoti raktai, užėjusi pamatė, kad šie verdasi arbatą, kūrendami knygas; šiurpus epizodas ją baisiai išgąsdino, nubėgusi tai apsakė Kostui Korsakui, šis suorganizavo sunkvežimį ir išgabeno knygas (dabar esančias muziejuje); atidavė jas Putinui, kai jis grįžo į Vilnių. Bet sudegė daugybė rankraščių, fotonuotraukų; Putinas neteko ir ten buvusio pianino.

iliustracija
Astridos Petraitytės nuotrauka

Sruoga, šiame bute apsigyvenęs 1940-aisiais, iš čia 1943-ųjų kovą buvo išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą; 1945-aisiais grįžęs buvo vienišas –­ žmona su dukra buvo emigravusios į Vakarus. Bute kurį laiką gyveno ir Kazys Boruta – 1946-aisiais jį iš čia išsivedė raudonieji.

Mykolaitis-Putinas čia gyveno nuo 1947-ųjų (kai mirė Sruoga) dvidešimt paskutinių savo gyvenimo metų. Kurį laiką šiame bute gyveno gana daug žmonių. Sunkiu pokario metu čia glaudėsi ir Mykolaitienės sesuo su vyru, jos tėvai. Neturėdami savo vaikų, Mykolaičiai globojo brolio dukrą Janiną Mykolaitytę, paskui ir Mykolaitienės sesers sūnų Vytautą Balčiūną. Namai buvo pilni, bet rašytojui būdavo sudaromos sąlygos ir kūrybai, ir paskaitoms pasirengti. Galbūt labai šiltų, dvasingų santykių tarp Mykolaičių ir nebuvo (bent iš laiškų taip galima spręsti), galbūt Mykolaitienė net nelabai vertino Rašytojo kūrybą – tai buvo visai kitos dvasinės sanklodos žmogus, bet ji prisiėmė ekonomės vaidmenį, užsiversdama sau ant pečių visą buities naštą. O tai buvo didelė paspirtis tokiam kūrybos žmogui kaip profesorius Mykolaitis.

Visu Mykolaičio-Putino paveldu, atminties įamžinimu labiausiai rūpinosi Irena Kostkevičiūtė, jos dėka ir muziejus 1986-aisiais įkurtas, ir knygos perleistos.


Ekskursija

Ekskursiją pradedame buvusioj virtuvėj (dabar čia audiovizualinis kambarys). Mokiniams – kurie čia dažnai ateina –­ rodom skaidres, iliustruojančias svarbiausius Rašytojo gyvenimo faktus. Štai ant sienų kabo nuotraukos: Aušrakalnis (skaičiusieji „Altorių šešėly“ nustemba, kad tik toks mažas kauburėlis –­ įsivaizduoja tikrą kalną, nuo kurio atsiveria platūs horizontai), gimtoji sodyba… Skaidrėse mokiniai pamato ir nelabai pažįstamą Rašytoją – su barzda. Ją Mykolaitis buvo užsiauginęs du kartus; vienąkart priverstinai, kai 1933-iaisiais susirgo vidurių šiltine, o antrą kartą sąmoningai –­ vokietmečiu; buvo suorganizuotas ir dokumentas, liudijantis, kad tas barzdotas žmogus –­ Vincas Garbus, trylika metų vyresnis už Rašytoją…

iliustracija
Astridos Petraitytės nuotrauka

Visada pravesdami ekskursijas pabrėžiame, kad mūsų muziejaus stiprybė – kone šimtaprocentinė jo autentika. Čia, virtuvėje, išlikusios tik grindys, nepakeistos nuo 1936-ųjų. Bet šiaip pagrindinėse ekspozicijų erdvėse – svetainėje, kabinete ir miegamajame – neturime nė vieno falsifikato, nė vienas daiktas nėra nupirktas antikvariate; neimituojame buvusios buities, visa išlikę taip tarsi: atsistojo Mykolaitis iš už rašomojo stalo, išėjo…

Kai kuriant muziejų buvo daromas remontas, sienų spalva irgi parinkta tokia pat, kokia buvo Mykolaičiui čia gyvenant.

Aplenksim buvusį tarnaitės kambarį, kuriame dabar irgi „tarnaitės“ [darbuotojos] sėdi, buvusią vonią, dabar tarnybinį kambarėlį, ir eisim į miegamąjį.

Čia tik užuolaidų nebuvo išlikusių, amžininkai prisimena kabojus tamsias, tad tokios ir pakabintos. Visa kita likę, kaip buvę. Ir lazdelė atremta lygiai toje vietoje, kur ją laikydavo Mykolaitis, –­ pasižiūrėjom į senas nuotraukas. Metalinė lauro šakelė ženklina Rašytojo lovą –­ toks buvo architekto, rengusio ekspozicija, sumanymas. Kabo paties Mykolaičio pirktas Domicelės Tarabildienės grafikos darbelis „Vaidilutė“. Visavertiškai domėtis vaizduojamaisiais menais jam trukdė regėjimo ypatumas – jis buvo daltonikas, kai kurių spalvų neskyrė, juodai balta grafika, matyt, buvo priimtinesnė. Dažniau paveikslai jam dovanoti, pats yra nedaug įsigijęs. Ši skrynia – Mykolaitienės atsivežta iš tėviškės. Išlikusi krosnis –­ ją Mykolaitis kūrendavo pats, dažniausiai anglimis. Bute du balkonai, vienas iš miegamojo. Gal Halinos Korsakienės „Atsiminimuose“ yra toks epizodas: Putinas prabunda kieme kažkam kilimus bedaužant, išeina į balkoną: „Ką jūs čia tokioj ankstybėj daužot, žmonėms miegot neduodat!“, o moteriškė: „Seni, visi seniai į darbus išėjo“. Pats Mykolaitis juokėsi…

iliustracija
Astridos Petraitytės nuotrauka

Mykolaitis į savo kabinetą eidavo pro šias duris [greta miegamojo, iš koridoriaus]; abejos kabineto durys [ir iš svetainės] būdavo uždaromos, kiekvienas stengėsi tyliai dirbti savo darbus, kad nebūtų trukdoma Rašytojui. Koridoriuje Mykolaičio-Putino biustas atsirado jau įkūrus muziejų, tai skulptoriaus Žuklio darbas. Čia kabo Augustino Savicko paveikslas ir dailininkės Aldonos Griciūnaitės tapytas, 70-mečio proga padovanotas Mykolaičio portretas, kurį Rašytoją pažinojusieji vis giria – esąs labai panašus, tokį ir atsimeną...

Štai svetainė. Mūsų „Literatūros kunigaikščių“, kaip juos gražiai yra pavadinęs teatrologas Antanas Vengris, susipynė ne tik gyvenimai, bet ir buitis. Šis valgomojo komplektėlis ir bufetukas yra pirktas iš Krėvės sesers.

Mykolaitis mielai priimdavo, šiltai sutikdavo svečius, per Tris karalius jį sveikinančius gimtadienio proga. Šiaip jis nemėgo susibūrimų, sakydavo, kad jam vienam esant niekad nėra vieniša; nejaukiai jausdavosi nepriimtinoje kompanijoje. Labai mėgo talentingus, veržlius jaunus žmones, todėl mielai bendravo ir globojo literatūrines jaunimo draugijas, pvz. dar Kaune 1926-aisiais įsikūrusią „Šatriją“.

Čia esantį pianiną Mykolaičiai pokario metais parsivežė iš Kauno. Mykolaitis iš prigimties turėjo absoliučią muzikinę klausą, labai gražų balsą, o studijuodamas Seinuose, gavo puikų muzikinį išsilavinimą – išmoko groti fortepijonu, fisharmonija, vargonais, griežti smuiku (kurį laiką ten dirigavo klierikų chorui, jam sukūrė „himną“ – parašė ir žodžius, ir muziką). Muzika jo gyvenime buvo labai svarbi. Simboliška, kad ir Anapilin jis tarsi išlydėtas Berliozo „Requiem“ –­ šį kūrinį, atliekamą Bostono simfoninio orkestro, išvakarėse, birželio 6-ą, transliavo radijas. Tuomet, 1967-aisiais, sunku net buvo patikėti, kad iš tos priešiškos kapitalistinės valstybės – JAV –­ vyktų transliacija…

Mykolaitienė jaunystėje irgi galvojo apie dainininkės studijas, pats Putinas ją šiek tiek skatino, bet visi gan skeptiškai vertino jos balsą.

iliustracija
Astridos Petraitytės nuotrauka

Saugome ir jo Zeiss-Ikon fotoaparatą. Mykolaitis mėgo fotografuoti, tik jo darytų nuotraukų yra mažai išlikę. Ne tik pirmasis vilnietiškas jo butas buvo suniokotas – dingo ir jo siuntos iš Friburgo, 1922-aisiais baigus ten universitetą: studijų metais sukaupęs daug knygų, sudėjo jas, rankraščius, nuotraukas į medines dėžes, pasiuntė, bet jos taip ir nepasiekė Lietuvos.

Šį Vinco Kisarausko paveikslą „Markučiai vakare“ Rašytojas pats pirko – Kisarausko paroda veikė Rašytojų klube, dailininkas užsipultas kaip modernistas, tad Mykolaitis ir moraliai, ir materialiai jį tuo būdu parėmė.

Mykolaitienės portreto, tapyto 1946-aisiais, autorius – baltarusių kilmės dailininkas P. Sergijevičius. Dar kabo Makūnaitės „Žalčio pasaka“, D. Tarabildienės grafikos darbelis Cvirkos pasakos motyvais.

Nežinome, kaip šiame bute atsidūrė prancūzų dailininko G. Matore žieminis Vilniaus peizažas (1940) – rašėm laišką ir pačiam dailininkui, kai dar buvo gyvas, bet jis neprisiminė.

Putino darbo kabinete irgi matome keletą paveikslų.

Puikus Vytauto Valiaus „Rūpintojėlis“, dailininkas iliustravo ir paskutinį Putino eilėraščių rinkinį „Langas“.

Jauno Puškino portretą Mykolaitis nusipirko Vilniaus antikvariate 1941-aisiais. Štai ir Aloyzo Stasiulevičiaus „Vilniaus žiemos peizažas“.

Anksčiau turėtą rašomąją mašinėlę „Continental“ prarado karo metais; pokariu Sofija Čiurlionienė jam išsaugojo šią „Torpedo“.

Už šio stalo Mykolaitis-Putinas dirbdavo. Šiaip butas žiemą, net ir pakūrenus, buvo šaltas. Žinome, kad šaltesnę žiemą dirbdavo apsivilkęs storu chalatu, persiūtu iš palto, kartais apsiaudavo veltiniais.

Jis buvo griežtos disciplinos žmogus. Gerbė save ir kitus; labai kruopščiai ruošdavosi kiekvienai paskaitai – taip sakant, laikė ranką ant literatūros pulso, sekė naujienas, jas perduodavo studentams. Ne itin mėgo dėstymą, bet žiūrėjo atsakingai.

Ant stalo dabar guli rankraščių kopijos. Rankraščių originalus saugo Maironio literatūros muziejus ir Vilniaus universitetas (ten esantys „Altorių šešėly“ rankraščiai stebina tuo, kad juose beveik nėra braukymų).

Apsilankančių mokinių visad klausiame, kam buvo naudojami tie du daiktai, esantys ant Rašytojo darbo stalo – medinis peilis ir stiklinis volelis; mažai kas atspėja… Tada parodom jiems to meto –­ kai ne visos spaustuvės turėjo puslapių pjaustymo įrangą – išleistą knygą, kurią skaitytojui tekdavo pačiam susipjaustyti. Mažai kas pasako ir tai, kad verčiant knygos puslapius tenka paseilėti pirštą –­ tam Putinas naudojo šį volelį stikliniame indelyje (į kurį būdavo pripilama vandens).

iliustracija
Astridos Petraitytės nuotrauka

Kai svečių apsilankydavo nedaug, nebuvo ypatingų vaišių, Mykolaitis visus priimdavo čia – prie mažojo stalelio buvo susėdama ant sofos ir fotelių, klausomasi muzikos. Štai po kitu staleliu yra plokštelių grotuvas. Antano Venclovos atsiminimuose sakoma: deja, iš plunksnos brolių koncertuose Filharmonijoje matau vienintelį Mykolaitį… Matyt, tik retą koncertą jis praleisdavo. Likusios tik kelios plokštelės, žinoma, klasika – Bachas, Beethovenas, Skriabinas...

Saugome ir Rašytojo fraką, būtiną aprangos komplektą tarpukariu – ir į teatrus, koncertus juo apsivilkus būdavo einama. Po karo, matyt, jau nevilkėtas...

Nors dalis knygų žuvo, bet išlikusi nemaža biblioteka, čia turime per du tūkstančius knygų – ir lentynose, ir spintoje. Knygos įvairiausios, gausu filosofinių –­ lenkų, rusų, vokiečių kalbomis... Jo disertacija „Vladimiro Solovjovo estetika“, už kurią Friburgo universitete suteiktas filosofijos daktaro laipsnis, parašyta prancūzų kalba. Turime ją, išleistą po metų, 1923-iaisiais, knygute –­ tai jau bibliografinė retenybė; mielai ją parodome mokiniams ir visiems muziejaus lankytojams.

Turime dar vieną unikalų eksponatą –­ 1927 m. po Palangoje suvaidintos jo misterijos „Nuvainikuotoji Vaidilutė“ atei­tininkų Profesoriui padovanotą auksinį plunksnakotį su rubino akele. Kai prieš ketvertą metų organizavome mokinių esė konkursą „Atodairos į V. Mykolaičio-Putino Langą“, laureatams leidome Svečių knygoje šiuo plunksnakočiu pasirašyti – visi iš pagarbos net tirtėjo… (Šis konkursas tikrai sulaukė atgarsio, gavome net 74 rašinius iš visos Lietuvos mokyklų, tris laureatus publikavo „Šiaurės Atėnai“)

Savo ekskursiją užbaigsime ekspozicijos kambaryje, kuriame šiaip gyvendavo globotiniai.

iliustracija
Nuotrauka iš Vinco Mykolaičio-Putino
memorialinio muziejaus archyvo

Ši ekspozicija skirta Mykolaičio-Putino Vilniaus periodui, nuo 1940-ųjų, kai jis pradėjo dėstyti Universitete. Tai ir nuotraukos, ir paskaitų konspektai, ir leidiniai – jo knygos („Aušros dienos“ –­ jau bibliografinė retenybė, puikieji paskutiniai poezijos rinkiniai „Būties valanda“ ir „Langas“), vertimai (A. Mickevičiaus „Konradas Valenrodas“, „Krymo sonetai“), jo romanų vertimai į kitas kalbas – štai vokiškasis „Altorių šešėly“ (apsilanko svečių iš Vokietijos, Austrijos, skaičiusių šį vertimą; vienas berlynietis restauratorius vis atveža į Vilnių savo bičiulius, pirma privertęs juos perskaityti šį romaną)… Rašytojo dėmesys muzikai paliudijamas natų sąsiuviniais, Beethoveno portretu.

Štai Mykolaičio-Putino plaštakos pomirtinė gipso atlieja.

Puoselėjame planus parodyti deramą pagarbą ir Baliui Sruogai, įkurti bent jau nedidelę ekspoziciją, atsimenant jo gyvenimą šiame bute, tą šiurpųjį laikotarpį.

Atnaujinti ekspoziciją ir šiaip norėtume – jau verkiant reikia remonto, ir naujųjų technologijų reiktų daugiau įdiegti.

Bet ir dabar lankytojus kviečiame ne tik į memorialinę ekspoziciją, bet ir į įvairius renginius, vakarus. Neapsiribojame vien Putino pagerbimu – juk Rašytojas atverdavo duris kūrybiniam jaunimui, buvo plačios aprėpties Kultūros žmogus. Štai rengėme pokalbių ciklą „Kas yra pašaukimas“ – tema tiesiogiai atliepianti Mykolaičio situaciją. Jau beveik į ciklą susiklosto vakarai „Prancūzų kultūros atšvaitai Lietuvoje“ (prisiminėme ir Oskarą Milašių, ir Unę Babickaitę-Graičiūnienę, ir kompozitorių Vytautą Bacevičių, kitus).

Kai rengiame vakarus, memorialiniai baldai iš svetainės migruoja, yra išstumdomi – tenka pabūti ir ūkvedėmis, ir krovikėmis… Turime sulankstomų kėdžių, kurios sustatomos ir svetainėje, ir koridoriuje. Kino vakarams tamsiąsias užuolaidas iš miegamojo užkabiname čia…

Šio buto atmosfera tikrai paveiki – vakarai būna labai šilti. Net ir viešuomenės bijantys prelegentai, atėję į šį butą, atsipalaiduoja. Stengiamės, kad muziejus nebūtų vien baldų ekspozicija, kad jame plazdėtų gyva dvasia.


Parengė ASTRIDA PETRAITYTĖ

 
Rodoma versija 1 iš 1 
4:38:55 Nov 28, 2011   
4 PM 4 PM
Sąrašas   Archyvas   Pagalba